Valgio gaminimas – priedas prie kūrybos

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Ge­riau­sią re­cep­tą pa­siū­liu­si rad­vi­liš­kie­tė Dan­guo­lė Ba­ku­tie­nė val­gio ga­mi­ni­mo sa­vo ho­bių są­ra­še ne­ma­to. Jai mie­les­ni me­ni­niai už­siė­mi­mai.
Kny­ga už ge­riau­sią pa­siū­ly­tą re­cep­tą ap­do­va­no­ta Rad­vi­liš­kio V. Ku­dir­kos pro­gim­na­zi­jos ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Dan­guo­lė BA­KU­TIE­NĖ sa­ko, kad jos gy­ve­ni­me yra svar­bes­nių ir įdo­mes­nių da­ly­kų nei mais­to ga­mi­ni­mas, ta­čiau kar­tas nuo kar­to ir ji mėgs­ta "su­bliz­gė­ti" pa­ga­min­da­ma įmant­res­nį pa­tie­ka­lą.

Po­pu­lia­riau­sios – rau­gin­tos ir švie­žios dar­žo­vės

"Tik­rai tu­riu daug įdo­mes­nės veik­los ir dar­be, ir lais­va­lai­kiu, ne­gu sto­vė­ji­mas prie puo­dų. Ži­nau svei­kes­nės mi­ty­bos prin­ci­pus, sten­giuo­si kai ku­rių jų pri­si­lai­ky­ti, ta­čiau vi­so to ne­su­reikš­mi­nu – vis gal­vo­ju, jog tu­rė­siu tam lai­ko, kai ne­be­liks pa­mo­kų", – "Šiau­lių kraš­tui" sa­kė Gra­ži­nos Gum kny­ga "Res­tar­tas" ap­do­va­no­ta pe­da­go­gė.

Anot D. Ba­ku­tie­nės, dau­ge­lis, ar­tė­da­mi prie tam tik­ros am­žiaus ri­bos, vis daž­niau pa­gal­vo­ja apie svei­kes­nę mi­ty­bą, to­dėl ji ne­ma­no, jog in­ten­sy­ves­nis rau­gin­tų pro­duk­tų var­to­ji­mas jos šei­mo­je yra ma­dos rei­ka­las.

"Ne­be­sė­džiu prie stik­lai­nių ir ne­be­ver­du įvai­riau­sių miš­rai­nių, kom­po­tų – vis tiek po ke­le­rių me­tų ten­ka daug ką iš­mes­ti. Ge­riau jau už­rau­giu įvai­res­nių dar­žo­vių. Ne tik ko­pūs­tų ar agur­kų.

Bū­na, į ko­pūs­tus įmai­šau obuo­lių. Ar­ba rau­gin­tus agur­kus su­mai­šau su švie­žiais bu­ro­kė­liais, pa­lai­kau ir val­go­me juos kaip gar­ny­rą.

Rau­gin­tus obuo­lius pri­si­me­nu dar nuo vai­kys­tės – ma­ma juos taip raug­da­vo ir jie bū­da­vo mums di­džiau­sias ska­nės­tas.

Dar mū­sų šei­mo­je po­pu­lia­ru obuo­lių sul­ty­se kon­ser­vuo­ti bu­ro­kė­liai, po­mi­do­rų sul­tys. Ir vis­kas – su ki­to­kiais ska­nu­my­nais ne­beiš­si­dir­bi­nė­ju. Na, ne­bent vyš­nių kom­po­to, ku­ris te­bė­ra mė­gia­mas, pa­da­rau. Ne­ma­žai uo­gų ir dar­žo­vių už­si­šal­dau", – svei­kes­nio mais­to ga­my­ba da­li­ja­si po­nia Dan­guo­lė.

Pa­sak D. Ba­ku­tie­nės, juo­du su vy­ru pra­dė­jo dau­giau val­gy­ti ir švie­žių dar­žo­vių. Dau­giau­sia – au­gin­tų sa­vam kraš­te ar sa­vam dar­že.

Na­muo­se tu­ri šilt­na­mį, kai­mo so­dy­bo­je ge­rai de­ra obuo­liai, braš­kės, avie­tės, pa­si­so­di­na mor­kų, svo­gū­nų bu­ro­kė­lių. Ne­se­niai at­ra­do la­pi­nį ko­pūs­tą. Pa­ra­ga­vo pa­star­no­kų ir pa­ti­ko – sa­ko, jog šie­met ir jų pa­si­sės ir mė­gins už­siau­gin­ti.

Pas­tar­no­kus val­gė ža­lius. Jų sko­nis pe­da­go­gei pri­mi­nė kaž­ką tarp mor­kos ir sa­lie­ro.

La­biau­siai pa­gei­dau­ja­mi – įpras­ti pa­tie­ka­lai

Rad­vi­liš­kie­tė sa­ko: jei kas nors ją "už­ka­bi­na", ima ir iš­ban­do nau­jo­vę, nors jos vy­ras šio­je sri­ty­je esą yra la­biau kon­ser­va­to­rius ir la­biau­siai mėgs­ta lai­ko pa­tik­rin­tus pa­tie­ka­lus, to­kius, ko­kius val­gė nuo vai­kys­tės.

Ga­min­da­ma sa­vo ma­mai, po­nia Dan­guo­lė ir­gi sten­gia­si ne­per­šok­ti įpras­tų pa­tie­ka­lų kar­te­lės.

Pa­sis­ve­čiuo­ti at­va­žia­vu­sios duk­ros, anot D. Ba­ku­tie­nės, pa­siilgs­ta kas­die­niš­ko mais­to ir pra­šo pa­ga­min­ti "ko nors pa­pras­to, na­mi­nio", nors ma­ma be­ve­ly­tų jas pa­ma­lo­nin­ti ko­kiu įdo­mes­niu pa­tie­ka­lu.

Tad at­vy­kus duk­roms, ant Ba­ku­čių sta­lo pa­pras­tai ga­ruo­ja vir­ti ar kep­ti ce­pe­li­nai, or­kai­tė­je kep­ta mė­sa, kot­le­tu­kai su ska­nia bul­vių ko­še ir ki­to­kie ma­mos pa­ga­min­ti na­mi­niai ska­nės­tai.

Pa­siieš­ko D. Ba­ku­tie­nė re­cep­tų ir in­ter­ne­te – ir lie­tu­viš­kuo­se, ir už­sie­nie­tiš­kuo­se tink­la­la­piuo­se, bet tik ne sal­du­my­nų. Kar­tais pa­var­to ir tu­ri­mas kny­gas, ku­rių yra do­va­no­ju­si ir duk­roms, bet šiuo­lai­ki­nės prie­mo­nės jai yra pa­to­ges­nės.

"Vi­so­kie py­ra­gai, tor­tai, sau­sai­nu­kai – ne man. Man duk­ros sa­ky­da­vo: vi­sos ma­mos ke­pa py­ra­gus, ban­de­les, o tu... Ta­da aš jau ge­riau duo­da­vau joms pi­ni­gų, kad nuei­tų ir nu­si­pirk­tų "ko nors sal­daus", bet prie vi­ryk­lės dėl to die­ną ar pus­die­nį ne­sto­vė­da­vau", – juo­kia­si pa­šne­ko­vė.

Jei rei­kia tor­to ko­kiai pro­gai, D. Ba­ku­tie­nė ge­riau jį už­si­sa­ko pas pro­fe­sio­na­lus, bet pa­ti nė ne­ban­do.

Šei­mai val­gį po­nia Dan­guo­lė daž­niau­siai ga­mi­na dviems die­noms, nes per di­de­lė pra­ban­ga ga­min­ti kas­dien. Kai no­ri ir tu­ri lai­ko, ir sėk­min­gai val­gy­ti pa­ga­mi­na ir vy­ras.

Pir­mą­ją po­zi­ci­ją uži­ma kū­ry­ba

"Kar­tais už­si­ma­nau ir paeks­pe­ri­men­tuo­ti. Prieš Nau­jus me­tus drau­gė pa­si­gy­rė, jog šven­ti­nei va­ka­rie­nei ga­mins jau­čio žan­dus. "Ką to­kius?", – iš­si­žio­jau, ta­čiau smal­su­mas nu­ga­lė­jo, už­si­ma­niau juos iš­mė­gin­ti ir aš.

Ta­da jau ieš­ko­jau pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos ir už­sie­ni­niuo­se tink­la­la­piuo­se. Ir pa­ga­mi­nau, nors kai ką pa­kei­čiau pa­gal sa­vo šei­mos val­gy­mo ypa­tu­mus. Ir vi­sai pa­vy­ko ši eg­zo­ti­ka", – eks­pe­ri­men­ti­nius "nu­kly­di­mus" pri­si­mi­nė pe­da­go­gė.

Per­ga­lę jai at­ne­šu­sio avo­ka­dų sa­lo­tų su kre­ve­tė­mis re­cep­tą po­nia Dan­guo­lė prieš daug me­tų par­si­ve­žė iš Šve­di­jos, kai pas mus avo­ka­dai dar ne­bu­vo to­kie po­pu­lia­rūs. Šis re­cep­tas pri­gi­jo – jis gra­žiai at­ro­do ant sta­lo, jam ne­rei­kia ypa­tin­gos ser­vi­ruo­tės, nes vis­kas de­da­si į avo­ka­do lukš­tą.

Iš­vy­ku­si į eks­kur­si­jas Lie­tu­vo­je ar sve­čio­je ša­ly­je D. Ba­ku­tie­nė sten­gia­si pa­ra­gau­ti tų ša­lių pa­tie­ka­lų, nors pri­si­pa­žįs­ta – šikš­nos­par­nio ar ta­ra­ko­nų neišd­rįs­tų įsi­dė­ti į bur­ną.

Bet jei rei­kė­tų pa­gal svar­bą su­ri­kiuo­ti sa­vo po­mė­gius, val­gio ga­mi­ni­mas jai bū­tų ei­lės ga­le, nes pir­mą­sias po­zi­ci­jas užim­tų me­nai: da­bar – ke­ra­mi­ka, anks­čiau – pa­puo­ša­lų ga­my­ba, ta­py­mas, siu­vi­nė­ji­mas ka­ro­liu­kais, vil­nos vė­li­mas.

Šio­je sri­ty­je idė­jų ji se­mia­si pas pa­žįs­ta­mus tau­to­dai­li­nin­kus, žiū­ri vi­deo­pa­mo­kas.

D. Ba­ku­tie­nė pri­pa­žįs­ta: šiems jos po­mė­giams rei­kia ne­ma­žai lais­vo lai­ko – po­ros va­lan­dų tam neuž­ten­ka, kar­tais ten­ka pra­sė­dė­ti vi­są va­ka­rą iki pat vi­dur­nak­čio.

"Bet tam man ne­gai­la lai­ko. Šie už­siė­mi­mai ma­ne ra­mi­na. Jie man – ir re­lak­sa­ci­ja, ir me­di­ta­ci­ja, vis­kas kar­tu", – sa­ko pe­da­go­gė, anks­čiau į mo­lį žiū­rė­ju­si ga­na krei­vai, o da­bar be jo ne­ga­lin­ti.

Anks­čiau ji ir sau, ir duk­roms iš iš­kar­pų pa­siū­da­vo rū­bų. Bū­da­vo, penk­ta­die­nį su­si­ker­pa, o pir­ma­die­nį jau atei­na į dar­bą pa­si­puo­šu­si nau­ju dra­bu­žiu.

"Man šie už­siė­mi­mai kur kas mie­les­ni už val­gių ga­mi­ni­mą", – pri­si­pa­žįs­ta.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.