Naujausios
Itin gerbiami buvo bandūrininkai Ukrainoje, savo pavadinimą kildinantys iš muzikos instrumento, kuriuo jie akompanuoja savo godoms, istorinėms dainoms, „kazokų alegoriniams pasakojimams“, satyriniams ir humoristiniams eilėraščiams. Bandūra, XVII a. pakeitusi senąją ukrainiečių kobzą, yra daugiastygis, panašus į liutnią muzikos instrumentas. Vadinasi, bandūrininkai – ukrainiečių klajojantys muzikantai, pakeitę senovės kobzarius. Dažniausiai tai buvo neregiai valstiečiai, savo menu užsidirbdavę maistui.
Bandūrininkų kūryboje aptinkama religinių, moralinių pamokymų ir net politinių satyrų. Žinomi atvejai, kai bandūrininkai drįso savo dainomis raginti valstiečius sukilti prieš dvarininkų savivalę. Dėl šios priežasties jie buvo persekiojami.
XVIII a. Ukrainoje turtingi dvarininkai savo dvaruose turėjo muzikantų bandūrininkų grupes, tarp kurių buvo ir neregių muzikantų. Iš keliaujančių neregių muzikantų minėto amato mokėsi berniukai vedliai. Akli vaikai perimdavo šio meno paslaptis, mokydavosi atmintinai šimtus eilėraščių, baladžių ir poemų, dešimtis sakmių, mokėsi groti bandūra. Taip buvo ruošiama bandūrininkų pamaina.
Kiek didesnis susidomėjimas bandūrininkais pastebimas 70-aisiais XIX amžiaus metais, kai Rusijos geografų bendrija atkreipė akis į šią kūrybą ir, remdamasi Ostapo Veresajaus veikla, atliko bandūros meno tyrimą. Ostapas Veresajus – Poltavos smuikininko neregys sūnus. Gimė 1803 metais, todėl prisimenantis dar Napoleono žygį. Išgyveno iki gilios senatvės (mirė 1890 m.).
1873 metais O. Veresajus savo godas dainavo Peterburge ir pasakojo apie šios rūšies meną. Jo pagrindinės godos – istoriniai pasakojimai apie nelaisvę Azove ir satyra apie luominį izoliuotumą, apie turtingųjų tinginystę ir kvailumą. Tačiau Pietvakarių skyriaus geografų bendrijos nuomonė, kad O. Veresajus yra beveik paskutinis „Mažosios Rusijos kobzarius“, nepasitvirtino. Bandūrininkų menas išliko Ukrainoje ir po O. Veresajaus mirties. Ukrainoje šis menas turi aiškią tendenciją plėstis ir klestėti, o bandūrininkui I. Kučugurai-Kurčenkai net suteiktas Respublikos liaudies artisto vardas.
Pirmosios rašytinės žinios apie slavų bandūrininkus randamos XV–XVI a. lenkų kronikose. Ypač populiarūs bandūrininkai buvo Zaporožės krašte, nes daugelis jų lydėdavo zaporožiečius žygiuose, kūrė sakmes ir dainas apie tuos įvykius, kurių liudininkais patys buvo. Yra išlikę žinių, kad bandūrininkai V. Varčenko ir P. Skriaga buvo aktyvūs Gaidamakų judėjimo dalyviai. Kazokų tautos istoriją jie perteikė patrauklia poetine forma. Be karą apdainuojančių dainų, neregiai muzikantai savo epinėse eilėse ir dainose šlovindavo protėvių žygdarbius. Be to, bandūrininkai buvo savotiški kultūros nešėjai ir švietėjai, tautosakos turtintojai. Pietų slavų liaudies dainų rinkėjas Vukas Karadžičius, išleidęs daugelį liaudies dainų rinkinių, XIX a. daugiausia dainų išgirsdavo iš aklų dainininkų (Krečmeris, 1999). Todėl nenuostabu, kad neregiai bandūrininkai patekdavo į poetų bei dailininkų kūrybos akiratį.
Aklojo muzikavimas buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Ukrainos kultūra neatskiriama nuo aklųjų muzikantų. Jie gerai žinojo savo šalies istoriją, neretai jų dėka pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose nebuvo pamiršti Ukrainos istorijos didvyrių vardai.
Ukrainiečių muzika, ypač dainos, turi senas tradicijas. Jos ištakų reikėtų ieškoti Kijevo Rusioje. XV–XVI a. paplito nacionalinis epinis žanras – godos, kuriose buvo apdainuojama ukrainiečių liaudies kova prieš turkų ir mongolų pavergėjus, kazokų kančios turkų nelaisvėje. Vadinamosiose „Nelaisvės giesmėse“ apdainuoti liaudies didvyriai Samijla Koška, Fiodoras Bezrodnas, Ivanas Konovčenkas ir kt. Nuo XVII a. atsiranda godos apie kovas prieš lenkų šlėktas. XIX a. pirmojoje pusėje paplito godos apie baudžiavą, antrojoje šio amžiaus pusėje – rekrūtus. Neregiai kobzariai, bandūrininkai iš lūpų į lūpas perėmė folkloro krislus, neleisdami jiems nueiti užmarštin. Tai labai svarbus ukrainiečių aklųjų muzikantų indėlis į Ukrainos kultūros lobyną. Todėl suprantama, kodėl Ukrainos ir Rusijos dailininkai savo kūryboje puoselėjo aklojo kobzariaus ir bandūrininko temą.
Bandūrininkai Ukrainoje buvo ypač gerbiami ir vertinami. Jų portretus piešė ir tapė dailininkai, neregiams bandūrininkams net buvo statomi paminklai. Vienas žymiausių neregių bandūrininkų buvo Terentijus Parchomenko (1872–1910), apakęs dešimties metų ir turėjęs puikų balsą. 1902 m. jis grojo ir dainavo XII archeologų suvažiavimo dalyviams Charkove. Jo repertuare buvo godos, psalmės, istorinės, satyrinės ir buitinės dainos. Jo mokiniai buvo A. Grėbenas ir P. Tkačenko. Muzikanto tėviškėje Černigovo srities Mensko rajono Voloskovcų kaime jam pastatytas paminklas.
T. Ševčenka. Neregys
Ukrainiečių poetas ir dailininkas Tarasas Ševčenka (1814–1861) savo gyvenime matė daug vargo. Jį iš baudžiavos išpirko draugai – dailininkai ir poetai I. Sošenko, A. Venecianovas, K. Briulovas, V. Grigorovičius, J. Grebenka, V. Žukovskis. Išpirkai lėšos buvo surinktos organizavus loteriją, kurioje, kaip laimėjimas, buvo pasiūlytas specialiai šiam tikslui K. Briulovo tapytas Žukovskio portretas. Už laisvamanybę T. Ševčenka buvo dešimčiai metų atiduotas į carinę armiją.
Gyvenime patirti vargai paskatino jį tiek dailėje, tiek poezijoje vaizduoti tuo metu ypač skurstančius neregius. Dar vaikystėje T. Ševčenka mėgo klausytis neregių kobzarių muzikos ir jų atliekamų dainų. Vėliau šiuos ukrainiečių dainiaus gyvenimo epizodus savo drobėse pavaizdavo jo tautiečiai dailininkai M. Deregus ir V. Forosteckij. Nenuostabu, kad per T. Ševčenkos laidotuves jo karstą lydėjo grodami ir dainuodami neregiai kobzariai. Šį epizodą savo drobėje įtaigiai pavaizdavo ukrainiečių dailininkas Steponas Pismenij.
Dailininkas T. Ševčenka neregį muzikantą pavaizdavo basą, vilkintį ukrainietiškomis plačiakelnėmis šarovarais ir to meto zaporožiečiams būdinga skusta galva bei vėjo plaikstomu plaukų kuokštu viršugalvyje. Sulysęs kaklas byloja apie nepriteklių. Ploni pirštai bėgioja rankose laikomos bandūros stygomis, kurių garsai pritaria neregio dainai.
T. Ševčenka išradingai išsprendė klausimą, kaip perteikti muzikanto aklumą: personažo akis uždengė juodu šešėliu. Šalia gatvės dainininko – šešiametis-septynmetis, taip pat basakojis vedlys, tvirtai rankose laikantis neregio lazdą ir jau uždirbtą kepalėlį duonos. Už aukštos plačių lentų tvoros dainos klausosi užsisvajojusi, atjautos kupinu veidu jauna mergina.
Kitame anologiškame tokiu pat pavadinimu piešinyje, atliktame taip pat 1843 metais (popierius, sepija), autorius vaizduoja neregį bandūrininką. Šiame saulėtame piešinyje muzikantas apsirengęs tradiciniais ukrainietiškais šarovarais, plačiarankoviais marškiniais. Nuo jo skrybėlės kraštų ant akių krinta tamsus šešėlis.
Paveiksle įtikinamai perteiktas vidurvasario karštis. Nereaguodamas į kaitrą, neregys, gatvės muzikantas, dirba. Už jo nugaros prisėdęs senas basas ukrainietis, atsirėmęs į lazdą, klausosi dainos. Ant krūtinės nuleista plikai skusta galva, žemai nukarę ilgi žili ūsai. Matyt, labai artimos šiam senoliui jaunojo neregio dainos.
Neprieidami arčiau muzikanto, jo klausosi vienas šalia kito stovintys vyras ir moteris. Vyras panarinęs galvą, moteris, saulės nutviekstu veidu, žvelgia į neregį. Kiek tolėliau muzikanto klausosi dar du žmonės.
Dailininkas iš rudos sepijos spalvos išgavo gausybę jos tonų ir pustonių. Šia spalva T. Ševčenka puikiai pavaizdavo ir neregio veidą, ir saulėje įkaitusį smėlį, ir medžių žalumą, ir debesų mėlynę.
K. Trutovskis. Neregys bandūrininkas
Ukrainiečių dailininkas Konstantinas Trutovskis dar ne kartą grįžo prie neregio bandūrininko tematikos – jo meniniame palikime ne vienas piešinys ir aliejumi tapytos drobės šia tema, tarp kurių įtaigūs paveikslai „Neregys bandūrininkas I“, „Neregys bandūrininkas II“.
L. Žemčiužnikovas. Kobzarius prie kelio
Žymus rusų ir ukrainiečių dailininkas Levas Žemčiužnikovas (1828–1912) gimė dvasininkų šeimoje. Du dailininko broliai kartu su Aleksejumi Tolstojumi, Kozmos Prutkovo slapyvardžiu, sukūrė nemažai patrauklių veikalų.
Dailininkas L. Žemčiužnikovas – tipiškas realizmo atstovas. Jo kūrybai didelės įtakos turėjo tapytojas P. Fedotovas bei rašytojas T. Ševčenka. Nuo 1849 m. dailę studijavo Peterburgo dailės akademijoje. 1856–1860 m. grafikos mokėsi Paryžiuje. 1852–1856 m. gyveno Ukrainoje, ten tapė ir rinko folklorą. Tuo metu susipažino su T. Ševčenkos kūryba, o 1860 m. – ir su pačiu autoriumi. Ši pažintis turėjo didelės įtakos L. Žemčiužnikovo kūrybai. Žymiausi jo kūriniai susiję su Ukrainos liaudies tradicijomis: „Rugiapjūtė“ (1851), „Chimka Zabijačiko“, „Kazokas stepėje“ (abu 1853), „Pamestoji“ (1860) (Астахов, 2006).
1854 m. dailininkas sukūrė įtaigią drobę „Kobzarius prie kelio“. Mėlyname stepių dangaus fone šalia vieškelio sėdi vidutinio amžiaus dainuojantis neregys muzikantas, apsivilkęs plačiomis ukrainietiškomis kelnėmis ir plačiarankoviais baltais marškiniais. Šalia stovi apdriskęs paauglys – berniukas vedlys. Kairėje rankoje vaikas laiko lėkštelę aukoms, dešinėje – už jį patį ilgesnę lazdą, ant kurios pamauta juoda skrybėlė. Matyt, keliauninkai, eidami vieškeliu, išgirdo atidundant karietą ir paskubomis sustojo šalikelėje. Muzikantas net nespėjo nusiimti per petį permesto kelionmaišio. Ant peties liko ir berniuko pustuštis, skylėtas maišelis. Keliauninkų lūkesčiai neišsipildė – karieta nesustodama nudardėjo, palikdama paskui save tik kelio dulkių debesis.
Dailininko L. Žemčiužnikovo drobė „Kobzarius prie kelio“ saugoma Ukrainos valstybiniame vaizduojamojo meno muziejuje Kijeve. Kad šis dailininkas mėgo neregio bandūrininko temą, patvirtina ir kiti jo paveikslai.
Dar vienas žinomas šio autoriaus darbas yra ofortas „Aklas bandūrininkas“ (1861) iš ofortų serijos „Vaizdingoji Ukraina“. Čia pavaizduotas vidutinio amžiaus dainuojantis neregys, sau akompanuojantis bandūra. Neregys sėdi apsiavęs auliniais batais. Šalia basakojis berniukas – vedlys. Berniukas, per petį persimetęs kelionmaišį, laiko rankose dvi lazdas: vieną savo, kitą neregio.
Ofortas nebaigtas. Neregys su berniuku, matyt, pozavo dailininko dirbtuvėje. L. Žemčiužnikovas tik keliais štrichais „užmetė“ antrąjį planą, kur matomas molbertas, kelios knygos, ant sienos kabantis moters portretas.
Dailininkas puikiai pažino neregių muzikantų gyvenimą. Susidraugavo su žymiu to meto bandūrininku Ostapu Verisajumi, jo muzikavimo ir dainų dažnai klausėsi. L. Žemčiužnikovas šį ukrainiečių Homerą aprašė savo prisiminimuose (Ковпаненко, 2005). Neatsitiktinai jis ne vieną darbą skyrė neregių muzikantų temai, tarp kurių ir piešinys (1856), kuriame pavaizduotas Ostapas Veresajus. Užkarpatės srities (Ukraina) meno muziejuje saugomas L. Žemčiužnikovo 1861 metų piešinys „Lyrininkas“, jame pavaizduotas basakojis vidutinio amžiaus profiliu į žiūrovus sėdintis ir lyros rankenėlę sukantis vyriškis.
Taigi, bandūrininkai Ukrainoje buvo folkloro, tradicijų, papročių žinovai, saugotojai ir puoselėtojai. Iš jų, kaip iš gaivių šaltinių versmės, liaudies išminties sėmėsi ne vienas rašytojas, vėliau transformavęs šiuos gyvenimo patyrimu pagrįstus krislus ir iškėlęs juos iki dabar jau tapusio klasikinio meno lygio.(Bus daugiau)
