Naujausios
O. Slastiono sukurti bandūrininkų portretai
Ukrainiečių dailininkas Opanas Slastionas (1855–1933) yra sukūręs ištisą neregių bandūrininkų portretų galeriją. Visi jie piešti tušu ir plunksna.
Dailininko O. Slastiono paveiksle „Kobzarius Semionas Zozulė“ muzikantas sėdi ant kėdės, viena ranka pasirėmęs į kelį, kita – į lazdą. Per petį permesta kobza. Veidas liūdnas, pavargęs. Šalia jo, prisiglaudęs visu savo kūnu, stovi berniukas – vedlys. Jam devyneri– dešimt metų. Rankoje vedlys laiko ilgą lazdą, kurią jam trumpam patikėjo neregys muzikantas. Slogi muzikanto nuotaika tarsi persidavė jo mažajam draugui: panarinta galvelė ir liūdnas veidas.
Paveiksle „Kobzarius Piotras Siroštanas“ O. Slastionas vaizduoja jauną vyrą, įsiklausantį į savo instrumento garsus. Kuklūs rūbai, nedidelis ryšulėlis ir lazda – visas klajojančio muzikanto turtas. Už instrumento – nedidukas berniukas – vedlys, prigludęs prie muzikanto kojų. Prisimerkęs viena akimi, atidžiai žvelgia į pasaulį, kad po to pačiam artimiausiam žmogui – aklajam muzikantui – galėtų papasakoti tai, kas aplinkui matyti.
Kitas to paties dailininko dėmesio vertas kūrinys „Kobzarius Michailas Kravčenka“. Michailas Kravčenka (1858–1918) – žymus Ukrainos bandūrininkas, gimė Poltavos gubernijos Mingorodo apskrityje. Regėjimo neteko vaikystėje. Patyrė daug vargo ir skurdo. Išmokęs groti bandūra, muzika pelnėsi duoną, vaikščiodamas iš kaimo į kaimą. M. Kravčenko kūrė tekstus, kuriais apdainuodavo neturtingo žmogaus dalią, jo svajones apie nuosavą žemę, apie geresnį gyvenimą. Dainiaus godos – tai aštri ir kandi valdžios, policijos bei žandarų savavaliavimo satyra.
Jo godomis susidomėjo pažangūs to meto kultūros veikėjai. Žinomas folkloristas ir dailininkas A. Slastionas iš M. Kravčenkos lūpų užrašė godą „Soročino įvykiai 1905 metais“, o rašytojas V.Korolenka – tekstą „Juodasis sekmadienis Soročinuose“. M. Kravčenkos kūryba domėjosi rašytoja folkloristė profesorė F. Kolesa. Ir jokio čia netikėtumo, nes M. Kravčenkos godos – tai Ukrainos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios liaudies dūmų pavyzdys, o jų istorinė ir meninė vertė žinovams nekelia abejonių.
Dailininkas O. Slastionas vaizduoja neregį muzikantą stambiu planu. Nepridengta plinkanti galva, aukštai pakelta balto avikailio skrandos apykaklė. Neregys groja kobza. Liūdnai nuleista galva, rimta, dvasinga veido išraiška. Dailininkas su meile piešė šios iškilios asmenybės portretą. Muzikantas pavaizduotas sėdintis ant akmens tarp medžių. Šalia jo padėta neišskiriama neregio palydovė – ilga lazda. Muzikanto mintys kažkur toli toli. Tai patvirtina susimąstęs veidas. Yra išlikusi XX a. pradžios nuotrauka, kuri buvo padaryta 1902-ųjų rugpjūtį Charkove vykusioje Rusijos XII archeologų konferencijoje. Ant nuotraukos užrašyta: „Kobzariai: Kravčenko iš Poltavos gubernijos ir Dėmčenko iš Charkovo apylinkių“.
Dar vienas kūrinys „Kobzarius Samilas Jašnij“. Niūrus ir susikaupęs muzikanto veidas. Visas dėmesys sutelktas į atliekamą kūrinį. Nereges akis dengia vešlūs žili antakiai. Sekundei gysloti pirštai sustingo virš stygų ir, rodos, po akimirkos jie greit perbėgs stygomis ir nuplauks, nuvilnys garsų versmė. Vėjas plaiksto jo žilą kuodą ir didelius vešlius ūsus. Mintys galbūt jau nunešė jį į senovės kautynių laukus, apie kuriuos taip mėgsta dainuoti. Patikliai priglaudusi galvą ir rankomis apkabinusi šio milžino pečius, stovi maža mergytė. Basakojė, prilaikydama ilgą lazdą, tarsi užsnūdo.
O. Slastiono paveiksle „Kobzarius Stepanas Pasiuga“ pavaizduotas grojantis muzikantas. Rankos švelniai ir atsargiai apkabinusios instrumentą. Barzdotas veidas nupieštas pusiau profiliu. Nuo pečių nuslydusi avikailio skranda, balta kailio puta įrėmina muzikanto kojų kontūrus. Ant atremtos į sieną lazdos pakabinta neregio kailinė kepurė.
O. Slastionas taip pat yra piešęs Kobzariaus Fiodoro Kušnieriko portretą. Fiodoras Kušnierikas (1875–1941) – ukrainiečių liaudies kobzarius, gimęs Poltavos srities Velika Bogačka kaime, vargingoje valstiečių šeimoje. Šešerių metų dėl ligos neteko regėjimo. Vaikystėje pradėjo groti smuiku. Žinomas neregys bandūrininkas M. Kravčenka padovanojo berniukui kobzą. Nuo to laiko jis nebesiskyrė su šiuo instrumentu. Kadangi jis savo dainose kvietė kovoti už Ukrainos laisvę, ne kartą buvo areštuotas.
F. Kušnieriko 65 metų jubiliejui Ukrainos mokslų akademijos Ukrainos folkloro institutas skyrė specialų posėdį, kuriame didžiai įvertinta jo kūryba.
Opano Slastiono neregių bandūrininkų piešinių galerija yra Ukrainos Vernadskio vardo nacionalinėje bibliotekoje Kijeve.
A. Kacas. „Kobzarius“
T. Ševčenkos, L. Žemčiužnikovo tradicijas savo darbuose vaizduoti neregius muzikantus perėmė ir XX a. ukrainiečių dailininkas Adamas Kacas (gim. 1923 m.). 1941 m. jis baigė Odesos meno mokyklą. Dalyvavo II pasauliniame kare. Buvo sunkiai sužeistas. 1950 m. baigė S. Repino Tapybos, skulptūros ir architektūros institutą Leningrade. Svarbiausi minėto dailininko kūriniai: „Pajūrio bulvaras“ (1961), triptikas „Kobzarius“ (1964), „Už žemę, už laisvę“ (1967), „Dailininko G. Niskij portretas“ (1970), „Natiurmortas su smuiku“ (1973) ir kt. (UTE, 1980, p. 4, 523).
Vienoje triptiko „Kobzarius“ dalyje, pavadintoje „Apmąstymai“, autorius pavaizdavo pražilusį, ilgais ukrainietiškais ūsais, pagyvenusį neregį bandūrininką. Muzikantas dainuoja pritariant kobzai. Dailininkas, lyg norėdamas akcentuoti muzikanto aklumą, paveikslo dešiniajame apatiniame kampe įkomponavo mažo vedlio galvą. Pats neregys muzikantas užima visą drobę ir atrodo gana dekoratyviai. Tai be ypatingų individualių bruožų, lyg apibendrintas neregio ukrainiečio muzikanto tipas.
A. Dančenko sukurti bandūrininkų portretai
Įdomūs ukrainiečių grafiko Aleksandro Dančenkos estampai. Vienas žymiausių jo darbų – triptikas T. Ševčenkos poemos „Sapnas“ motyvais (Верба, 1967). Kaip ir daugelis ukrainiečių grafikų, A. Dančenko neaplenkė neregių bandūrininkų tematikos. Žinomi 1961 metų du linoraižiniai.
Linograviūroje „Kobzarius Gnatas Gončarenko“ pateiktas praeito amžiaus pradžios Ukrainos momentas. Priekyje stambiu planu vaizduojamas senyvo amžiaus muzikantas, dailiai nukirptais žylančiais plaukais ir jau šarmos nubaltintais, baltomis bangomis žemyn vingiuojančiais ūsais. Prakaulus, susikaupęs veidas. Nereges akis dengia šešėlis. Muzikantas apsirengęs tamsiais rūbais. Į viršų ištraukta balta marškinių apykaklė, ukrainietiškais raštais papuoštais kraštais. Prie neregio kelių prigludęs sėdi mažas berniukas – vedlys.
Antrame graviūros plane pavaizduoti žmonės klausosi muzikos: basakojė moteris, laikanti ant rankų vaiką, kita moteris, už peties švelniai prilaikanti mažametį berniuką, pasiruošusi nešti keliaujantiems dubenį obuolių. Išgirdusi dainuojant kobzarių, atsitiesė upelyje žlugtą skalbianti moteris, sustojo ir sukluso dviem jaučiais ariantis vyras.
Trečiame kūrinio plane – ramiai žolę rupšnojančios karvės ir tolumoje smilkstantis ugniakuras. Ramus peizažas, tautiniais rūbais apsirengę žmonės atskleidžia šio krašto nacionalinį koloritą.
Kiek kitaip nei dailininkas O. Slastionas, A. Dančenko pateikia Gnato Gončerenkos portretą. Graviūroje daugiau juodų dėmių. Pirmajame plane – grojantis vidutinio amžiaus neregys, apsisiautęs kelioniniu apsiaustu. Pagal Užkarpatės tradiciją jis ant galvos užsidėjęs tamsią, aukštą, kailinę kepurę. Prakaulus, valingų bruožų veidas. Šalia berniukas vedlys su tokia pat, tik šviesia, kepure, šiltu ir aiškiai per dideliu, galbūt to paties muzikanto, švarku. Berniukas rūsčiai, gal net skausmingai žvelgia į žiūrovą.
Visą antrąjį graviūros planą užpildo muzikos besiklausančių žmonių veidai. Tuoj už muzikanto nugaros – senas, išvargusiu veidu ir kailine kepure vyriškis. Kiek palenkta į priekį galva, žemyn žiūrinčios akys rodo, kad jo sielą persmelkė neregio muzika. Kiek jaunesnis vyriškis, užsidėjęs kepurę su snapeliu ir įsikandęs pypkę. Jis kaire ranka per pečius apsikabinęs senolį, o dešiniąja prilaiko pypkę. Greta stovintis trečias pagyvenęs, barzdotas, kailine kepure vyriškis įdėmiai žvelgia į muzikos instrumentu bėgiojančius neregio pirštus. Toliau tamsiomis kailinėmis kepurėmis pasipuošusių vyrų būryje boluoja balta moters skarelė ir juoduoja didelės dėmesingos akys.
A. Dančenko planavo sukurti dar vieno žymaus neregio – bandūrininko Ostapo Veresajaus portretą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šio sumanymo įgyvendinti nepavyko. Aptartais dviem darbais – linograviūromis „Kobzarius Gnatas Gončarenka“ ir „Kobzarius Michailas Kravčenka“ – A. Dančenko pabrėžė Ukrainos bandūrininkų istorinę reikšmę. Veržlaus nūdienos grafikos tobulėjimo fone A. Dančenkos darbai atrodo tradiciški. Nors šiam dailininkui nesvetimos buvo ir naujumo paieškos, tačiau jis visada rūpinosi, kad, besivaikydamas „šiuolaikiškumo“, neprarastų tų pozityvių dalykų, kurių pasiekė (Беличко, 1968).
Bandūrininkų tematiką galima būtų baigti prisiminus dar vieną šiuolaikinį ukrainiečių grafiką V. Kutkiną, kuris, kaip ir daugelis šios tautos dailininkų, neabejingas T. Ševčenkos asmenybei bei jo kūrybiniam palikimui (Беличко, 1968). Dailininkas daug metų dirbo prie linograviūrų serijos „Taraso Ševčenkos kūrybos motyvais“. Kaip žinoma, didysis ukrainiečių menininkas dažnai rašė apie akluosius, tad neišvengiamai ir dailininkai susiduria su tiflologijos tematika.
Įspūdingi V. Kutkino linoraižiniai „Kobzariaus laidotuvės“ ir „Godos, mano godos“. Lakšte pavaizduota didžiulė žmonių minia, lydinti į paskutinę kelionę muzikantą. Vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai liūdėdami eina paskui vežėčiose ant pakylos padėtą, audeklu apdengtą karstą. Antrame plane – vešli Ukrainos augmenija kalnų, galbūt Karpatų, fone. Didingas gamtovaizdis lyg sustiprina netekties skausmą ir rimtį. Laidotuvių eisenos masiškumas rodo žmonių meilę liaudies dainiui.
Ukrainoje neregių muzikantų tradicija aktyviai reiškėsi iki 1930 metų. Kobzariai, bandūrininkai, lyrininkai dainavo religinio, moralizuojamo turinio bei puoselėjančias senovines tradicijas dainas. Jie buvo vadinami „Dievo žmonėmis“ – įžeisti tokį senolį buvo didžiausia nuodėmė. Taip buvo iki tol, kol neatėjo nauji laikai su naujais požiūriais.
N. Litvinas pažymi, kad jau pirmosiomis dienomis, vos įteisinus tarybų valdžią Ukrainoje, bolševikai be teismų ir tyrimų pradėjo neregių liaudies dainių medžioklę. Tačiau taip bolševikai nepajėgė išspręsti kobzarių problemos – pernelyg daug jų buvo tuometinėje Ukrainoje ir pernelyg stipriai juos mylėjo ir gerbė žmonės. Žmonės juos perspėdavo, slėpdavo, perduodavo iš rankų į rankas, lyg patį brangiausią, švenčiausią dvasinį turtą. Todėl tuometinė valdžia savo negailestingoje kovoje su „kobzarišku nacionalizmu“ nusprendė keisti taktiką ir „nuleido“ net kelis nutarimus: „Apie elgetavimo uždraudimą“, „Apie muzikinių instrumentų privalomą registravimą milicijos ir saugumo skyriuose“, „Individualios muzikinės veiklos nuostatus“ (Литвин, 2014).
Spaudoje minima, kad prieš septynis dešimtmečius Charkove atsitiko įvykis, kuriam istorijoje analogų rasti sunku. Kobzarių suvažiavimo dingstimi į miestą buvo sukviesti keli šimtai aklų muzikantų iš visos Ukrainos. Jiems atvykus, visi bandūrininkai buvo išvežti už miesto ir sušaudyti. Po lauko tyrimų prie Kuriaženkos kaimo rasta kapavietė, kurioje buvo atkasti apie dviejų šimtų muzikantų palaikai (Литвин, 1997).
Taip pat minimas įvykis, kad į kobzarių ir lyrininkų suvažiavimą Maskvoje buvo atvykę 337 neregiai muzikantai, kurie buvo ištremti į Sibirą. Visi jie buvo atvežti iki nežinomos vietos, nuo kurios 150 kilometrų spinduliu nebuvo gyvenvietės, ir paleisti. Buvo žiema. Neregiai muzikantai be šiltų rūbų ir avalynės. Pasiekti gyvenamąją vietą pavyko tik Motrei Malovičichai su sūnumi. Jiedu duoneliavo, vėliau pasisekė grįžti į Ukrainą (Лавров, 1980).
Represuotiems kobzariams Charkovo Jaunimo sąjungos iniciatyva T. Ševčenkos sode Charkove pastatytas paminklas. Lėšos jam buvo renkamos dešimt metų. 1997-aisiais pastatytas didelis paminklinis akmuo, kuris išsilaikė vos mėnesį. Milicijos dienos išvakarėse kažkas jį sunaikino. Tačiau 1997 metų spalio 14 dieną minėtoje vietoje buvo atidengtas skulptorių Valerijaus Bondar, Vasilijaus Semeniuk, Olekso Šaulis ir architekto Olekso Morus paminklas represuotiems kobzariams, bandūrininkams ir lyrininkams. Ant didelio rausvo granito luito pavaizduota iš metalo padaryta perpus perlaužta bandūra. Paminklo atidengimo data buvo susieta su Gnato Chotkėvičiaus, Charkovo bandūros mokyklos pradininko, 120-osiomis gimimo metinėmis.
Pastebima, kad pastaruoju metu kobzarių tradicija atgimsta kaip folkloro apraiška. Kobzarių cechai atsirado beveik kiekviename Ukrainos regione. Jauni žmonės patys gamina instrumentus, tyrinėja kazokų repertuarą, koncertuoja, o klausytojų didžiąją dalį sudaro vyresnio amžiaus inteligentijos atstovai.
Nepamirštami ir žymiųjų muzikantų vardai – Ostapo Veresajaus garbei Odesoje rengiami bandūrininkų festivaliai-konkursai. 2012 metais režisierė Olesė Sanina apie šiuos muzikantus sukūrė meninę kino juostą „Vedlys“. Pagerbiant bandūrininkus, įvairiose šalyse jiems pastatyta paminklų.
Kaip minėjome, bandūrininkai Ukrainoje buvo folkloro, tradicijų, papročių žinovai, saugotojai ir puoselėtojai. Iš jų, kaip iš gaivių šaltinių versmės, liaudies išminties sėmėsi ne vienas rašytojas, vėliau transformavęs šiuos gyvenimo patyrimu pagrįstus krislus ir iškėlęs juos iki dabar jau tapusio klasikiniu meno lygio. Todėl nenuostabu, kad bandūrininkams atminti yra kuriami paminklai.
