Janina Jovaišaitė – ne tik poetė, bet ir Šiaulių istorijos dalis

Redakcijos archyvo nuotr.
Janina Jovaišaitė.
"Gal­būt ji ir po mir­ties at­liks ge­rą dar­bą, kad bū­tų tvar­ko­mos gra­žio­sios Se­no­sios ka­pi­nės“ , – taip kal­bė­jo poe­tės at­si­svei­ki­ni­mo ce­re­mo­ni­jo­je Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos pir­mi­nin­kė Bi­ru­tė Jo­nuš­kai­tė.
Ja­ni­nos Jo­vai­šai­tės šei­mos is­to­ri­ja – Šiau­lių mies­to is­to­ri­jos da­lis ver­ta gi­les­nių stu­di­jų, tel­kian­ti, at­gai­vi­nan­ti oku­pa­ci­jų su­trau­ky­tus na­tū­ra­lius bend­ruo­me­niš­ku­mo ry­šius. Poe­tės mir­tis ne tik iš­ju­di­no Se­nų­jų ka­pi­nių pro­ble­ma­ti­ką, bet su­jau­di­no mies­to švie­suo­me­nę, moks­li­nin­kus ir po­li­ti­kus pa­kvie­tė pa­žvelg­ti į is­to­ri­nes iš­ta­kas.
Ti­ki­mės, kad šiau­lie­čiai at­si­gręš į sa­vo is­to­ri­ją, kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą. J.Jo­vai­šai­tės mir­tis su­kė­lė daug emo­ci­jų. Jo­mis da­li­ja­si Šiau­lių ap­skri­ties li­te­ra­tai.
Šiau­lių ap­skri­ties li­te­ra­tų ei­lės poe­tės Ja­ni­nos Jo­vai­šai­tės (1929.06.12—2019.06.25) at­mi­ni­mui.

Alfredas Stancelaitis
Iš­ly­dė­ji­mas – su­grį­ži­mas


Sau­lės laik­ma­tis nu­spin­du­liuo­ja mi­nu­tes –
švie­sia­vei­džiai bu­rias, bren­da ru­dens lai­kas.
Pra­žy­dęs ku­pa­ras vė­juo­toj kop­ly­tė­lėj lauks.
Pa­lauk, pa­ruo­šiu šven­tę – skaid­rią skaid­rią.

Stik­li­nėj am­fo­roj žva­ke­lė ži­bu­riuos.
Kaip vi­sad jau­nas šau­lio si­lue­tas
ap­lie­tas auk­su dan­gu­je aukš­tai
ten pa­si­kvies dai­nin­gą­ją poe­tę.

Įsup­siu dro­bėn – grį­ši su mal­da
Po šim­to me­tų pas se­ne­lį taip my­lė­tą.
Iš ku­pa­ro paukš­te­lis nu­plas­nos
Į krip­tos kle­vo in­ki­lė­lį tau čiul­bė­ti.


Žiemgalos Bitė
Ja­ni­nai Jo­vai­šai­tei at­min­ti


Ma­čiau, nu­kri­to žvaigž­dė –
Že­mę pa­li­ko poe­tė.
Išei­da­ma, Ja­ni­na, su sa­vi­mi
Tu ne­pa­siė­mei nie­ko.
Pa­li­kai mums – snie­go pū­gą,
pa­par­čio žy­dė­ji­mą
trum­piau­sią me­tų nak­tį,
šir­dy­je tuš­tu­mą pa­li­kai.
Pa­si­li­ko
šir­di­mi ra­šy­tos Ta­vo ei­lės
apie kmy­nų žy­dė­ji­mą,
čiob­re­lių kva­pą...
De­be­sų pul­kai tarp sa­vęs mai­no­si,
ne­šda­mi se­kun­des, die­nas –
iš jų su­si­de­da me­tai...
Tu esi te­nai, kur nė­ra so­pu­lio;
ga­li sė­dė­ti ro­žių so­de
ir ra­šy­ti ei­les
apie bo­ru­žę ant del­no,
apie die­me­dį,
apie su­verp­tus spin­du­lius...


Erla
Mir­tis pa­ti­ki­miau­sias lak­mu­sas


Su­de­gins ma­ne, kas nors su­de­gins.
Tu – pe­le­nus pa­ka­si po kle­vu
(se­ne­lio Teo­do­ro krip­tos kai­rė­je)...
Su­si­tik­sim vėl po 100 me­tų.
At­lo­šia gal­vą kle­vas kar­ve­dys –
Pa­va­sa­riais ša­kų le­gio­nai ver­žia­si dan­gun.
Nau­ji vis už­ka­riau­ja žyd­ry­nes
90 mū­šių kaip nau­jų pa­va­sa­rių.

Kren­ta la­pų ka­rei­viai, pa­si­lai­do­ja.
Gal ir tu taip.

Gelž­ke­lio upės ir Rū­dės au­toch­to­ne
Aša­rų lie­tūs skal­bia til­te­lius, gluos­nių sū­puok­les.
Rū­di­ja bal­ta­žir­gių prin­cų gro­ma­tos.
Ko­rė­ja Žal­čio lūš­nos liet­vamz­džiai.
Kin­var­pos už­kan­džiau­ja sme­ton­me­čio bu­fe­tu.

Kas­dien kar­to­jai.
Ma­no pus­ry­čiai ir pie­tūs – poe­zi­ja.
Va­ka­rie­nę ati­duo­du prie­šui.

Ama­ru prie­šas, rods 40, ke­tu­rias­de­šim­tais ant vie­no lie­tu­vio.
Gelž­ke­lių upės sro­vėm į ry­tus.
Vi­nim į šir­dis
Pri­sė­jo ma­ro­die­rių sėk­lų.

Įg­ri­so že­miš­kie­ji rū­pes­čiai –
Aukš­ty­bėj kle­vo že­mę daug gra­žes­nę re­giu.
Se­ne­lio Teo­do­ro krip­ta ve­rias...
Akys šu­nų, kai tė­vo ne­sud­ras­kė
Be­bė­gan­čio iš Si­bi­ro gu­la­gų.
Ra­šy­to­jo Skrip­kaus­ko mū­šiai... „Taš­kas“.
Kait­ra su­spro­go – vos tik man išė­jus...
Mir­tis – pa­ti­ki­miau­sias lak­mu­sas.


Danutė Augutienė
Ta­vo ei­lėm...


Skai­čiau ta­ve
ir ma­no aky­se
poe­zi­ja vir­tai.
Ei­lių spar­nais pla­kei, plas­no­jai,
nu­tū­pus sa­vo lie­pon,
pa­sau­lio siel­var­tą gie­do­jai.

Poe­zi­ja ta­pai,
skrai­dei, kur pa­no­rė­jus –
tū­pei ant tūks­tan­čio gė­lių
ir svai­gi­nai­si ne­kta­ru,
klū­po­jai žie­dų al­to­riuo­se.

Ropš­tei­si skruz­dė­le ma­ža
į skruz­dė­ly­no aukš­tį.
Ten po ša­pe­lį
su­neš­ti
dva­sin­gi lo­biai–
am­ži­nai gy­ven­ti.

-----------------------

Poe­zi­jos spar­nais
už Sau­lės pa­ki­lai.
Te­nai švie­siau nei mū­sų že­mėj.
Gal iš aukš­ty­bių mus ma­tai, gir­di?
– Mes čia, prie ta­vo „Sau­lės laikrodžio“,
ta­vo ei­lėm bend­rys­tei su­si­glau­dę.


Gražina Matulevičienė
Ja­ni­nos at­mi­ni­mui


Ka­pų ty­loj šir­dis nu­ri­mo.
Už­ge­so am­žiams mie­los akys.
Tik lie­pa liū­din­ti pa­ri­mus
Šla­mės mal­das prie ka­po.
Tu išė­jai – ne­be­sug­rį­ši,
nors mes il­gė­si­mės ta­vęs.
Dau­giau jau nie­kam my­liu ne­sa­ky­si.
Ta­vęs čia nie­kas ne­par­ves.
Tu ten, kur am­ži­no­sios auš­ros švin­ta,
kur auš­ta Vieš­pa­ties die­na.
Mums li­ko ta­vo ke­lias čia pra­min­tas.
Mums li­ko ir ta­va dai­na.


Birutė Kuic
Ja­ni­nai Jo­vai­šai­tei


Janina– už­ge­su­si me­džių la­pų sau­lės žais­mė,
vie­ni­šo mies­to bokš­to liū­de­sys,
ne­sup­ras­tų žmo­nių šir­dys
ir
il­ge­sys to,ko pa­tys ne­ži­no­me.


Angelė Bražaitė
Švie­sia­jai žal­čio žmo­nai


,,ateik, ma­no drau­ge,
Iš­va­ryk ne­ri­mo de­mo­ną..‘‘ (J.Jo­vai­šai­tė)
Sup­kis, poe­zi­jos mū­za,
lie­pų ša­ko­se,
tri­jų paukš­čių gies­mių,
so­na­tų er­vė­se...

Esi am­ži­nat­vės ste­bė­to­ja
ant su­tre­šu­sio rat­pė­džio.
Žal­čio lūš­nos kie­mi­nė­je
vel­tui ieš­kai sa­vų –
jų se­niai ne­bė­ra.

Me­džiuos li­ko
ran­kų ne­pa­lies­tas Chro­nas –
pri­si­mi­ni­mų ak­so­mas
per girgž­dan­tį slenks­tį,
ka­ti­nų ap­dras­ky­tas du­ris,
bė­ga blun­kan­čiom sie­nom,
ru­dom mie­ne­sie­nom,
smel­kias sals­vų pa­kal­nu­čių,
dar pie­nių la­pe­liais ta­vęsp...

Be­mie­gių nak­tų aki­duo­bės
Blyk­si pro­tė­vių kau­lais,
Žalt­vyks­lėm, smel­kias,
Ka­le­na šal­čio dan­tim
am­ži­nai lai­ko įkai­tei...


Jolanta Šilenskienė

Atei­nu į pra­džią
ka­da ap­šviest nak­ties
nė­ra jė­gų – bu­dė­to­ja tie­siog
ge­si­na švie­są, me­lo­di­ją tą pa­čią
su­gau­džia va­ri­nis var­pas,

taip no­ri­si iš­pur­ty­ti min­tis,
ne­lyg per­no­kę obuo­liai bumb­sė­tų
į pie­vos do­bi­lus ža­lius,
ne­lyg sal­dai­nių fab­ri­kai ga­min­ti

šo­ko­la­do nie­kad ne­si­liau­tų, už
nu­ga­ros al­suo­ja ak­li­na tam­sa,
ar­gi svar­bu? po lie­pa aš atei­siu
ir už­riš­tom akim.


Ona Briedytė
Tal­šos pa­kran­tėj


Ug­nis pra­vė­rė me­tų skliau­tą,–
Ar ąžuo­lai vėl ke­lias.
Atei­na sau­lės pa­žiū­rė­ti
Ar žmo­gui ge­ra že­mėj?

Tarp de­be­sų ska­rų –
Liks nuo­trau­kos,
Ir skaus­mo žo­džiai –
Mei­lės po­smuo­se,

Švie­sa iš­bė­gus kvies į gel­mę
Kas esam tarp ki­tų?
Sa­va tie­sa iš­lais­vin­ta –
Šir­dy­je iš­gy­ven­ta.


Zofija Karpienė

Tu išė­jai, o lie­pos žy­di.
Ir jau taip žy­di,
kad net skau­du.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.