Naujausios
1. Parodą Samuelio Bako muziejuje aplankius
Galvoju, kol dauguma menininkų suka galvą, kaip čia išreiškus save, ką čia tokio sugalvojus – nustebinus kitus ir netgi save. O dailės istorikai gerai žino, kad neprabėgs nei ketvirtis amžiaus ir visa tai dings, išliks tik mažas būrelis dailininkų – o kas išliks? To nežino joks ekspertas, bet greičiausiai tie, į kuriuos šiandien ne per daug kreipiame dėmesį. Visi meninėje visuomenėje žino, koks niekinantis epitetas yra etnografinis vaizdavimas, t.y. tikslus, fiksuojantis, įamžinantis taip, kaip yra, ir… nemeniškas.
Tačiau šiandien, kai žiūrime šiauliečio Gerardo Bagdonavičiaus piešinius, pasteles, akvareles, tai suvokiame, kad tai yra labai labai vertinga, nes atrodo, kad tai – paskendusios Atlantidos nuolaužos, fragmentai. Vilniuje, Samuelio Bako muziejuje kuratorės R. Kostanian ir A. Niunkaitė-Račiūnienė surengė vertą dėmesio parodą „Sunaikinto litvakiško pasaulio vaizdai Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje”.
„Šiauliai, Sinagoga Vilnius gatvėje“ ir „Ukmergės Didžioji sinagoga”. Taip, Gerardo Bagdonavičiaus architektūriniai piešiniai, akvarelės, piešti interjerai, detalės – neįkainuojamos restauratoriams, istorikams, kultūrologams ir apskritai meno mylėtojams. Būtent dėl to etnografiškumo, tai yra kaip įmanoma tikslesnio vaizdo fiksavimo, dar papildant išplėstiniu užrašu, kuriame dažnai nurodyta, kad nupiešė Gerardas Bagdonavičius, ką nupiešė ir kur, kokioje vietovėje. Toks tikslus vaizdavimas būtent šiandien mums atrodo prasmingas, nes leidžia susipažinti su daugeliu, šiandien jau išnykusių vaizdinių – architektūros statinių – sinagogų, vienuolynų, bažnyčių, dvarų, kapinių, antkapių ir t.t. piešiniais.
Toje minėtoje parodoje mane ypač sužavėjo žydiški tipai... 1931 metų Bencielio Bieno piešinys iš Siesikų – „Akademijos“ savininkas! Įsivaizduojate – Siesikų „Akademija“. Po galais, kaip norėtųsi nors akies kampeliu žvilgterėti, o gal ir koją įkelti į tą Akademiją, jeigu tik tai būtų įmanoma. Na, o tie keturi politikuotojai, politikieriai – tikrai turi apie ką pasišnekėti. Kokie jie informatyvūs, nuotaikingi ir psichologiški. Ką jie dėvi, kaip stovi, gestikuliuoja ir t.t. Ot tau ir etnografiški Gerardo Bagdonavičiaus piešiniai.
Sakysite, ne meniška ar per mažai meniška? Bet tai, kas vakar buvo meniška, šiandien jau gali būti nemeniška. Arba, kai kurie dalykai, kurie amžininkams buvo neįdomūs – šiandien mes jais žavimės. Tų dailininkų, kurie su atlaidžia šypsena žiūrėjo į šiauliečio Gerardo Bagdonavičiaus etnografinius darbus – daugumos šiandien neprisimename.
2. Apie dailininką Gerardą Bagdonavičių (1901–1986), ir be parodos
Kiek nedaug parašyta apie Gerardą Bagdonavičių Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje ir sakyčiau valdiškai (žr. https://www.vle.lt/straipsnis/gerardas-bagdonavicius/). Koks vis dar nepilnas dailininko kūrybos paveikslas iš jau sudarytų leidinių. Kai menininko kūryba yra tokia marga, įvairi, kaip šio šiauliečio, tai nepakanka suguldyti į knygą tą visą begalinę įvairovę – reikia iš naujo įvertinti ir įrašyti į bendrą kontekstą, paklibinti nusistovėjusius vertinimus, klišes. O tai dar nepadaryta.
Situaciją apsunkina ir tai, kad jis – faktiškai savamokslis, rimtų mokslų neragavęs, todėl kūrybos trajektorija ir pulsuoja: nuo realistinio vaizdelio, eskizo iki tikrai smagių modernistinių ieškojimų. Tokio dailininko vertinimui reikia drąsos, kad būtų išsiveržta iš nustatytų – iš dalies ir jo paties, vis kartojant, kad jis “šiaulietis”, šiauliečių kūrybos rėmų. Tiek to.
Gerardas Bagdonavičius puikiai suprato savo statusą, ypač kai darbuojiesi taikomojoje grafikoje: darai ir knygų, žurnalų viršelius, reklaminius plakatus („Bato” fabriko, alaus bravoro „Gurbernija” alaus „Pilzenas”), saldainių popierėlius (kokie dailūs šokolado ir saldainių fabriko “Birutė” popierėliai, kiek jie daug papasakoja apie tarpukario šiauliečių gyvenimą), net rūbų etiketes (pavyzdžiui, Juozo Dapkaus siuvyklos „Darbas Medžiaga“) ar ratų tepalo pakuotės (Maušos Edelšteino fabriko Šiauliuose ratų tepalo pakuotės etiketė), ugnies gesintuvo „Lietgaz“ ar moteriškų kojinių pakuotės etiketes projektuoji… Todėl visur, kur tik galėjo, dėjo savo parašą: “Gerardas Bagdonavičius. Šiauliai.”
Ir dar svarbiau, kad jis suprato, kaip dar tarpukaryje nebuvo gerbiamas, nes nebuvo tradicijų tokio dirbančio “smulkmėje” dailininko statusas. Todėl neretai ant eskizų pridėdavo tokį iškalbingą, saugantį jo autorines teises parašą: “Visas teises autorius pasilaiko.” Taip, kad savo ir smulkius kūrinėlius Gerardas Bagdonavičius išsaugojo su savo pavarde, ko nepadarė net daugelis žymių 20 a. antrosios pusės Lietuvos taikomosios grafikos kūrėjų.
Gerardas Bagdonavičius – žymus Lietuvos dailininkas todėl, kad kur tik jis lankėsi, visur padarydavo architektūros statinių ir jų interjerų, kaimo trobesių ir įvairių rakandų eskizus, piešinius pieštuku, tušu, pastele, akvarele ir t.t.Jis buvo tikras Lietuvos istorikas, nes tokių piešinių, kaip kad jis padarė Kaune (1928), Palangoje (1927, 1929 ir sovietmečiu), Šventojoje, Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje, Zarasuose, Ukmergėje (1931), Pakruojyje (1937, 1938), Kražiuose, Ignalinoje (1974). Veisiejuose (1977) ir kt. – šie miestai miesteliai tikrai nedaug ką turi, kad pasigirtų, pasidžiaugtų. Piešė visur, taip pat ir už Lietuvos ribų: Latvijoje – Rygoje (1929), Lielaucėje (1976), Dzintaryje (1971) ir kt. Rusijoje – Saratove (1919).
Ir visa piešdavo, fiksuodavo su didžiausia meile ir su išsamiais užrašais – nurodydamas net adresą. Jam buvo svarbu „Namas Vilniaus gatvėje, kuriame dėstė Jonas Jablonskis” (1971), kur gyveno žymi rašytoja („Užventis. Dvaro rūmai, kuriuose gyveno Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana“, 1931), „Paminklas Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui Soldine“ (1933), bet ir paprastų žmonių sodybėlės – „Veronikos ir Petro Kušeliauskių sodyba Kiauneliškio kaime“ (1974) ar tiesiog architektūriniai fragmentai: “Bačiūnų dvaro vartai” (1934) ar „Koplytstulpis Baisogaloje” ar „Dvaro šulinys Baisogaloje“ (1939) ir t. t.
Kartais jis piešdavo ne iš natūros, o kaip tikras enciklopedistas iš kažkokio vertingo iliustracinio šaltinio – seno atviruko, fotografijos ir t. t. Jo dėka žinome, kaip atrodė pirmas Šiaulių taksi ir autobusas. O dėka užrašo ant eskizo galime sužinoti, kas buvo savininkas, kokiais maršrutais autobusas kursavo ir t.t. Žinome, kaip atrodė „Maršruto Šiauliai–Kelmė diližanas“ ir t. t.
Dailininkui Gerardui Bagdonavičiui, regis, vienodai svarbu ir pripažinti architektūriniai ansambliai, jų jubiliejai: 1925 m. švenčiant Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 300 metų sukaktį, dailininkas sukūrė 12 litografijų ciklą ir buvo išleistas „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas“, kurį atspausdino Šalomo Savičiaus ir Boruko Šumkauskio spaustuvė (apie šį faktą, bet su nepaminėta spaustuve žr. puslapyje https://siauliukatedra.lt/siauliu-katedros-istorija/).
Visko ir nesuminėsi. Bet greta architektūros dailininkas Gerardas Bagdonavičius žavėjosi gamtos grožiu: ežeru, upės pakrante, briedžiu, jūros vanagu ir t. t.
