Naujausios
Miesto ženklas
„Yra žmonių, kurie taip suaugę su savo gyvenamąja vietove, kad tampa lyg ir jos ženklu, simboliu. Toks buvo Gerardas Bagdonavičius, anuo metu beveik visų šiauliečių pažįstamas, visų žinomas, visur sutinkamas. Tai pats šiaulietiškiausias dailininkas: čia jo vaikystės, jaunystės ir brandos miestas, čia jam iki detalių buvo žinomas dukart sudegęs ir iš naujo atgimęs bei toliau besiplečiantis miestas“, – prieš dešimtmetį straipsnyje „Gerardas Bagdonavičius – menininkas ir pilietis, nepavaldus laikui“, publikuotame albume „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba/Grafika/Dizainas/Fotografija“, – rašė menotyrininkas Vytenis Rimkus.
G. Bagdonavičius 1901 metų liepos 25 dieną gimė Radviliškyje, bet netrukus, 1902 metais, šeima persikėlė į Šiaulius.
G. Bagdonavičius buvo visapusiškas kūrėjas: nuo saldainių popierėlių iki Vytauto Didžiojo paminklo Lygumuose (Pakruojo r.), nuo ekslibrisų iki baldų Kauno karininkų ramovėje.
Sukūrė per penkis tūkstančius įvairiausių darbų, parodose dalyvavo nuo 1923 metų.
Kūrė grafikos ir tapybos kūrinius. Didžiulis dailininko indėlis kuriant ir populiarinant lietuvišką ekslibrisą. Ypač vertingi etnografiniai piešiniai, architektūriniai peizažai, kuriuose liko įamžintas paveldas.
Sukūrė plakatų, iliustracijų ir viršelių knygoms, taikomosios grafikos kūrinių: padėkų, sveikinimo ir pagyrimo raštų, įstaigų blankų, vokų, atvirlaiškių, prekių etikečių, pramoninių ir maisto prekių pakuočių.
Pirmieji išlikę scenografijos eskizai buvo skirti Kauno Tautos teatrui, apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius.
Pagal jo projektus pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei.
Fotografuodamas nevengė eksperimentų, labai daug dėmesio skyrė kompozicijai – į fotografiją žiūrėjo kaip į meną.
Dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo G. Bagdonavičius buvo vienintelis profesionalus dailininkas Šiauliuose.
Vyresniosios kartos šiauliečių atmintyje G. Bagdonavičius įsiminė kaip išskirtinis pedagogas.
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais G. Bagdonavičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, pokario metais – Garbės ženklo ordinu ir medaliu „Už darbo šaunumą“. Visus apdovanojimus susisegdavo į atlapą – sovietinius ir „smetoninius“.
G. Bagdonavičius mirė 1986 metų vasario 3 dieną Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse.
Pagrindinė G. Bagdonavičiaus palikimo dalis saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 2011 metais, minint dailininko 110-ąsias gimimo metines, muziejus išleido albumą „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba/Grafika/Dizainas/Fotografija“.
Šiauliuose, Aušros alėjoje, restauruotame dailininko name, dabar veikia Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyrius. Namas įvardijamas išskirtiniu tarpukario modernizmo architektūros statiniu. Name dailininkas gyveno 1936–1986 metais. Atkurtas dailininko gyvenimą liudijantis interjeras – namas atviras lankytojams.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikia Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas.
Ypatingas mokytojas
Fotomenininkas R. Dailidė rodo G. Bagdonavičiaus portretus. Per laiką daug kas atmintyje išsitrynė, nublanko, bet išliko praeities nuotaika ir nutolusių metų dvasia. Penkiolika portretų – penkiolika išsaugoto laiko momentų. Iš praeities ateičiai.
„Tokio šviesaus jo portreto niekas nėra sukūręs“, – apie G. Bagdonavičiaus portretą, išspausdintą R. Dailidės albume „Laiko labirintuose“, 2008 metais rašė Skirmantas Valiulis, taip pat buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys.
Nuotraukos pabudino R. Dailidės prisiminimus – mokyklinius metus Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje ir jau vėliau, G. Bagdonavičiaus 80-mečio proga, rengtą parodą Fotografijos muziejuje. Tuomet R. Dailidė pasiūlė greta surengti dar vieną parodą – fotografų įamžintų G. Bagdonavičiaus portretų.
Pirmiausia keliamės į tolimesnę praeitį – R. Dailidė J. Janonio vidurinėje mokykloje mokėsi 1953–1954 metais, kai po septintos klasės perėjo iš Vinco Kudirkos mokyklos.
G. Bagdonavičius, piešimo mokytojas, ir šiandien iškyla kaip ryškiausia asmenybė.
„G. Bagdonavičius buvo ypatingas mokytojas, nepaprastai demokratiškas, – sako R. Dailidė. – Buvau visiškai negabus dailei, bet jis jokiu būdu neignoruodavo, nežemindavo. Kai dabar pažiūriu, visiškai skirtingas požiūris: tuo metu – moksleivio ir dabar, augusio, prinokusio žmogaus.“
Unikaliausias pedagogas – šiais žodžiais mokytoją apibūdina R. Dailidė. Nebruko, neaiškino, bet gebėjo tiesiogiai perduoti gyvenimo ir išminties pamokas.
Per pamokas rasdavo laiko parodyti, kaip pasidaryti iš kartono ar faneros fotoaparatus. Iš G. Bagdonavičiaus moksleiviai sužinojo ne tik apie meną, literatūrą, istoriją, bet ir apie didžiausius nuotykius.
Tuomet, prisimena R. Dailidė, trofėjinis filmas buvo „Tarzanas“, moksleiviai jo eidavo žiūrėti ir tris, ir penkis kartus. G. Bagdonavičius, žinodamas jaunuolių aistrą, dar paaštrindavo smalsumą. Pagrindinio aktoriaus pavardę – Vaismiuleris – mokiniai sužinojo būtent ir G. Bagdonavičiaus.
„Jis pasidarė mums šventas! Jo interesų ratas buvo nepaprastai platus“, – prisimena R. Dailidė.
G. Bagdonavičiaus pamokos buvo pripildytos ir moksleiviškų pokštų.
„Per pamoką buvo galima vaikščioti, kur nori. Už daugelį dalykų galėjo sumažinti elgesį, net iš mokyklos pašalinti“, – sako R. Dailidė. Bet G. Bagdonavičius mokinių išdaigas gebėdavo priimti be bausmių.
„Pelenų dieną sugalvojome paimti maišiuką, pripilti pelenų ir pakabinti ant nugaros pamokos metu. Manėme, padarysime cirką, – moksleiviškas dienas prisimena R. Dailidė. – Nujautėme, kad suprato, ką mes atlikome, kai vaikščiojo po klasę. Tai buvo pirma dalis. Antra dalis – jis paėmė ir nuėjo su tais pelenais į mokytojų kambarį! Mes bandėme nueiti ir pasiklausyti, kas ten vyksta. O ten vis kvatojosi. Kiti mokytojai šito neleistų, bet jis pratęsė mūsų žaidimą.“
Gabesnius moksleivius G. Bagdonavičius kviesdavosi pas save į namus. Ten rengdavo papildomas pamokas.
G. Bagdonavičiaus buvę mokiniai – dailininkai Petras Repšys, Antanas Visockis, Antanas Gudaitis, Eduardas Juchnevičius, Kazys Kasperavičius, Vytautas Mackevičius, menotyrininkas Vytenis Rimkus, scenografė Joana Taujanskienė ir daug kitų iškilių asmenybių.
„Aš gyvenime neturėjau daugiau mokytojo, kuris per vieną pamokėlę per savaitę tiek daug duodavo, ir įsiminė visam gyvenimui“, – sako R. Dailidė.
Fotografavo namuose
Kai R. Dailidę gyvenimas vėl grąžino į Šiaulius, mokytojas buvo beveik nepasikeitęs. Liko išskirtinis.
„G. Bagdonavičius buvo kaip artistas mieste, išsiskirdavo savo apranga. Prastai apsirengęs neišeidavo. Jo prigimtis, matyt, buvo tokia: žmogus turi būti tvarkingas, o jeigu jis yra žinomas, turi net spindėti, – prisimena R. Dailidė. – 1952–1954 metai, laikas po karo, žmonės dar neturėjo, kuo apsirengti, buvo didžiulis kontrastas. Stebėdavo, žiūrėdavo į jį. Nešiodavo trumpas kelnes, ir vis kitaip rengdavosi – vadinasi, iš senų rezervų.“
Mieste žmonės G. Bagdonavičių vadino Penzeliuku. R. Dailidė sako, jog pravardę susigalvojo pats: dažnai vartodavo žodį „penzelis“ – ne teptukas. Meninį akcentą „Penzeliukas“, skirtą G. Bagdonavičiui, prieš penkerius metus sukūrė skulptorius Martynas Gaubas.
1981 metais, artėjant G. Bagdonavičiaus 80-mečiui, prisimena R. Dailidė, Fotografijos muziejuje buvo rengiama jubiliejinė paroda.
R. Dailidė pasiūlė kartu eksponuoti ir G. Bagdonavičiaus portretų parodą. Fotomenininkas skaičiuoja, jog joje dalyvavo lyg keturi šiauliečiai autoriai, vienas iš jų Vigintas Aputis.
Garsiuose G. Bagdonavičiaus namuose pirmą kartą R. Dailidė apsilankė sutaręs fotografuoti.
Namų interjeras buvo įspūdingas: nuo lubų iki žemės – dailės kūriniai, daiktai, vazos, gėlės.
G. Bagdonavičiaus nereikėjo prašyti pozuoti. Dailininkas maloniai sutiko, rodė darbus. R. Dailidę jau žinojo, nes fotografas G. Bagdonavičiaus portretų buvo išspausdinęs spaudoje.
„Pasirink iš mano bibliotekos, ką nori“, – po fotografavimosi pasiūlė R. Dailidei. Vietoje R. Dailidės paimtos brošiūrėlės padovanojo S. Eizenšteino, žymaus režisieriaus, albumą.
„Nedrąsiai imu, sakau, mokytojau, nieks netikės, kad jūs man davėte“, – prisimena R. Dailidė.
Tuomet G. Bagdonavičius išrašė „aktą“ – dailininkas dažnai nupiešdavo ir asmeninius „Garbės raštus“.
„Eizenšteino monografija nuo šios dienos priklauso RETO SUSITIKIMO proga priklauso jau MANO buvusiam vis IŠTIKIMAM dar dabar FOTO-MENININKUI RIČARDUI DAILYDEI – AŠ – JO BUVĘS mokytojas – Didžiai gerbiąs JO FOTO-MENĄ – Gerardas Bagdonavičius, ordininkas“, – parašė. Tai buvo 1981 metų balandžio 17 diena.
Parodoje G. Bagdonavičius buvo pasodintas į ąžuolo lapais apipintą krėslą.
„Buvo labai laimingas. Per daug kartais kuklūs žmonės pasidaro – jis tuo požiūriu nebuvo kuklus, bet buvo teisingas“, – sako R. Dailidė.
Parodą primena G. Bagdonavičiaus dovanotas jaunystės portretas su dedikacija „Uoliam daug patyrusiam FOTOMENININKUI RIČARDUI DAILYDEI – Gerardas Bagdonavičius, ordininkas 1920–1981. FOTO-MENO EXPO MUZIEJUI proga“.
G. Bagdonavičiui išėjus anapilin, garbės sargyboje stovėjo dailininkai, virš galvos buvo pakabintas jo paties portretas. R. Dailidės archyve liko ir ši paskutinės kelionės akimirka, įamžinta prieš 35 metus.
Name reikia gyvybės
Ilgus metus G. Bagdonavičiaus namas, kurį, manoma, projektavo padedant architektui Karoliui Reisonui, stovėjo apleistas.
R. Dailidė buvo vienas iš miesto šviesuolių, vis primindavusių apie šio namo ir joje gyvenusios asmenybės svarbą. Nugyvento namo restauracija prasidėjo 2016 metais.
Prieš darbus R. Dailidė fotografavo pastatą ir interjerą. Buvo nuėjęs pafotografuoti ir dabar, po restauracijos.
„Reikia pratęsti G. Bagdonavičiaus tradicijas, ten gali būti mokinių kūrybinė dirbtuvė. Toje dvasioje dirbant ir sienos kalbės. Namas gražiai suremontuotas, gyvybės reikia. Ten stovėjo pianinas, G. Bagdonavičius dainuodavo, grodavo, kai ateidavo svečiai, ko jis tik nesugalvodavo, mokėjo įvairiausių anekdotų, atmintis jo buvo nepaprastai gera.“
Sėkmingos veiklos pavyzdžiais R. Dailidė pateikia S. Vainiūno namus, M. K. Čiurlionio namus Vilniuje.
Ar šiandienos Šiauliuose R. Dailidė įsivaizduotų tokią asmenybę, kaip G. Bagdonavičius?
„Sunkiai įmanoma fantazija. Jis būdavo savo vietoje – žmonės buvo pripratę, gerbė už kultūrą, eleganciją, mados demonstravimą. Buvo kaip stebuklas. Tokio žmogaus trūksta, bet daugiau nebus.“
