Naujausios
Kūrybinis įdirbis – tyrėjų žvilgsniui
– Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Viliau, atidavėte išskirtinį rinkinį savo kūrybinio įdirbio, jis apima net šešis dešimtmečius. Kokios mintys kilo sumuojant darbus?
– Esu funkcionalus žmogus ir neturėjau jokių kitų minčių, išskyrus norą viską, kas padaryta, tvarkingai sudėti. Taigi, atlikau archyvaro funkciją, dalį savo archyvo kopijų atidavęs Mokslų akademijai, nes ji – tvirtovė, mokslo įstaiga šios ir ateities kartoms.
Šis informacijos rinkinys bus įdomus specialistams: tiek Lietuvos dizaino istorijai, tiek menotyros tyrinėtojams, tiek studijuojančiam jaunimui. Manoma, kad šio rinkinio kopijų dalimi bus tikslinga pasidalinti ir su kitomis Lietuvos bibliotekomis, muziejais. Juk užfiksuota mūsų istorijos ir šiuolaikinio meno, tiksliau, dizaino, sudėtinė dalis. O pas mus apie dizainą mažai kas žino, daugiau apie dailininkus ir dailę kalbama arba plepama.
Lietuvos dizainerių sąjunga užsiminė apie Tarptautinio dizaino aljanso (International Design Alliance, IDA) susidomėjimą tokiu profesinio pobūdžio įdirbiu Lietuvoje. Pramoninio dizainerio veikla ir rezultatai tinkamai inventorizuos mūsų epochą, jos moralę, bus lengvai prieinami, naudingi ir mūsų lietuviškai kūrybinei terpei.
Manoji dizainerio specifinė veikla lietė įvairius meninės kūrybos žanrus ir įdirbį, todėl savo kūrybinį palikimą matau keturiuose biografijos laikmečiuose – nuo studento iki pensininko. Taip pat, šalia kūrybiškai brandžių pasiekimų, pateikiau ir vieną-kitą smulkmeną, kaip kūrybinės kasdienybės atlieką. Tai – trupiniai-lesiniai povams-kritikovams.
Apie keturis kūrybos etapus
– Kodėl rinkotės dizainą?
– Iš pradžių, baigęs mokyklą-internatą, bandžiau stoti į architektūrą, bet iš matematikos gavau du. Tuomet Vilniuje įstojau į teisę ir pirmą kursą baigiau penketukais. Kadangi instinktas tebestūmė tolyn, įstojau į pramoninės dailės specialybę. Konkursas buvo septyni į vieną vietą, man pavyko kitus šešis nupūsti: piešti mokėjau, ateitis negąsdino, turėjau šaltkalvio ir fotografo specialybes, buvau dirbęs pramoninėje aplinkoje.
– Kaip apibūdintumėte kiekvieną savo kūrybos laikmetį?
– Pirmasis, tai – studentiškasis ir kareiviškasis. Būdamas Vilniaus dailės instituto studentu, suprojektavau pirmąjį LTSR logopedinį kabinetą vaikus su kalbos defektais mokyti, gi mano diplominio tema buvo „Informacijos perdavimo procesas vidurinėse mokyklose“. Pirmoji mano studentiška „chaltūra„– iki šiol tebėra išlikę dar 1971 metais sukurtos reklaminės raidės ant viešbučio „Nevėžis“ Panevėžyje. Kariuomenėje tarnaudamas ne tik šaudžiau bei seržantų klausiau, bet ir „leniniukus“ piešiau, ir Pabaltijo apygardos štabe, Rygoje, generolams kabinetus įrenginėjau, kol namo paleido.
Antrasis etapas – Šiauliai, miesto vykdomasis komitetas, darbas miesto vyriausiuoju dailininku pas tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką Vilių Kazanavičių. Tarnyba reikalavo iš manęs profesinių žinių, reikalingų formuojant lietuviško miesto veidą. Teko savistoviai paruošti vyr. dizainerio kūrybinę strategiją „Idėja-Administracija-Forma“, nes Šiauliai, tai mes – jo miestiečiai, mūsų galimybės, mūsų istorija, pokario griuvėsiai... Tai, kas leistina mums, tas neleistina, pavyzdžiui, Ukmergei. Taigi...
Trečiasis etapas. Atkūrus nepriklausomybę ir naujai formuojantis miesto savivaldai, man, pirmosios kadencijos miesto Tarybos deputatui, 1992 m. teko atsisveikinti su vyriausiojo dailininko tarnyba. Kulinarijos srityje atkūriau senąsias LDK maisto gamybos technologijas – jaučio kepimo lauže, alaus sriubos ir kitas.
Dirbant vokiškos reklamos įmonės „Neuwerbung“ vadovu, vėl pakito veiklos pobūdis, nes Lietuvos miestuose apie 500-oje vietų galėjau lauko reklamas kabinti. Vokiečiai išmokė vieną taisyklę: „Sąžiningumas, her Puronai, ekonomiškai naudingas!“. Iki šiol ją naudoju, nes ji neduoda teisuoliams bei plepiams, esantiems už nugaros, mane pačiupti už uodegos.
Ketvirtasis etapas prasidėjo, kai 2004 m. pasiūlė sugrįžti į Šiaulių miesto savivaldybę, ten kuruoti infrastruktūrą, vaizdinę informaciją, reklamą. Iš to laikotarpio išliko studentams užduoti ir realizuoti darbai – tūrinės reklamos stulpai Tilžės gatvėje, autobusų stotelių sistema mieste, gatvių ir „tūkstantmečio“ suoliukai, keli „puronizmai“... Kadangi miestui tai beveik nekainavo, kabinetuose trukdytojų priviso. Lėšų „įsisavinimo“ bumui prasidėjus, kai kurie bendradarbiai nebesuprato, kad kuriu „iš patriotizmo“, tai yra – už dyką! Neaišku jiems buvo ir kaip mane už uodegos paimti, kadangi „mūza – vienintelė moteris, nepavaldi valdininkijai“. Nuostatos „dirbu iš patriotizmo“ laikausi iki šiol, net laikinai nebedirbdamas Šiauliams.
– Kokie dabarties planai?
– Buvau ir esu visų valdžių pataikūnas, netgi pakalikas! Tų ir anų! Strimgalviais puoliau Šiaulių „nebeskardinti“ ir nieko nebedaryti, kai buvo nuverstas „Penktasis kėlinys“, plačiai-plačiai atvėręs kūrybinių galimybių erdves tiems, kurie iki tol garsiai dundėjo iš dausų: „Kodėl Puronui viskas galima, o mums – ne?!“. Per tą laikmetį atsiradę meno kūriniai mieste, šiandien nebedunda už juos, bet stena tik už save, nes „menas – tai melas, teisesnis už tiesą!“.
Apie tai verta šnektelėti su meru prie antrojo puoduko kavos. Vienas geranoriškas pašnekesys, visiškai netikėtai, su juo jau įvyko.
„Dizaineris kuria funkciją, tikslą“
– Kokia yra dizaino samprata?
– Esu dizaineris, nors iki šiol nežinau, kas yra dizainas? Mes, pramoniniai dizaineriai, iš esmės esame „neprofesionalūs profesionalai“. Mes projektuojame ne daiktą, o esmę: funkciją, tikslą. Automobilis, pavyzdžiui, projektuotinas taip, kad žmogus gerai jaustųsi sėdėdamas mašinoje, bet ne per daug gerai – nes kitaip užmigs. Tai – kūrybinės abėcėlės pradžia, nes išsprendę procesus, turime juos įvilkti į estetinę aplinką. Tam reikalingos technologijos, mados, estetikos, dažnai netgi, psichologijos, antropologijos ar dialektikos žinios.
Projektuodamas miesto veidą, aš, dizaineris, privalėjau visumą matyti, viską žinoti – ir miesto potenciją, ir miesto istoriją, sentimentus. Praeitį ir ateitį. Tik tada miestas taps savitu, tąsa to, kas buvo, yra ir kas bus po mūsų. Architektas tėra tik statybų dizaineris, nes projektuoja konkrečią statybinę užduotį, bet urbanistui bendrauti su dizaineriu yra naudinga ir abipusiai vertinga.
– Kokie kūrybiniai darbai pačiam brangiausi?
– Visi. Išleidau devynias šiaulietiškas knygas, tapusias bestseleriais. Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaras, sukurtas su bendraautoriais 1974–1984 metais – antrasis Europoje. Granitavimo technika, kurią panaudojome pirmieji: miesto herbas, esantis ant pastato sienos, ir šiandien atrodo kaip naujas. Tūrinės reklamos kompleksas, „pinigėlių kambarys“ – jiems analogų pasaulyje dar nėra!
Paminėtina unikali bulvaro daugiafunkcinė apšvietimo įranga iš „burbulų“, kurios nespėjau užpatentuoti byrant Sovietijai. Pikta ir skaudu, kad dabar, rekonstruojant bulvarą, ji buvo sunaikinta, gatvėje pastatyti lenkiški gatvių šviestuvai, kaimams skirti, – atsiprašau, į smulkmenas nusivažiavau.
– Savivaldybės įvaizdžio komisija „Geležinę lapę“ kažkada ramybėje paliko, įvardijusi ją „socialiniu reiškiniu“. Sutinkate su tokiu profesionalaus kūrinio vertinimu?
– Akivaizdu, kad ne kūrinys, o toji komisija buvo „socialiniu reiškiniu“, nes apie meno kūrinių žanrus komisijos nariai galėjo pasiskaityti enciklopedijose. Kiekvienas dizaino kūrinys yra meninis reiškinys, nors mes kuriame funkciją, procesą. Juk iki šiol niekas negali įvardinti Paryžiaus Eifelio bokšto priklausomybės konkrečiai kūrybinei sričiai...
Ką dariau, niekada „nechaltūrinau“. Kai kada man trukdydavo technologijos, bet dažniausiai – vietinės intrigos. „Geležinė lapė“ išliko gyva dėl to, kad viešoje erdvėje prilipo, kad prie ežero stovi, kad siejasi su Geležinio vilko legenda, kad tapo Šiaurės Lietuvos centro legenda ir tautos dalimi. Džiaugiuosi, kad skulptūros mastelis ir dydis pavyko – tai Lietuvoje didžiausia gyvūno skulptūra, užfiksuota rekordų knygoje. Mūsiškė „Lapė“ – biurokratų priešas, kurį žmonės myli. Ir stebuklas, kad dar nė vienas vaikas nuo jos nenusirito, todėl naujų vaikų gaminti neprisireikė...
– Viliaus Purono garsieji metalo plastikos kūriniai ne vieną meno kritiką ir politiką erzino. Kaip manote, kodėl?
– Nereikia užmiršti pirmosios taisyklės, kad „savo parapijoje pranašu nebūnama“. Antroji taisyklė – „pavydą reikia užsitarnauti, o po to – srėbti“. Trečioji – darbas už dyką ir iš patriotizmo yra nesuprantamas bei įtartinas tiems, kurie apie kitus sprendžia pagal save.
Prie manęs sunku prisikabinti ir politiniu, ir lytiniu požiūriu, aš – ne boba! Aš – vyras, trijulės – Lietuvos Meno kūrėjų asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dizainerių sąjungų – narys, profesionalas. Juk dažniausiai kritikuoja tie „bobos“, kurie gyvenime nieko nėra padarę, politinis plepėjimas – jų saviraiškos būdas. Juk niekas jų neklausia: jeigu ne taip – tai kaip?
Akivaizdu, kad mūsų miestas palaipsniui tampa eiline vidutinybe. Jį kuklumu puošia tie, kurie valdo milžiniškus pinigus, bet nieko neturi: nei idėjų, nei žinių, nei miesto veido kūrimo strategijos. O idėjos pinigais nenuperkamos, jos – Dievo dovanos tautai, dovanojamos per konkrečius kūrėjus, o ne pinigų gavėjus.
– Pats vartojate kritikų terminą „puronizmas“. Kas yra tas „puronizmas“?
– Puronizmas – daugiafunkcinis skulptūrinio dizaino žanras, užgimęs Šiauliuose prieš pusę šimtmečio. Nuotraukos gražiai prisimena „žuvis“ ar „superkopūstus“, nuvirtusius per santvarkų virsmus, nors šiauliečiai ir turistai tebesidžiaugia anuometiniais „katinais“ ant „Valerijono“ stogo. Naujasis žanras nei technologija, nei savo paskirtimi nedubliuoja monumentaliosios ar dekoratyvinės dailės tikslų. Jo tikslas – kurti vietovės savitumą formuojančius akcentus, įsimintinus turistams, patrauklius miestiečiams – jauniems ir seniems. Tai – tarsi reklamos atmaina.
Kodėl skardą panaudoju metalo plastikoje? Žodžių sąšauka „skarda ir skurdas“ susišaukia su mūsų epocha, jos dvasios rūdimis. Cinkuoti metalo plastikos kūriniai, originalumas, jų savita šiaulietiška technologija žiūrovui primena, kad „Šiauliai – pramonės miestas!“. Kad ir ką kas bešnekėtų, Lietuvos meno istorijoje atsirado originalus ir savitas reiškinys. Man šio žanro autorystė – ne tik kūrėjo garbė, bet ir atsakomybė.
– Mokslų akademijos bibliotekos archyvui perdavėte ir kūrybos trukdytojų pavardes. Kodėl?
– Menininkai palieka istorijai savo pavardes. O kodėl niekas neviešina pavardžių tų veikėjų, kurie sėdėdami savivaldybės kabinetuose, sunaikino daugybę gerų dalykų? Todėl ainiams aš perduodu tų „skeptikų“ sukurtas poezijas: jų dokumentus, svarstymų protokolus su konkrečiomis pavardėmis iš praeities ir dabarties. Mažai kas žino, kad „Lapės“ ir „Penktojo kėlinio“ nuvertimą inspiravo negabi kabinetinė architektė, už poros metų valdžios nuversta dėl pusantro milijono sumos, panaudotos šuniui šėką pjauti, kad kita architektų sąjungoje buvo „apdainuota“ už architektūrinę etiką ir t.t., ir t.t... Šiaulių miesto istorijai bei LR Mokslų akademijai – tai vertinga informacija!
– Nebijote sulaukti naujų kritikos bangų, kurių ne vieną esate patyręs?
– Kritika – tai džiaugsmo procesų kriokliai, o juk aš – džiaugsmų kūrėjas! Kai mane kritikuoja, puolu verkti, kad kritikai džiaugtųsi! Moterys puola mane guosti, o aš – džiaugtis! Pamatę pasėkmes, jos masiškai puola džiaugtis. Taigi, kritika – vien aplinkos „džiaugsminimo performansai“, džiaugsmo fontanais apipurkšti, ne ašaromis ar purvais, o seilėmis!
– Menininkui sunku ar lengva gyventi?
– Menininkų visais laikais, kaip ir dabar, buvo pilnos pakampės, pripildytos tarpusavio rietenų, meilių ir savimeilių. Visais laikais to reikėjo. Visais laikais valdžios keitėsi, kad vienų menininkų monumentus nuverstų, kitus pasistatytų. Tai – politinis (ne lytinis) procesas. Juk iš senovės Romos žinome, kad „Ars longa – vita brevis“, t.y. „Gyvenimas trumpas – menas amžinas“. Taigi...
Kuo skiriasi veidas nuo įvaizdžio?
– Koks skirtumas tarp veido ir įvaizdžio? Išleidote net tris tomus knygos „Saulės miesto veidas“ apie miesto veido kūrimo įdirbį bei metodiką. Dabar mieste tarsi nebeliko nei vyriausiojo dailininko, nei vyriausiojo architekto, kalbama ne apie miesto veidą, o apie miesto įvaizdį.
– Mes, vyrai, neretai pasiperšame moteriškei, matydami jos įvaizdį susikurtą savyje, o vėliau, kai kasdienybė parodo jos tikrąjį veidą, nešame pareiškimus skyryboms. Jūsų klausimą geriausiai paaiškintų Santuokų rūmų darbuotojos, kurios kasdien mato ir vestuves, ir skyrybas.
Sunku šiandien matyti rekonstruotą Vilniaus gatvę, kuri „atgavo savo tikrąjį veidą“. Pėsčiųjų bulvaras vėl pavirto „važiuojamąja gatve“, nes pokario asfaltas pakeistas tik kokybiškomis užsienietiškomis plytelėmis, o tranzitiniam eismui tetrukdo tik trys fontaniukai pusantro kilometro trąsoje nuo turgaus iki Draugystės prospekto. Mačiau, kaip apsižioplino kažkokie latviukai, pėsčiųjų gatvėn automobilius įsukę, bulvarą sumaišę su važiuojamąja magistrale.
Kūrėjai privalo kurti miesto veidą, ne jo įvaizdį. Todėl privalu turėti miesto veido formavimo strategiją, kadangi viskas prasideda nuo užsakovo, nuo projektinių užduočių. Kai Savivaldybėje trūksta kryptingai dirbančių ta linkme specialistų, matome architektūrinius brokus, statybininkų įvykdytus užsienio medžiagomis bei pigia įranga, brangiai nupirkta.
O juk Šiauliai – pramoninis miestas. Ir su galvomis, ir su galimybėmis, kurių neturi kiti.
– Ar kuklumas puošia miestą?
– Ne! Kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą!
– Ką pasakytumėte apie meninį miesto įvaizdį?
– Kokių menų mieste sukurta per pastaruosius dešimtmečius? Meninės vertybės, kurios atsirandinėjo mieste pastaraisiais metais, dauguma atvejų vertingos tik „įsisavinant“ europines lėšas, už kurias autoriams ar organizatoriams nereikės atsiskaityti teismuose. Galiu vyptelėti ir dėl „King-Kong“ beždžionės galvos, paplaukiojusios ežere, sukiužusios, ir dėl neilgai stovėjusio, nukritusio žmogėno „Deguonio“ Salduvėje, ar dėl pamirštos, aikštėje miestą reprezentavusios, apsiverkusios auksinės mergaitės galvos, ar dėl garsiosios „Raudų sienos“, ar... Šie kūrinėliai turbūt įdomūs tik buhalterėms, kurios finansus supranta: miestui jie nieko nedavė.
Verta priminti, kad anuometinėje Sovietijoje pirmieji fasadus tapyti pradėjome mes, šiauliečiai, Šiaulių universiteto studentai. Sieninė tapyba – irgi ne amžinybė, kadangi fasadų dažai ne amžini. o laikini, kaip laikina ir dabartinė piešimo fasaduose mada. Beje, mada – ne bėda, nes „mada – bjaurumo forma, jai išėjus iš mados“.
– Kaip vertinate visai Lietuvai kalamą moto „Šiauliai šviečia“?
– Labai prieštaringai. Geriausia jį skaityti nuo aikštės pusės, užsidėjus tamsius akinius, kai saulė šviečia. O iš Aušros alėjos pusės šis moto nesiskaito.
Lietuva gyva savo žmonėmis
– Kodėl Viliui Puronui reikia ir miesto istorijos, ir kraštotyros, ir Lietuvos bažnyčių istorijų įprasminimo, ir Lietuvos rekordų kūrimo?
– Kraštotyra, literatūrinė-leidybinė veikla dizaineriui – tai „funkcinės analizės forma“, būtina kuriant miesto veidą, nes „projektuojant ateitį, privalu žinoti praeitį“. Menu Vytenio Rimkaus žodžius, kad „mažos tautos žmogus privalo gyventi dvigubai intensyvesnį gyvenimą, nei didelės tautos žmogus“, kad mūsų tauta liktų gyva šioje audrų planetoje. Juk esame maža tauta su milžiniška praeitimi.
– Kokie Jums buvo šie nueinantys metai?
– Man jie buvo ir stiprūs, ir silpni. Pajuostyje, prie Panevėžio, pastatėme šiaulietišką „Kardą-milžiną“ husarams, kuris, iš kosmoso pastebėtas, JAV generolus šokiravo. Prie Vilkaviškio, Pajevonyse, atidarytas paminklas 1864 metų sukilimui atminti. Nedaro gėdos ir kraštotyrinė veikla – vaizdo juostoje užfiksuotas pasakojimų ciklas apie 130 Lietuvos bažnytėlių, jis neturi analogų kaimyninėse šalyse. Beje, sukūręs didžiausią keptuvę Kairiams, tapau net penkiolikos Lietuvos rekordų autoriumi. Kadangi man padėjo konkretūs šiauliečiai, jų pavardes irgi įamžinau Mokslų akademijos archyve.
Skaudu, kad prieš mėnesį netekau savo dukrelės...
– Kokios idėjos galvoje kirba? Ar įmanoma kūryboje išeiti į pensiją?
– „Pensija – ne impotencija!“. Svarbu žinoti, kad kai laivas skęsta – jį reikia pavadinti povandeniniu laivu ir viskas atsistos į savo vietas. Kai fizinės jėgos tęžta, idėjas reikia apkarpyti. O idėjos – Dievo dovanos! Dovanų daug galima gauti, bet jas pagal jėgas privalu realizuoti, ne į lentynas krauti. Na, nebent atspausdinti ir ainiams palikti.
– Ko linkite, kai vėl stovime ant Naujųjų metų slenksčio?
– Nemaišyti tautos ir jos valdžios. Jei reikėtų balsuoti, linkiu žiūrėti į mūsų trispalvę vėliavą, joje matyti save: šeimoje, tautoje, valstybėje. Ne amžinybėje!
