Naujausios
Dvaro vertybės
Parodoje pristatomos Pakruojo dvaro meno vertybės: skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano, stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių baronų von der Roppų kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.
Parodą papildo „Aušros“ muziejuje saugomos XX amžiaus 3–4 dešimtmečių Pakruojo dvaro fotografijos.
Baronų von der Roppų meno kolekcijos pradininkas – Theodoras von der Roppas (1783–1852).
1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina Mintaujoje, išvyko į Grand Tour – pažintinę edukacinę kelionę po Europą, žymėjusią žengimą į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Aplankęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Olandiją, Vokietiją ir kt. šalis, domėjosi kultūra, menu, įsigijo pirmąsias vertybes meno kolekcijai, kurią turtino ir pildė vėlesnės Roppų kartos.
Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose. Šiandien kolekcija yra neblogai dokumentuota. Atradus daugiau biografinės medžiagos (Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), ryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo T. von der Roppo veikla, atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė.
Bene garsiausias faktas yra tas, kad T. von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių marmuro biustų kopijas.
Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo.
Baronų von der Roppų meno kūrinių kolekcijos didžioji ir svarbiausia dalis buvo saugoma Pakruojo dvare. Valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ji buvo perduota 1940 m. rudenį.
Švietimo ministerijos įgalioti dailininkas Vladas Sipaitis ir Šiaulių viešosios bibliotekos atstovas rašytojas Borisas Melngailis, dalyvaujant šeimos atstovams, surašė Pakruojo dvare sukauptus meno turtus ir perėmė juos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos žinion. Kadangi registratoriai buvo iš Šiaulių, tai vertybės buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Didžiąją dalį meno vertybių galima atpažinti pagal KPAĮ registro sąrašus, tačiau abu muziejai ir vėliau yra sukaupę eksponatų, susijusių su Pakruojo dvaru. Tarp Pakruojo meno turtų yra įvairų laikotarpių eksponatų, kauptų įvairių kartų atstovų iki pat lemtingųjų 1940 metų.
Paroda pernai buvo eksponuota Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Parodos kuratorius – menotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis (1955–2020), Roppų kolekcijos tyrinėjimui paskyręs ne vieną dešimtmetį.
Žinomi meno kolekcininkai
Grafų Keyserlingkų ir kitų Lietuvos dvarininkų archeologinius rinkinius Kuršo provincijos muziejuje tyręs muziejininkas dr. Ernestas Vasiliauskas sako, kad von der Roppai iš Pakruojo buvo Europoje plačiai žinomos meno kolekcijos savininkai.
Yra žinoma, kad 1859 m. Wilhelmas von der Roppas iš Radvilonių dailininkui, tapybos restauratoriui, senovės tyrėjui J. Döringui užsakė restauruoti turtingą tapybos darbų kolekciją, kurioje buvo Fernando Yañez (Fernando Llanos), Bernardo Luini, Giulio Romano, Rubenso, Andrea del Sarto, Hanso Holbeino, Fra Bartolomeo, Guido Reni, Francesco Mola, Giulio Cesare Procaccini, Caravagio, Jano Pinaso ir kt. darbų.
Paveikslus 1801 m. iš Italijos per prancūzus (karo grobis) ir 1803–1806 m. Italijoje (Romoje), karo metu, gerokai kritus kainoms, įsigijo tėvas Johannas Otto Theodoras (1783–1852, Pakruojo, Panevėžio, Šeduvos (Raudondvario), Radvilonių, Barklainių dvarų savininkas) kartu su broliu Ferdinandu Dietrichu Christophu (Bykstų, Jaunaucės (nuo 1827 m.), Laukų muižos (Feldhof) dvarų savininku.
Iki 1811 m. kolekcija laikyta Laukų muižoje, vėliau, iki 1821 m. – Jelgavoje, nuo trečiojo dešimtmečio pradžios – Pakruojyje ir galiausiai restauravus 1859 m. vasarą iškeliavo į Raudondvarį (prie Šeduvos).
Po 1821 m. paveikslus ne kartą bandyta parduoti, todėl jie buvo eksponuoti Berlyne, Dresdene, Paryžiuje ir Sankt Peterburge. Pasak J. Döringo, kolekcijos perlą – Raphaelio paveikslą „Madona su šv. Pranciškum ir Jeronimu“ už 4 000 talerių 1829 m. įsigijo Berlyno galerija.
Paskutinį kartą Roppų paveikslų kolekcija fiksuojama 1890 m. Kelne vykusiame aukcione – tarp paveikslų figūravo, tuomet manyta, da Vinci darbas „Madona su kūdikiu ir ėriuku“. Dabar šis paveikslas saugomas Milane, jo autoriumi nurodomas Fernando Yañez (Fernando Llanos), da Vinci mokinys.
