Babelio bokštas, "rojus" Šiauliuose ir kuo čia dėtas "Facebook"

Prieš ke­le­tą me­tų žai­bas pa­kir­to ne­ge­nė­tą ąžuo­lą Zu­bo­vų par­ke, nu­kri­tus ša­kai at­va­žiuo­ja ne me­džio ge­nė­to­jai, o me­džių kir­tė­jai ir nu­rė­žia vi­są ka­mie­ną... Ar su mu­mis vis­kas ge­rai?!

Nors gi­miau ne Šiau­liuo­se, Šiau­liai man – uni­ka­lus mies­tas. Bet kai ma­tau, kaip be jo­kio at­si­svei­ki­ni­mo, be ar­gu­men­tų (iš­sky­rus tuos, kur ky­šo mi­li­jo­nai ir pro­jek­tai) sker­džia­mos mies­to bul­va­ro lie­pos, ne­pa­lie­kant nė vie­nos kaip pa­gar­bos mies­to iden­ti­te­tui ženk­lo, kaip iš me­die­nos net ne­kal­ba­ma su­kur­ti suo­le­lių ar skulptūrų…šleikštu.

To, kad už me­džius sto­ję ar nuo­mo­nę iš­sa­kę žmo­nės yra nie­ki­na­mi, iš jų at­vi­rai ty­čio­ja­ma­si, su­si­do­ro­ja­ma – ne­pa­neig­si­te. Ne­rei­kia jų, tų vi­sų, sa­vo nuo­mo­nę vie­šai ar pa­ty­liu­kais pa­sa­kan­čių ar tie­siog ki­to­kią nei vie­šo­ji nuo­mo­nė tu­rin­čių­jų nu­ver­tin­ti. Jie tu­ri sa­vo ar­gu­men­tus, jie skai­to, bend­rau­ja, tarp jų yra pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų žmo­nių, ra­ga­vu­sių aukš­to­jo moks­lo ir tu­rin­čių gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties Lie­tu­vo­je bei už­sie­niuo­se.

Šiau­liai – uni­ka­lus mies­tas. Lie­tu­vo­je su­si­kū­rus ini­cia­ty­vi­nėms gru­pėms, pa­si­sa­kan­čioms prieš ma­si­nius me­džių kir­ti­mus, mies­te, pa­na­šu, su­si­kū­rė „ini­cia­ty­vi­nė gru­pė“ no­rin­čių­jų me­džius iš­kirs­ti. Net mies­to aikš­tės ar­chi­tek­tai jau kal­ba apie ne­beį­ma­no­mą da­ly­ką – su­de­rin­ti me­džius ir gat­ves. Me­dis tam­pa blo­giu.

At­si­pei­kė­kim. Lai­kas su­sto­ti ir at­vi­rai dis­ku­tuo­ti. Su­si­do­ro­ji­mas ar nei­gi­mas, kad yra ki­to­kia nuo­mo­nė – ne išei­tis. Kad mies­tui rei­ka­lin­ga įsi­sa­vin­ti ES pi­ni­gus – rea­lu ir bū­ti­na. Ta­čiau ar tik­rai bū­ti­nai rei­kia tiek pa­tik­tu­kų ar gar­bi­ni­mo dėl ele­men­ta­raus mies­to tvar­ky­mo­si da­ly­kų, nu­ties­tų vamz­dy­nų ar pa­klo­tų gat­vių?

Ma­ne įkvė­pė jau prieš dve­jus me­tus pra­si­dė­ję pro­jek­tų re­konst­ruk­ci­jų svars­ty­mai, ku­riuo­se gir­dė­jau žy­mių mies­to žmo­nių: Gar­bės pi­lie­čių, mu­zie­ji­nin­kų, pa­vel­do­sau­gi­nin­kų, in­ži­nie­rių, di­zai­ne­rių, dai­li­nin­kų, ra­šy­to­jų ir ki­tų kul­tū­ri­nės bend­ruo­me­nės at­sto­vų pa­si­sa­ky­mus, pa­sta­bas. Ir jos ne­bu­vo iš­girs­tos. Tą įro­do da­bar­ti­nis chao­sas, „ža­lia­sis fa­šiz­mas“ (fra­zė sko­lin­ta iš vie­no gar­baus žur­na­lis­to), be­to­ni­nė trin­ke­li­za­ci­ja mies­te.

Vie­na iš prie­žas­čių, ma­no gal­va, dia­lo­go, de­ba­tų, dis­ku­si­jos komp­ro­mi­so ir įsi­klau­sy­mo į ki­to­kią nuo­mo­nę ne­bu­vi­mas.

Tie­siog Ba­be­lio bokš­tas. Mies­to va­do­vai ir ad­mi­nist­ra­ci­ja ar­ba ne­si­kal­ba, ar­ba ne­su­si­kal­ba su vi­sa mies­to vi­suo­me­ne.

Kiek­vie­nas žmo­gus – pro­fe­sio­na­las

Kai bu­vo nu­kirs­tos ir ne­pa­gar­biai iš­gul­dy­tos Šiau­lių bul­va­ro lie­pos, ma­ne nuo­lat ti­ki­no – pa­si­ti­kėk pro­fe­sio­na­lais. Mels­kis spe­cia­lis­tams. Jie dir­ba sa­vo dar­bą pro­fe­sio­na­liai ir at­sa­kin­gai. Ti­kiu. Ta­čiau per ke­lias sa­vai­tes po kir­ti­mų su­ti­kau de­šim­tis pro­fe­sio­na­lių ... Žmo­nių. Jie vi­si – po ma­žiau­siai 20-30 me­tų pro­fe­sio­na­lo (ar­chi­tek­to, is­to­ri­ko, in­ži­nie­riaus, me­no­ty­ri­nin­ko, sta­ty­bi­nin­ko, dės­ty­to­jo, li­te­ra­tū­ro­lo­go, mu­zie­ji­nin­ko, kul­tū­ros lau­ko žmo­gaus, kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­to, pro­diu­se­rio, vers­li­nin­ko ir t.t.) pa­tir­tį tu­rin­tys žmo­nės. Net med­kir­tys Ra­mū­nas, su­stab­dęs pjūk­lą dėl is­to­ri­nių me­džių, net ran­go­vų at­sto­vai, apė­ję kai ku­riuos kir­ti­mų pla­nus iš­sau­gant ke­lias lie­pas, mau­me­džius, ber­žus, ąžuo­liu­kus, at­kal­bi­nė­ję šiau­lie­čius už par­ko tvo­ros dar ne­kirs­ti tų drū­tuo­lių me­džių, ku­rie tik­rai neį­virs ant jų na­mų sto­go. Jie vi­si – la­bai pro­fe­sio­na­lūs. Nes jie – pro­fe­sio­na­lai Žmo­nės.

Su­si­kal­bė­ti šir­di­mi įma­no­ma, kai prieš ta­ve – pro­fe­sio­na­las Žmo­gus. Ir ne­svar­bu, ko­kios ta­vo ar ma­no ver­ty­bės, nuo­mo­nė, įsi­ti­ki­ni­mai mies­tui svar­biais klau­si­mais. 99,9 pro­cen­to ti­kiu – mes ga­li­me su­si­kal­bė­ti. Tam tu­ri gim­ti po­kal­biai bend­ruo­me­nė­se, Sa­vi­val­dy­bė­je, dis­ku­si­jos, de­ba­tai. Nuo­mo­nių įvai­ro­vė tu­ri bū­ti iš­sa­ky­ta vi­so­se įma­no­mo­se me­di­jo­se.

Di­ti­ram­bas vei­dak­ny­gei

Vei­dak­ny­gė ir­gi ta­po įkvė­pė­ja pa­ra­šy­ti šį straips­nį. Nes ten vyks­ta nie­kad ne­sap­nuo­ti ir ne­su­sap­nuo­ja­mi da­ly­kai. Facebook’as tam­pa mū­sų dar­bu, mū­sų už­da­ru dia­lo­gu, mū­sų šlo­vi­ni­mo ar ko­vos, su­si­do­ro­ji­mo įran­kiu, mū­sų la­bai as­me­niš­ko gy­ve­ni­mo afi­ša.

Ten ra­dau ir ma­ne įkve­pian­čios Šiau­lių mies­to ak­to­rės Mo­ni­kos Šal­ty­tės įra­šą po ei­li­nių rin­ki­mų. Me­rui – apie nu­si­šie­nau­tą puokš­tę (nu­pjau­tus me­džius prie sa­vi­val­dy­bės). Kas dė­jo­si! Per 100 ko­men­ta­rų! Tur­būt nė treč­da­lio ne­pa­ra­šo­te, kai ši ak­to­rė sto­vi sce­no­je su D.Ka­jo­ko ar kt. gar­sių poe­tų ei­lė­mis ir po per­duo­tos emo­ci­jos šnirpš­čia vi­sa sa­lė...

Tai­gi. Mes to­je vei­dak­ny­gė­je – ne vi­sa­da skaid­rūs. Ten dir­ba ir mies­to Sa­vi­val­dy­bė, ten me­ro įra­šus "lai­ki­na" ar pri­va­lo tai da­ry­ti. Ten mė­to­ma­si pra­keiks­mais, nors nie­kas jų ne­nu­si­pel­no, ten vyks­ta tik­ros pa­ty­čios, mo­bin­gas, prie­var­ta­vi­mai dė­me­sio, kar­tais jau per­dė­to po­zi­ty­vo, sie­kiai su­si­ta­ri­mo ir pra­šy­mai pa­ta­ri­mo. Ta­čiau – ten ran­da­me ir pui­kiau­sios in­for­ma­ci­jos apie ką tik įvy­ku­sį džiu­giau­sią ta­vo gy­ve­ni­mo įvy­kį, skau­džiau­sią emo­ci­ją, tra­piau­sią bū­se­ną... (Be­je, ten ran­du ir ge­riau­sius kul­tū­ri­nės, fi­lo­so­fi­nės min­ties straips­nius, nau­jau­sias prem­je­ras ir įvy­kius. Ji – nuo­sta­bi vei­dak­ny­gė. Ypač, jei pa­ju­tęs pri­si­ri­ši­mą, išei­ni nuo jos ato­sto­gų). Štai prie ko tas Facebook’as...Man ro­dos, jis at­ne­šė mums dar vie­ną lais­vę. Ir dar vie­ną rim­tą iš­ban­dy­mą. Lik­ti žmo­nė­mis ir priim­ti Ki­to­kį. Ne­pa­mirš­ti su­si­tik­ti su drau­gais, mies­tie­čiais, bend­ra­min­čiais akis į akį ir su­ras­ti nors tru­pu­tį žmo­giš­ko ry­šio.

Is­to­ri­nė idi­lė

Šiau­liai nuo se­nų se­no­vės ap­sup­ti ža­lu­mos ir miš­kų. Be­ne pir­mo­sios ži­nios apie me­džių so­di­ni­mą – iš XIX am­žiaus pra­džios. Se­niau­sias par­kas Šiau­liuo­se įkur­tas XIX am­žiu­je, pa­sta­čius gra­fo Zu­bo­vo rū­mus (dab. Me­nų fa­kul­te­tas), ku­rie jau apie 1875-uo­sius tu­rė­ję da­bar­ti­nę iš­vaiz­dą. Apie dvar­vie­tės se­nu­mą liu­di­ja ir jį su­pęs par­kas. Šiau­lių eko­no­mi­ja tuo me­tu pri­klau­so Pla­to­nui Zu­bo­vui, pa­ke­lė­se ra­gi­na­ma so­din­ti me­džius, tvo­rų vie­to­je – gy­vat­vo­res. 1838 m. Šiau­liuo­se ir Gin­kū­nuo­se įku­ria­mi me­de­ly­nai, kur au­gi­na­mi ąžuo­lų, kaš­to­nų, to­po­lių ir žil­vi­čių so­di­nu­kai.

„Šiau­lių eko­no­mi­jos met­raš­ty­je“ 1847 m. ap­ra­šo­mas be­ne se­niau­sias fak­tas apie žmo­gaus ran­kų su­kur­tą ža­lio­sios ar­chi­tek­tū­ros kū­ri­nį mies­te. 1849 m. Šiau­lių kle­bo­no Ig­na­co Šta­cho ini­cia­ty­va ap­link Šv. Apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus baž­ny­čios šven­to­rių bu­vo pri­so­din­ta kaš­to­nų, li­kęs at­mi­ni­mas apie tai, kad Šta­chas nu­si­dė­jė­liams už nuo­dė­mes skir­da­vo at­gai­lą – pa­so­din­ti me­dį.

Tvar­kin­gi so­dy­bų šei­mi­nin­kai tuo­met bu­vo ger­bia­mi, o kad ge­riau sek­tų­si ap­žel­din­ti kraš­tą, bu­vo ska­ti­na­ma: kiek­vie­nam gas­pa­do­riui bu­vo duo­da­ma po pus­gor­čių deg­ti­nės už pa­so­din­tus ir pri­gi­ju­sius so­di­nu­kus (1850). Ty­zen­hau­zas gat­ves lie­pia už­so­din­ti lie­po­mis, vinkš­no­mis, uo­siais, ąžuo­lais, kle­vais, kad ir nuo gais­ro ser­gė­tų, ir kait­ros lai­ke pa­vė­sį duo­tų.

1887 m. pri­so­din­ta daug me­džių prie Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos (dab. J.Ja­no­nio). Ap­link gim­na­zi­jos rū­mus bu­vo kaš­to­nų alė­ja, su­da­riu­si tar­tum vai­ni­ką, ėju­si per gim­na­zi­jos kie­mo vi­du­rį ir ap­link rū­mus. (V. Zdzi­chaus­kas, 1960). XIX a. vid. že­mė­la­py­je ma­to­mi žel­dy­nai ir skve­rai, mies­to gat­vių pa­kraš­čiuo­se, išil­gai ša­li­gat­vių bu­vo pa­so­din­tos tan­kia­la­pės lie­pos ir ki­tų rū­šių me­džiai, o XXa. Šiau­liai pa­si­ti­ko sken­din­tys ža­lu­mo­je, ne­pai­sant mies­tą su­nio­ko­ju­sių gais­rų.

Du treč­da­lius mies­to te­ri­to­ri­jos uži­ma bul­va­rai. Sve­čių aki­mis, mies­te daug mies­to par­kų, skve­rų. Ypač akį trau­kia pui­kus gra­fo Zu­bo­vo par­ko ūks­min­gos alė­jos. Še­šio­li­ka gat­vių – pla­čios, iš vi­sų pu­sių ap­so­din­tos lie­po­mis ir kt. me­džiais. 20 a. pra­džio­je Šiau­liuo­se su­si­kū­rė pir­mo­ji so­di­nin­kų drau­gi­ja mies­te, iš Vil­niaus per­si­kė­lęs krau­tu­vi­nin­kas M. Siels­kis ati­da­ro sėk­lų ir so­di­nin­kys­tės krau­tu­vę „Flo­ra“, pre­kiau­jan­čią me­džių so­di­nu­kais, tar­pu­ka­riu įsi­kū­ru­sią ša­lia da­bar­ti­nės Kaš­to­nų alė­jos.

Se­niau­sias par­kas Šiau­liuo­se pra­dė­tas so­din­ti dar XVIII a. pa­bai­go­je – tai gra­fų Zu­bo­vų pa­li­ki­mas mies­tui. Didžd­va­rio par­kas do­va­no­tas mies­tui 1923 m., su są­ly­ga, kad bus nau­do­ja­mas, kaip vie­šas mies­to par­kas. Vė­liau par­kas pra­plės­tas, prie jo pri­jun­gus že­mės skly­pą. 2010 m. mies­to par­kui su­teik­tas Zu­bo­vų var­das.

Mi­si­ja – re­tin­ti: ką ta­me par­ke sau­go­ti?

Po ka­ro, apie 1950 - uo­sius, se­na­sis par­kas bu­vo už­so­di­na­mas bu­vu­sio­se va­di­na­mo­se Ša­py­ro pie­vo­se. 1947 m. te­ri­to­ri­jo­je iš­kas­tos 3 850 duo­bių me­de­liams, me­džiai so­din­ti per įvai­rias tal­kas. Ten li­ko se­nų ir uni­ka­lių me­džių, re­tes­nių – pla­ta­na­la­piai, to­to­ri­niai kle­vai, eu­ro­pi­niai mau­me­džiai.

Tuo me­tu bū­ta daug kri­ti­kos dėl ne­to­bu­lo už­so­di­ni­mo. Kal­bin­ti Šiau­lių mu­zie­ji­nin­kai, kraš­to­ty­ri­nin­kai, ar­chi­tek­tai, sa­ko, kad šis par­kas – tar­si pa­mink­las po­ka­rio me­tų en­tu­ziaz­mui. Tuo lai­ku bu­vo tiek daug at­gi­mi­mo dva­sios, no­ro at­kur­ti, pa­gra­žin­ti, pri­kel­ti mies­tą. Ir nors par­kas ne­tu­ri kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­so, tai gam­tos pa­mink­las, par­kas, sau­go­jęs da­lį la­bai svar­bios mies­to is­to­ri­jos.

So­di­no mo­kyk­lų, se­mi­na­ri­jų mo­ki­niai, pa­vie­niai gy­ven­to­jai, įam­žin­da­mi svar­bias sa­vo gy­ve­ni­mo pro­gas. Pa­sak gar­baus am­žiaus šiau­lie­čių, čia vyk­da­vo įvai­rios šven­tės, sto­vė­da­vo kios­ke­liai, jau­ni­mui par­kas bu­vo spor­to žai­di­mų, pa­si­ma­ty­mų vie­ta, bu­vo įreng­ta ra­mio­ji – šach­ma­tų zo­na.

Vid­man­tas Kuz­ma, iki 1968-ųjų pra­lei­dęs jau­nys­tę Šiau­liuo­se, pri­si­me­na par­ke ka­ro žai­di­mus da­bar­ti­nės šau­dyk­los te­ri­to­ri­jo­je, pa­si­vaikš­čio­ji­mus po par­ką, su­si­dū­ri­mus su Ge­rar­du Bag­do­na­vi­čiu­mi ir jo ar­ti­mai­siais, ne­pa­vy­ku­sius val­džios su­ma­ny­mus iš­lie­ti ne­to­li Zu­bo­vų rū­mų čiuo­žyk­lą.

Šiau­lie­tis įsi­mi­nė ir juo­kin­gą nu­ti­ki­mą, kaip pir­mą kar­tą ma­ma jam da­vė pir­mą­jį rub­lį, kad su­si­mo­kė­tų už įė­ji­mą į par­ką. „Ei­lė­je rei­kė­jo sto­vė­ti. Kai iš­gir­dau, kad kai­nuos tik pu­sę rub­lio, il­gai svars­čiau, kaip jį pa­da­lin­ti per­pus“.

Par­ko vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė­je prie da­bar­ti­nių te­ni­so kor­tų sto­vė­jo dai­li­nin­ko G. Bag­do­na­vi­čiaus su­kur­tas Pa­sa­kų na­me­lis, apie ku­rį ži­no ir jau­no­ji kar­ta. Vė­jū­nas, 25 - erių šiau­lie­tis, stu­di­ja­vęs bo­ta­ni­kos moks­lus, sa­ko: „Ži­nau, kad 1952- ai­siais ma­no mo­čiu­tės so­di­no me­džius. Par­ke yra ma­no ma­mos so­din­tas me­dis. Lie­ka tas pri­si­ri­ši­mas, su­si­ta­pa­ti­ni­mas su me­džiu. Ti­kiu spe­cia­lis­tais, ta­čiau lie­ka, aiš­ku, ir at­sa­ko­my­bės klau­si­mas. Kaip jie at­lie­ka sa­vo dar­bą? Su­tin­ku, kad svei­kus me­džius rei­kia iš­sau­go­ti, li­go­tus – kirs­ti ar­ba ge­nė­ti, re­tin­ti mies­to par­ką, ku­ris tiek me­tų bu­vo ne­lies­tas“.

Šiau­lie­tis Jo­nas Ta­mu­lis pa­sa­ko­ja kar­tu su kraš­to­ty­ri­nin­ku, mu­zie­ji­nin­ku, es­pe­ran­ti­nin­ku Vin­cen­tu Vai­te­kū­nu (1908-1987) so­di­nęs ąžuo­lų alė­ją gar­siems Šiau­lių kraš­to žmo­nėms. Te­bes­tūk­so me­džiai A.Po­vy­liui , F.Dau­gė­lai, P.Bu­gai­liš­kiui, V.Vai­te­kū­nui, J.Tau­jans­kie­nei, Venc­laus­kiams, A.Ša­la­vė­jui, P.Vi­šins­kiui J.Ra­liui, J.Krikš­čiū­nui – Jo­va­rui, yra ir ke­li – es­pe­ran­ti­nin­kų su­si­ti­ki­mams at­min­ti, Šiau­lių mies­to 750 me­tų. ju­bi­lie­jui. Me­džių so­di­ni­mo tra­di­ci­ją tę­sė Sta­nis­lo­vas Rum­ša (1931–2011)., iki Bi­ru­tės gat­ve­lės pa­so­di­nęs me­džius dai­li­nin­kui A.Kriš­to­pai­čiui, ra­šy­to­jams S. Dau­kan­tui, Šat­ri­jos Ra­ga­nai, M. Va­lan­čiui, Ie­vai Si­mo­nai­ty­tei... Vla­do Zdzi­chaus­ko gar­bei so­din­tas ber­žas jau nu­kirs­tas, nes pro­jek­to ran­go­vai tu­rė­jo tik men­kos in­for­ma­ci­jos.

Mu­zie­ji­nin­kas Jo­nas Ta­mu­lis me­na tuok­tu­vėms, vai­kams, drau­gams ir įvai­rioms šei­mos da­toms so­din­tas iš­ti­sas alė­jas, ir iki šiol tę­sia tra­di­ci­ją – anū­kai jau tu­ri sa­vo me­džius ir mo­ko­si pri­žiū­rė­ti. J.Ta­mu­lio dė­ka iš­gel­bė­tas Jo­va­ro ber­žas, jau pa­žy­mė­tas kirs­ti…

Kir­ba man S. Rum­šos idė­ja – pa­so­din­ti prie vie­nos iš Šiau­lių gat­vių - 1000 me­džių. Ko­dėl mies­tas iki šiol jos „ne­pa­vo­gė“? Ko­dėl iki šiol neįam­ži­no V.Vai­te­kū­no ar S.Rum­šos me­džių alė­jos. Ne­ži­nau. Gal ir dėl to Ba­be­lio bokš­to.

Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės „Sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius“ bend­ra­min­čiai Zu­bo­vų par­ke su­skai­čia­vo per pus­šim­tį is­to­ri­niu po­žiū­riu ver­tin­gų me­džių.

---------------------------------------------------------------------------------------------

Su­vok­ti praei­tį

Ol­ga Čap­ke­vi­čie­nė (Kliv­len­das, JAV) – bu­vu­si šiau­lie­tė, il­ga­me­tė Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus dar­buo­to­ja, Šiau­liu pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (uni­ver­si­te­to) dės­ty­to­ja, 1990-1991 m. ir 2002-2007 m. dir­bu­si Šiau­lių mies­to kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja:

– Ži­nau, kad šiau­lie­čiai kraš­to­ty­ri­nin­kai yra su­kau­pę me­džia­gos ir pa­ra­šę straips­nių apie Šiau­lių var­di­nius ąžuo­lus. Mu­zie­ji­nin­kas Vin­cas Vai­te­kū­nas pa­so­di­no jų net 72 Alek­sand­ri­jo­je, jo so­din­ti ąžuo­lai ošia ir prie Kry­žių kal­no, ir mies­to par­ke, ir "Auš­ros" mu­zie­jaus kie­me. Ir lan­kė juos, pri­žiū­rė­jo, ir ma­tyt, to­kia glo­ba jam teik­da­vo stip­ry­bės. Ti­kiu, kad dau­gu­ma šiau­lie­čių su­tin­ka, kad oš­tų Šiau­liuo­se ąžuo­lai... Tam rei­kė­tų ro­dos tiek ne­daug: lai­ky­tis ir to­liau gra­žaus lie­tu­viu pa­pro­čio ne­kas­die­nius įvy­kius pa­žy­mė­ti me­džio pa­so­di­ni­mu. Kaip ka­dai­se mies­to cent­ri­nė­je aikš­tė­je bu­vo pa­so­din­ti Spau­dos at­ga­vi­mui skir­ti ąžuo­lai.

Ko­dėl ąžuo­lai? Pa­sak V. Vai­te­kū­no: "Nes­lėp­siu, vi­siems sa­kau, tu­riu to­kį po­trau­kį - so­dint ąžuo­lus. Juo­se re­giu stip­ry­bę, gro­žį, tau­ru­mą, jie il­gaam­žiai, to­dėl bū­si­moms kar­toms iš­sau­gos žmo­nių at­mi­ni­mą". Te­beau­ga ir "Auš­ros" mu­zie­jaus Venc­laus­kių rū­mų kie­me mu­zie­ji­nin­ku pa­so­din­tas ąžuo­las pa­čiam V. Vai­te­kū­nui. Taip jau su­si­klos­tė, kad Šiau­liams vi­sais lai­kais ne­tru­ko kraš­to kul­tū­rai at­si­da­vu­sių ir darbš­čių as­me­ny­bių, tik jų dė­ka Šiau­liai ta­po Šiau­rės Lie­tu­vos kul­tū­ros cent­ru po spau­dos at­ga­vi­mo. Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Venc­laus­kiai, M.Slan­čiaus­kas, Mig­lo­va­ra, K. Šal­kaus­kis, O. Lu­kaus­kai­te, A. Mur­ka, An­ta­nas Kriš­to­pai­tis, Jo­nas Kri­vic­kas, Bi­ru­tė Sa­lat­kie­nė, Ire­na Nek­ra­šie­nė. Šiau­liuo­se tu­rė­jo­me ir tu­ri­me daug ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų, ak­to­rių, re­ži­sie­rių, ar­chi­tek­tų, poe­tų, mu­zie­ji­nin­kų, kraš­to­ty­ri­nin­kų, vi­suo­me­nės vei­kė­jų ir pe­da­go­gų, me­ni­nių ko­lek­ty­vų. Pa­so­din­ki­me jiems ąžuo­lus gra­žių su­kak­čių pro­ga.

Kul­tū­ros ąžuo­lu taik­liai poe­to V. Kir­ku­čio pa­va­din­tas V. Vai­te­kū­nas daž­nai mums, jau­niems mu­zie­ji­nin­kams, mėg­da­vo pa­dek­la­muo­ti jo mėgs­ta­mo poe­to ir­gi Vin­co, Pu­ti­no po­smą, ku­ris so­viet­me­čiu skam­bė­da­vo su gi­lia po­teks­te: „Pak­ri­ko mūs min­tys,/ Išsk­ly­do jaus­mai,/ Žmo­gus žmo­gaus ne­sup­ran­ta./ Ir dau­žo šven­to­vių vitražus/ Suį­žū­lė­ję vai­kai, / Ir drabs­to pur­vais pa­vel­dė­tą man­tą."(1961)

Ar tin­ka šie žo­džiai ir šian­die­nai? Kas ga­li iš­gel­bė­ti nuo su­si­nai­ki­ni­mo?, – klau­sia­te jūs. Gal per daug stip­riai skamba… Ga­li­me tik mes pa­tys. Tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­sys, ar "iš­nyk­sim kaip dū­mas". No­be­lis­tė len­kų ra­šy­to­ja O.To­karz­cuk pa­brė­žė: "Žmo­gus, no­rin­tis su­pras­ti, kas vyks­ta šian­dien, pri­va­lo tu­rė­ti ko­kį nors praei­ties vaiz­dą ir jos su­vo­ki­mą".

Ne me­džius nai­ki­na, pa­sau­lį nai­ki­na

Gin­tau­tas Ma­žei­kis, fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius:

Ma­nau, kad čia nė­ra jo­kio pra­ga­ro, yra ba­na­lu­sis blo­gis, ši­tie žmo­nės yra inst­ru­men­tiš­ki. Jie, va­do­vau­da­mie­si sa­vo funk­ci­niu inst­ru­men­ti­niu, t. y. neat­sa­kin­gu ir mo­ra­liai nea­pib­rėž­tu mąs­ty­mu, nai­ki­na mū­sų pa­sau­lį, ne šiaip me­džius nai­ki­na. Jų dė­ka par­si­dė­jo at­ši­li­mas glo­ba­lus, jų dė­ka mū­sų vai­kai ne­be­tu­rės atei­ties, jų dė­ka že­mė virs­ta pra­ga­ru.

Jo­kio at­lei­di­mo ši­tam inst­ru­men­ti­niam funk­ci­niam mąs­ty­mui aš ne­ma­tau. Tai, kad jie va­do­vau­ja­si sa­vo įmo­nės in­te­re­sais ar vyk­do kaž­kie­no ge­ne­ra­li­nį pla­ną, ne­ga­li bū­ti jiems at­lei­di­mas už pa­da­ry­tas nuo­dė­mes. O tai, kad dau­gu­ma ty­li ar­ba plo­ja – neats­pin­di tik­ro­sios si­tua­ci­jos. Sus­ve­ti­mė­ju­si mi­nia ne­ga­li bū­ti pro­to ar kul­tū­ros dva­sios iš­raiš­ka. Ji at­sto­vau­ja pa­tį reak­cin­giau­sią sluoks­nį. Ir jei, pa­vyz­džiui, sto­jant į Eu­ro­pos są­jun­gą 2004 m. bū­tų pa­klaus­ta, ar rei­kia mir­ties baus­mės Lie­tu­vo­je, nea­be­jo­ti­nai ab­so­liu­ti dau­gu­ma bū­tų pa­sa­kiu­si, kad rei­kia mir­ties baus­mę įves­ti. Ir jei dar: ar rei­kia žiau­res­nės, su kan­ki­ni­mais – lai­mė­tų nuo­mo­nė, kad rei­kia žiau­res­nės. Ne­rei­kia mis­ti­fi­kuo­ti tau­tos bal­so. Nė­ra to­kio da­ly­ko, kaip tau­tos bal­sas. Nors, pa­vyz­džiui, tau­tos idė­ją ga­li su­for­mu­luo­ti vie­nas ki­tas poe­tas, tar­ki­me, a.a. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius ar Si­gi­tas Ge­da.

Kai mes kal­bam apie di­džiuo­sius poe­tus, ku­rie iš­reiš­kia per kal­bą tau­tos min­tį, aš ga­liu pri­pa­žin­ti to­kią me­ta­fo­rą „tau­tos bal­sas“. Bet, kai klau­si­nė­ja­me su­sve­ti­mė­ju­sią sau pa­čiai mi­nią kaip tau­tą, vyk­do­me pro­pa­gan­di­nę ma­ni­pu­lia­ci­ją. Dau­ge­lis žmo­nių net neį­si­vaiz­duo­ja, ko­kia yra me­džio la­ja, kiek me­tų jis au­ga, ir ap­skri­tai, kaip me­dis su­si­jęs su va­ba­lais, vi­sa ekos­fe­ra, kaip ji funk­cio­nuo­ja, ne­tu­ri ele­men­ta­raus su­pra­ti­mo apie gam­ti­nį pa­sau­lį.

Ką da­ry­ti, kaip rei­ka­lau­ti at­sa­ko­my­bės? Pa­si­žiū­rė­kit į tuos kraš­tus, į pro­tes­tuo­jan­čius ki­tuo­se kraš­tuo­se, kur ma­žu­ma po tru­pu­tį au­ga.

Su­sip­rie­ši­ni­mas dėl me­džių kir­ti­mo mies­tuo­se reiš­kia ir lai­do­tu­vių pra­džią tai ža­lių­jų par­ti­jai, ku­ri su­si­jun­gė su vals­tie­čiais – Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gai. Tu­ri bū­ti ki­ti ža­lie­ji, ku­rie ga­lės or­ga­ni­zuo­tis, kaip po­li­ti­nė jė­ga, kaip po­li­tiš­kai orien­tuo­tas ža­lių­jų tink­las, ku­riam aš pa­ts mie­lai pri­klau­sy­čiau. Ir ku­ris leis­tų kri­ti­kuo­ti pir­miau­sia dend­ro­lo­gus, ku­rie aiš­ki­na, kad rei­kia ir ga­li­ma me­džius kirs­ti. Jie iš­reiš­kia pa­pirk­tą, neat­sa­kin­gą nuo­mo­nę, kad nu­vir­tu­si pu­šis ar eg­lė ga­li ką nors su­ža­lo­ti. Ži­no­ma ir me­dis ga­li griū­ti, ir upės te­kan­čios mus ga­li pa­skan­din­ti. Tad ge­riau­sia dy­ku­mo­je gy­ven­ti, ar­ba ply­te­lė­mis vis­ką iš­klo­ti. Kaip Kau­ne Nep­rik­lau­so­my­bės aikš­tę, o Šiau­liuo­se Pri­si­kė­li­mo aikš­tę. Abi ly­giai to­kios pat pa­bai­siš­kos.

Pri­si­kė­li­mo aikš­tė – to­ta­li­nis ab­so­liu­tus siau­bas. Ne­ži­nau net ku­rie ar­chi­tek­tai to­kias ne­są­mo­nes su­si­gal­vo­jo. Prob­le­ma ta, kad mes iki šiol ne­drą­siai kal­bė­jo­me apie ar­chi­tek­tų dar­bus. Ir to­dėl, kad ar­chi­tek­tai daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja, kad įvai­rios dirb­ti­nės me­džia­gos, kaip jie jas su­konst­ruo­ja, ga­li su­po­nuo­ti tam tik­rą vaiz­dą. Ir ši­tiems vaiz­do kri­te­ri­jams me­džiai ne­prik­lau­so. Kaip ir paukš­čiai ne­prik­lau­so, ka­tės, (ar žiur­kės, ku­rios laks­to), šu­nys, ap­skri­tai vi­sa gy­vy­bė jiems ne­prik­lau­so. Jiems pri­klau­so ply­te­lės, kam­pai, at­stu­mai tarp ply­te­lių, ir jei tie at­stu­mai ati­tin­ka nor­mas, tai yra gra­žu. Man tai – siau­bin­ga. At­sa­kin­gi juk ne jie? Val­džia, kaip ir Šiau­lių, yra de­mok­ra­tiš­kai iš­rink­ta, jie tu­ri vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą. Tai tik įro­do, kad mū­sų švie­ti­mo kul­tū­ros sis­te­ma, bend­ruo­me­nės tar­pu­sa­vio san­ty­kis yra pa­si­bai­sė­ti­nas, o jo re­zul­ta­tas ir yra me­džių iš­kir­ti­mas. Mes su sa­vo to­kiais tar­pu­sa­vio san­ty­kiais ir su­ku­ria­me ši­tą pa­bai­są.

Kaž­ka­da, mer­dė­jant Šiau­lių uni­ver­si­te­tui, aš kal­bė­jau: jo­kia Lie­tu­vos val­džia ir ne de­mog­ra­fi­ja yra at­sa­kin­ga. Ir ga­liu įro­dy­ti. Mies­tas su­si­trau­kė treč­da­liu, tai ir Šiau­lių uni­ver­si­te­tas ga­lė­jo su­si­trauk­ti tar­ki­me per­pus ( lik­tų 6000, ne 600 stu­den­tų). Tas su­ma­žė­ji­mas dvy­li­ka kar­tų ne­tu­ri nie­ko bend­ra nei su mies­to de­mog­ra­fi­ja, nei su se­nė­ji­mu, nei su eko­no­mi­ne pa­dė­tim. Tai – vie­ti­nis kvai­lu­mas, vie­ti­niai blo­gi san­ty­kiai, ku­rie ir su­ku­ria tą siau­bin­gą at­mos­fe­rą. Ir jo­kie ne ru­sai, ne Krem­lius, ne Eu­ro­pos są­jun­ga. Į sa­ve pir­miau­sia rei­kia pa­si­žiū­rė­ti, ko­kį blo­gį pa­tys su­ku­ria­me.

Ką da­ry­ti, ko­kias išei­tis ma­tau? Ne pi­ke­tuo­ti, o ieš­ko­ti bend­ra­min­čių. Kur­ti pro­jek­tus. Su­si­ras­ti bend­ra­min­čių ir su­kū­rus bend­ra­min­čių tink­lus, vie­nas ki­tą pa­lai­ky­ti. Kai Kau­ne ma­čiau Šiau­lių pa­si­bai­sė­ti­nas nuo­trau­kas, su­pra­tau, kad ši­tas ma­ras atė­jo ir į Šiau­lius.

Į Šiau­lius ma­ras įsi­me­tė anks­čiau. Ir bū­tent es­mė - ne tai, kad rei­kia va­žiuo­ti į Sei­mą ar Vy­riau­sy­bę, pra­šy­ti pa­ra­mos mirš­tan­čiam mies­tui ar re­gio­nui. Blo­gis yra čia, vie­to­je. Ir su­stab­dy­ti tą blo­gį rei­kia bend­rau­jant ir bend­ra­dar­biau­jant su vi­sais žmo­nė­mis Lie­tu­vo­je, ir už­sie­ny­je, t.y. su tais bend­ra­min­čiais, ku­rie ga­li pa­dė­ti iš­spręst vie­tos pro­ble­mas.

Ma­ras per­si­me­ta ir į ki­tus mies­tus, tik ten dar pa­vyks­ta pri­stab­dy­ti: Sa­pie­gų par­kas Vil­niu­je, Ažuo­ly­nas, Lais­vės alė­ja Kau­ne. Ga­lų ga­le, žmo­nės kar­tu su ad­vo­ka­tais pri­si­ra­ki­na prie me­džių ir stab­do kir­ti­mus. Kad ši­tas blo­gis bū­tų stab­do­mas, rei­ka­lin­gos ra­di­ka­lios prie­mo­nės.

Kai pra­dė­jo mer­dė­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­tas, aš dar ne­ma­niau, jog rei­kia ra­di­ka­lių prie­mo­nių. Blo­gis da­ro­mos kar­tu su mu­mis, nes žmo­nės ren­ka val­džią. Da­bar ma­to­me, ką iš­rink­to­ji val­džia da­ro ir pa­da­rys: jie ga­li iš­kirs­ti me­džius, ga­li pa­vers­ti aikš­tes be­to­no ply­to­mis, jų dė­ka bus už­da­ry­ti uni­ver­si­te­tai ir mo­kyk­los. Ir vie­ti­niai žmo­ge­liu­kai bal­suos.

Iki Są­jū­džio bu­vo Ro­ko mar­šai ir „At­ga­ja“. Aš ma­nau, kad „At­ga­ja“ šiuo me­tu yra pa­ts ak­tua­liau­sias ju­dė­ji­mas. Vėl rei­kia at­ga­jos. Mū­sų gam­tos gel­bė­ji­mas nuo mū­sų pa­čių oku­pan­tų....

Me­lo ir jė­gos or­bi­tos

Ro­mas Rut­kaus­kas,
in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, li­te­ra­tas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, es­pe­ran­ti­nin­kas:

Svar­biau­sia, kad mes ki­tiems sa­vo ašt­riais kam­pais ne­brū­žin­tu­me šo­nų. Šiais lai­kais, kai rei­kia ką nors duo­ti, kam nors pa­siau­ko­ti, žiū­ri­ma, kaip į keis­tuo­liš­ką ho­bį. Dar kar­tą pa­glos­ty­kit tuos me­džius ir vis­kas bus ge­rai. Iš­gel­bė­ti – var­gu ar bus ga­li­ma. Nes mes ri­ta­mės ne die­vop, o vel­niop. Pa­sau­ly­je do­mi­nuo­ja juo­dų­jų jė­gų ka­ra­lys­tė, vi­si įtrau­kia­mi į var­to­ji­mo, me­la­vi­mo, jė­gos or­bi­tas. Leng­va ne­bus, ga­li bū­ti tik nuo­la­ti­nė ko­va už iš­li­ki­mą. Leng­va tai, kad ga­li­me vie­ni ki­tiems iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką.

Bed­va­siai žmo­nės

Ri­čar­das Dai­li­dė, fo­to­me­ni­nin­kas:

So­din­da­vau par­ke ir bū­da­mas moks­lei­vis, ir dar prieš ko­kius 30 me­tų pa­so­di­nau ne­to­li par­ko est­ra­dos ąžuo­liu­ką. Pir­kau iš me­de­ly­no, su­mo­kė­jau 5 rub­lius. Kai da­bar sa­ko, kad rei­kia už me­dį su­mo­kė­ti 1600 eu­rų – tai be­pro­tiš­ka kai­na. Aš ir­gi pri­si­de­du, da­ly­va­vau ir ak­ci­jo­je prieš me­džių nai­ki­ni­mą. Me­dis mū­sų tau­tau, jos tra­di­ci­jai – šven­tas. Įs­kai­čiau, kad se­no me­džio kirst ne­ga­li­ma, jis tu­ri mir­ti sto­vė­da­mas. Kaip ir spek­tak­lis Šiau­lių dra­mos teat­re – „ Me­džiai mirš­ta sto­vė­da­mi“. Bet, pa­si­ro­do, atė­ję dirb­ti į tą sfe­rą, pa­si­jun­ta šei­mi­nin­kais, nu­to­lę nuo tau­tos dva­sios, jos vi­di­nės bū­se­nos. Jie el­gia­si kaip nu­vo­ri­šai (pranc. „nou­veau ri­che“ – pra­tur­tė­lis, iš­ki­lė­lis, stai­ga pra­tur­tė­jęs že­mo so­cia­li­nio sluoks­nio žmo­gus). Tai yra be­dva­siai žmo­nės, kas jis be­bū­tų – aukš­čiau­sio ly­gio spe­cia­lis­tai, jie ne­be­ga­li bū­ti mū­sų tau­tos dva­sia. Tai yra tra­ge­di­ja. Val­džios pre­ro­ga­ty­va – iš­sa­miai pri­sta­ti­nė­ti pro­jek­tus. Mies­tas yra ne jų. Mies­tas – gy­ven­to­jų, ku­rie čia gi­mė, mo­kė­si, čia gy­ve­na, rū­pi­na­si mies­tu. Ir paaiš­kė­tų – vyk­dyt jį ar ne. O da­bar kas – at­si­tik­ti­niai žmo­nės pro­jek­tus vyk­do. Kau­nie­čiai, jiems ne­rū­pi Šiau­liai, ne­su­si­pa­ži­nę su tuo, kas čia bu­vo, ne­su­si­ję su mies­to is­to­ri­ja.

Am­ži­nas gin­čas

Vy­te­nis Rim­kus

pro­fe­so­rius, Šiau­lių m. Gar­bės pi­lie­tis,

Sto­vi du rie­šut­me­džiai prie Šiau­lių dra­mos teat­ro, kas ga­li sa­ky­ti, kad jis truk­do? Gra­žuo­lis. Ne­ži­nau, kam ta to­kia bul­va­ro alė­jos re­konst­ruk­ci­ja. Tuos pi­ni­gus ga­lė­jo pa­nau­do­ti kaž­kur ki­tur. Tai gin­čas su ar­chi­tek­tais. Jie daug kur ne­be­no­ri erd­vių su me­džiais ir bu­vu­sių pa­sta­tų. XIX a. sto­vė­ju­sios Liu­te­ro­nų baž­ny­čios (kir­kės) ne­pa­vy­ko iš­gel­bėt ta­ry­bi­niais me­tais. Ar­chi­tek­tū­ri­nis pa­sta­tas! Pat­riukš­ma­vo dai­li­nin­kai. Ta­čiau to­kiais lai­kais ti­kin­čių­jų ne­bu­vo kam gint, ir nu­grio­vė – nes truk­dė pre­ky­bos cent­ro sta­ty­boms.

O par­ke pra­re­ti­ni­mo rei­kė­jo. Ypač ten, kur džiung­lės suau­go. Mes po­ka­rio me­tais bū­da­mi moks­lei­viai tvar­kė­me se­ną­jį par­ką, vi­si ei­da­vom so­din­ti. Bu­vo ir dis­ku­si­ja – per tan­kiai so­di­na­ma. Pas­kui priei­ta komp­ro­mi­so, kad iš­sto­vės tie, ku­rie stip­res­ni. Su tais me­džiais ir ar­chi­tek­tū­ra – nuo­la­ti­nis gin­čas. Da­bar­ti­nia­me Sankt Pe­ter­bur­ge aka­de­mi­ją bai­giau. Tuo me­tu prie­šais Er­mi­ta­žą ir Ad­mi­ra­li­te­tą par­kas užau­go. Ma­tyt nuo ca­ro lai­kų. Ar­chi­tek­tas pa­skai­tą skai­tė, kad rei­kia iš­kirs­ti, nes už­sto­ja ar­chi­tek­tū­rą. Bet iki šiol me­džiai li­ko. Aš tik­ras esu ir kad Vil­niu­je Ge­di­mi­no kal­nas, jei bū­tų ne­lies­tas, jis bū­tų li­kęs ne­pa­ju­di­na­mas. O jū­sų idė­ja – gra­ži. To­kia nau­ja is­to­ri­ja – įam­žin­ti svar­bių var­di­nių me­džių alė­ją Šiau­lių par­ke.

Ki­tur – bū­na, Lie­tu­vo­je – vyks­ta

Sa­lo­mė­ja Jast­rums­ky­tė,
me­ni­nin­kė, me­no­ty­ri­nin­kė, hum.m.dak­ta­rė:

Ma­no ko­le­gos man pri­mi­nė vie­ną mo­men­tą. Kad iki pra­si­de­dant ar vos pra­si­de­dant me­džių kir­ti­mams, sa­ko, tu gi bu­vai kvie­čia­ma į vie­ną me­ni­nę ak­ci­ją prieš me­džių kir­ti­mą ir nu­mo­jai ran­ka, kad ne­ti­ki tuo. Taip, aš gal­būt skep­tiš­kai žiū­riu, ir da­bar skep­tiš­kai žiū­riu į įvai­rias so­cia­li­nes ar ne­tgi pro­po­li­ti­nes me­ni­nes ak­ci­jas, net ne­ži­no­čiau, kaip tai api­brėž­ti, bet jos yra la­bai jau efe­me­riš­kos. Ir sun­ku api­brėž­ti tiek jų svo­rį, tiek jų ver­tę, tiek jų po­stū­mį, bet pa­ti pra­džia tik­rai ne­bu­vo ki­lu­si iš me­no.

Pa­ti pra­džia, ga­lė­čiau sa­kyt, ki­lu­si iš afek­to. Kai pa­ma­tai iš­kirs­tus, „iš­žu­dy­tus“ (aš pa­sa­kiau šią są­vo­ką ne­ty­čia vie­na­me in­ter­viu ir žmo­nės ją pa­si­ga­vo) ,taip, iš­žu­dy­tus me­džius, iš­žu­dy­tą žmo­nių at­min­tį, iš­žu­dy­tą be­tar­piš­ką jų bu­vi­mą. Dar ir da­bar gau­nu nuo žmo­nių laiš­kų, sa­ko „va mes čia so­di­nom, pro­jek­ta­vom tais ir to­kiais me­tais. Pa­si­žiū­riu į da­tas – ma­nęs dar pa­sau­ly ne­bu­vo. Tai jau yra tęs­ti­nu­mas.

Kai kal­bu apie me­džių pro­ble­ma­ti­ką Lie­tu­vo­je, mi­niu ir už­sie­nio pa­tir­tis. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ten el­ge­sys ski­ria­si ra­di­ka­liai kie­ky­biš­kai. Bet ko­ky­biš­kai tur­būt ne. Nes kiek ir iš sa­vo už­sie­nio ko­le­gų, ka­da sta­žuo­tė­se dar gy­ve­nau, gir­džiu, kai da­bar nu­siun­čiu nuo­trau­kas, sa­kau „ką jūs ma­not, gal pa­dė­sit?“ Sa­ko „pas mus ir­gi bū­na“. Bet jie sa­ko „bū­na“, o ne „vyks­ta“. Tai yra skir­tu­mas. Pa­si­tai­ko, bū­na, va pa­si­tai­kė Briu­se­ly­je (il­gą lai­ką esu pra­gy­ve­nu­si Bel­gi­jo­je) , pa­si­tai­kė ma­no my­li­mam mies­te Gen­te, pa­si­tai­kė ir Pa­ry­žiu­je, ir ki­tur, ir kai ku­riuo­se Vo­kie­ti­jos mies­tuo­se. Pa­si­tai­ko, bū­na. Po to pa­tys me­rai per­mąs­to. Aha, žmo­nės pa­si­prie­ši­no, ne, va­di­na­si mes kly­dom, stab­dom.

Pran­cū­zai da­bar no­ri įsta­ty­miš­kai įtei­sin­ti me­džių tei­sių dek­la­ra­ci­ją. Ta­čiau ten to­kio ma­si­nio, kad apim­tų vi­są vals­ty­bę, ma­si­nės dest­ruk­ci­jos, ma­si­nio me­džių kir­ti­mo nė­ra. To­kio vi­są vals­ty­bę apė­mu­sio dend­ro­ci­do tik­rai ne­te­ko nie­kur ste­bėt.

Nus­ku­to bul­va­rą kaip... ma­ro­zą

Eg­lė Nar­bu­tai­tė,
me­ni­nin­kė, iliust­ra­to­rė, fes­ti­va­lio „Ki­no pa­va­sa­ris“ koor­di­na­to­rė, mu­zi­ki­nio per­for­man­so „Bliu­vė“ kū­rė­ja.

Kul­tū­ri­nė bend­ruo­me­nė Šiau­liuo­se per ma­ža, o veik­lų – pa­kan­ka. Ak­ro­po­lį įva­žiuot ne­ga­li­ma, bul­va­ras tuš­čias. Kul­tū­ri­nio, ko­ky­biš­ko tu­ri­nio Šiau­liuo­se tik­rai ma­tau daug, ta­čiau su­ka­si tos pa­čios ke­lios kul­tū­ros įstai­gos, jų žmo­nės.

Aš sie­ju tą aug­me­ni­ją, jos mir­tį – su mies­to pa­sy­vu­mu. Man at­ro­do, kad kiek­vie­nas nu­kirs­tas me­dis ati­to­li­na žmo­gų nuo mies­to. Dėl to, kad da­bar gy­ve­na­me laik­me­čiu, kai de­ga di­džiau­si pla­ne­tos miš­kai, to­dėl kiek­vie­nas me­dis – svar­bu. Jei, re­mon­tuo­da­mi gat­ves, pa­ro­dy­tu­me, kaip ga­li­me me­dį ga­li­ma iš­sau­go­ti, tai bū­tų ge­ras pa­vyz­dys vai­kams, kad me­dis yra ver­ty­bė.

Kai mies­tas vys­to­si, ne­rei­kia bi­jo­ti nu­kirs­ti me­dį. Bet bul­va­ruo­se...nu­skust bul­va­rą kaip ko­kį marozą…Žinoma, sun­kiau iš­klot trin­ke­les iš­sau­gant me­džius, bet jei nu­sku­tam bul­va­rus pli­kai, ky­la klau­si­mas, ar tik­rai da­rom vis­ką taip, kaip rei­kia ir ar tik­rai bu­vo pri­sta­ty­ti vi­siems sva­rūs ar­gu­men­tai, įro­dy­mai, kad to rei­kia.

Da­bar vyks­ta skal­dy­mas. Žmo­nės, sau­gan­tys me­džius, pra­de­da ko­vo­ti dėl kiek­vie­no me­džio, ir kiek­vie­nas nu­kirs­tas me­dis – ka­tast­ro­fa. Pri­si­min­ki­me ju­dė­ji­mą dėl Kaš­to­nų alė­jos iš­sau­go­ji­mo. Ko­kia su­si­bū­rė bend­ruo­me­nė, ki­lo ju­dė­ji­mas! Ti­kė­jau, kad ir bul­va­ro lie­pas iš­sau­gos. Mes jau mies­to cent­re pa­sta­tėm Ba­be­lio bokš­tą. Jūs sa­kot – Rau­dų sie­na, o aš va­di­nu Sie­na. Aš iš tik­ro ne­ži­nau, ko­kia jos pa­skir­tis, bet man tai – in­ka­ras grimz­ti. Į ši­tą aikš­tę aš su­grą­žin­čiau ver­kian­čią mer­gai­tę. Vie­toj eg­lės. Bliu­vė. Anks­tes­nio­ji „Ver­kian­čios mer­gai­tės“ kon­cep­ci­ja man pa­ti­ko. Da­bar ji – apie ver­ty­bi­nio pa­ma­to su­nai­ki­ni­mą.

Ko­kia ten, aikš­tė­je, sie­la. Ko­kia yra mies­to sie­la? Abe­jo­ju, ar kaž­kas gaus ten dva­si­nio pe­no. Bet jau­na­jai kar­tai – tai bus nor­ma­lu.

Kas po šven­čių?

An­ta­nas Še­ro­nas, ta­py­to­jas:

Ma­no nuo­mo­nė, kal­bant apie vi­suo­ti­nį mies­tie­čių bal­są, žo­dis „vi­si“ – ma­ni­pu­lia­ci­ja. Vi­siems ne­ga­li pa­tikt ar ne­pa­tikt. Taip ne­bū­na. Ne­są­mo­nių mu­zie­jus. Kaž­kas pa­sa­kė pa­ti­ko – reiš­kia vi­siems pa­ti­ko. Pla­tes­nė au­di­to­ri­ja tu­ri bū­ti.

Iš kur at­si­ra­do vi­suo­me­nės ju­dė­ji­mai, Facebook’o gru­pės, ki­tos ini­cia­ty­vos? Dėl to, kad ne­bu­vo dia­lo­go. Įdo­mu, kuo baig­sis teis­mų pro­ce­sai mo­te­riai, pri­si­ri­šu­siai prie me­džio. Jo­kios at­sa­ko­my­bės iš sa­vi­val­dy­bės pu­sės? O jei aš miš­ke nu­pjau­čiau nuo­sa­vą svei­ką il­gaam­žį me­dį, gau­čiau bau­dą. Pa­ga­liau, mies­to par­kas ne­bū­tų taip šie­nau­ja­mas, jei bū­tų pri­žiū­rė­tas. Dar įdo­mu, kiek tas par­kas bus pa­to­gus žmo­gui, kiek mies­tie­čiai jį pa­mėgs? Ir kas pri­žiū­rės ap­so­din­tą par­ką?

O su ši­ta val­džia, ma­nau, įvy­ko taip: ra­di­ka­lūs mies­to val­džios veiks­mai iš­šau­kė ra­di­ka­lius šiau­lie­čių veiks­mus. Pa­di­di­nam plau­čių li­gų ti­ki­my­bę, bus įdo­mu sta­tis­ti­ką po de­šimt­me­čio ste­bė­ti.

Kas man švie­čia Šiau­liuo­se? Mi­ni­ma­liz­mas aikš­tė­je ir tiek. Kaž­ko trūks­ta jo­je. Šven­tės pa­si­baigs, iki Tri­jų ka­ra­lių dings Ka­lė­dų dva­sia ir aikš­tėj bus tuš­čia. Kaip ta­da aikš­tė at­ro­dys? Ka­lė­di­nė eg­lė už­pil­dė aikš­tės tuš­tu­mą. O kas to­liau?“

Aš vir­ši­nin­kas, tu – kvai­lys

Ed­ga­ras Ado­mai­tis, eko­no­mis­tas:

Yra ai­bė va­do­vė­lių, ge­rų­jų pra­kti­kų, kaip rei­kia val­dy­ti pro­jek­tus, kaip tvar­ky­ti vie­šą­sias erd­ves, kaip ko­mu­ni­kuo­ti su suin­te­re­suo­to­mis gru­pė­mis ir t.t. Ta­čiau da­bar­ti­nė val­džia ren­ka­si ki­to­kį ke­lią – jie dvi­ra­tį iš­ras pa­tys. Iš­ra­di­nė­ja. Rei­kia aiš­kiai ko­mu­ni­kuo­ti. Da­bar tie­siog nu­lei­džia­ma: aš vir­ši­nin­kas, o tu – kvai­lys. Tie, kas ban­do prieš­ta­rau­ti, yra ge­si­na­mi už­gau­lio­ji­mais, me­lu.

Me­ras ne­ra­do lai­ko išei­ti, pa­bend­rau­ti su Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ru dėl bul­va­re ker­ta­mų me­džių. Užk­li­ja­vo eti­ke­tę – kon­ser­va­to­rius. Šiau­lių val­džia tam­pa ne­kri­ti­kuo­ti­na. Ir pa­vie­niams žmo­nėms ko­vo­ti yra sun­ku su biu­rok­ra­ti­niu apa­ra­tu. Pak­lau­sei – lauk dvi­de­šimt die­nų, at­sa­kys at­mes­ti­nai, dar kar­tą pa­si­tei­rau­si – dar dvi­de­šimt die­nų. O per tas die­nas ir me­džius iš­kirs, ir bul­va­rą išas­fal­tuos ir į so­cia­li­nius tink­lus pa­ra­šys, kaip pui­kiai tvar­ko­si.

O dėl me­džių bu­vo pui­ki pro­ga pa­si­mo­ky­ti iš Kau­no, kas vy­ko ten, kai bu­vo ker­ta­ma ge­ro­kai anks­čiau nei Šiau­liuo­se. Ban­dy­ti su­vok­ti, ko­kia tai yra jaut­ri te­ma. Bet jie ži­no ge­riau. Ir kai jau at­ro­do su­kir­ši­no vi­sus, ką tik įma­no­ma, dar ant at­vi­ros ug­nies už­pi­la ži­ba­lo – jei­gu me­džių ne­kir­si­me, tai ne­bus neį­ga­lių­jų vai­kų sto­vyk­lų! Aš sa­ve lai­kau pa­kan­ka­mu ci­ni­ku, bet tai jau pra­mu­ša vis­ką.

Už­ra­šė As­ta Stan­kū­nie­nė

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Vie­toj epi­lo­go

Trum­pas pra­šy­mas – sa­vo ypa­tin­gus ko­men­ta­rus pa­li­ki­me 2020 me­tams. Su­si­lai­ky­ki­me nuo per­dė­tų, „rie­bių“ , vi­sai nee­tiš­kų ar nees­te­tiš­kų, keiks­no­jan­čių ar pra­kei­kian­čių.

Tu­riu tik vie­ną ma­žy­tę ga­li­my­bę ma­ty­ti sa­vo kam­pu, tu­riu sa­vo ma­ty­mą ir su­pra­ti­mą. Spręs­ti, kaip elg­tis, kaip for­muo­ti sa­vą­ją – ži­no­ma, mū­sų vi­sų pri­vi­le­gi­ja. Ga­li­te ir liaup­sin­ti, ir „lai­kin­ti“, yra tei­sė ty­lė­ti ar ma­ny­ti ir ne­bi­jo­ti sa­ky­ti. Pa­ti pa­lin­kė­čiau mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jai, spe­cia­lis­tams: pra­džiai – ge­res­nės vi­di­nės ir vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos. Jo­kie FB ir mes­sen­ger ne­pa­keis žmo­gaus dia­lo­go su žmo­gu­mi. Pa­si­pū­ti­mas ar ig­no­ra­vi­mas nie­kam ne­da­vė nei nau­dos, nei pel­no. Tai tik pa­tvir­ti­no po­kal­bis su cha­riz­ma­tiš­kuo­ju, kū­ry­bi­nės ener­gi­jos ge­ne­ra­to­riu­mi, o da­bar ir „Kau­nas - Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė“ pro­jek­to su­ma­ny­to­ju ir ku­ra­to­riu­mi Ry­čiu Zem­kaus­ku. Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­to su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės įstai­goms R. Zem­kaus­kas pa­sa­kė: „Pir­ma aso­cia­ci­ja su Šiau­liais – tai nu­skriaus­ti Šiau­liai. Ant­ra: Šiau­liai – per vi­du­rį, čia lyg ne­tu­rė­čiau į ką at­si­rem­ti. Tre­čia aso­cia­ci­ja – su ro­ko mu­zi­ka“.