Babelio bokštas, "rojus" Šiauliuose ir kuo čia dėtas "Facebook"

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Šiaulių centrinis parkas.
Ko­dėl šis straips­nis?

NES JIS – NE APIE ME­DŽIUS. Jis apie mies­to gar­baus am­žiaus ir ger­bia­mą žmo­gų, apie mies­to is­to­ri­ją, mies­to vai­kus, mies­to dva­sią ir iden­ti­te­tą.

Ne­pyks­tu gir­dė­da­ma žmo­nes, tu­rin­čius ki­to­kią nuo­mo­nę ver­ty­bi­niais klau­si­mais. Sten­giuo­si bent iš­klau­sy­ti ir įsi­klau­sy­ti. Įsi­gi­li­nu­si - priim­ti tai, kas tik­rai at­lie­pia blai­viam pro­tui.

Neį­si­žei­džiu pa­va­din­ta me­džių gy­nė­ja, med­ver­ke, nors to­kia ne­si­jau­čiu. Su­vo­kiu, kad mies­tas tu­ri at­si­nau­jin­ti ir at­jau­nė­ti. Kad me­džiai tu­ri bū­ti ge­ni­mi, pri­žiū­ri­mi, nu­ker­ta­mi. Yra me­džių, ku­riuos bū­ti­na kirs­ti. Bu­vo bū­ti­na pri­žiū­rė­ti, re­tin­ti dar prieš 40 me­tų. Kad me­džius mies­to vie­šo­sio­se erd­vė­se, taip pat ir par­kuo­se rei­kė­jo ir TE­BEP­RI­VA­LO­MA ge­nė­ti, mies­to par­ką va­ly­ti ir pri­žiū­rė­ti. Per de­šimt me­tų tik­rai koks de­šimt me­džių kri­tę bū­tent dėl to­kio ap­lai­du­mo se­niau­sia­me mies­te kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­są tu­rin­čia­me Zu­bo­vų par­ke.

Prieš ke­le­tą me­tų žai­bas pa­kir­to ne­ge­nė­tą ąžuo­lą Zu­bo­vų par­ke, nu­kri­tus ša­kai at­va­žiuo­ja ne me­džio ge­nė­to­jai, o me­džių kir­tė­jai ir nu­rė­žia vi­są ka­mie­ną... Ar su mu­mis vis­kas ge­rai?!

Nors gi­miau ne Šiau­liuo­se, Šiau­liai man – uni­ka­lus mies­tas. Bet kai ma­tau, kaip be jo­kio at­si­svei­ki­ni­mo, be ar­gu­men­tų (iš­sky­rus tuos, kur ky­šo mi­li­jo­nai ir pro­jek­tai) sker­džia­mos mies­to bul­va­ro lie­pos, ne­pa­lie­kant nė vie­nos kaip pa­gar­bos mies­to iden­ti­te­tui ženk­lo, kaip iš me­die­nos net ne­kal­ba­ma su­kur­ti suo­le­lių ar skulptūrų…šleikštu.

To, kad už me­džius sto­ję ar nuo­mo­nę iš­sa­kę žmo­nės yra nie­ki­na­mi, iš jų at­vi­rai ty­čio­ja­ma­si, su­si­do­ro­ja­ma – ne­pa­neig­si­te. Ne­rei­kia jų, tų vi­sų, sa­vo nuo­mo­nę vie­šai ar pa­ty­liu­kais pa­sa­kan­čių ar tie­siog ki­to­kią nei vie­šo­ji nuo­mo­nė tu­rin­čių­jų nu­ver­tin­ti. Jie tu­ri sa­vo ar­gu­men­tus, jie skai­to, bend­rau­ja, tarp jų yra pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų žmo­nių, ra­ga­vu­sių aukš­to­jo moks­lo ir tu­rin­čių gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties Lie­tu­vo­je bei už­sie­niuo­se.

Šiau­liai – uni­ka­lus mies­tas. Lie­tu­vo­je su­si­kū­rus ini­cia­ty­vi­nėms gru­pėms, pa­si­sa­kan­čioms prieš ma­si­nius me­džių kir­ti­mus, mies­te, pa­na­šu, su­si­kū­rė „ini­cia­ty­vi­nė gru­pė“ no­rin­čių­jų me­džius iš­kirs­ti. Net mies­to aikš­tės ar­chi­tek­tai jau kal­ba apie ne­beį­ma­no­mą da­ly­ką – su­de­rin­ti me­džius ir gat­ves. Me­dis tam­pa blo­giu.

At­si­pei­kė­kim. Lai­kas su­sto­ti ir at­vi­rai dis­ku­tuo­ti. Su­si­do­ro­ji­mas ar nei­gi­mas, kad yra ki­to­kia nuo­mo­nė – ne išei­tis. Kad mies­tui rei­ka­lin­ga įsi­sa­vin­ti ES pi­ni­gus – rea­lu ir bū­ti­na. Ta­čiau ar tik­rai bū­ti­nai rei­kia tiek pa­tik­tu­kų ar gar­bi­ni­mo dėl ele­men­ta­raus mies­to tvar­ky­mo­si da­ly­kų, nu­ties­tų vamz­dy­nų ar pa­klo­tų gat­vių?

Ma­ne įkvė­pė jau prieš dve­jus me­tus pra­si­dė­ję pro­jek­tų re­konst­ruk­ci­jų svars­ty­mai, ku­riuo­se gir­dė­jau žy­mių mies­to žmo­nių: Gar­bės pi­lie­čių, mu­zie­ji­nin­kų, pa­vel­do­sau­gi­nin­kų, in­ži­nie­rių, di­zai­ne­rių, dai­li­nin­kų, ra­šy­to­jų ir ki­tų kul­tū­ri­nės bend­ruo­me­nės at­sto­vų pa­si­sa­ky­mus, pa­sta­bas. Ir jos ne­bu­vo iš­girs­tos. Tą įro­do da­bar­ti­nis chao­sas, „ža­lia­sis fa­šiz­mas“ (fra­zė sko­lin­ta iš vie­no gar­baus žur­na­lis­to), be­to­ni­nė trin­ke­li­za­ci­ja mies­te.

Vie­na iš prie­žas­čių, ma­no gal­va, dia­lo­go, de­ba­tų, dis­ku­si­jos komp­ro­mi­so ir įsi­klau­sy­mo į ki­to­kią nuo­mo­nę ne­bu­vi­mas.

Tie­siog Ba­be­lio bokš­tas. Mies­to va­do­vai ir ad­mi­nist­ra­ci­ja ar­ba ne­si­kal­ba, ar­ba ne­su­si­kal­ba su vi­sa mies­to vi­suo­me­ne.

Kiek­vie­nas žmo­gus – pro­fe­sio­na­las

Kai bu­vo nu­kirs­tos ir ne­pa­gar­biai iš­gul­dy­tos Šiau­lių bul­va­ro lie­pos, ma­ne nuo­lat ti­ki­no – pa­si­ti­kėk pro­fe­sio­na­lais. Mels­kis spe­cia­lis­tams. Jie dir­ba sa­vo dar­bą pro­fe­sio­na­liai ir at­sa­kin­gai. Ti­kiu. Ta­čiau per ke­lias sa­vai­tes po kir­ti­mų su­ti­kau de­šim­tis pro­fe­sio­na­lių ... Žmo­nių. Jie vi­si – po ma­žiau­siai 20-30 me­tų pro­fe­sio­na­lo (ar­chi­tek­to, is­to­ri­ko, in­ži­nie­riaus, me­no­ty­ri­nin­ko, sta­ty­bi­nin­ko, dės­ty­to­jo, li­te­ra­tū­ro­lo­go, mu­zie­ji­nin­ko, kul­tū­ros lau­ko žmo­gaus, kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­to, pro­diu­se­rio, vers­li­nin­ko ir t.t.) pa­tir­tį tu­rin­tys žmo­nės. Net med­kir­tys Ra­mū­nas, su­stab­dęs pjūk­lą dėl is­to­ri­nių me­džių, net ran­go­vų at­sto­vai, apė­ję kai ku­riuos kir­ti­mų pla­nus iš­sau­gant ke­lias lie­pas, mau­me­džius, ber­žus, ąžuo­liu­kus, at­kal­bi­nė­ję šiau­lie­čius už par­ko tvo­ros dar ne­kirs­ti tų drū­tuo­lių me­džių, ku­rie tik­rai neį­virs ant jų na­mų sto­go. Jie vi­si – la­bai pro­fe­sio­na­lūs. Nes jie – pro­fe­sio­na­lai Žmo­nės.

Su­si­kal­bė­ti šir­di­mi įma­no­ma, kai prieš ta­ve – pro­fe­sio­na­las Žmo­gus. Ir ne­svar­bu, ko­kios ta­vo ar ma­no ver­ty­bės, nuo­mo­nė, įsi­ti­ki­ni­mai mies­tui svar­biais klau­si­mais. 99,9 pro­cen­to ti­kiu – mes ga­li­me su­si­kal­bė­ti. Tam tu­ri gim­ti po­kal­biai bend­ruo­me­nė­se, Sa­vi­val­dy­bė­je, dis­ku­si­jos, de­ba­tai. Nuo­mo­nių įvai­ro­vė tu­ri bū­ti iš­sa­ky­ta vi­so­se įma­no­mo­se me­di­jo­se.

Di­ti­ram­bas vei­dak­ny­gei

Vei­dak­ny­gė ir­gi ta­po įkvė­pė­ja pa­ra­šy­ti šį straips­nį. Nes ten vyks­ta nie­kad ne­sap­nuo­ti ir ne­su­sap­nuo­ja­mi da­ly­kai. Facebook’as tam­pa mū­sų dar­bu, mū­sų už­da­ru dia­lo­gu, mū­sų šlo­vi­ni­mo ar ko­vos, su­si­do­ro­ji­mo įran­kiu, mū­sų la­bai as­me­niš­ko gy­ve­ni­mo afi­ša.

Ten ra­dau ir ma­ne įkve­pian­čios Šiau­lių mies­to ak­to­rės Mo­ni­kos Šal­ty­tės įra­šą po ei­li­nių rin­ki­mų. Me­rui – apie nu­si­šie­nau­tą puokš­tę (nu­pjau­tus me­džius prie sa­vi­val­dy­bės). Kas dė­jo­si! Per 100 ko­men­ta­rų! Tur­būt nė treč­da­lio ne­pa­ra­šo­te, kai ši ak­to­rė sto­vi sce­no­je su D.Ka­jo­ko ar kt. gar­sių poe­tų ei­lė­mis ir po per­duo­tos emo­ci­jos šnirpš­čia vi­sa sa­lė...

Tai­gi. Mes to­je vei­dak­ny­gė­je – ne vi­sa­da skaid­rūs. Ten dir­ba ir mies­to Sa­vi­val­dy­bė, ten me­ro įra­šus "lai­ki­na" ar pri­va­lo tai da­ry­ti. Ten mė­to­ma­si pra­keiks­mais, nors nie­kas jų ne­nu­si­pel­no, ten vyks­ta tik­ros pa­ty­čios, mo­bin­gas, prie­var­ta­vi­mai dė­me­sio, kar­tais jau per­dė­to po­zi­ty­vo, sie­kiai su­si­ta­ri­mo ir pra­šy­mai pa­ta­ri­mo. Ta­čiau – ten ran­da­me ir pui­kiau­sios in­for­ma­ci­jos apie ką tik įvy­ku­sį džiu­giau­sią ta­vo gy­ve­ni­mo įvy­kį, skau­džiau­sią emo­ci­ją, tra­piau­sią bū­se­ną... (Be­je, ten ran­du ir ge­riau­sius kul­tū­ri­nės, fi­lo­so­fi­nės min­ties straips­nius, nau­jau­sias prem­je­ras ir įvy­kius. Ji – nuo­sta­bi vei­dak­ny­gė. Ypač, jei pa­ju­tęs pri­si­ri­ši­mą, išei­ni nuo jos ato­sto­gų). Štai prie ko tas Facebook’as...Man ro­dos, jis at­ne­šė mums dar vie­ną lais­vę. Ir dar vie­ną rim­tą iš­ban­dy­mą. Lik­ti žmo­nė­mis ir priim­ti Ki­to­kį. Ne­pa­mirš­ti su­si­tik­ti su drau­gais, mies­tie­čiais, bend­ra­min­čiais akis į akį ir su­ras­ti nors tru­pu­tį žmo­giš­ko ry­šio.

Is­to­ri­nė idi­lė

Šiau­liai nuo se­nų se­no­vės ap­sup­ti ža­lu­mos ir miš­kų. Be­ne pir­mo­sios ži­nios apie me­džių so­di­ni­mą – iš XIX am­žiaus pra­džios. Se­niau­sias par­kas Šiau­liuo­se įkur­tas XIX am­žiu­je, pa­sta­čius gra­fo Zu­bo­vo rū­mus (dab. Me­nų fa­kul­te­tas), ku­rie jau apie 1875-uo­sius tu­rė­ję da­bar­ti­nę iš­vaiz­dą. Apie dvar­vie­tės se­nu­mą liu­di­ja ir jį su­pęs par­kas. Šiau­lių eko­no­mi­ja tuo me­tu pri­klau­so Pla­to­nui Zu­bo­vui, pa­ke­lė­se ra­gi­na­ma so­din­ti me­džius, tvo­rų vie­to­je – gy­vat­vo­res. 1838 m. Šiau­liuo­se ir Gin­kū­nuo­se įku­ria­mi me­de­ly­nai, kur au­gi­na­mi ąžuo­lų, kaš­to­nų, to­po­lių ir žil­vi­čių so­di­nu­kai.

„Šiau­lių eko­no­mi­jos met­raš­ty­je“ 1847 m. ap­ra­šo­mas be­ne se­niau­sias fak­tas apie žmo­gaus ran­kų su­kur­tą ža­lio­sios ar­chi­tek­tū­ros kū­ri­nį mies­te. 1849 m. Šiau­lių kle­bo­no Ig­na­co Šta­cho ini­cia­ty­va ap­link Šv. Apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus baž­ny­čios šven­to­rių bu­vo pri­so­din­ta kaš­to­nų, li­kęs at­mi­ni­mas apie tai, kad Šta­chas nu­si­dė­jė­liams už nuo­dė­mes skir­da­vo at­gai­lą – pa­so­din­ti me­dį.

Tvar­kin­gi so­dy­bų šei­mi­nin­kai tuo­met bu­vo ger­bia­mi, o kad ge­riau sek­tų­si ap­žel­din­ti kraš­tą, bu­vo ska­ti­na­ma: kiek­vie­nam gas­pa­do­riui bu­vo duo­da­ma po pus­gor­čių deg­ti­nės už pa­so­din­tus ir pri­gi­ju­sius so­di­nu­kus (1850). Ty­zen­hau­zas gat­ves lie­pia už­so­din­ti lie­po­mis, vinkš­no­mis, uo­siais, ąžuo­lais, kle­vais, kad ir nuo gais­ro ser­gė­tų, ir kait­ros lai­ke pa­vė­sį duo­tų.

1887 m. pri­so­din­ta daug me­džių prie Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos (dab. J.Ja­no­nio). Ap­link gim­na­zi­jos rū­mus bu­vo kaš­to­nų alė­ja, su­da­riu­si tar­tum vai­ni­ką, ėju­si per gim­na­zi­jos kie­mo vi­du­rį ir ap­link rū­mus. (V. Zdzi­chaus­kas, 1960). XIX a. vid. že­mė­la­py­je ma­to­mi žel­dy­nai ir skve­rai, mies­to gat­vių pa­kraš­čiuo­se, išil­gai ša­li­gat­vių bu­vo pa­so­din­tos tan­kia­la­pės lie­pos ir ki­tų rū­šių me­džiai, o XXa. Šiau­liai pa­si­ti­ko sken­din­tys ža­lu­mo­je, ne­pai­sant mies­tą su­nio­ko­ju­sių gais­rų.

Du treč­da­lius mies­to te­ri­to­ri­jos uži­ma bul­va­rai. Sve­čių aki­mis, mies­te daug mies­to par­kų, skve­rų. Ypač akį trau­kia pui­kus gra­fo Zu­bo­vo par­ko ūks­min­gos alė­jos. Še­šio­li­ka gat­vių – pla­čios, iš vi­sų pu­sių ap­so­din­tos lie­po­mis ir kt. me­džiais. 20 a. pra­džio­je Šiau­liuo­se su­si­kū­rė pir­mo­ji so­di­nin­kų drau­gi­ja mies­te, iš Vil­niaus per­si­kė­lęs krau­tu­vi­nin­kas M. Siels­kis ati­da­ro sėk­lų ir so­di­nin­kys­tės krau­tu­vę „Flo­ra“, pre­kiau­jan­čią me­džių so­di­nu­kais, tar­pu­ka­riu įsi­kū­ru­sią ša­lia da­bar­ti­nės Kaš­to­nų alė­jos.

Se­niau­sias par­kas Šiau­liuo­se pra­dė­tas so­din­ti dar XVIII a. pa­bai­go­je – tai gra­fų Zu­bo­vų pa­li­ki­mas mies­tui. Didžd­va­rio par­kas do­va­no­tas mies­tui 1923 m., su są­ly­ga, kad bus nau­do­ja­mas, kaip vie­šas mies­to par­kas. Vė­liau par­kas pra­plės­tas, prie jo pri­jun­gus že­mės skly­pą. 2010 m. mies­to par­kui su­teik­tas Zu­bo­vų var­das.

Mi­si­ja – re­tin­ti: ką ta­me par­ke sau­go­ti?

Po ka­ro, apie 1950 - uo­sius, se­na­sis par­kas bu­vo už­so­di­na­mas bu­vu­sio­se va­di­na­mo­se Ša­py­ro pie­vo­se. 1947 m. te­ri­to­ri­jo­je iš­kas­tos 3 850 duo­bių me­de­liams, me­džiai so­din­ti per įvai­rias tal­kas. Ten li­ko se­nų ir uni­ka­lių me­džių, re­tes­nių – pla­ta­na­la­piai, to­to­ri­niai kle­vai, eu­ro­pi­niai mau­me­džiai.

Tuo me­tu bū­ta daug kri­ti­kos dėl ne­to­bu­lo už­so­di­ni­mo. Kal­bin­ti Šiau­lių mu­zie­ji­nin­kai, kraš­to­ty­ri­nin­kai, ar­chi­tek­tai, sa­ko, kad šis par­kas – tar­si pa­mink­las po­ka­rio me­tų en­tu­ziaz­mui. Tuo lai­ku bu­vo tiek daug at­gi­mi­mo dva­sios, no­ro at­kur­ti, pa­gra­žin­ti, pri­kel­ti mies­tą. Ir nors par­kas ne­tu­ri kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­so, tai gam­tos pa­mink­las, par­kas, sau­go­jęs da­lį la­bai svar­bios mies­to is­to­ri­jos.

So­di­no mo­kyk­lų, se­mi­na­ri­jų mo­ki­niai, pa­vie­niai gy­ven­to­jai, įam­žin­da­mi svar­bias sa­vo gy­ve­ni­mo pro­gas. Pa­sak gar­baus am­žiaus šiau­lie­čių, čia vyk­da­vo įvai­rios šven­tės, sto­vė­da­vo kios­ke­liai, jau­ni­mui par­kas bu­vo spor­to žai­di­mų, pa­si­ma­ty­mų vie­ta, bu­vo įreng­ta ra­mio­ji – šach­ma­tų zo­na.

Vid­man­tas Kuz­ma, iki 1968-ųjų pra­lei­dęs jau­nys­tę Šiau­liuo­se, pri­si­me­na par­ke ka­ro žai­di­mus da­bar­ti­nės šau­dyk­los te­ri­to­ri­jo­je, pa­si­vaikš­čio­ji­mus po par­ką, su­si­dū­ri­mus su Ge­rar­du Bag­do­na­vi­čiu­mi ir jo ar­ti­mai­siais, ne­pa­vy­ku­sius val­džios su­ma­ny­mus iš­lie­ti ne­to­li Zu­bo­vų rū­mų čiuo­žyk­lą.

Šiau­lie­tis įsi­mi­nė ir juo­kin­gą nu­ti­ki­mą, kaip pir­mą kar­tą ma­ma jam da­vė pir­mą­jį rub­lį, kad su­si­mo­kė­tų už įė­ji­mą į par­ką. „Ei­lė­je rei­kė­jo sto­vė­ti. Kai iš­gir­dau, kad kai­nuos tik pu­sę rub­lio, il­gai svars­čiau, kaip jį pa­da­lin­ti per­pus“.

Par­ko vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė­je prie da­bar­ti­nių te­ni­so kor­tų sto­vė­jo dai­li­nin­ko G. Bag­do­na­vi­čiaus su­kur­tas Pa­sa­kų na­me­lis, apie ku­rį ži­no ir jau­no­ji kar­ta. Vė­jū­nas, 25 - erių šiau­lie­tis, stu­di­ja­vęs bo­ta­ni­kos moks­lus, sa­ko: „Ži­nau, kad 1952- ai­siais ma­no mo­čiu­tės so­di­no me­džius. Par­ke yra ma­no ma­mos so­din­tas me­dis. Lie­ka tas pri­si­ri­ši­mas, su­si­ta­pa­ti­ni­mas su me­džiu. Ti­kiu spe­cia­lis­tais, ta­čiau lie­ka, aiš­ku, ir at­sa­ko­my­bės klau­si­mas. Kaip jie at­lie­ka sa­vo dar­bą? Su­tin­ku, kad svei­kus me­džius rei­kia iš­sau­go­ti, li­go­tus – kirs­ti ar­ba ge­nė­ti, re­tin­ti mies­to par­ką, ku­ris tiek me­tų bu­vo ne­lies­tas“.

Šiau­lie­tis Jo­nas Ta­mu­lis pa­sa­ko­ja kar­tu su kraš­to­ty­ri­nin­ku, mu­zie­ji­nin­ku, es­pe­ran­ti­nin­ku Vin­cen­tu Vai­te­kū­nu (1908-1987) so­di­nęs ąžuo­lų alė­ją gar­siems Šiau­lių kraš­to žmo­nėms. Te­bes­tūk­so me­džiai A.Po­vy­liui , F.Dau­gė­lai, P.Bu­gai­liš­kiui, V.Vai­te­kū­nui, J.Tau­jans­kie­nei, Venc­laus­kiams, A.Ša­la­vė­jui, P.Vi­šins­kiui J.Ra­liui, J.Krikš­čiū­nui – Jo­va­rui, yra ir ke­li – es­pe­ran­ti­nin­kų su­si­ti­ki­mams at­min­ti, Šiau­lių mies­to 750 me­tų. ju­bi­lie­jui. Me­džių so­di­ni­mo tra­di­ci­ją tę­sė Sta­nis­lo­vas Rum­ša (1931–2011)., iki Bi­ru­tės gat­ve­lės pa­so­di­nęs me­džius dai­li­nin­kui A.Kriš­to­pai­čiui, ra­šy­to­jams S. Dau­kan­tui, Šat­ri­jos Ra­ga­nai, M. Va­lan­čiui, Ie­vai Si­mo­nai­ty­tei... Vla­do Zdzi­chaus­ko gar­bei so­din­tas ber­žas jau nu­kirs­tas, nes pro­jek­to ran­go­vai tu­rė­jo tik men­kos in­for­ma­ci­jos.

Mu­zie­ji­nin­kas Jo­nas Ta­mu­lis me­na tuok­tu­vėms, vai­kams, drau­gams ir įvai­rioms šei­mos da­toms so­din­tas iš­ti­sas alė­jas, ir iki šiol tę­sia tra­di­ci­ją – anū­kai jau tu­ri sa­vo me­džius ir mo­ko­si pri­žiū­rė­ti. J.Ta­mu­lio dė­ka iš­gel­bė­tas Jo­va­ro ber­žas, jau pa­žy­mė­tas kirs­ti…

Kir­ba man S. Rum­šos idė­ja – pa­so­din­ti prie vie­nos iš Šiau­lių gat­vių - 1000 me­džių. Ko­dėl mies­tas iki šiol jos „ne­pa­vo­gė“? Ko­dėl iki šiol neįam­ži­no V.Vai­te­kū­no ar S.Rum­šos me­džių alė­jos. Ne­ži­nau. Gal ir dėl to Ba­be­lio bokš­to.

Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės „Sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius“ bend­ra­min­čiai Zu­bo­vų par­ke su­skai­čia­vo per pus­šim­tį is­to­ri­niu po­žiū­riu ver­tin­gų me­džių.

---------------------------------------------------------------------------------------------

Su­vok­ti praei­tį

Ol­ga Čap­ke­vi­čie­nė (Kliv­len­das, JAV) – bu­vu­si šiau­lie­tė, il­ga­me­tė Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus dar­buo­to­ja, Šiau­liu pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (uni­ver­si­te­to) dės­ty­to­ja, 1990-1991 m. ir 2002-2007 m. dir­bu­si Šiau­lių mies­to kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja:

– Ži­nau, kad šiau­lie­čiai kraš­to­ty­ri­nin­kai yra su­kau­pę me­džia­gos ir pa­ra­šę straips­nių apie Šiau­lių var­di­nius ąžuo­lus. Mu­zie­ji­nin­kas Vin­cas Vai­te­kū­nas pa­so­di­no jų net 72 Alek­sand­ri­jo­je, jo so­din­ti ąžuo­lai ošia ir prie Kry­žių kal­no, ir mies­to par­ke, ir "Auš­ros" mu­zie­jaus kie­me. Ir lan­kė juos, pri­žiū­rė­jo, ir ma­tyt, to­kia glo­ba jam teik­da­vo stip­ry­bės. Ti­kiu, kad dau­gu­ma šiau­lie­čių su­tin­ka, kad oš­tų Šiau­liuo­se ąžuo­lai... Tam rei­kė­tų ro­dos tiek ne­daug: lai­ky­tis ir to­liau gra­žaus lie­tu­viu pa­pro­čio ne­kas­die­nius įvy­kius pa­žy­mė­ti me­džio pa­so­di­ni­mu. Kaip ka­dai­se mies­to cent­ri­nė­je aikš­tė­je bu­vo pa­so­din­ti Spau­dos at­ga­vi­mui skir­ti ąžuo­lai.

Ko­dėl ąžuo­lai? Pa­sak V. Vai­te­kū­no: "Nes­lėp­siu, vi­siems sa­kau, tu­riu to­kį po­trau­kį - so­dint ąžuo­lus. Juo­se re­giu stip­ry­bę, gro­žį, tau­ru­mą, jie il­gaam­žiai, to­dėl bū­si­moms kar­toms iš­sau­gos žmo­nių at­mi­ni­mą". Te­beau­ga ir "Auš­ros" mu­zie­jaus Venc­laus­kių rū­mų kie­me mu­zie­ji­nin­ku pa­so­din­tas ąžuo­las pa­čiam V. Vai­te­kū­nui. Taip jau su­si­klos­tė, kad Šiau­liams vi­sais lai­kais ne­tru­ko kraš­to kul­tū­rai at­si­da­vu­sių ir darbš­čių as­me­ny­bių, tik jų dė­ka Šiau­liai ta­po Šiau­rės Lie­tu­vos kul­tū­ros cent­ru po spau­dos at­ga­vi­mo. Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Venc­laus­kiai, M.Slan­čiaus­kas, Mig­lo­va­ra, K. Šal­kaus­kis, O. Lu­kaus­kai­te, A. Mur­ka, An­ta­nas Kriš­to­pai­tis, Jo­nas Kri­vic­kas, Bi­ru­tė Sa­lat­kie­nė, Ire­na Nek­ra­šie­nė. Šiau­liuo­se tu­rė­jo­me ir tu­ri­me daug ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų, ak­to­rių, re­ži­sie­rių, ar­chi­tek­tų, poe­tų, mu­zie­ji­nin­kų, kraš­to­ty­ri­nin­kų, vi­suo­me­nės vei­kė­jų ir pe­da­go­gų, me­ni­nių ko­lek­ty­vų. Pa­so­din­ki­me jiems ąžuo­lus gra­žių su­kak­čių pro­ga.

Kul­tū­ros ąžuo­lu taik­liai poe­to V. Kir­ku­čio pa­va­din­tas V. Vai­te­kū­nas daž­nai mums, jau­niems mu­zie­ji­nin­kams, mėg­da­vo pa­dek­la­muo­ti jo mėgs­ta­mo poe­to ir­gi Vin­co, Pu­ti­no po­smą, ku­ris so­viet­me­čiu skam­bė­da­vo su gi­lia po­teks­te: „Pak­ri­ko mūs min­tys,/ Išsk­ly­do jaus­mai,/ Žmo­gus žmo­gaus ne­sup­ran­ta./ Ir dau­žo šven­to­vių vitražus/ Suį­žū­lė­ję vai­kai, / Ir drabs­to pur­vais pa­vel­dė­tą man­tą."(1961)

Ar tin­ka šie žo­džiai ir šian­die­nai? Kas ga­li iš­gel­bė­ti nuo su­si­nai­ki­ni­mo?, – klau­sia­te jūs. Gal per daug stip­riai skamba… Ga­li­me tik mes pa­tys. Tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­sys, ar "iš­nyk­sim kaip dū­mas". No­be­lis­tė len­kų ra­šy­to­ja O.To­karz­cuk pa­brė­žė: "Žmo­gus, no­rin­tis su­pras­ti, kas vyks­ta šian­dien, pri­va­lo tu­rė­ti ko­kį nors praei­ties vaiz­dą ir jos su­vo­ki­mą".

Ne me­džius nai­ki­na, pa­sau­lį nai­ki­na

Gin­tau­tas Ma­žei­kis, fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius:

Ma­nau, kad čia nė­ra jo­kio pra­ga­ro, yra ba­na­lu­sis blo­gis, ši­tie žmo­nės yra inst­ru­men­tiš­ki. Jie, va­do­vau­da­mie­si sa­vo funk­ci­niu inst­ru­men­ti­niu, t. y. neat­sa­kin­gu ir mo­ra­liai nea­pib­rėž­tu mąs­ty­mu, nai­ki­na mū­sų pa­sau­lį, ne šiaip me­džius nai­ki­na. Jų dė­ka par­si­dė­jo at­ši­li­mas glo­ba­lus, jų dė­ka mū­sų vai­kai ne­be­tu­rės atei­ties, jų dė­ka že­mė virs­ta pra­ga­ru.

Jo­kio at­lei­di­mo ši­tam inst­ru­men­ti­niam funk­ci­niam mąs­ty­mui aš ne­ma­tau. Tai, kad jie va­do­vau­ja­si sa­vo įmo­nės in­te­re­sais ar vyk­do kaž­kie­no ge­ne­ra­li­nį pla­ną, ne­ga­li bū­ti jiems at­lei­di­mas už pa­da­ry­tas nuo­dė­mes. O tai, kad dau­gu­ma ty­li ar­ba plo­ja – neats­pin­di tik­ro­sios si­tua­ci­jos. Sus­ve­ti­mė­ju­si mi­nia ne­ga­li bū­ti pro­to ar kul­tū­ros dva­sios iš­raiš­ka. Ji at­sto­vau­ja pa­tį reak­cin­giau­sią sluoks­nį. Ir jei, pa­vyz­džiui, sto­jant į Eu­ro­pos są­jun­gą 2004 m. bū­tų pa­klaus­ta, ar rei­kia mir­ties baus­mės Lie­tu­vo­je, nea­be­jo­ti­nai ab­so­liu­ti dau­gu­ma bū­tų pa­sa­kiu­si, kad rei­kia mir­ties baus­mę įves­ti. Ir jei dar: ar rei­kia žiau­res­nės, su kan­ki­ni­mais – lai­mė­tų nuo­mo­nė, kad rei­kia žiau­res­nės. Ne­rei­kia mis­ti­fi­kuo­ti tau­tos bal­so. Nė­ra to­kio da­ly­ko, kaip tau­tos bal­sas. Nors, pa­vyz­džiui, tau­tos idė­ją ga­li su­for­mu­luo­ti vie­nas ki­tas poe­tas, tar­ki­me, a.a. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius ar Si­gi­tas Ge­da.

Kai mes kal­bam apie di­džiuo­sius poe­tus, ku­rie iš­reiš­kia per kal­bą tau­tos min­tį, aš ga­liu pri­pa­žin­ti to­kią me­ta­fo­rą „tau­tos bal­sas“. Bet, kai klau­si­nė­ja­me su­sve­ti­mė­ju­sią sau pa­čiai mi­nią kaip tau­tą, vyk­do­me pro­pa­gan­di­nę ma­ni­pu­lia­ci­ją. Dau­ge­lis žmo­nių net neį­si­vaiz­duo­ja, ko­kia yra me­džio la­ja, kiek me­tų jis au­ga, ir ap­skri­tai, kaip me­dis su­si­jęs su va­ba­lais, vi­sa ekos­fe­ra, kaip ji funk­cio­nuo­ja, ne­tu­ri ele­men­ta­raus su­pra­ti­mo apie gam­ti­nį pa­sau­lį.

Ką da­ry­ti, kaip rei­ka­lau­ti at­sa­ko­my­bės? Pa­si­žiū­rė­kit į tuos kraš­tus, į pro­tes­tuo­jan­čius ki­tuo­se kraš­tuo­se, kur ma­žu­ma po tru­pu­tį au­ga.

Su­sip­rie­ši­ni­mas dėl me­džių kir­ti­mo mies­tuo­se reiš­kia ir lai­do­tu­vių pra­džią tai ža­lių­jų par­ti­jai, ku­ri su­si­jun­gė su vals­tie­čiais – Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gai. Tu­ri bū­ti ki­ti ža­lie­ji, ku­rie ga­lės or­ga­ni­zuo­tis, kaip po­li­ti­nė jė­ga, kaip po­li­tiš­kai orien­tuo­tas ža­lių­jų tink­las, ku­riam aš pa­ts mie­lai pri­klau­sy­čiau. Ir ku­ris leis­tų kri­ti­kuo­ti pir­miau­sia dend­ro­lo­gus, ku­rie aiš­ki­na, kad rei­kia ir ga­li­ma me­džius kirs­ti. Jie iš­reiš­kia pa­pirk­tą, neat­sa­kin­gą nuo­mo­nę, kad nu­vir­tu­si pu­šis ar eg­lė ga­li ką nors su­ža­lo­ti. Ži­no­ma ir me­dis ga­li griū­ti, ir upės te­kan­čios mus ga­li pa­skan­din­ti. Tad ge­riau­sia dy­ku­mo­je gy­ven­ti, ar­ba ply­te­lė­mis vis­ką iš­klo­ti. Kaip Kau­ne Nep­rik­lau­so­my­bės aikš­tę, o Šiau­liuo­se Pri­si­kė­li­mo aikš­tę. Abi ly­giai to­kios pat pa­bai­siš­kos.

Pri­si­kė­li­mo aikš­tė – to­ta­li­nis ab­so­liu­tus siau­bas. Ne­ži­nau net ku­rie ar­chi­tek­tai to­kias ne­są­mo­nes su­si­gal­vo­jo. Prob­le­ma ta, kad mes iki šiol ne­drą­siai kal­bė­jo­me apie ar­chi­tek­tų dar­bus. Ir to­dėl, kad ar­chi­tek­tai daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja, kad įvai­rios dirb­ti­nės me­džia­gos, kaip jie jas su­konst­ruo­ja, ga­li su­po­nuo­ti tam tik­rą vaiz­dą. Ir ši­tiems vaiz­do kri­te­ri­jams me­džiai ne­prik­lau­so. Kaip ir paukš­čiai ne­prik­lau­so, ka­tės, (ar žiur­kės, ku­rios laks­to), šu­nys, ap­skri­tai vi­sa gy­vy­bė jiems ne­prik­lau­so. Jiems pri­klau­so ply­te­lės, kam­pai, at­stu­mai tarp ply­te­lių, ir jei tie at­stu­mai ati­tin­ka nor­mas, tai yra gra­žu. Man tai – siau­bin­ga. At­sa­kin­gi juk ne jie? Val­džia, kaip ir Šiau­lių, yra de­mok­ra­tiš­kai iš­rink­ta, jie tu­ri vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą. Tai tik įro­do, kad mū­sų švie­ti­mo kul­tū­ros sis­te­ma, bend­ruo­me­nės tar­pu­sa­vio san­ty­kis yra pa­si­bai­sė­ti­nas, o jo re­zul­ta­tas ir yra me­džių iš­kir­ti­mas. Mes su sa­vo to­kiais tar­pu­sa­vio san­ty­kiais ir su­ku­ria­me ši­tą pa­bai­są.

Kaž­ka­da, mer­dė­jant Šiau­lių uni­ver­si­te­tui, aš kal­bė­jau: jo­kia Lie­tu­vos val­džia ir ne de­mog­ra­fi­ja yra at­sa­kin­ga. Ir ga­liu įro­dy­ti. Mies­tas su­si­trau­kė treč­da­liu, tai ir Šiau­lių uni­ver­si­te­tas ga­lė­jo su­si­trauk­ti tar­ki­me per­pus ( lik­tų 6000, ne 600 stu­den­tų). Tas su­ma­žė­ji­mas dvy­li­ka kar­tų ne­tu­ri nie­ko bend­ra nei su mies­to de­mog­ra­fi­ja, nei su se­nė­ji­mu, nei su eko­no­mi­ne pa­dė­tim. Tai – vie­ti­nis kvai­lu­mas, vie­ti­niai blo­gi san­ty­kiai, ku­rie ir su­ku­ria tą siau­bin­gą at­mos­fe­rą. Ir jo­kie ne ru­sai, ne Krem­lius, ne Eu­ro­pos są­jun­ga. Į sa­ve pir­miau­sia rei­kia pa­si­žiū­rė­ti, ko­kį blo­gį pa­tys su­ku­ria­me.

Ką da­ry­ti, ko­kias išei­tis ma­tau? Ne pi­ke­tuo­ti, o ieš­ko­ti bend­ra­min­čių. Kur­ti pro­jek­tus. Su­si­ras­ti bend­ra­min­čių ir su­kū­rus bend­ra­min­čių tink­lus, vie­nas ki­tą pa­lai­ky­ti. Kai Kau­ne ma­čiau Šiau­lių pa­si­bai­sė­ti­nas nuo­trau­kas, su­pra­tau, kad ši­tas ma­ras atė­jo ir į Šiau­lius.

Į Šiau­lius ma­ras įsi­me­tė anks­čiau. Ir bū­tent es­mė - ne tai, kad rei­kia va­žiuo­ti į Sei­mą ar Vy­riau­sy­bę, pra­šy­ti pa­ra­mos mirš­tan­čiam mies­tui ar re­gio­nui. Blo­gis yra čia, vie­to­je. Ir su­stab­dy­ti tą blo­gį rei­kia bend­rau­jant ir bend­ra­dar­biau­jant su vi­sais žmo­nė­mis Lie­tu­vo­je, ir už­sie­ny­je, t.y. su tais bend­ra­min­čiais, ku­rie ga­li pa­dė­ti iš­spręst vie­tos pro­ble­mas.

Ma­ras per­si­me­ta ir į ki­tus mies­tus, tik ten dar pa­vyks­ta pri­stab­dy­ti: Sa­pie­gų par­kas Vil­niu­je, Ažuo­ly­nas, Lais­vės alė­ja Kau­ne. Ga­lų ga­le, žmo­nės kar­tu su ad­vo­ka­tais pri­si­ra­ki­na prie me­džių ir stab­do kir­ti­mus. Kad ši­tas blo­gis bū­tų stab­do­mas, rei­ka­lin­gos ra­di­ka­lios prie­mo­nės.

Kai pra­dė­jo mer­dė­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­tas, aš dar ne­ma­niau, jog rei­kia ra­di­ka­lių prie­mo­nių. Blo­gis da­ro­mos kar­tu su mu­mis, nes žmo­nės ren­ka val­džią. Da­bar ma­to­me, ką iš­rink­to­ji val­džia da­ro ir pa­da­rys: jie ga­li iš­kirs­ti me­džius, ga­li pa­vers­ti aikš­tes be­to­no ply­to­mis, jų dė­ka bus už­da­ry­ti uni­ver­si­te­tai ir mo­kyk­los. Ir vie­ti­niai žmo­ge­liu­kai bal­suos.

Iki Są­jū­džio bu­vo Ro­ko mar­šai ir „At­ga­ja“. Aš ma­nau, kad „At­ga­ja“ šiuo me­tu yra pa­ts ak­tua­liau­sias ju­dė­ji­mas. Vėl rei­kia at­ga­jos. Mū­sų gam­tos gel­bė­ji­mas nuo mū­sų pa­čių oku­pan­tų....

Me­lo ir jė­gos or­bi­tos

Ro­mas Rut­kaus­kas,
in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, li­te­ra­tas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, es­pe­ran­ti­nin­kas:

Svar­biau­sia, kad mes ki­tiems sa­vo ašt­riais kam­pais ne­brū­žin­tu­me šo­nų. Šiais lai­kais, kai rei­kia ką nors duo­ti, kam nors pa­siau­ko­ti, žiū­ri­ma, kaip į keis­tuo­liš­ką ho­bį. Dar kar­tą pa­glos­ty­kit tuos me­džius ir vis­kas bus ge­rai. Iš­gel­bė­ti – var­gu ar bus ga­li­ma. Nes mes ri­ta­mės ne die­vop, o vel­niop. Pa­sau­ly­je do­mi­nuo­ja juo­dų­jų jė­gų ka­ra­lys­tė, vi­si įtrau­kia­mi į var­to­ji­mo, me­la­vi­mo, jė­gos or­bi­tas. Leng­va ne­bus, ga­li bū­ti tik nuo­la­ti­nė ko­va už iš­li­ki­mą. Leng­va tai, kad ga­li­me vie­ni ki­tiems iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką.

Bed­va­siai žmo­nės

Ri­čar­das Dai­li­dė, fo­to­me­ni­nin­kas:

So­din­da­vau par­ke ir bū­da­mas moks­lei­vis, ir dar prieš ko­kius 30 me­tų pa­so­di­nau ne­to­li par­ko est­ra­dos ąžuo­liu­ką. Pir­kau iš me­de­ly­no, su­mo­kė­jau 5 rub­lius. Kai da­bar sa­ko, kad rei­kia už me­dį su­mo­kė­ti 1600 eu­rų – tai be­pro­tiš­ka kai­na. Aš ir­gi pri­si­de­du, da­ly­va­vau ir ak­ci­jo­je prieš me­džių nai­ki­ni­mą. Me­dis mū­sų tau­tau, jos tra­di­ci­jai – šven­tas. Įs­kai­čiau, kad se­no me­džio kirst ne­ga­li­ma, jis tu­ri mir­ti sto­vė­da­mas. Kaip ir spek­tak­lis Šiau­lių dra­mos teat­re – „ Me­džiai mirš­ta sto­vė­da­mi“. Bet, pa­si­ro­do, atė­ję dirb­ti į tą sfe­rą, pa­si­jun­ta šei­mi­nin­kais, nu­to­lę nuo tau­tos dva­sios, jos vi­di­nės bū­se­nos. Jie el­gia­si kaip nu­vo­ri­šai (pranc. „nou­veau ri­che“ – pra­tur­tė­lis, iš­ki­lė­lis, stai­ga pra­tur­tė­jęs že­mo so­cia­li­nio sluoks­nio žmo­gus). Tai yra be­dva­siai žmo­nės, kas jis be­bū­tų – aukš­čiau­sio ly­gio spe­cia­lis­tai, jie ne­be­ga­li bū­ti mū­sų tau­tos dva­sia. Tai yra tra­ge­di­ja. Val­džios pre­ro­ga­ty­va – iš­sa­miai pri­sta­ti­nė­ti pro­jek­tus. Mies­tas yra ne jų. Mies­tas – gy­ven­to­jų, ku­rie čia gi­mė, mo­kė­si, čia gy­ve­na, rū­pi­na­si mies­tu. Ir paaiš­kė­tų – vyk­dyt jį ar ne. O da­bar kas – at­si­tik­ti­niai žmo­nės pro­jek­tus vyk­do. Kau­nie­čiai, jiems ne­rū­pi Šiau­liai, ne­su­si­pa­ži­nę su tuo, kas čia bu­vo, ne­su­si­ję su mies­to is­to­ri­ja.

Am­ži­nas gin­čas

Vy­te­nis Rim­kus

pro­fe­so­rius, Šiau­lių m. Gar­bės pi­lie­tis,

Sto­vi du rie­šut­me­džiai prie Šiau­lių dra­mos teat­ro, kas ga­li sa­ky­ti, kad jis truk­do? Gra­žuo­lis. Ne­ži­nau, kam ta to­kia bul­va­ro alė­jos re­konst­ruk­ci­ja. Tuos pi­ni­gus ga­lė­jo pa­nau­do­ti kaž­kur ki­tur. Tai gin­čas su ar­chi­tek­tais. Jie daug kur ne­be­no­ri erd­vių su me­džiais ir bu­vu­sių pa­sta­tų. XIX a. sto­vė­ju­sios Liu­te­ro­nų baž­ny­čios (kir­kės) ne­pa­vy­ko iš­gel­bėt ta­ry­bi­niais me­tais. Ar­chi­tek­tū­ri­nis pa­sta­tas! Pat­riukš­ma­vo dai­li­nin­kai. Ta­čiau to­kiais lai­kais ti­kin­čių­jų ne­bu­vo kam gint, ir nu­grio­vė – nes truk­dė pre­ky­bos cent­ro sta­ty­boms.

O par­ke pra­re­ti­ni­mo rei­kė­jo. Ypač ten, kur džiung­lės suau­go. Mes po­ka­rio me­tais bū­da­mi moks­lei­viai tvar­kė­me se­ną­jį par­ką, vi­si ei­da­vom so­din­ti. Bu­vo ir dis­ku­si­ja – per tan­kiai so­di­na­ma. Pas­kui priei­ta komp­ro­mi­so, kad iš­sto­vės tie, ku­rie stip­res­ni. Su tais me­džiais ir ar­chi­tek­tū­ra – nuo­la­ti­nis gin­čas. Da­bar­ti­nia­me Sankt Pe­ter­bur­ge aka­de­mi­ją bai­giau. Tuo me­tu prie­šais Er­mi­ta­žą ir Ad­mi­ra­li­te­tą par­kas užau­go. Ma­tyt nuo ca­ro lai­kų. Ar­chi­tek­tas pa­skai­tą skai­tė, kad rei­kia iš­kirs­ti, nes už­sto­ja ar­chi­tek­tū­rą. Bet iki šiol me­džiai li­ko. Aš tik­ras esu ir kad Vil­niu­je Ge­di­mi­no kal­nas, jei bū­tų ne­lies­tas, jis bū­tų li­kęs ne­pa­ju­di­na­mas. O jū­sų idė­ja – gra­ži. To­kia nau­ja is­to­ri­ja – įam­žin­ti svar­bių var­di­nių me­džių alė­ją Šiau­lių par­ke.

Ki­tur – bū­na, Lie­tu­vo­je – vyks­ta

Sa­lo­mė­ja Jast­rums­ky­tė,
me­ni­nin­kė, me­no­ty­ri­nin­kė, hum.m.dak­ta­rė:

Ma­no ko­le­gos man pri­mi­nė vie­ną mo­men­tą. Kad iki pra­si­de­dant ar vos pra­si­de­dant me­džių kir­ti­mams, sa­ko, tu gi bu­vai kvie­čia­ma į vie­ną me­ni­nę ak­ci­ją prieš me­džių kir­ti­mą ir nu­mo­jai ran­ka, kad ne­ti­ki tuo. Taip, aš gal­būt skep­tiš­kai žiū­riu, ir da­bar skep­tiš­kai žiū­riu į įvai­rias so­cia­li­nes ar ne­tgi pro­po­li­ti­nes me­ni­nes ak­ci­jas, net ne­ži­no­čiau, kaip tai api­brėž­ti, bet jos yra la­bai jau efe­me­riš­kos. Ir sun­ku api­brėž­ti tiek jų svo­rį, tiek jų ver­tę, tiek jų po­stū­mį, bet pa­ti pra­džia tik­rai ne­bu­vo ki­lu­si iš me­no.

Pa­ti pra­džia, ga­lė­čiau sa­kyt, ki­lu­si iš afek­to. Kai pa­ma­tai iš­kirs­tus, „iš­žu­dy­tus“ (aš pa­sa­kiau šią są­vo­ką ne­ty­čia vie­na­me in­ter­viu ir žmo­nės ją pa­si­ga­vo) ,taip, iš­žu­dy­tus me­džius, iš­žu­dy­tą žmo­nių at­min­tį, iš­žu­dy­tą be­tar­piš­ką jų bu­vi­mą. Dar ir da­bar gau­nu nuo žmo­nių laiš­kų, sa­ko „va mes čia so­di­nom, pro­jek­ta­vom tais ir to­kiais me­tais. Pa­si­žiū­riu į da­tas – ma­nęs dar pa­sau­ly ne­bu­vo. Tai jau yra tęs­ti­nu­mas.

Kai kal­bu apie me­džių pro­ble­ma­ti­ką Lie­tu­vo­je, mi­niu ir už­sie­nio pa­tir­tis. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ten el­ge­sys ski­ria­si ra­di­ka­liai kie­ky­biš­kai. Bet ko­ky­biš­kai tur­būt ne. Nes kiek ir iš sa­vo už­sie­nio ko­le­gų, ka­da sta­žuo­tė­se dar gy­ve­nau, gir­džiu, kai da­bar nu­siun­čiu nuo­trau­kas, sa­kau „ką jūs ma­not, gal pa­dė­sit?“ Sa­ko „pas mus ir­gi bū­na“. Bet jie sa­ko „bū­na“, o ne „vyks­ta“. Tai yra skir­tu­mas. Pa­si­tai­ko, bū­na, va pa­si­tai­kė Briu­se­ly­je (il­gą lai­ką esu pra­gy­ve­nu­si Bel­gi­jo­je) , pa­si­tai­kė ma­no my­li­mam mies­te Gen­te, pa­si­tai­kė ir Pa­ry­žiu­je, ir ki­tur, ir kai ku­riuo­se Vo­kie­ti­jos mies­tuo­se. Pa­si­tai­ko, bū­na. Po to pa­tys me­rai per­mąs­to. Aha, žmo­nės pa­si­prie­ši­no, ne, va­di­na­si mes kly­dom, stab­dom.

Pran­cū­zai da­bar no­ri įsta­ty­miš­kai įtei­sin­ti me­džių tei­sių dek­la­ra­ci­ją. Ta­čiau ten to­kio ma­si­nio, kad apim­tų vi­są vals­ty­bę, ma­si­nės dest­ruk­ci­jos, ma­si­nio me­džių kir­ti­mo nė­ra. To­kio vi­są vals­ty­bę apė­mu­sio dend­ro­ci­do tik­rai ne­te­ko nie­kur ste­bėt.

Nus­ku­to bul­va­rą kaip... ma­ro­zą

Eg­lė Nar­bu­tai­tė,
me­ni­nin­kė, iliust­ra­to­rė, fes­ti­va­lio „Ki­no pa­va­sa­ris“ koor­di­na­to­rė, mu­zi­ki­nio per­for­man­so „Bliu­vė“ kū­rė­ja.

Kul­tū­ri­nė bend­ruo­me­nė Šiau­liuo­se per ma­ža, o veik­lų – pa­kan­ka. Ak­ro­po­lį įva­žiuot ne­ga­li­ma, bul­va­ras tuš­čias. Kul­tū­ri­nio, ko­ky­biš­ko tu­ri­nio Šiau­liuo­se tik­rai ma­tau daug, ta­čiau su­ka­si tos pa­čios ke­lios kul­tū­ros įstai­gos, jų žmo­nės.

Aš sie­ju tą aug­me­ni­ją, jos mir­tį – su mies­to pa­sy­vu­mu. Man at­ro­do, kad kiek­vie­nas nu­kirs­tas me­dis ati­to­li­na žmo­gų nuo mies­to. Dėl to, kad da­bar gy­ve­na­me laik­me­čiu, kai de­ga di­džiau­si pla­ne­tos miš­kai, to­dėl kiek­vie­nas me­dis – svar­bu. Jei, re­mon­tuo­da­mi gat­ves, pa­ro­dy­tu­me, kaip ga­li­me me­dį ga­li­ma iš­sau­go­ti, tai bū­tų ge­ras pa­vyz­dys vai­kams, kad me­dis yra ver­ty­bė.

Kai mies­tas vys­to­si, ne­rei­kia bi­jo­ti nu­kirs­ti me­dį. Bet bul­va­ruo­se...nu­skust bul­va­rą kaip ko­kį marozą…Žinoma, sun­kiau iš­klot trin­ke­les iš­sau­gant me­džius, bet jei nu­sku­tam bul­va­rus pli­kai, ky­la klau­si­mas, ar tik­rai da­rom vis­ką taip, kaip rei­kia ir ar tik­rai bu­vo pri­sta­ty­ti vi­siems sva­rūs ar­gu­men­tai, įro­dy­mai, kad to rei­kia.

Da­bar vyks­ta skal­dy­mas. Žmo­nės, sau­gan­tys me­džius, pra­de­da ko­vo­ti dėl kiek­vie­no me­džio, ir kiek­vie­nas nu­kirs­tas me­dis – ka­tast­ro­fa. Pri­si­min­ki­me ju­dė­ji­mą dėl Kaš­to­nų alė­jos iš­sau­go­ji­mo. Ko­kia su­si­bū­rė bend­ruo­me­nė, ki­lo ju­dė­ji­mas! Ti­kė­jau, kad ir bul­va­ro lie­pas iš­sau­gos. Mes jau mies­to cent­re pa­sta­tėm Ba­be­lio bokš­tą. Jūs sa­kot – Rau­dų sie­na, o aš va­di­nu Sie­na. Aš iš tik­ro ne­ži­nau, ko­kia jos pa­skir­tis, bet man tai – in­ka­ras grimz­ti. Į ši­tą aikš­tę aš su­grą­žin­čiau ver­kian­čią mer­gai­tę. Vie­toj eg­lės. Bliu­vė. Anks­tes­nio­ji „Ver­kian­čios mer­gai­tės“ kon­cep­ci­ja man pa­ti­ko. Da­bar ji – apie ver­ty­bi­nio pa­ma­to su­nai­ki­ni­mą.

Ko­kia ten, aikš­tė­je, sie­la. Ko­kia yra mies­to sie­la? Abe­jo­ju, ar kaž­kas gaus ten dva­si­nio pe­no. Bet jau­na­jai kar­tai – tai bus nor­ma­lu.

Kas po šven­čių?

An­ta­nas Še­ro­nas, ta­py­to­jas:

Ma­no nuo­mo­nė, kal­bant apie vi­suo­ti­nį mies­tie­čių bal­są, žo­dis „vi­si“ – ma­ni­pu­lia­ci­ja. Vi­siems ne­ga­li pa­tikt ar ne­pa­tikt. Taip ne­bū­na. Ne­są­mo­nių mu­zie­jus. Kaž­kas pa­sa­kė pa­ti­ko – reiš­kia vi­siems pa­ti­ko. Pla­tes­nė au­di­to­ri­ja tu­ri bū­ti.

Iš kur at­si­ra­do vi­suo­me­nės ju­dė­ji­mai, Facebook’o gru­pės, ki­tos ini­cia­ty­vos? Dėl to, kad ne­bu­vo dia­lo­go. Įdo­mu, kuo baig­sis teis­mų pro­ce­sai mo­te­riai, pri­si­ri­šu­siai prie me­džio. Jo­kios at­sa­ko­my­bės iš sa­vi­val­dy­bės pu­sės? O jei aš miš­ke nu­pjau­čiau nuo­sa­vą svei­ką il­gaam­žį me­dį, gau­čiau bau­dą. Pa­ga­liau, mies­to par­kas ne­bū­tų taip šie­nau­ja­mas, jei bū­tų pri­žiū­rė­tas. Dar įdo­mu, kiek tas par­kas bus pa­to­gus žmo­gui, kiek mies­tie­čiai jį pa­mėgs? Ir kas pri­žiū­rės ap­so­din­tą par­ką?

O su ši­ta val­džia, ma­nau, įvy­ko taip: ra­di­ka­lūs mies­to val­džios veiks­mai iš­šau­kė ra­di­ka­lius šiau­lie­čių veiks­mus. Pa­di­di­nam plau­čių li­gų ti­ki­my­bę, bus įdo­mu sta­tis­ti­ką po de­šimt­me­čio ste­bė­ti.

Kas man švie­čia Šiau­liuo­se? Mi­ni­ma­liz­mas aikš­tė­je ir tiek. Kaž­ko trūks­ta jo­je. Šven­tės pa­si­baigs, iki Tri­jų ka­ra­lių dings Ka­lė­dų dva­sia ir aikš­tėj bus tuš­čia. Kaip ta­da aikš­tė at­ro­dys? Ka­lė­di­nė eg­lė už­pil­dė aikš­tės tuš­tu­mą. O kas to­liau?“

Aš vir­ši­nin­kas, tu – kvai­lys

Ed­ga­ras Ado­mai­tis, eko­no­mis­tas:

Yra ai­bė va­do­vė­lių, ge­rų­jų pra­kti­kų, kaip rei­kia val­dy­ti pro­jek­tus, kaip tvar­ky­ti vie­šą­sias erd­ves, kaip ko­mu­ni­kuo­ti su suin­te­re­suo­to­mis gru­pė­mis ir t.t. Ta­čiau da­bar­ti­nė val­džia ren­ka­si ki­to­kį ke­lią – jie dvi­ra­tį iš­ras pa­tys. Iš­ra­di­nė­ja. Rei­kia aiš­kiai ko­mu­ni­kuo­ti. Da­bar tie­siog nu­lei­džia­ma: aš vir­ši­nin­kas, o tu – kvai­lys. Tie, kas ban­do prieš­ta­rau­ti, yra ge­si­na­mi už­gau­lio­ji­mais, me­lu.

Me­ras ne­ra­do lai­ko išei­ti, pa­bend­rau­ti su Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ru dėl bul­va­re ker­ta­mų me­džių. Užk­li­ja­vo eti­ke­tę – kon­ser­va­to­rius. Šiau­lių val­džia tam­pa ne­kri­ti­kuo­ti­na. Ir pa­vie­niams žmo­nėms ko­vo­ti yra sun­ku su biu­rok­ra­ti­niu apa­ra­tu. Pak­lau­sei – lauk dvi­de­šimt die­nų, at­sa­kys at­mes­ti­nai, dar kar­tą pa­si­tei­rau­si – dar dvi­de­šimt die­nų. O per tas die­nas ir me­džius iš­kirs, ir bul­va­rą išas­fal­tuos ir į so­cia­li­nius tink­lus pa­ra­šys, kaip pui­kiai tvar­ko­si.

O dėl me­džių bu­vo pui­ki pro­ga pa­si­mo­ky­ti iš Kau­no, kas vy­ko ten, kai bu­vo ker­ta­ma ge­ro­kai anks­čiau nei Šiau­liuo­se. Ban­dy­ti su­vok­ti, ko­kia tai yra jaut­ri te­ma. Bet jie ži­no ge­riau. Ir kai jau at­ro­do su­kir­ši­no vi­sus, ką tik įma­no­ma, dar ant at­vi­ros ug­nies už­pi­la ži­ba­lo – jei­gu me­džių ne­kir­si­me, tai ne­bus neį­ga­lių­jų vai­kų sto­vyk­lų! Aš sa­ve lai­kau pa­kan­ka­mu ci­ni­ku, bet tai jau pra­mu­ša vis­ką.

Už­ra­šė As­ta Stan­kū­nie­nė

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Vie­toj epi­lo­go

Trum­pas pra­šy­mas – sa­vo ypa­tin­gus ko­men­ta­rus pa­li­ki­me 2020 me­tams. Su­si­lai­ky­ki­me nuo per­dė­tų, „rie­bių“ , vi­sai nee­tiš­kų ar nees­te­tiš­kų, keiks­no­jan­čių ar pra­kei­kian­čių.

Tu­riu tik vie­ną ma­žy­tę ga­li­my­bę ma­ty­ti sa­vo kam­pu, tu­riu sa­vo ma­ty­mą ir su­pra­ti­mą. Spręs­ti, kaip elg­tis, kaip for­muo­ti sa­vą­ją – ži­no­ma, mū­sų vi­sų pri­vi­le­gi­ja. Ga­li­te ir liaup­sin­ti, ir „lai­kin­ti“, yra tei­sė ty­lė­ti ar ma­ny­ti ir ne­bi­jo­ti sa­ky­ti. Pa­ti pa­lin­kė­čiau mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jai, spe­cia­lis­tams: pra­džiai – ge­res­nės vi­di­nės ir vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos. Jo­kie FB ir mes­sen­ger ne­pa­keis žmo­gaus dia­lo­go su žmo­gu­mi. Pa­si­pū­ti­mas ar ig­no­ra­vi­mas nie­kam ne­da­vė nei nau­dos, nei pel­no. Tai tik pa­tvir­ti­no po­kal­bis su cha­riz­ma­tiš­kuo­ju, kū­ry­bi­nės ener­gi­jos ge­ne­ra­to­riu­mi, o da­bar ir „Kau­nas - Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė“ pro­jek­to su­ma­ny­to­ju ir ku­ra­to­riu­mi Ry­čiu Zem­kaus­ku. Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­to su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės įstai­goms R. Zem­kaus­kas pa­sa­kė: „Pir­ma aso­cia­ci­ja su Šiau­liais – tai nu­skriaus­ti Šiau­liai. Ant­ra: Šiau­liai – per vi­du­rį, čia lyg ne­tu­rė­čiau į ką at­si­rem­ti. Tre­čia aso­cia­ci­ja – su ro­ko mu­zi­ka“.

Komentarai

miestietis    Pir, 2019-12-30 / 13:35
Baikime verkti, nes darbas jau padarytas ir buvę medžiai jau skiedrų pavidale, o geriau kvieskime plataus rato forumą(jei neturime vietos dendrologų), kad specialistai pasodintų miestui tinkamos veislės naujus medžius ir kad jie po kelerių metų neatrodytų apsamanoję, kaip paskutiniai klipatos į kuriuos gaila žiūrėti. Trumpai tiek.
Vilnietis    Pir, 2019-12-30 / 15:12
Jūs kaltinate valdžią. Kaltinkite patys save už jūsų pačių pasirinkimą. Jūs gi balsavote negalvodami ir dabar turite rezultatą. O autorei Astai nuoširdus dėkui. Gal tai pažadins ir Lietuvą, kuri niekada nebalsuos už tokio menko emocinio mentaliteto žmogeliūkščius.
Ar    Pir, 2019-12-30 / 16:31
nepermažai prirašė☺? O kas dėl samanojimo, tai medžiai šiais laikais labai samanoja. Pasodink medelį ar krūmą kolektyviniame sode, tuoj kamienai apsamanoja. Tai prie ko čia tos liepos? Ar senos, ar naujos - samanos.
Pritariu autoriams    Pir, 2019-12-30 / 17:07
Ačiū, Asta. Nukirsti medžiai - tai nukirstas ryšys su mūsų praeitimi, istorija. Bjauru tai, kad žmonės supriešinami, iš "medverkių" tyčiojamasi, o priešpriešą skatina miesto politikieriai. O kas ta dauguma, garbinanti merą? Teisingai rašo Gintas Mažeikis, kad susvetimėjusi minia negali būti proto ar kultūros dvasios išraiška. Liūdna dėl į valdžią atėjusių lyg ir gerų, išsilavinusių žmonių, virtusių marionetėmis ar skudurinėmis onutėmis, kilnojančių rankas už "generalinę liniją". Liūdna ir dėl susinaikinusio ŠU - vidinės intrigos išoriniame pasaulyje nelabai buvo žinomos, bet kai pamatai seimūnais tapusius buvusius ŠU dėstytojus, supranti, su kokiomis intelektinėmis ir vertybinėmis problemomis ŠU susidūrė...
turiu išsivalyti tą vietą, kurioje aš bėgioju    Pir, 2019-12-30 / 17:48
— Šiauliuose sakoma, kad Artūras Visockas — tai tas, kuris kas rytą bėgiodamas Salduvėje renka šiukšles. — Tai teisybė, daug metų tai darau ir nuo to jaučiuosi gerai. Aš turiu išsivalyti tą vietą, kurioje aš bėgioju. Ir tos vietos plėtėsi — ir prie ežerų, ir kitur.
išaugęs iš socialinių filmukų    Pir, 2019-12-30 / 17:50
„5 minutės darbo per dieną bendram labui pakeistų Lietuvos veidą“. Kas tai — pomėgis, credo, programa? — Man tai natūralus dalykas, išaugęs iš socialinių filmukų, kuriuos dariau. Man pačiam jų — dėl verslo — nereikėjo, nes fotoverslas ėjo kaip iš pypkės. Manęs klausė: ar tu dirbi televizijoje — už dyką? Ne, aš buvau geras klientas televizijai, nes pats už tuos filmus mokėjau. Juose kalbėjau apie elementarius dalykus: kaip pats įsivaizduoju pasaulį, ir ar jūs to norėtumėte? Viskas prasidėjo nuo šiukšlių rinkimo. Jeigu mes negalime padaryti paprasčiausio dalyko — pakelti numestos šiukšlės — tai ko esame verti?
MERO ARTŪRO VISOCKO DARBOTVARKĖ    Pir, 2019-12-30 / 17:52
MERO ARTŪRO VISOCKO DARBOTVARKĖ Pirmadienis, gruodžio 30 d. 8:15 Savivaldybės vadovų pasitarimas 10:00 Darbas su dokumentais.
vsio logyčno    Pir, 2019-12-30 / 18:03
miestas virto internatu, kuriame nesikalbama, negirdima, tyčiojamasi ir lietuvis lietuvį naikina.
taigi    Pir, 2019-12-30 / 18:12
gerai pastebėta - šios sistemos neokomunistai "ne me­džius nai­ki­na, pa­sau­lį nai­ki­na".
Šiaulietė    Ant, 2019-12-31 / 07:23
Ačiū, Asta. Kaip tikra žemaitė gini Šiaulius. Galų gale gal atsitokės ir tie, kitaip manantys, kad ne viskas jų valdomoje karalystėje yra gerai. Antraip liks tik giedoti odę kvailystei.
Siaulietis    Ant, 2019-12-31 / 10:01
Psihuojanti mažuma reikalauja dėmesio? Dauguma už medžių kirtimą. Dauguma palaiko metrą ( rinkimai parodė). Bet mažuma reikalauja dėmesio. Rado progą - medžius. Ir valio - varom. Ne medžiai esmė o dėmesio poreikis? .
Modestas    Ant, 2019-12-31 / 10:21
Paistalai iki skausmo. Populistinis straipsnis. Ant galo reikėjo parašyti... Visiems po medį!!!!!!! Galima būtų ir su mikrofonu rėkauti....
Vincas    Ant, 2019-12-31 / 11:38
juk medžius žudė ir žudo "žalieji fašistai", kuriems miestas, jo kultūra ir istorija visai nerūpi, nes jie nėra nei šiauliečiai, nei specialistai. Tik melagiai ir baisingi demagogai, kartu nekūrybiški architektai.
Straipsnis patiko    Ant, 2019-12-31 / 12:51
Paprastai straipsniai būna su politine potekste, jų niekas rimtai neskaito, nes žino pas ką ir kur užsakyti ir t.t. Šitas straipsnis be "priedelių" - gana garbingi ir tikrai charizmatiški žmonės išsakė nuomonę, tai normalus ( sakyčiau puikus) straipsnis. Dar - "vincas", "modestas" "šiaulietis" ir pan. Gal būkime adekvatūs - tokie žodžiai - "žalieji fašistai" ar pan. tai durnumo požymis, diskutuokime, jei skirtingos nuomonės, bet nesidrabstykime fekalijomis ......
Šiaip    Ant, 2019-12-31 / 13:04
Straipsnio autorei pagarba, matosi , kad ruošėsi, rimtai rašyta, stipriai. Gaila , kad kiti žurnalistai ŠK rašo atmestinai, pagavo sensaciją ir rašo greituoju būdu, be ugnelės, be faktų ir kontrafaktų, be "liūdininkų" ( kaip šiuo atveju straipsnyje žmonės gerbiami ir neabėjingi Šiauliams ) "parodymų", .... . Geras straipsnis, įspūdingas.
Siaulietis    Ant, 2019-12-31 / 14:38
Populistinis straipsnis. Keliems veikėjams pritrūko dėmesio. O pakovot už gamtą visada populiaru. Žiūrėk jau sekančiuose rikimuose susiburs ši kuple ir pirmyn prie lovio.
MERO ARTŪRO VISOCKO DARBOTVARKĖ    Ant, 2019-12-31 / 15:39
MERO ARTŪRO VISOCKO DARBOTVARKĖ Antradienis, gruodžio 31 d. - atostogos. Merą pavaduoja Savivaldybės mero pavaduotojas Egidijus Elijošius.
Geras straipsnis    Ant, 2019-12-31 / 16:09
Geras straipsnis, ačiū 🙂 Daug minčių, kurios aplankė mus. Skaudu, kad apie žmones, logiškai mąstančius apie projektus, medžių gynėjus savo paskyrose viešai apkalbėdavo ir išsityčiodavo mūsų žinomi valdžios atstovai. Būtent skaldydavo dar labiau šiauliečius, vietoj to, kad būtų su jais susitikę ir pakalbėję. Nebepasitikėsiu jais.... Džiugu, kad yra pilietiškų, bendraminčių žmonių, kurie neabejingi davo miestui, jo istorijai
Super    Ant, 2019-12-31 / 20:01
Ačiū, apie visa tai, ką mačiau, tikėjausi, nusivyliau, jaučiau....bet didžiuojuosi, jog yra neabejingų šiauliečių
dblams    Tre, 2020-01-01 / 11:58
Viskas viskas viskas tik del MEDZIU...... Kas cia per pezalyne tai ziauru, niekas neina i kulturinius renginius miesto centre, NES MEDZIUS ISKIRTO..... Didesnes nesamones nesu girdejes.....
Sanka    Tre, 2020-01-01 / 17:31
NeGerbiami Thunberg atšilistų tikėjimo žmonės, linkiu, kad šiemet, Jums kainuotų daug nervų ir laiko mūsų valdžios sprendimai. Taip , Mūsų, nes Jūsų valdžia "bebrų", mums daugiau nebevadovaus, nepriklausomai, kiek straipsnių pirksite ir kiek ekoteroristų po medžiais prisirakins.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.