Naujausios
Papasakotos istorijos
Su M. Šaltyte kalbamės simboliškoje vietoje – Valstybinio Šiaulių dramos teatro grimo kambaryje, kuriame buvo aktorės F. Laurinaitytės darbo stalas. O ir laikas išpuolė simboliškas – Tarptautinė Alzheimerio ligos diena.
– Prieš mūsų pokalbį sutiktas aktorius Vladas Baranauskas pasakė: „Monika padarė šventą darbą – sukūrė filmą apie savo mamą.“ Kaip ryžotės šiam darbui?
– Gyvenime padarome labai daug dalykų iš naivumo ir nežinojimo. Mūsų komanda – aš, Paulius Trijonis ir Darius Ančerevičius – neturėjome filmo kūrimo patirties. Esu labai dėkinga Dariui ir Pauliui, kurie su manimi leidosi į nežinią.
Visas procesas truko ketverius metus: archyvų studijavimas, medžiagos rinkimas, pokalbiai su teatro žmonėmis, giminėmis, žmonėmis, pažinojusiais Faustą. Galų gale, medžiagos apdorojimas: montavimas, reklama ir visa kita. Kelias buvo nelengvas.
– Kurti filmą apie mamą sunkiau nei apie nepažįstamą žmogų ar atvirkščiai?
– Tiesą pasakius, neturiu su kuo palyginti. Bet, žinoma, kad nelengva. Viena vertus, yra asmeninis ryšys, mano prisiminimai. Mama teatre buvo visą gyvenimą ir tai buvo dalis jos gyvenimo, kuri man buvo nežinoma. Galbūt vienas iš mano filmo tikslų buvo pažinti tą pusę, kurios man neteko sutikti savo vaikystėje, jaunystėje.
Vienas teatro kritikas yra pasakęs, kad teatro istoriją galima papasakoti per kostiumo rankovę. Aš, įsivaizduodama, kad mama yra mūsų teatro istorijos dalelė, sagelė, bandau papasakoti nemažą dalį teatro istorijos – beveik 40 metų.
Viena iš užduočių buvo asmeninė – sužinoti istorijas, kurių nebeteks išgirsti iš mamos, nes mama sunkiai serga ir yra praradusi atmintį. Dažnai būna, kad žmonės susizgrimba, kad kažko nepaklausė savo tėvų, o kai ateina tas labai ryškus momentas, dažnai traukinys jau būna nuvažiavęs. Taip nutiko ir man. Ir tada aš pagalvojau: gal žmonės, kurie buvo aplink ją, galėtų papasakoti tas istorijas? Ir aš tų istorijų vedama galėčiau susidaryti savo vaizdą. Tos istorijos, kurios nepateko į kadrą, yra atskira didžiulė istorija, kurią gavau dovanų, imdamasi šito darbo.
– F. Laurinaitytės tėviškė – Žagarė – išliko svarbi visą gyvenimą?
– Taip, mes iki šiol turime sodybą ir aš labai laiminga, kad galime nusivežti ten mamą. Ir šią vasarą ji ten praleido du mėnesius, sustiprėjo. Tai yra ir mūsų, mano ir sesers Eglės, didelė gyvenimo dalis, aš save irgi labai tapatinu su Žagare. Ten – vaikystės jausmas.
Mama Žagarėje leisdavo vasaras. Norėdavosi ten pabūti, grįžti. Eidavome per kalną į maudynę, visas ritualas, kurį ir aš, ir sesuo prisimename labai šviesiai. Ir mama ten tokia atsipalaidavusi: kasdienis knygų skaitymas, Lietuvos radijas... Labai gražus prisiminimas.
– Kas filme pasakoja Faustos Laurinaitytės istorijas?
– Filme kalba bendraklasė, kuri visą gyvenimą palaikė ryšį su Fausta. Deja, jos geriausia draugė jau yra mirusi. Janina Ališauskienė (Šiaulių „Laiptų“ galerijos direktorė – red. past.), kai Žagarėje mokėsi, buvo kaip mokinė susitikime su Fausta. Yra draugė Gražina, ji su Fausta praleido vaikystę ir visą gyvenimą bendravo. Vitalija Sloveckaitė, kostiumininkė teatre, irgi šalia Žagarės užaugusi. Iš studijų laikų – pora draugių bendrakursių, su kuriomis iki šiol susiskambiname.
Paskui – didžiulė plejada aktorių, kurie dirbo su Fausta, kartu kūrė: Juozas Bindokas Vladas Baranauskas, Irutė Liutikaitė, Nijolė Mirončikaitė, Sigitas Jakubauskas, Rasuolė Laurinaitytė – sąrašas nemažas, bijau ką nors pamiršti. Režisieriai Regina Steponavičiūtė, Gytis Padegimas. Ir jaunesnė karta – Dalius Jančiauskas, Inga Norkutė.
Medžiagos buvo labai daug. Žinant, kad ji pasirinko teatrą ir teatras ją pasirinko, teko asmenines linijas mažinti, labiau atskleidžiant gyvenimą teatre.
– Kokia mama atsiskleidė iš kitų žmonių pasakojimų?
– Namie ji buvo mąsli, rami, tyli, kažkur ne čia esantis žmogus. Teatre, pasirodo, ji išgyveno visą amplitudę: nuo dramatizmo, aistros, naivumo, tragiškų gaidų. Rodosi, ji nugyveno visą savo gyvenimą per vaidmenis. Skirtingi etapai atsiskleidė kaip laiškai.
Įvairiaspalvis paveikslas
– Filmą pavadinote „Akimirk(sl)inis“. Kodėl?
– Pavadinimą padiktavo vienas iš teatro žmonių, su kuriais kalbėjausi. Tai filmas apie laikinumą. Apie teatro laikinumą, jo grožį ir žiaurumą. Ir apie žmogų tame laikinume. Žmogų, kuris sudeda maksimaliai daug savo energijos, jausmų, suaukoja daugybę savo asmeninio laiko, dažnai susipainioja netgi tose realybėse, kas yra svarbiau. Ir kai tas žmogus staiga ir netikėtai baigia karjerą dėl įvairių priežasčių – akistata su savimi pačiu dažnai būna žiauri, sudėtinga, sunki...
– Faustai Laurinaitytei Šiaulių dramos teatras buvo pirmas ir paskutinis, čia dirbo nuo 1966 iki 2004 metų, sukūrė apie 90 vaidmenų. Kokia tai buvo aktorė?
– Baigusi studijas, ji atvažiavo čia, į Dramos teatrą, ir visą kūrybinį gyvenimą nugyveno čia.
Kokia buvo aktorė? Man atrodo, jei sugebi aktorių įbrukti į rėmą, vadinasi, nėra labai geras aktorius. Ji buvo absoliučiai visokia. Nors pradžioje dažnai buvo pozicionuojama kaip dramatinė aktorė, bet paskui sukūrė daugybę komiškų vaidmenų.
Interviu metu keleto žmonių klausiau: kokį jie nupaišytų Faustos portretą? Sigis (Sigitas Jakubauskas – red. past.) liejo epitetus: ji absoliučiai visokia: ir mąsli, ir labai ekspresyvi, visuomet vidiniame veiksme, ir labai susikoncentravusi, besikartojanti tekstus, labai daug iš savęs reikalaujanti ir žaisminga, nuolat kvatojanti. Susidaro labai įvairiaspalvis paveikslas.
Daug žmonių prisiminė jos juoką. Nuo pat vaikystės pereina juoko linija. Juokas dažnai ir nuoskaudos kupinas, ir pasijuokimas iš sunkumų, problemų. Galbūt kartais arogantiškas juokas. Jos bendrakursė Nijolė Sabulytė prisimena, kad jos tarpusavyje mėgo patraukti per dantį kolegas.
– Kodėl F. Laurinaitytė išėjo iš teatro? 2004 metais aktorei buvo 61-eri.
– Man iki šiol sudėtingas ir neaiškus klausimas. Dažnai aktoriai stengiasi išsaugoti etatą. Kai sulaukė pensijos, jai buvo pasiūlyta pereiti į sutartį. Ir vienais metais sutartis tiesiog buvo nebepratęsta. Liko klaustukas, į kurį man niekas galbūt nebeatsakys. Galų gale, aš nebežinau, ar man tai padėtų, žinant visas detales. Tik mačiau, kad tai buvo ypač skaudus momentas jai. Netgi atsimenu tą dieną – kai ji grįžo, viskas krito iš rankų.
Teatro kolegos gal nelabai ir žinojo visą tą situaciją, nes ji išdidi, daug dalykų nerodė, vietoje to nusijuokdavo.
Ar visuomenė praranda atmintį?
– Filmo anonse pasakotojai kartoja žodžius „neprisimenu“, „nepamenu“. Šis žodis – tarsi jungiantis simbolis?
– Mama susirgo liga, kuri atima atmintį. Man besiklausant žmonių istorijų labai dažnai skambėdavo tas žodis. Galvojau: ar mes, kaip visuomenė, nesusirgome atminties praradimu? Tai nėra kaltinimas, tuo labiau kad ir aš pati kai ko neatsimenu. Bet šiek tiek baisu dėl to: aš norėčiau žinoti, kas buvo prieš mane, man brangi visa teatro bendruomenė, kurios dalis ir aš esu. Man svarbu išsaugoti kažkam ateityje visas tas istorijas, galbūt ne tokius reikšmingus dalykus, kurie iškart nugula – datas, premjeras, apdovanojimus – bet kas už viso to yra, kokie žmonės, kad galėtume analizuoti, vertinti teatro procesus. Nėra teatro be mąstymo apie teatrą.
Jei galvosime, kad teatras prasideda nuo mūsų ir baigiasi mumis, galime skaudžiai nudegti, manydami, kokie mes novatoriški, kokie sumanūs. Dažnai istorijoje spirale atsikartoja momentai – pasirodo, tai jau buvo sugalvota, išrasta iki mūsų. Ir žmonės buvo galbūt gilesni, labiau skaitantys, labiau besidomintys. Manau, kad bet kokioje bendruomenėje pagarba yra labai svarbu. Ne išaukštinimas, šlovinimas – tiesiog pagarba. O į pagarbą susideda tai, kad rūpi, kad domiesi, kad atsimeni.
– Ar daug išliko medžiagos, kurioje įamžinta Fausta Laurinaitytė spektakliuose?
– Laikotarpis visai nemažas, o medžiagos yra tiek skurdžiai, tiek nedaug – tikrai tik akimirksniai. Juos stengiesi kaip brangakmenius nušlifuoti, nors nėra garso, ryškumo. Dalį laikotarpio, gal 20 metų, spektakliai buvo filmuojami, bet buitine kamera, nekokybiškai.
Teko pasukti galvą, todėl esu labai dėkinga Sauliui Pauliukoniui, kuris išsaugojo nemažą archyvą ir padovanojo teatrui, Linai Bocytei, ji pasidalijo asmeniniu archyvu, labai dėkoju Nijolei Mirončikaitei, kuri keletą dešimtmečių kūrė laidas apie teatrą.
Labai šiltai prisimenu ir ypač noriu padėkoti P. Višinskio bibliotekos archyvo darbuotojoms. Jos buvo tokios operatyvios, geranoriškos ir man suteikė daugiau, negu aš prašiau, esu iki ašarų joms dėkinga. Ačiū ir LRT.
Akimirksnio žmogus
– Pasirinkote mamos profesiją, esate žinoma aktorė. O kaip mama reagavo, kai nusprendėte stoti mokytis aktorystės?
– Tiesą sakant, aš jos neklausiau. Ketinau tapti žurnaliste, dvejus metus ruošiausi, šiek tiek dirbau radijuje, važiavau į žurnalistikos konsultacijas. Kadangi panašiu laiku buvo konsultacijos, buvo labai smalsu – ir ten pamačiau žmogų-reiškinį Dalią Tamulevičiūtę. Man padarė didžiulį įspūdį, pajutau įtampą visų norinčių stoti, adrenaliną, mane labai įtraukė. Pagalvojau, reikia pažiūrėti, kaip išvis tie stojamieji vyksta. Pirmą turą šiaip taip praėjau. Tada vidinis trūks plyš: turi įstoti, motyvacija, azartas. Turas po turo – mano kelias buvo nelengvas.
Aš ir dabar užduodu sau šį klausimą: kodėl aš pasirinkau? Kai įstojau, nepasigailėjau, jaučiausi savo vietoje. Bet dabar dažnai pagalvoju: galbūt mano profesijos pasirinkimas buvo bandymas sau atsakyti į kai kuriuos klausimus apie mamą? Šiek tiek žiauroka mintis, turint omenyje, kad galbūt gyvenu ne savo gyvenimą. Bet gal tai yra mano vidinio psichologinio klausimo didelis sprendimas.
– Radote atsakymą?
– Nėra taip, kad man buvo reikalingas kažkoks sakinys. Galbūt man buvo reikalinga patirtis, kad suprasčiau mamą. Tą patirtį jaučiu ir dar labiau vertinu mamos pasiaukojimą darbui.
Mama buvo kur kas didesnė maksimalistė, net vaikščiojanti fiziniais paribiais. Aš nesijaučiu taip smarkiai paskendusi teatre. Ačiū savo vyrui, kad pavyksta išsaugoti šeimą, tai man labai svarbu. Visa stiprybė, kurią turiu, yra iš mano vyro, šeimos, artimųjų. Todėl ir galiu daryti tokius darbus, nes jaučiu palaikymą. Nesu tokia maksimalistė galbūt dėl to, kad pajutau, jog mano profesija reikalinga įvairiose srityse, galiu vesti edukacijas, galiu užsiimti poezijos projektais, tai mane labai papildo. Aš nesu tiek priklausoma nuo teatro, jaučiuosi pakankamai savarankiška su savo įgūdžiais. Tuo tarpu visas mamos gyvenimas buvo 100 procentų suaukotas, priklausomas nuo teatro. Didžiulė aistra sudegina.
– Ar mama matys filmą? Ar praeities vaizdai gali sužadinti atmintį?
– Mamos vakare nebus, bet, manau, padarysime namų kino peržiūrą. Ji kažkuriuos akimirksnius pagauna ir paleidžia, pagauna ir paleidžia. Dabar ji tikrai yra akimirksnio žmogus. Tos sekundės žmogus.
