Žygis žemaitukais Dubysos pakrantėmis

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Į žygį – palei Dubysos vingius.
Ketvirtadienio rytą Bubių piliakalnyje buvo įžiebta Šventoji ugnis, o pagoniškais ritualais ir dainomis į žygį išlydėti lietuviški žirgai žemaitukai bei jų raiteliai. Žygūnams prieš akis – apie 170 kilometrų palei Dubysos vingius. Žygis skirtas Žemaitijai ir žemaitukų žirgams pagerbti, sovietmečio disidentui Romui Kalantai ir Klausučiui Beržanskiui, kuris pirmasis caro valdymo metais turėjo pase įrašą, kad yra lietuvių senojo tikėjimo. Jiems atminti žygio metu pasodins ąžuolą.

Į žygį išlydėjo su Šventąja ugnimi

Ankstyvą ketvirtadienio rytą Bubių piliakalnio papėdėje ganėsi šeši žirgai, o vyrai ir moterys dėjo mantą ir ruošėsi išžygiuoti. Jų laukė 170 kilometrų nuo Dubysos pradžios iki Seredžiaus Jurbarko rajone, kur ši upė įteka į Nemuną. Kelionės tikslą žygeiviai ruošėsi pasiekti sekmadienį.

Išlydėti keliauninkų atėjo Bubių mokyklos mokiniai. Visiems užlipus ant piliakalnio, išlydėtuvės prasidėjo „Tautine giesme“. Gamtos ir kultūros paveldo propaguotojas Darius Ramančionis įžiebė Šventąją ugnį, atvežtą iš Šatrijos, kur ji dega nuolat. Jis priminė, jog ne viename šaltinyje minima, kad ir ant Bubių piliakalnio kūrenosi Šventoji ugnis, ir pagal senuosius papročius paaukojo Gabijai vaško, kad globotų į žygį susiruošusius žmones. Visiems susirinkusiems D. Ramančionis padalijo po saujelę grūdų – kad primintų protėvius, kurie šiame piliakalnyje gynė mūsų žemę, kalbą, papročius. Kiekvienas rankose palaikė laimės pasagą ir atidavė žygeiviams, kad lydėtų kelionėje.

Kad kelias nedulkėtų, linkėjo Bubių seniūnas Vytautas Slabys, Žemaitukų augintojų asociacijos pirmininkė Rūta Šveistienė.

Senovinių ragų gaudesys paskelbė žygio pradžią.

Iškeliavo 6 žirgai ir 9 raiteliai

Žygio organizatorius Marijus Čekavičius iš Kelmės rajono Skruzdėlynės viensodžio pristatė senosios žemaitukų veislės ristūnus: Perūną, Aidį, Krutą, Aramį. Visi jie iš šio žemaitukų augintojo žirgyno. Prie jų prisijungė pastambintas žemaitukas Kepalas iš Salantų bei Amerikos ristūnas Viesulas iš Kauno. Žirgais jos devyni raiteliai, iš jų dvi moterys. Vyriausias raitelis – 70-metis Vladas Palubinskis, Bubių bendruomenės seniūnaitis.

„Pristabdysiu, kad kiti nelėktų“, – juokiasi raitelis.

Kitais žirgais joti susiruošę Virgilijus Avižonis, Marijus Čekavičius, jo sūnus Manvydas, Edita ir Mindaugas Rumševičiai su sūnumi Modestu, Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė, Rytis Dragūnas. Penkiolikmetis Modestas Rumševičius – jauniausias žygio dalyvis, jis jodelios žirgą, pasikeisdamas su tėčiu ir mama. O štai Rytis Dragūnas su Kepalu atjojo iš Salantų. O po žygio ant žirgo ir sugrįš į Skuodo rajoną.

M. Čekavičius pagrindiniu žygio tikslu vardija žirgą ir Žemaitiją. Jis siekia atiduoti pagarbą senosios veislės žirgams, kurie seniau vadinosi ašviniais. Kartu su sūnumi žemaitukus augina jau 13 metų. Sako esąs žemaitis ir laikantis savo pareiga šiuos žirgus išsaugoti: išsaugoti praeitį, tęsti ją ateityje ir palinkėti jaunimui ją tęsti.

„Ani mumis iškeravuoja. Muotriškas su vakas ir manta į pelkes nuneše, o vyrus nunešė į mūšia vytą. Ani praeidava tose vytuose, kur kitavierią, neprietelią nesugebiedava. Jų tas aukštis 1,35–1,40 metra buvo didelis pliusas. Su tuokiu žemu žirgu galvą apsikabinęs pralįsdava, o aukštesniam ir stambesniam būdava striuka“, – žemaitiška tarme dėstė žemaitukų augintojas.

Jis pasakojo, kad žemaitukų žirgas turi įgimtą pelkės, šlapžemės pajautimą, prie pelkės sulėtina žingsnį ir randa kitą praėjimą. Sakė tai savo kailiu patyręs. Senovėje šalia žmogaus laidodavo žirgą, nes jis geriausias draugas buvo.

M. Čekavičius pasidžiaugė, kad Lietuvoje žemaitukų augintojai susibūrė į asociaciją. Šalyje maždaug 800 senųjų žemaitukų augina apie 100 augintojų.

Anot M. Čekavičiaus, žemaitukų išsaugojimas – pagarbos atidavimas protėvių žirgams. Šie žirgai senovėje gyveno miškuose, o prieš 5–6 tūkstančius metų juos prisijaukino mūsų protėviai.

Žygio organizatorius pasidžiaugė, kad jo dalyviai ne tik pasidžiaugs gamta, žirgais, bet ir išlįs iš telefonų, planšečių. Žygio metu kuriasi žmonių bendrystė. Numatytos trys nakvynės, kurių metu svarbiausia – ganyklos žirgams.

Šiuo maršrutu žemaitukai keliauja jau trečią kartą. Pirmasis žygis vyko prieš 7 metus ir buvo skirtas Mykolui Oginskiui, kuris prisidėjo prie žemaitukų žirgų išsaugojimo, atminti. Antrasis – kunigaikščio Gedimino valdymo 700 metinėms paiminėti. Pernai žirgai ir raiteliai keliavo nuo Kražių iki Kretingos, žygyje prisimintas karvedys Jonas Karolis Chodkevičius. Šiais metais bus prisimintas prieš 50 metų įvykęs Romo Kalantos protestas prieš sovietinę santvarką susideginant ir 160 metų Klausučio Beržanskio sukaktis.

„Žirgo vertę žino...“

„Tarp manęs ir žemaituko pagal intelektą – tik delfinas. Jų prieraišumas begalinis. Mes jojame be pentinų, prireikus vytele paraginame. Atsiranda ir žirgų bendrystė. Žirgai iš pradžių pasimuisto, tačiau vėliau susigyvena, nebenori skirtis. Žygio metu mintyse paprašai žirgo, kad saugotų, palaimini Austėjos ženklu“, – pasakojo M. Čekavičius.

Prieš žygį žemaitukai šiek tiek pamiklinami. Atidžiau prižiūrimos jų kojos, kad nebūtų traumų. Žemaitukai labai ištvermingi, jų kanopos daug tvirtesnės nei kitų veislių žirgų. Šie žirgai kiaurus metus gyvena lauke, susiburia padarytose stoginėse. Anot jų augintojo, nusikaltimas būtų laikyti juos žiemą tvarte. Ir čia pat klausia: „Ar matėt briedį, elnią tvarte?“

Besikalbant vienas pririštas žirgas išsitraukė kuolą ir žengdamas atrisnojo pas kitą.

„Moka kuolą išsitraukti. Atidirbęs sistemą, reikės prie medžio rišti“, – sako žygio organizatorius.

Kol įvyko visas žygio ritualas, ėmė lyti lietus. Tai nė kiek nenuliūdino raitelių – turi neperšlampamus lietpalčius, o žirgui lietus nė motais. Kelias nedulkės.

Žemaitijos raiteliai į žygį patraukė su daina: „Visoj Žemaitijoj žirgelius balnojo, visoj Žemaitijoj ant žirgelių jojo. Žirgą ir bernelį broleliu vadino, visoj Žemaitijoj žirgo vertę žino...“