Žolelė – sveikatos bičiulė

Žo­le­lė – svei­ka­tos bi­čiu­lė

Jo­niš­kio ra­jo­no Kriu­kų mies­te­ly­je gy­ve­nan­ti Ire­na Vit­ke­vi­čie­nė vais­ti­nė­mis žo­ly­nų sa­vy­bė­mis rim­tai su­si­do­mė­jo ir juos rink­ti pra­dė­jo vos prieš tre­jus me­tus, ta­čiau ži­nių, ku­rių nuo­lat se­mia­si iš spe­cia­lių žur­na­lų, en­cik­lo­pe­di­jų, kny­gų, tu­ri su­kau­pu­si itin gau­siai ir no­riai da­li­ja­si su tais, ku­riems pri­rei­kia pa­ta­ri­mo. Mo­te­ris sa­ko, kad kiek­vie­no­je na­mų vais­ti­nė­lė­je tu­rė­tų bū­ti me­det­kų, di­džių­jų dil­gy­nių, kiaul­pie­nių šak­nų, krau­ja­žo­lių, dir­vi­nių asiūk­lių.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Ren­ka nuo anks­taus pa­va­sa­rio

Ire­nos bu­te kve­pia švie­žiai pri­skin­tais ir džio­vi­na­mais žo­ly­nais. Ant pa­dėk­lų pa­skleis­tos sa­vo aro­ma­tu vi­lio­ja ger­vuo­gių uo­gos ir la­pe­liai, obuo­li­nė mė­ta, krau­ja­žo­lė, la­ki­šius.

„La­ki­šių pir­mą kar­tą rin­kau. Ne­se­niai at­si­kraus­čiu­si nau­ja kai­my­nė, ku­ri sa­vo reik­mėms taip pat žo­liau­ja, už­si­mi­nė, kad šis au­ga­las veiks­min­gas gy­dant eg­ze­mą, ki­tas odos li­gas. Bet kol kas dau­giau ne­ga­lė­čiau pa­pa­sa­ko­ti, dar ren­ku in­for­ma­ci­ją iš Juo­zo Va­si­liaus­ko, Ma­jos Go­gu­lan, Mar­jos Tre­ben kny­gų, en­cik­lo­pe­di­jų. Pap­ras­tai taip jau su­dė­lio­tas ma­no gra­fi­kas: pra­de­du vais­ti­nius au­ga­lus rink­ti nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio, ko­vo mė­ne­sio, kai ski­nu ber­žų, eg­lių ar­ba pu­šų pum­pu­rus ir plu­šu per vi­są va­sa­rą su­plu­ku­si. Kai šie­met taip karš­ta, po tri­jų ke­tu­rių va­lan­dų dar­bo bū­nu vi­siš­kai nu­var­gu­si, bet lai­min­ga. O štai ru­de­nį, žie­mą jau daug skai­tau, sis­te­mi­nu ži­nias, ruo­šiu žo­le­lių įpa­ka­vi­mą su ap­ra­šais, ku­riuos man kom­piu­te­riu su­ren­ka ir at­spaus­di­na vai­kai“, – sa­vo dar­bo me­to­dus at­sklei­džia Kriu­kų mies­te­lio žo­li­nin­kė.

Me­det­kos – kiek­vie­nuo­se na­muo­se

Mo­ters nuo­mo­ne, kiek­vie­nuo­se na­muo­se tu­rė­tų at­si­ras­ti vie­tos me­det­kų ar­ba­tai, ku­ri tie­siog ne­pa­mai­no­ma su­ne­ga­la­vus: tu­ri an­ti­sep­ti­nių, tul­žį va­ran­čių sa­vy­bių, slo­pi­na už­de­gi­mus, ra­mi­na ner­vų sis­te­mą, ma­ži­na krau­jo spau­di­mą, ska­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, ma­ži­na gerk­lės skaus­mą, gast­ri­tą. Išo­riš­kai nau­do­ja­ma žaiz­doms, ne­gy­jan­čioms opoms, iš­bė­ri­mams, fu­run­ku­lams gy­dy­ti. Sau mo­te­ris pa­ruo­šia ir me­det­kų te­pa­lo, ku­rį ga­mi­na su kiau­lės tau­kais.

„Te­pa­lo nie­kam ne­par­da­vi­nė­ju, tam reik­tų lei­di­mo. Ta­čiau sau pa­gel­bė­jau, kai pra­dė­jo gu­zais vers­tis ve­nos. Nak­čiai ap­riš­da­vau bin­tu, ko­ją iš­te­pu­si. Po kiek lai­ko blauz­do­je jos su­si­trau­kė, da­bar tik vos vos ma­ty­ti žy­mė“, – ro­dė mo­te­ris.

Lie­tu­viš­kas žen­še­nis

Di­džio­ji dil­gė­lė, anot I. Vit­ke­vi­čie­nės, la­bai stip­ri­na or­ga­niz­mą, pa­de­da esant ma­žak­rau­jys­tei, už­de­gi­mi­niams pro­ce­sams. Krau­ja­žo­lė stab­do plau­čių, žar­ny­no, gim­dos krau­ja­vi­mą, gy­do opa­li­gę, ko­li­tą, ma­ži­na aler­gi­ją, ta­čiau di­di­na krau­jo kre­ša­mu­mą, tad į tai de­rė­tų at­si­žvelg­ti. Kiaul­pie­nių šak­nys, kriu­kie­tės tei­gi­mu, yra tik­ras lie­tu­viš­kas žen­še­nis. Jos to­ni­zuo­ja, re­gu­liuo­ja me­džia­gų apy­kai­tą, ak­ty­vi­na ka­sos ir ke­pe­nų fer­men­tų veik­lą, ap­rū­pi­na or­ga­niz­mą mi­ne­ra­li­nė­mis drus­ko­mis, tin­ka ser­gan­tiems cuk­ra­li­ge. Šak­nys tu­ri bū­ti ga­na jau­nos – 2–3 me­tų, nes se­nes­nės pa­juos­ta ir jau ne­tin­ka nau­do­ti, o pir­ma­me­čių bū­na dar la­bai smul­kios. Iš­kas­tas šak­nis mo­te­ris per ke­lis van­de­nis nu­plau­na, ap­žiū­ri ir at­ren­ka svei­ką­sias. Ta­da ap­džio­vi­na ir su­pjaus­to. Jos bai­gia­mos džio­vin­ti ant kros­nies.

„La­bai tin­ka užim­tiems žmo­nėms, ku­rie sa­ko ne­tu­rin­tys lai­ko net ar­ba­tos iš­si­vir­ti. Džio­vin­tas kiaul­pie­nių šak­nis ga­li­ma tie­siog pa­kram­ty­ti, kaip ko­kius džio­vin­tus vai­sius. Taip pat už­kan­dai tiks šer­mukš­nių uo­gos, ku­rios yra po­li­vi­ta­mi­nių šal­ti­nis, pa­si­žy­mi tul­žį ir šla­pi­mą va­ran­čiu, vi­du­rius švel­niai lais­vi­nan­čiu po­vei­kiu. Ša­li­na iš or­ga­niz­mo tok­si­nes me­džia­gas,“ – pa­sa­ko­ja Ire­na Vit­ke­vi­čie­nė.

Dir­vi­nis asiūk­lis gy­do ak­men­li­gę, šla­pi­mo pūs­lės ir šla­pim­ta­kių už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus, lė­ti­nį bron­chi­tą, pū­liuo­jan­čias žaiz­das, pa­de­da nuo po­dag­ros, reu­ma­to, ner­vų šak­ne­lių už­de­gi­mo, vilk­li­gės.

Plau­kuo­to­jo ber­žo la­pai ska­ti­na tul­žies ir šla­pi­mo pūs­lės iš­si­sky­ri­mą, ar­ba­ta var­to­ja­ma su­si­rgus inks­tų li­go­mis, at­si­ra­dus pa­brin­ki­mams dėl šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mo. Tul­žies iš­si­sky­ri­mą taip pat ska­ti­na bitk­rės­lė, ji nai­ki­na virš­ki­na­mo­jo trak­to pa­ra­zi­tus, re­ti­na šir­dies rit­mą, gy­do ke­pe­nų li­gas, bet di­di­na krau­jos­pū­dį.

Vi­siems pa­žįs­ta­mas čiob­re­lis var­to­ja­mas nuo per­ša­li­mo li­gų, bron­chi­nės ast­mos. Pa­si­žy­mi de­zin­fe­kuo­ja­mo­sio­mis ir ra­mi­na­mo­sio­mis sa­vy­bė­mis, at­pa­lai­duo­ja spaz­mus. Komp­re­sai leng­vi­na ra­di­ku­li­tą, są­na­rių skaus­mus.

Vais­ti­nė tau­kė daž­niau­siai var­to­ja­ma išo­riš­kai. Ver­ti­na­mos jos prie­šuž­de­gi­mi­nės, an­ti­mik­ro­bi­nės, krau­ja­vi­mą stab­dan­čios sa­vy­bės. Vei­kia na­vi­kus, ska­ti­na ląs­te­lių at­si­nau­ji­ni­mą, gy­do ve­nų, bur­nos glei­vi­nės už­de­gi­mus, krau­jos­ru­vas.

Dėl kait­ros žo­ly­nai ne­su­ve­šė­jo

O štai, apy­nių spur­gų ar­ba­tą reik­tų ger­ti dau­ge­liui šiuo­lai­ki­nį gy­ve­ni­mo tem­pą ir rū­pes­čius iš­gy­ve­nan­čių žmo­nių, nes ji ra­mi­na, su­tei­kia ra­mų mie­gą. Tik kad saus­rin­ga va­sa­ra ir spur­gų be­veik nė­ra. Nuo karš­čių nu­ken­tė­jo dau­ge­lis žo­ly­nų, jie ne to­kie veš­lūs, ma­žes­ni.

Žo­li­nin­kų pa­ta­ri­mais be­si­va­do­vau­jan­ti I. Vit­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad kiek­vie­nam žmo­gui rei­ka­lin­gas in­di­vi­dua­lus ge­ria­mos ar­ba­tos kie­kis ir jos kon­cent­ra­tas. Vie­nam tin­ka tuo pa­čiu kie­kiu van­dens už­pil­ti 1-2 šaukš­te­lius ar­bat­žo­lių, ki­tam ne­pa­kenks įdė­ti ir du  šaukš­tus. Ka­dan­gi vie­nas žo­ly­nas pa­pras­tai ga­li pa­gel­bė­ti nuo ke­lių li­gų, kiek­vie­nai jų gy­dy­ti tu­ri bū­ti pri­tai­ky­tas spe­cia­lus ar­ba­tos gė­ri­mo lai­kas ir kie­kis.

Pa­sak mo­ters, žo­le­les ge­riau­sia rink­ti įdie­no­jus, kai nu­džiūs­ta ra­sa ir iki ko­kios šeš­tos va­lan­dos pa­va­ka­rės, ka­da žo­le­lės vėl ima trauk­ti drėg­mę. Lie­tin­go­mis die­no­mis šį dar­bą ge­riau pa­mirš­ti. Su­rink­tas žo­le­les rei­kia per­rū­šiuo­ti, iši­mant tas, ku­rių la­pe­liai iš­grauž­ti, dė­mė­ti, iš­pur­ty­ti va­ba­liu­kus. Ne­ga­li­ma ren­ka­mų žo­ly­nų krep­šy­je su­spaus­ti, nes pa­tam­sė­ja, su­kais­ta, svar­bu kuo grei­čiau par­neš­ti į na­mus ir pa­skleis­ti.

Ga­li­ma džio­vin­ti džio­vyk­lė­se, bet tai pui­kiai pa­vyks­ta ir na­tū­ra­liu bū­du 30–35 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Ta­čiau rei­kia iš­džio­vin­ti per 2–3 die­nas, jo­kiu bū­du ne­lai­ky­ti sa­vai­tę.

Džio­vin­tos žo­le­lės vais­ti­nes sa­vy­bes iš­sau­go­ja vie­ne­rius dve­jus me­tus, šak­nis ga­li­ma var­to­ti dvi­gu­bai il­giau. Kai ter­mi­nas bai­gia­si, I. Vit­ke­vi­čie­nė li­ku­sius ne­su­var­to­tus žo­ly­nus iš­me­ta.

Pra­dė­jo do­mė­tis prieš tre­jus me­tus

Vais­ti­nė­mis žo­le­lių sa­vy­bė­mis Ire­na su­si­do­mė­jo tik prieš tre­jus me­tus. Anks­čiau ne­bu­vo lai­ko.

„Ma­no ma­ma ne­ma­žai apie žo­ly­nus ži­no­jo, bet anuo­met tai neat­ro­dė svar­bu. Ka­dan­gi ma­ma jau­na mi­rė, nu­si­ne­šė su sa­vi­mi vi­sas ži­nias. Kol au­gi­nau vai­kus, dir­bau pre­ky­bos ir mais­to ga­my­bos sfe­ro­je, lai­kiau kar­vių, kiau­lių, ki­tos veik­los li­ko nuo­ša­ly­je. Išė­ju­si į pen­si­ją pa­ju­tau lais­vę ir ga­li­my­bę su sa­vo lai­ku da­ry­ti, ką no­riu. Ma­čiau, kad ki­tos mo­te­rys mez­ga, ne­ria, dar kaž­ką da­ro, bet man nie­kas ne­pri­li­po. O pra­dė­ju­si rink­ti žo­le­les pa­ju­tau esan­ti sa­vo vė­žė­se“, – pa­sa­ko­ja Ire­na Vit­ke­vi­čie­nė.

Mo­te­ris vais­tin­gų­jų au­ga­lų ieš­ko se­no­se ap­leis­to­se so­dy­bo­se, miš­kuo­se ar­ba au­gi­na sa­va­me dar­že, ku­rio ne­trę­šia jo­kio­mis sin­te­ti­nė­mis trą­šo­mis, tik ap­sė­ja gars­ty­čio­mis ir po to apa­ria, taip pa­so­tin­da­ma dir­vą. Sie­kia eko­lo­giš­ku­mo. Jau tu­ri sa­vų vie­tų, ži­no, kur ras dir­vi­nio asiūk­lio, kur apy­nių, kur ber­žų. Tik gu­do­be­lės vis ne­ran­da. Bu­vo užė­ju­si vie­na­me lau­ke, bet jis dir­ba­mas, ūki­nin­kas ne­gai­li trą­šų, tad ne­tin­ka skin­ti.

Mo­te­ris sa­ko šiais me­tais su­skin­sian­ti ir pri­džio­vin­sian­ti dau­giau kaip 40 rū­šių vais­ti­nių au­ga­lų.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­sak žo­li­nin­kės, kiek­vie­nuo­se na­muo­se tu­rė­tų bū­ti me­det­kų ar­ba­tai, ku­ri tu­ri an­ti­sep­ti­nių, tul­žį va­ran­čių sa­vy­bių, slo­pi­na už­de­gi­mus, ra­mi­na ner­vų sis­te­mą, ma­ži­na krau­jo spau­di­mą, ska­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, ma­ži­na gerk­lės skaus­mą, gast­ri­tą.

Kriu­kie­tė su­džio­vin­tas žo­le­les lai­ko dė­žė­se su in­for­ma­ci­ja, ka­da jos rink­tos, ka­da bai­gia­si ga­lio­ji­mo lai­kas.

Ire­na Vit­ke­vi­čie­nė in­for­ma­ci­jos apie vais­ti­nes žo­le­les ieš­ko ne in­ter­ne­te, bet žur­na­luo­se, kny­go­se, en­cik­lo­pe­di­jo­se, kas la­biau įstrin­ga, per­si­ra­šo.

Džio­vi­na­mos su­skin­tos obuo­li­nės mė­tos, krau­ja­žo­lė ir la­ki­šius.