Naujausios
Nereikia milijonų
Kuršėnų miesto senosiose kapinėse prieš penkerius metus palaidotas ponios Aldonos vyras Voldemaras, čia ilsisi ir daugiau artimųjų. Moteris kapus aplanko kiekvieną kartą atvykusi į Kuršėnus. Pasakoja, jog dažną kartą patekti prie nuokalnėje esančių palaidojimo vietų tampa tikru iššūkiu.
Situacija, pasak pašnekovės, labiausiai komplikuojasi po smarkesnio nuo kalno žliaugiančio lietaus, arba žiemą, kuomet šlaitas pasidengia nubėgusiu ir sušalusiu ledu.
Per liūtį srūvantis vanduo išplauna duobes, kurios, anot ponios Aldonos, apsunkina nusileidimą nuo kalno senyvo amžiaus žmonėms arba laidotuvių procesijoms, kurios šiose kapinėse nėra dažnos, vis dėlto pasitaiko. Jau nekalbant apie tai, kad nuo slidaus kalno svarbu ne tik saugiai nulipti, bet ir nunešti karstą ar urną.
Moteris pasakoja, kad žmonės pro šoninius vartus pažliugusiu taku eina tarsi žaisdami šachmatais – aplenkdami duobes ir balas, o kai kur pasilaikydami net už medžių. Prie tako esančius kapus prižiūrintys gyventojai stengiasi sukelti kapų šonus, kitaip lietus esą ir kapavietes išplautų.
Ponia Aldona įsitikinusi, kad komplikuoto nusileidimo nuo kalno problemą išspręstų ar bent ją sušvelnintų pakopos, kokios esančios įrengtos, pavyzdžiui, Papilės kapinėse. Tako šone taip pat praverstų nutekėjimo latakas, kad per liūtį bėgantis vanduo būtų nukreiptas tinkama kryptimi. O išplautas duobes būtų galima užpilti smulkia skaldele.
Skaldelės moteris pasigenda ir kituose kapinių takuose, ten, kur išpiltas smėlis. Esą smėlis naudingas tik kai drėgnas, nes tada nedulka, skirtingai negu sausą dieną.
„Džiugina, kad Kuršėnai puošiasi, kad tiltą pastatė – dabar taip paprasta nueiti į Naująsias kapines, kur takai net asfaltuojami. Tikiu, kad Senosiose kapinėse niekas neasfaltuos, gal ir nereikia to asfalto, bet patvarkyti, duobes užpilti.... Skirtumas tarp abejų kapinių – didžiulis. Tegu paaiškina, kodėl. Gal mes turime sumokėti, jei šitiek metų tas pats ir tas pats? – svarsto ponia Aldona. – Tikrai nebūtų milžiniški pinigai, tik reikia gaspadoriaus, kad užeitų ir gaspadoriškai apžiūrėtų.“
Kad ir kalbant apie prieš kelerius metus nupjautus medžius. Žmonės, pamatę, kad kapinėse darbai vyksta, labai tuo džiaugėsi. Bet darbai vyko ir sustojo. O dabar net nėra šeimininko, kuris pasirūpintų pašalinti visiškai sutrūnijusius kelmus.
„Šitose kapinės palaidota daug iškilių asmenybių. Ir Povilas Višinskis čia ilsisi. Širdis plyšta matant, kad vienoms kapinėms tvarkyti kiekvienais metais skiriama pinigų, o mūsų Senosioms gražiosioms kapinėms neskiriama ne tik dėl estetinio vaizdo, bet ir dėl lankytojų patogumo“, – sako A. Plekavičienė, lankanti vyro Voldemaro Plekavičiaus šeimos, generolo Povilo Plechavičiaus giminaičių, kapą.
Seniūnas pažadėjo problemą spręsti
Šiaulių rajono Kuršėnų miesto seniūnijos seniūnas Raimondas Bernotas sutinka, kad problemų, kurias reikėtų spręsti, Senosiose kapinėse yra, tad ir gyventojų kreipimaisi nėra labai reti.
„Problemos, ypač atsirandančios po didelės liūties, tikrai neužmirštos, ir niekada nuo jų nesišalinau. Nesišalinsiu ir dabar. Pasitarę su specialistais tikrai pagalvosime, ką galima padaryti“, – sako seniūnijos vadovas.
Jis sutinka, kad Senosiose, nuo 1810-ųjų veikiančiose kapinėse metai iš metų atliekami tik kosmetiniai darbai – takai pabarstomi, patvarkomi. Taip pat buvo padaryta ir šiais metais – už tai, anot seniūno, vienas gyventojas netgi padėkojo.
Vadovui keistas pastebėjimas dėl dulkėjimo. Svarsto, „kaip žmogus turėtų eiti kapinių taku, kad kiltų dulkių debesys...“.
Apie skaldą, kuria būtų galima užlyginti išplautas takų duobes, R. Bernotas kalba atsargiai. Į kapines aplankyti artimųjų atvyksta nemažai žmonių, kurie sėdi ratukuose arba neįgaliųjų vežimėliuose, tad skalda neabejotinai apsunkintų tokių lankytojų keliones.
Seniūnas pripažįsta, kad rimtesnio Kuršėnų miesto senųjų kapinių tvarkymo nebuvo jau seniai ir kad jo tikrai reikėtų.
„Nėra taip, kad tam trūktų pinigų. Reikia idėjų ir plano“, – užtikrina Kuršėnų miesto seniūnijos vadovas.
R. Bernotas „Šiaulių kraštui“ pažadėjo problemos, kaip kokio laikraščio, „nepadėti į stalčių“, o pradėti veikti ne žodžiais, o kuršėniškių labui.
