Žmonės kuria gerumo stebuklus

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Gais­ro nu­siaub­tas bu­tas.
Prieš ne­pil­nus ke­tu­ris mė­ne­sius gais­ro nu­siaub­tas Šiau­lių ra­jo­no, Ši­lė­nų kai­mo gy­ven­to­jų bu­tas ge­rų žmo­nių pa­gal­bos dė­ka jau bai­gia­mas su­re­mon­tuo­ti. Šei­ma sva­jo­ja di­džią­sias šių me­tų šven­tes švęs­ti sa­vuo­se na­muo­se – tai bū­sian­ti di­džiau­sia ka­lė­di­nė do­va­na.
Šei­mos vy­ras ir tė­tis Lais­vy­das Ščia­vins­kas su gė­la pri­si­me­na vi­sas ne tik bu­tą nu­nio­ko­ju­sio, bet ir du šei­mos ke­tur­ko­jus pra­žu­džiu­sio gais­ro de­ta­les. Ta­čiau čia pat pri­du­ria: ši ne­lai­mė – įro­dy­mas, kiek nea­be­jin­gų žmo­nių gy­ve­na ap­lin­kui.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Lais­vy­das Ščia­vins­kas sa­ko, kad be ge­rų žmo­nių pa­ra­mos ir pa­gal­bos su­de­gu­sio bu­to at­sta­ty­mo dar­bai dar bū­tų net neį­pu­sė­ję.

Ačiū

"Net ne­ži­nau, ko­kiais žo­džiais rei­kė­tų dė­ko­ti žmo­nėms, ku­rie ne­bu­vo abe­jin­gi, kai mū­sų šei­mai rei­kė­jo pa­gal­bos, ne­bū­ti­nai ma­te­ria­lios, bet ir psi­cho­lo­gi­nės", – sa­ko L. Ščia­vins­kas.

Šiuo me­tu šei­mos bu­te Ši­lė­nuo­se, Atei­ties gat­vė­je, jau at­lie­ka­mi pa­sku­ti­niai dar­bai – li­ko pa­ka­bin­ti lu­bas, at­lik­ti bai­gia­muo­sius sie­nų ap­dai­los dar­bus. Kad pa­sku­ti­niams dar­bams šiek tiek pri­si­dur­tų, šiuo me­tu Lais­vy­das iš­vy­kęs už­si­dirb­ti į Šve­di­ją.

Di­de­lę da­lį su­de­gu­sio bu­to re­mon­to dar­bų nu­vei­kė pa­ts šei­mi­nin­kas – jis pa­ty­ręs sta­ty­bi­nin­kas. Ne ma­žes­nė da­lis te­ko ir šei­mos drau­gams Sau­liui, Do­na­tui, ki­tiems. Vy­rai dir­bo ne­skai­čiuo­da­mi va­lan­dų.

Vis tik di­džiau­sią nu­ste­bi­mą Lais­vy­dui iki šiol ke­lia el­ge­sys tų žmo­nių, ku­rių jis nė ne­pa­ži­no­jo, bet po ne­lai­mės jie skam­bi­no, klau­si­nė­jo, ko­kios pa­gal­bos rei­kė­tų, ko­kių daik­tų, me­džia­gų, siū­lė fi­nan­si­nę pa­ra­mą.

"Tie žmo­nės kaip ste­buk­las. Pa­ma­žu ne­lai­mė ima už­si­mirš­ti, o jaus­mo, ko­kį te­ko pa­jus­ti, kai pa­skam­bi­nę sve­ti­mi žmo­nės siū­lo pa­gal­bą, tie­siog neį­ma­no­ma pa­mirš­ti", – sa­ko vy­ras.

Jis pri­si­me­na, kaip vie­na ge­ra­da­rė pra­ne­šė ne­daug ga­lin­ti pri­si­dė­ti, tik ko­kiu eu­ru, bet ir tas eu­ras, vy­lė­si ji, gal pra­vers.

"Tas eu­ras – auk­so ver­tės. Ir ne to­dėl, kad tai pi­ni­gas, o to­dėl, kad tai yra neį­kai­no­ja­ma au­ko­ji­mo pa­mo­ka", – tei­gia L. Ščia­vins­kas.

Ge­ri žmo­nės šei­mą pa­rė­mė ne tik pi­ni­gais, at­si­ra­do siū­lan­čių sta­ty­bi­nes me­džia­gas, bal­dus, ki­tus rei­ka­lin­gus daik­tus. Vie­nas vy­ras, pro­fe­sio­na­lus elekt­ri­kas, pa­si­siū­lė ap­žiū­rė­ti bu­tą, da­vė daug nau­din­gų pa­ta­ri­mų. Ma­ža to, tas meist­ras pa­si­siū­lė at­lik­ti elekt­ros dar­bus – ne­mo­ka­mai.

Lais­vy­das dė­ko­ja ir vie­tos gy­ven­to­jams – už jų paau­ko­tus pi­ni­gus šei­mai pa­vy­ko at­lik­ti daug rei­ka­lin­gų dar­bų.

"Tai, kas pa­da­ry­ta – pa­da­ry­ta ge­rų žmo­nių, kas nu­pirk­ta – au­ko­to­jų pi­ni­gais. Ne­ži­nau, ko­kiais žo­džiais vi­siems rei­kė­tų pa­dė­ko­ti, – sa­ko su­de­gu­sio bu­to šei­mi­nin­kas. – Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip be žmo­nių ge­ru­mo rei­kė­tų at­si­sto­ti".

Įsi­gi­jo nau­ją au­gin­ti­nį

Gais­ras Lais­vy­do ir Alio­nos Ščia­vins­kų bei dvie­jų jų sū­nų bu­tą nu­siau­bė šių me­tų bir­že­lio 17-osios po­pie­tę. Po gais­ro, ku­rį, kaip pa­tvir­tin­ta, su­kė­lė kam­ba­ry­je sto­vė­ju­si gar­so ko­lo­nė­lė, šei­ma li­ko kaip sto­vi: be na­mų, be as­me­ni­nių daik­tų ir be ra­my­bės. Lai­ki­nai pri­si­glau­dė pas Lais­vy­do ma­mą Meš­kui­čiuo­se.

Jau po die­nos bu­te pra­si­dė­jo tvar­ky­mo dar­bai – vis­kas, ką jau­na šei­ma tu­rė­jo, bu­vo vir­tę šiukš­lė­mis – vis­ką te­ko iš­mes­ti.

Mes­ti te­ko ir tai, kas re­mon­tuo­ti bai­gia­ma­me bu­te gais­ro ge­si­ni­mo me­tu per­mir­ko van­de­niu ar­ba dvo­kė dū­mais. Taip su­re­mon­tuo­ti bai­gia­mos vir­tu­vės sie­nos vėl li­ko pli­kos.

Nuo­dė­gu­lių krū­va vir­tu­sias pa­tal­pas va­lė kar­tu su šei­mos ar­ti­mai­siais, kai­my­nais, ko­le­go­mis, iš­ti­ki­miau­siais drau­gais.

O ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių pa­gal­bos tvar­kin­ga šei­ma su­lau­kė, kai jos vie­šai per so­cia­li­nį tink­lą pa­pra­šė kai­my­nė In­ga. Žmo­nių reak­ci­ja bu­vo žai­bi­nė.

Tuo­jau po ne­lai­mės L. Ščia­vins­kas "Šiau­lių kraš­tui" tei­gė ne­ga­lin­tis su­si­tai­ky­ti su di­džiau­sia ne­tek­ti­mi – gais­re už­du­so abu šei­mos au­gin­ti­niai, šar­pė­jų veis­lės šu­nys.

Lais­vy­do žmo­nai Alio­nai au­gin­ti­nių ne­tek­tis taip pat bu­vo itin skau­di. Mo­te­ris ap­si­spren­dė įsi­gy­ti šu­niu­ką. Pa­va­di­no jį vie­no iš žu­vu­sių au­gin­ti­nių var­du – Ai­ra.

"Žmo­nės sa­ko, kad ne­ga­li­ma žu­vu­sio šuns var­dą su­teik­ti nau­jam au­gin­ti­niui, bet mums tai svar­bu", – sa­kė L. Ščia­vins­kas.

Šu­nys ne­be­su­lau­kė

Šiau­liuo­se, Zok­nių mik­ro­ra­jo­no sta­ty­bo­se gais­ro die­ną dir­bęs L. Ščia­vins­kas kai­my­no skam­bu­čio su­lau­kė bir­že­lio 17 po­pie­tę. Bu­vo pus­va­lan­dis po tri­jų. In­for­ma­ci­ja pri­bloš­kė: pro vai­kų kam­ba­rio lan­gą len­da lieps­nos lie­žu­viai.

Kol par­va­žia­vo į Ši­lė­nus, bu­te jau dir­bo ug­nia­ge­siai. Kaž­ku­ris įsa­kė ne­ver­ti laip­ti­nės du­rų, kad ne­šok­tų ug­nis. Ne­pak­lau­sė. Lieps­na ne­šo­ko, bet pri­bloš­kė kit­kas: prie du­rų, gre­ta vie­nas ki­to, gu­lė­jo abu šei­mos nu­my­lė­ti­niai šu­nys.

Pas­tan­gos at­gai­vin­ti neap­de­gu­sius, bet nuo dū­mų vos gy­vus ke­tur­ko­jus ne­da­vė re­zul­ta­to.

Svar­biau­sias da­ly­kas, ku­ris Lais­vy­dą ir Alio­ną ne­lai­mės aki­mir­ką ra­mi­no – kad vi­si žmo­nės gy­vi.

"Vis­ką įma­no­ma už­dirb­ti, svar­biau­sia, kad ug­nis ne­pa­sig­lem­žė žmo­gaus gy­vy­bės", – sa­ko jau­nas vy­ras.

Tie žmo­nės kaip koks ste­buk­las.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Gais­ro prieš ke­lis mė­ne­sius nu­nio­ko­tas ši­lė­niš­kių Ščia­vins­kų bu­tas šiuo me­tu jau bai­gia­mas re­mon­tuo­ti. Tai, anot šei­mi­nin­kų, žmo­nių nea­be­jin­gu­mo įro­dy­mas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.