Žemaičių kalba – dar viena baltų kalba

Že­mai­čių kal­ba – dar vie­na bal­tų kal­ba

Kal­bi­nin­kas, Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tas dr. Juo­zas Pab­rė­ža po de­šimt­me­čiais tru­ku­sių ty­ri­mų, eks­pe­di­ci­jų, tvir­tai įsi­ti­ki­nęs, kad že­mai­čiai tu­ri sa­vo kal­bą. Pris­ta­ty­da­mas sa­vo ką tik iš­leis­tą mo­nog­ra­fi­ją „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“, jis bu­vo dip­lo­ma­tiš­kas: abu ter­mi­nai – ir tar­mė, ir kal­ba – yra ge­ri, ne­ly­gu apie ką kal­bė­si.

„Ned­rau­gų esa­me pa­va­di­na­mi „se­pa­ra­tis­tais“, at­seit, jums rei­kia sie­nas pa­si­sta­ty­ti, at­si­skir­ti, jums vis ne­ge­rai. Ne! Nė­ra tiks­lo at­gai­vin­ti bu­vu­sią Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tę. Bet Lie­tu­vo­je mes esa­me ki­to­kie“, – sa­ko J. Pab­rė­ža.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Juo­zo Pab­rė­žos mo­nog­ra­fi­ja „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ – pir­ma­sis toks moks­lo vei­ka­las, nag­ri­nė­jan­tis že­mai­čių kal­bą, su­si­ste­mi­nęs jos ra­šy­bą. Kal­bi­nin­kas ne kar­tą ak­cen­tuo­ja: šią mo­nog­ra­fi­ją tu­rė­jęs ra­šy­ti su sa­vo mo­ky­to­ju pro­fe­so­riu­mi Alek­su Gir­de­niu, ku­ris pa­stū­mė­jo ty­ri­nė­ti že­mai­čių kal­bą. Mo­ky­to­jui mi­rus, at­sa­ko­my­bė ap­gin­ti kal­bą te­ko J. Pab­rė­žai.

– Jū­sų mo­nog­ra­fi­ja – apie že­mai­čių kal­bą, ne apie tar­mę. Esa­te įsi­ti­ki­nęs, kad že­mai­čiai tu­ri sa­vo gim­tą­ją kal­bą?

– Že­mai­čių kal­bos įro­dy­mų ne­ma­žai. Pir­miau­sia, kal­bi­nin­kai vie­nin­gai su­ta­ria kal­bi­nes sis­te­mas skirs­ty­ti į že­mai­čių ir aukš­tai­čių. Kai kas aukš­tai­čius dar va­di­na lie­tu­viais.

Ki­tas da­ly­kas, kad že­mai­čių kal­ba la­bai ski­ria­si ir nuo bend­ri­nės kal­bos, ir nuo li­ku­sių tar­mių. Že­mai­čių kal­ba nuo aukš­tai­čių ski­ria­si la­biau ne­gu ry­tų sla­vų kal­bos – ru­sų, uk­rai­nie­čių ir bal­ta­ru­sių, dau­giau ne­gu ser­bų ir kroa­tų, suo­mių ir es­tų kal­bos.

Bet svar­biau­sia, kad ši kal­ba tu­ri vi­sas kiek­vie­nai kal­bai pri­va­lo­mas kal­bos su­de­da­mą­sias da­lis: fo­ne­ti­ką, mor­fo­lo­gi­ją, sin­tak­sę ir lek­si­ką.

Vi­suo­se lyg­me­ny­se že­mai­čiai yra iš­lai­kę se­nes­nių, ar­cha­jiš­kų for­mų, ypa­ty­bių, konst­ruk­ci­jų, ko ne­bė­ra nei bend­ri­nė­je kal­bo­je, nei tar­mė­se. Tar­ki­me, fo­ne­ti­ko­je yra iš­lai­ky­ti se­nie­ji dvi­gar­siai an, en, un, in (žą­sis – žan­sis, žon­sės). Mor­fo­lo­gi­jo­je nuo­sta­biai iš­lai­ky­ta že­mai­čių dvis­kai­ta, jie tu­ri net se­nes­nę for­mą: ne „mud­vi“ ir „mu­du“, bet „ved­vi“, „ve­du“.

O lek­si­kos skir­ty­bės! Že­mai­čiai tu­ri to­kių žo­džių, ku­rie bend­ri­nė­je kal­bo­je net ne­var­to­ja­mi: kra­mė (gal­va), plo­nyms (smil­ki­nys), rie­tas, rie­tai (šlau­nis, šlau­nys), stai­bis (blauz­da), kriu­pis ar kru­pis (ru­pū­žė), leds­pi­ra (bal­to­ji kielė) ir ki­tų. Aiš­ku, jų kil­mė ga­li bū­ti įvai­ri, pa­vyz­džiui, kai ku­rie su­si­ję su kur­šiais. Bet tai yra dar vie­na ry­tų bal­tų kal­ba.

Ar­cheo­lo­gai pa­tvir­ti­na, kad bal­tų gen­čių skir­tu­mai pra­de­da for­muo­tis nuo penk­to­jo am­žiaus. Že­mai­čiai bu­vo vie­na iš ry­tų bal­tų gen­čių ir be jo­kios abe­jo­nės tu­rė­jo sa­vo kal­bą.

Kiek­vie­nai kal­bai įsi­tvir­tin­ti ir įtvir­tin­ti yra la­bai svar­bus kal­bos raš­tas. Mar­ty­nas Maž­vy­das, Si­mo­nas Sta­ne­vi­čius, Dio­ni­zas Poš­ka, Jur­gis Amb­ro­zi­jus Pab­rė­ža, Si­mo­nas Dau­kan­tas, Mo­tie­jus Va­lan­čius! Tik la­šo be­trū­ko, kad bend­ri­nė kal­ba bū­tų su­si­for­ma­vu­si že­mai­čių kal­bos pa­grin­du, nes jų raš­tai bu­vo pa­rem­ti že­mai­čių kal­ba.

Že­mai­tiš­ko raš­to po­rei­kis iš­li­ko ir tra­di­ci­jos bu­vo tę­sia­mos. Nuo 1925 me­tų ko­vo 18 die­nos Tel­šiuo­se pra­dė­tas leis­ti laik­raš­tis „Že­mai­čių prie­te­lius“. Laik­raš­tis ėjo 15 me­tų, tu­rė­jo sky­re­lį „Že­mai­tėš­ka pa­stuo­gė“. Net ka­ro me­tais ėjo sa­vait­raš­tis „Že­mai­čių že­mė“, ja­me bu­vo sky­re­lis „Že­mai­tėš­kuo­jė ker­te­lė“.

Su At­gi­mi­mu plūs­te­lė­jo nau­ja ban­ga. 1991 me­tais išė­jo ma­no ne­di­de­lė kny­ge­lė „Že­mai­čių ra­šy­bos pa­ta­ri­mai“. 1998 me­tais kar­tu su pro­fe­so­riu­mi A. Gir­de­niu iš­lei­do­me rim­tes­nį dar­bą „Že­mai­čių ra­šy­ba“.

Ma­no mo­nog­ra­fi­jos vie­na da­lis yra skir­ta že­mai­čių kal­bos ra­šy­bai. Ma­nau, kad da­bar tu­ri­me su­nor­min­tą že­mai­čių ra­šy­bą.

– Ko­dėl že­mai­čių kal­ba, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis, to­kia gy­va?

– Vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų yra kir­čia­vi­mas ir prie­gai­dės.

La­bai daž­ni že­mai­čių žo­džiai tu­ri po du tris, o kai ku­rie – ke­tu­ris ar net pen­kis kir­čius. Štai kaip pa­sa­kė mo­čiu­tė apie sa­vo anū­kę, ku­ri bu­vo per daug iš­si­da­žiu­si: „par­si­ma­lia­vuo­ju­si“ – ke­tu­ri kir­čiai žo­dy­je! Ir jie ei­na ne bet kaip, o kaip ei­lė­raš­ty­je: kir­čiuo­ta-ne­kir­čiuo­ta-kir­čiuo­ta-ne­kir­čiuo­ta. Va­žiuo­ja kaip ve­ži­mu, gra­žiai.

La­bai ryš­kios prie­gai­dės. Dvi pa­grin­di­nės yra pa­na­šios kaip ir bend­ri­nė­je kal­bo­je – lauž­ti­nė (tvir­tap­ra­dė) ir tęs­ti­nė (tvir­ta­ga­lė), bet jos že­mai­čių kal­bo­je la­biau ski­ria­si sa­vo in­ten­sy­vu­mu. Vi­sa tai dar­o kal­bą di­na­miš­ką ir eksp­re­sy­vią.

– Ne­re­tai že­mai­čių po­sa­kiai, at­ski­ri žo­džiai su­ke­lia jau­kią šyp­se­ną. Ar ši kal­ba la­biau ties­mu­ka, pa­ga­vi, links­ma?

– Že­mai­čių kal­ba tik­rai tu­ri eksp­re­si­jos, iš­skir­ti­nu­mo, ku­ri ke­lia ge­rą nuo­tai­ką. Jo­kiu bū­du ji nė­ra skir­ta juo­kui ar pa­si­links­mi­ni­mams. Ka­te­go­riš­kai esu prieš, kai sa­ko­ma, jog tar­mės tin­ka anek­do­tui ar va­ka­rė­liui, kad vi­si pa­si­juok­tų. Tar­mės yra gi­les­niam kal­bi­nės sis­te­mos su­vo­ki­mui.

– Kai lie­tu­viai sa­ko „kvai­lys“, že­mai­čiai – „klui­ka“, „pus­gal­vis“...

– Ap­la­mis, avė­pi­za, le­be­da, lui­bis, mė­mis, nūsp­ro­ga, kliu­ris, kliok­var­nis, krež­ba­mbis, su­bin­gal­vis, sen­biz­da, su­trau­ka, ve­pe­za – taip, že­mai­čių kal­bo­je yra daug eksp­re­sy­vių ir sod­rių žo­džių nei­gia­mam, iro­niš­kam kvai­li­ni­mui iš­reikš­ti.

– Lie­tu­viai iš­gy­ve­na, kad lie­tu­vių kal­ba nyks­ta. Svars­to, gal su­pap­ras­tin­ti ra­šy­bą? O štai že­mai­čių kal­ba ne­nyks­ta – jau­ni­mas ja mie­lai kal­ba.

– 2011-2013 me­tais vy­ko di­džiu­lis Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to ty­ri­mas, bu­vo per­tik­rin­tos vi­sos lie­tu­vių kal­bos tar­mės. 2014 me­tais išė­jo di­de­lis vei­ka­las „XXI a. lie­tu­vių tar­mės: geo­ling­vis­ti­nis ir so­cio­ling­vis­ti­nis ty­ri­mas“. Dau­giau kaip 700 punk­tų bu­vo per­tik­rin­ta. Aš pa­ts ty­riau Šiau­rės Že­mai­ti­jo­je.

Įdo­mu, kad Že­mai­ti­jo­je kal­bos pres­ti­žas, kaip ir tar­mių, au­ga. Ma­no ty­ri­mai ro­do, kad jau­nų­jų že­mai­čių kal­bos pres­ti­žas yra stip­res­nis ne­gu vi­du­ri­nio­sios kar­tos. Jau­ni­mui gar­bė iš­lai­ky­ti že­mai­tiš­ku­mą, jie net ži­nu­tė­mis su­si­ra­ši­nė­ja že­mai­tiš­kai.

Aš esu pik­tas ant tų, ku­rie sa­ko, kad lie­tu­vių kal­ba nyks­ta. Gal to­dėl, kad esu op­ti­mis­tas. Bai­ki­me kal­bė­ti apie lie­tu­vių kal­bos mir­tį, ne­są­mo­nė. Jei­gu kal­ba tu­ri bent mi­li­jo­ną var­to­to­jų (ir tai ne ma­no iš­va­da, bri­tų kal­bi­nin­ko Dei­vi­do Kris­ta­lo), jai ne­gre­sia pa­vo­jus iš­nyk­ti. Lie­tu­vių čia ma­žė­ja, bet kiek yra kal­ban­čių lie­tu­viš­kai už vals­ty­bės ri­bų! Be to, lie­tu­vių kal­ba tu­ri to­kus gy­vy­bės šal­ti­nius – ypač tar­mes.

– Ko­dėl au­ga že­mai­čių kal­bos pres­ti­žas?

– Ma­nau, kad yra vi­di­nė žmo­gaus bū­ti­ny­bė. Jei­gu esu že­mai­tis, ži­nau sa­vo kraš­tą, tra­di­ci­jas, su­vo­kiu, kas su­da­ro tų tra­di­ci­jų es­mę.

Kiek­vie­nas tau­tiš­ku­mas re­mia­si is­to­ri­ja, pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis ir kal­ba. Tai – ker­ti­niai da­ly­kai. Jei­gu ku­rio vie­no ne­bū­tų, tau­tiš­ku­mui, iden­ti­te­tui kil­tų di­džiu­lis pa­vo­jus.

Kal­ba iš jų – svar­biau­sia. Jei­gu ne­bū­tų že­mai­tiš­kai kal­ban­čių­jų, apie že­mai­tiš­ku­mą ne­ga­lė­tu­me tvir­tai kal­bė­ti. Kal­ba yra gy­va, ji da­bar su mu­mis. Jei­gu jau­tie­si, kad esi že­mai­tis, to­kia ta­vo pri­gim­tis, tu­ri tu­rė­ti sa­vo ker­ti­nius „kū­lius“ (ak­me­nis). Ir tai su­vo­ki ne kaip nors me­cha­niš­kai, o sa­vo vi­du­mi.

– Lie­tu­viams že­mai­čių kal­ba ga­li pa­si­ro­dy­ti tar­si už­sie­nio kal­ba. Tai – uni­ka­lu: vals­ty­bė­je – dar vie­na kal­ba?

– Is­pa­ni­jo­je yra ka­ta­lo­nai, Len­ki­jo­je – ka­šu­bai, yra daug pa­vyz­džių. Pa­gal nau­jas ug­dy­mo pro­gra­mas lei­džia­ma mo­kyk­lo­je dės­ty­ti ar fa­kul­ta­ty­viai, ar bend­ru su­ta­ri­mu tos kal­bos pa­grin­du, iš kur vai­kai yra ki­lę. Ypač tai ak­tua­lu Že­mai­ti­jo­je. To­kių pa­mo­kų, ži­nau, yra Sa­lan­tuo­se, Skuo­de.

– Že­mai­ti­ja tu­ri žmo­nes, kal­bą, te­ri­to­ri­ją. Vals­ty­bės po­žy­miai. Gal ki­tas žings­nis po kal­bos pri­pa­ži­ni­mo – siek­ti iš­skir­ti­nio Že­mai­ti­jos sta­tu­so?

– Gal ne, ne­ma­nau, kad rei­kė­tų at­si­skir­ti. Mes esa­me Lie­tu­vos da­lis. Bet vi­sa­da pa­si­sa­ko­me, kad Lie­tu­va ga­li tu­rė­ti at­ski­rus re­gio­nus. Štai Lat­vi­jo­je yra Kur­ze­mė, Lat­ga­la, Vi­dze­mė, Žiem­ga­la. Ir kiek daug jie lai­mi!

Re­gio­nai, ku­rie ga­li rem­tis is­to­ri­ja, iden­ti­te­tu, et­nog­ra­fi­ja, kal­ba, ko­dėl gi ne? Re­gio­nai, kaip nau­da ir gar­bė vi­sai Lie­tu­vai. Rei­kė­tų ne­bi­jo­ti įtei­sin­ti re­gio­nus.

Re­gio­ni­nė po­li­ti­ka la­bai skaus­min­ga, prieš kiek­vie­nus rin­ki­mus ji ke­lia­ma, vis ža­da­ma: da­ry­sim ir – su­sto­ja. Pa­vyz­džiai ro­do, jei­gu yra gy­vy­bin­gi re­gio­nai pa­gal is­to­ri­nius, kul­tū­ri­nius, kal­bi­nius ta­pa­tu­mus, daug lai­mi vi­sa vals­ty­bė.

Jei­gu bū­tų re­gio­nas, re­gio­ni­nė po­li­ti­ka, ir mū­sų uni­ver­si­te­tą bū­tų leng­viau iš­lai­ky­ti Šiau­rės Lie­tu­vo­je, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą – Va­ka­rų Lie­tu­vo­je. Ne­be­rei­kė­tų muš­ti kak­ta į sie­ną.

Dar svar­bu bend­ras kul­tū­ri­nis nu­si­tei­ki­mas ir sten­gi­ma­sis ei­ti per švie­ti­mą ir kul­tū­rą į ge­ro­vės kė­li­mą. Aš įsi­ti­ki­nęs, kad mū­sų ge­ro­vės po­li­ti­ka tu­ri pra­si­dė­ti ne nuo eko­no­mi­kos, o nuo kul­tū­ros ir švie­ti­mo rei­ka­lų. Ki­tos ša­lys, ku­rios da­bar eko­no­miš­kai stip­res­nės, kaip, pa­vyz­džiui, Suo­mi­ja, su­vo­kė, nuo ko rei­kia pra­dė­ti kel­ti tau­tą ir vals­ty­bę – nuo kul­tū­ros ir švie­ti­mo.

– Že­mai­čiai prie na­mų ke­lia Že­mai­ti­jos vė­lia­vą, sau­go sa­vo kal­bą. Že­mai­tiš­ku­mas jiems la­bai svar­bus?

– Tai nė­ra pa­si­pui­ka­vi­mui. Mes no­ri­me ei­ti į gy­lį, į vi­siš­ką kul­tū­ri­nį su­pra­ti­mą, iš kur esa­me. Lie­tu­va daug įdo­mes­nė ir pra­smin­ges­nė sa­vo įvai­ro­ve. Že­mai­čiai – vie­na iš su­de­da­mų­jų da­lių.

Mes ne­sa­ko­me, kad esa­me at­ska­lū­nai. Tai yra svar­bus sa­vo iden­ti­te­to pri­pa­ži­ni­mas, at­pa­ži­ni­mas, at­ko­da­vi­mas. Žmo­gus dai­nuo­ja, kal­ba že­mai­tiš­kai, bet kur to­ji že­mai­tiš­ko­ji ver­tė? Kar­tais rei­kia ją pa­ro­dy­ti. O, ką aš tu­riu! Dvis­kai­ta? O, mes taip kal­ba­me! Kal­bė­ki­te, puo­se­lė­ki­te, nes tai yra ver­ty­bė.

– Ar gim­ta­me kraš­te dar at­ran­da­te ką nors nau­jo, kaip kal­bi­nin­kas?

– Skuo­de, iš kur esu ki­lęs, nuo 2002 me­tų vyks­ta že­mai­tiš­kai ra­šan­čių­jų kon­kur­sai. Į kon­kur­sus kvie­čia­mi že­mai­čiai iš vi­sos Lie­tu­vos. Esu kon­kur­sų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas. Ma­tau, kaip jie no­ri ra­šy­ti že­mai­tiš­kai, kaip jie spin­di, kai pa­gi­ri: gra­žiai vaiz­de­lį pa­ra­šei, gra­žiai kal­bą iš­gul­dei. Kiek­vie­ną kar­tą džiau­giuo­si tais žmo­nė­mis.

Nea­be­jo­ju, kad že­mai­čių kal­ba gy­vuos, nes jau­ni­mas į ją at­si­grę­žia ir ver­ti­na.

Ma­no stu­di­jų lai­kais kai ku­rie dės­ty­to­jai sa­ky­da­vo, va­žiuo­ki­te į sa­vo kai­mus, klau­sy­ki­tės, nes grei­tai to ne­be­gir­dė­si­te. Man taip liūd­na bū­da­vo: ne­gi tik­rai ne­be­bus že­mai­čių, že­mai­čių kal­bos? Ir kaip aš džiau­giuo­si, kad tie dės­ty­to­jai bu­vo ne­tei­sūs.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Juo­zas Pab­rė­ža sa­ko, kad pri­gim­ti­nė tar­mė yra ta­vo gim­to­ji kal­ba: „Aš nuo gi­mi­mo mo­kė­jau tik že­mai­tiš­kai, mo­kiau­si šios kal­bos iš tė­vų, iš pa­žįs­ta­mų, iš ar­ti­mų­jų. Nuo pir­mos kla­sės mo­kiau­si ki­tos kal­bos. Aš sa­ve iden­ti­fi­kuo­ju tik kaip že­mai­tį. Pa­gal tau­ty­bę esu že­mai­tis, bet lie­tu­vis pa­gal pi­lie­ty­bę.“

Mo­nog­ra­fi­jos „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ au­to­rius kal­bi­nin­kas Juo­zas Pab­rė­ža že­mai­tiš­ku­mą api­brė­žia kaip vi­su­mą to, kas tel­pa žo­dy­je „tau­ta“.