"Vilko vaikas" ieško Šiauliuose palikto brolio

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Plun­gė­je gy­ve­nan­tis Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis (Harz Glads­tein) krei­pia­si į šiau­lie­čius – gal­būt kas nors pri­si­me­na 1947 me­tais į Šiau­lius at­kly­du­sius du ma­ža­me­čius ber­niu­kus ir ži­no, kaip su­si­klos­tė švie­siap­lau­kio Alf­re­do li­ki­mas.
Plun­gė­je gy­ve­nan­tis Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis tik iš ke­le­tos at­min­ties šu­kių dė­lio­ja sa­vo gy­ve­ni­mo pra­džią. Tik­ra­sis vy­ro var­das tu­rė­tų bū­ti Harz. Dėl pa­var­dės ir­gi nė­ra tik­ras – gal Glads­tein. Jis – "vil­ko vai­kas", Lie­tu­vą su bro­liu­ku pa­sie­kęs ge­na­mas ba­do. Bro­liu­ką Alf­re­dą 1947 me­tais pa­li­ko Šiau­liuo­se. Vy­res­nė­liui bu­vo gal še­še­ri, gal sep­ty­ne­ri, ma­žy­lis – dve­jais me­tais jau­nes­nis. Iki šios die­nos A. Ma­čiuls­kis ne­ži­no švie­siap­lau­kio jau­nė­lio bro­lio li­ki­mo. Gal įvyks ste­buk­las ir kas nors pri­si­mins Alf­re­dą, li­ku­sį kaž­kur prie bu­vu­sio "El­nio" fab­ri­ko?

Ke­lio pra­džia

Iš A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų li­ko la­bai ma­žai, tik skau­džios nuo­tru­pos.

Tė­ve­lio neat­me­na – jis bu­vo pa­šauk­tas į ka­rą. Tik ži­no, kad dir­bo uos­te kra­nininku. Vaiz­duo­tė­je iš­ky­la vi­zi­ja: lyg pro gim­to­jo na­mo lan­gą ma­tė­si kra­nai.

"Kaip bom­bar­da­vo mū­sų Kio­nis­ber­gą pri­si­me­nu. Per vie­ną nak­tį vi­są mies­tą su­mu­šė. Bu­vo­me bun­ke­ry­je: bro­lis, ma­ma ir mo­čiu­tė. Kai bai­gė­si bom­bar­da­vi­mas, vi­sus va­rė lauk, per ne­gy­vus žmo­nes. Ten da­rė, ką no­rė­jo, Sta­li­nas bu­vo įsa­kęs žu­dy­ti, jo­kios at­sa­ko­my­bės. La­vo­nų vel­nio­niš­ka krū­va bu­vo su­vers­ta. Pas­kui iš­ka­sė duo­bę, la­vo­nus su bul­do­ze­riu už­stum­dė. Jau šiais lai­kais bu­vo­me nu­va­žia­vę: kur maž­daug ta vie­ta, at­se­kiau, ten žo­lė di­džiau­sia. O ki­tur – men­ka."

Po bom­bar­da­vi­mo vi­sos mies­to gat­vės bu­vo už­vers­tos: nei praei­ti, nei pra­va­žiuo­ti. Li­ko svei­ka tik ge­le­žin­ke­lio sto­tis, bė­giai.

"Pa­jū­riu ėjo­me, ru­sai mū­sų ko­lo­ną su šau­tu­vais va­rė. Sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip mo­te­ris ve­žė vai­ką ve­ži­mė­ly­je, vai­kas šau­kia, no­ri val­gy­ti, o nė­ra ko. Mo­te­ris paė­mė ir su vi­su ve­ži­mė­liu įstū­mė į jū­rą. Pa­ti pe­ral­ku­si, vos paei­na. Toks bu­vo gy­ve­ni­mas."

Po bom­bar­da­vi­mo ma­ma, mo­čiu­tė ir abu bro­liu­kai iš­si­kraus­tė iš mies­to. Kaž­kur – į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ten iš­gy­ve­no apie me­tus.

"Ne­tu­rė­jo­me, ką val­gy­ti. Iš dil­gė­lių van­de­ny­je ma­ma vi­rė sriu­bą. Mes su bro­liu­ku ėjom pas ka­rei­vius – kur bu­vo šiukš­li­dės, rin­ko­me at­lie­kas. Ra­dai žu­vies gal­vą – toks tas val­gy­mas. Mo­čiu­tė bu­vo ser­gan­ti, ma­mai rei­kė­jo ją pri­žiū­rė­ti. Dar ka­rei­viai ma­mą iš­prie­var­ta­vo, vai­kas tik gi­mė ir mi­rė."

To­kia A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tė.

Vie­ną die­ną ma­ma nu­bu­čia­vo abu sū­nus ir iš­lei­do į Lie­tu­vą. Lie­pė grįž­ti na­mo. Kur? Gal į Gross Hols­tein. Gal – nes at­min­tis ga­li ir ap­gau­di­nė­ti.

"Ta­vo ma­ma bu­vo pa­sa­kiu­si: "Ei­ki­te į Lie­tu­vą, ne­žū­si­te, lie­tu­viai duos duo­nos", – sa­ko A. Ma­čiuls­kio žmo­na Ste­fa­ni­ja, Tau­ra­gės sky­riaus "Vil­ko vai­kų" va­do­vė.

"Bet ma­ma iš­leis­da­ma pa­sa­kė, kad grįž­ki­te at­gal..."

A. Ma­čiuls­kis ne kar­tą sap­na­vo ma­mą – kaip juos iš­lei­do, kaip ji pa­lai­do­jo sa­vo ma­mą – išei­da­mi ber­niu­kai pa­li­ko mirš­tan­čią mo­čiu­tę.

Ka­rei­vių ma­ši­no­mis bro­liai nu­si­ga­vo iki Til­žės. Pat­rau­kė į ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Ke­lia­vo nak­tį trau­ki­niu, pri­si­spau­dę ant laip­tų lau­ko pu­sė­je.

Ir šian­dien A. Ma­čiuls­kiui skau­du pri­si­min­ti ne­nu­ty­lan­tį bro­liu­ko riks­mą. Vy­res­nė­lis vi­są ke­lią jį lai­kė ap­ka­bi­nęs, kad ma­žy­lis ne­nuk­ris­tų.

Kaž­ku­rio­je sto­ty­je ber­niu­kai pe­rė­jo į pre­ki­nį trau­ki­nį. Bil­dė­jo ant rąs­tų, ang­lių va­go­nuo­se. Va­žia­vo ne­ži­no­da­mi, kur. Kol at­si­dū­rė kaž­kur – Šiau­liuo­se.

Iš­li­pę ieš­ko­jo pa­val­gy­ti. Su­tik­ti žmo­nės įsi­ve­dė į tro­bą. Čia su bro­liu­ku ir iš­si­sky­rė.

"Pas tuos žmo­nes bro­liu­ką pa­li­kau. Prie ba­tų fab­ri­ko, kur di­de­lis prū­das. Bro­liu­ką pa­siė­mė, o ma­ne iš­va­rė. Aš vėl į trau­ki­nį ir at­si­dū­riau Plun­gė­je. Kla­jo­jau, kla­jo­jau. Šu­nys, ka­tės, žiur­kės – kas pa­puo­lė, mes, vai­kai, vis­ką val­gėm. Bū­da­vo, vie­ni šu­ni­mis už­pju­do. Tu­rė­jau dra­bu­ži­nę ter­bą – ge­ri žmo­nės dar ir duo­nos įduo­da­vo. Vi­sas utė­lė­tas, išal­kęs, pil­vas iš­si­pū­tęs nuo ba­do. Ne­to­li Plun­gės žmo­nės ru­gius pjo­vė, aš ant grio­vio kran­to at­si­sė­dęs žiū­rė­jau. Nė­ra, kur nuei­ti, nė kal­bos mo­ki, nie­ko. Ma­ma, ku­ri paė­mė, par­si­ve­dė į na­mus, nu­mau­dė, pa­mai­ti­no. Kai iš­kra­tė dra­bu­žius, bu­vo pil­na as­la utė­lių."

Toks bu­vo 1947 me­tų rugp­jū­tis.

Har­cas ta­po Ani­ce­tu

Ge­rie­ji žmo­nės bu­vo Jo­nas ir Zu­za­na Ma­čiuls­kiai iš No­riš­kių kai­mo – nau­jie­ji ber­niu­ko, ne­mo­kan­čio nė žo­džio lie­tu­viš­kai, tė­vai, ne­tu­rė­ję sa­vo vai­kų.

Tė­vas, pri­si­me­na A. Ma­čiuls­kis, jį la­bai pa­mi­lo. Bet ne­tru­kus, už pus­me­čio, lau­kė dar vie­na ne­lai­mė.

J. Ma­čiuls­kis ve­žė gi­ri­nin­ką į miš­ką tik­rin­ti dar­bi­nin­kų ir pa­kliu­vo į pa­sa­lą. Gi­ri­nin­kas at­si­šau­dy­da­mas pa­bė­go, o tė­vą ir ark­lį nu­šo­vė: "Ne­kal­tas žmo­gus pa­puo­lė ant kul­kos..."

Pir­mo­ji A. Ma­čiuls­kio gy­ve­ni­mo nuo­trau­ka – prie glo­bė­jo kars­to. Ki­to­je pu­sė­je už­ra­šy­ta da­ta – 1948 me­tų va­sa­rio 24 die­na.

"Stri­bai į sa­vai­tę po du kar­tus atei­da­vo – vo­kie­čių šni­pas. Nors Lie­tu­vo­je aš at­si­dū­riau maž­daug sep­ty­ne­rių. Ir pri­riš­tą šu­nį nu­šo­vė – kad lo­jo. Žiau­rūs lai­kai bu­vo..." – dar vie­nas po­ka­rio pri­si­mi­ni­mas.

Nors su nau­ją­ja ma­ma ge­rai su­ta­rė, ber­niu­kui tik­ro­sios ma­mos la­bai trū­ko. "Kaip tu gal­vo­ji, koks vai­kas ne­siil­gi ma­mos!" – vėl ir vėl at­si­dūs­ta A. Ma­čiuls­kis.

"Kaž­ka­da klau­siau, kaip tu pri­si­me­ni sa­vo ma­mą? "Ma­no ma­ma bu­vo švie­si ir gra­ži." Ir vis­kas", – vy­ro at­sa­ky­mą per­sa­ko S. Ma­čiuls­kie­nė.

Per me­tus ber­niu­kas iš­mo­ko lie­tu­viš­kai. Vo­kie­čių kal­bą pa­mir­šo.

Kai­me ber­niu­ką vi­si va­di­no Er­ciu – taip bu­vo pa­to­giau iš­tar­ti. Ani­ce­to var­dą už­dė­jo nau­jo­ji ma­ma. Su­tei­kė ir pa­var­dę.

Atė­jo lai­kas mo­ky­tis – Vo­kie­ti­jo­je mo­kyk­los slenks­čio ne­bu­vo per­žen­gęs. Rei­kė­jo do­ku­men­tų – gi­mi­mo me­tus nu­sta­tė gy­dy­to­jų ko­mi­si­ja. A. Ma­čiuls­kis ma­no, kad me­tais pa­sen­di­no. Pa­se įra­šy­tas gim­ta­die­nis rugp­jū­čio 15-oji – die­na, kai vil­ko vai­kas bu­vo ras­tas pa­grio­vy­je.

Mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti Plun­gė­je. Nuot­rau­ko­je A. Ma­čiuls­kis – jau bai­gęs ant­rą kla­sę. Sto­vi ša­lia mo­ky­to­jos, ku­ri ber­niu­ką la­bai my­lė­jo.

"Vai­kai ži­no­jo, kad vo­kie­tu­kas. Fri­cu, kuo tik ma­nęs ne­va­di­no..."

Il­gai mo­ky­tis ne­te­ko – bai­gė tik še­šias kla­ses. Ma­ma bu­vo vie­na, rei­kė­jo pa­ra­mos, tad išė­jo dirb­ti į ko­lū­kį.

Prieš ka­riuo­me­nę iš­si­lai­kė tei­ses – vai­ruo­to­ju dir­bo iki 72 me­tų.

Ka­riuo­me­nė­je bu­vo jau tik lie­tu­vis – praei­ties nie­kas ne­ži­no­jo.

Ne­sėk­min­gos paieš­kos

S. Ma­čiuls­kie­nė dar iš paaug­lys­tės pri­si­me­na: kai ei­da­vo į šo­kius, ži­no­jo, kad Ani­ce­tas – vo­kie­tu­kas. Ir vi­sas kai­mas šne­kė­da­vo: "Vo­kie­tu­kas".

"Vi­sa Plun­gė ži­no­jo, kad aš vo­kie­tu­kas", – pa­pil­do žmo­nos pa­sa­ko­ji­mą vy­ras. Kai rei­kė­jo gau­ti be­glo­bių vai­kų sta­tu­są, kai­my­nai teis­me pa­liu­di­jo: tik­rai vo­kie­tis, tik­rai "vil­ko vai­kas".

S. Ma­čiuls­kie­nė apie "vil­ko vai­kus", Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, pir­mą kar­tą iš­gir­do per ra­di­ją.

"Ani­ce­tai, tau rei­kia žiū­rėt", – pa­ra­gi­no vy­rą. "Tu man ne­pri­mink, aš ne­ga­liu kal­bėt", – toks bu­vo at­sa­ky­mas. Rei­kė­jo tre­jų me­tų, kad A. Ma­čiuls­kis ryž­tų­si at­si­gręž­ti į praei­tį.

Su­dik­ta­vo žmo­nai pri­si­mi­ni­mus – gy­ve­ni­mas til­po į pu­sant­ro pus­la­pio.

Vai­kys­tės ieš­ko­jo ir Šiau­liuo­se, ir Ka­ra­liau­čiu­je. Siun­tė už­klau­sas į Vo­kie­ti­ją, "Rau­do­ną­jį Kry­žių", vo­kie­čių spau­dą. Iš men­ku­čių ga­ba­liu­kų ban­dė kli­juo­ti gy­ve­ni­mą, bet ne­pa­vy­ko ras­ti nei ar­ti­mų­jų, nei sa­vo na­mų.

Di­džiau­sias rū­pes­tis ir skaus­mas – dėl pa­lik­to bro­lio.

"Bu­vo pe­rio­das, kai su­rink­tus vai­kus ve­žė į Vo­kie­ti­ją, į Ru­si­ją. Gal bro­lis iš­vež­tas, gal mi­ręs, o gal ir Lie­tu­vo­je? Tur­būt jo pa­var­dė pa­keis­ta. Juk aš be­veik nie­ko neat­si­me­nu, o jis bu­vo dar dve­jais me­tais jau­nes­nis..." – svars­to A. Ma­čiuls­kis.

"Kiek mes esa­me var­gę, ieš­ko­ję! Jo tė­vas tur­būt žu­vo, o ma­ma – varg­šė, kas ten žiū­rė­jo, su mo­te­ri­mis da­rė, ką no­rė­jo. Esa­me priė­ję iš­va­dos: jei nors vie­na pa­var­dės rai­dės pa­si­kei­tė, jau ir ne­ga­li su­ves­ti ga­lų, o gal pa­var­dė ir vi­sai ne ta. Va­žia­vo­me į su­si­ti­ki­mą Ka­ra­liau­čiu­je su at­vy­ku­siais vo­kie­čiais – nie­kas ne­pri­si­mi­nė to­kios pa­var­dės. Taip ir din­go vis­kas", – sa­ko S. Ma­čiuls­kie­nė.

Dirb­da­mas A. Ma­čiuls­kis daž­nai va­ži­nė­da­vo į Ka­ra­liau­čių ir vis su­kda­vo ra­tus po mies­tą ti­kė­da­ma­sis ką nors at­pa­žin­ti. Vė­liau va­žia­vo ir su na­miš­kiais.

"Kai pir­mą kar­tą ten va­žia­vo­me, klau­siau, ko tu va­žiuo­ju į aną pu­sę? Jis sa­kė: "Ma­ne tie­siog trau­kia į tą pa­jū­rį. Trau­kia ir vis­kas", – pri­si­me­na žmo­na.

"Gal kaž­ko­kia nuo­jau­ta?" – svars­to A. Ma­čiuls­kis. Jam pa­vy­ko ras­ti vo­kie­čių pa­sta­ty­tą kry­žių ten, kur bu­vo ma­si­nė ka­pa­vie­tė.

A. Ma­čiuls­kis su žmo­na ne kar­tą lan­kė­si Vo­kie­ti­jo­je. Šyp­so­si tu­rįs ir vo­kie­čiui bū­din­gų sa­vy­bių: yra la­bai tvar­kin­gas. Jam kiek­vie­nas daik­tas tu­ri tu­rė­ti pa­va­di­ni­mą ir sa­vo vie­tą. Ko­lek­ty­vi­nį so­dą su­si­tvar­kė taip, kad bliz­ga.

Ma­čiuls­kiai bu­vo ga­vę pa­siū­ly­mą gy­ven­ti Vo­kie­ti­jo­je, bet griež­tai at­si­sa­kė – ne­pri­tap­tų. Tu­ri pa­žįs­ta­mų, ku­rie sa­ko: "Pa­bū­na­me Vo­kie­ti­jo­je, bet va­sa­rą trau­kia­me į Lie­tu­vą."

Pra­šo pa­gal­bos

S. Ma­čiuls­kie­nė ži­no dau­gy­bę "vil­ko vai­kų" li­ki­mų – ir be­vil­tiš­kų, ir pa­si­bai­gu­sių lai­min­gai – šei­mų su­si­ti­ki­mu.

"Vil­ko vai­kų" vis mąž­ta: Klai­pė­do­je bu­vo 18, li­ko tik 4. Lie­tu­vo­je gy­ve­no 284, da­bar – tik 39. Šiau­liuo­se – 4, Tau­ra­gė­je – 17 žmo­nių, di­džiau­sia gru­pė.

"Ne­la­bai, ne­la­bai links­mas gy­ve­ni­mas", – vis at­si­dūs­ta A. Ma­čiuls­kis. Kai rei­kė­jo kal­bė­ti Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jos ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus pa­reng­tos pa­ro­dos "Vil­ko vai­kai: duo­nos ke­liu iš Ry­tų Prū­si­jos į Lie­tu­vą 1945–1948" ati­da­ry­me, sa­ko jau­tę­sis lyg ak­me­nį pra­ri­jęs – žo­džio ne­ga­lė­jo iš­tar­ti. Pri­si­min­ti vai­kys­tę – la­bai sun­ku.

Vy­ras ži­no, kad kai ku­riems "vil­ko vai­kams" į dra­bu­žius įsiū­da­vo po­pie­riu­ką su var­du, pa­var­de ir gi­mi­mo me­tais. Jis to­kio "do­ku­men­to" ne­tu­rė­jo.

S. Ma­čiuls­kie­nė "vil­ko vai­kų" su­va­žia­vi­muo­se ste­bi, ar nė­ra pa­na­šaus vy­ro į jos Ani­ce­tą. Vy­ko į Kau­ną su­si­tik­ti su vie­nu "vil­ko vai­ku", jis pri­si­mi­nė sa­vo kraš­tą. Gal­vo­jo, gal ki­lę iš ten pat? Pa­sa­ko­ji­mai ne­su­ta­po.

S. Ma­čiuls­kie­nei įstri­go is­to­ri­ja, kai vie­ną "vil­ko vai­ką" gi­mi­nės su­si­ra­do pa­gal ap­ga­mą.

"O aš nė ap­ga­mo ne­tu­riu! – sa­ko A. Ma­čiuls­kis. – La­bai sun­kūs po­pie­riai."

Li­ko tik ma­žy­tė vil­tis: gal kas pri­si­me­na ar yra gir­dė­jęs Šiau­liuo­se pa­lik­to ma­žo švie­siap­lau­kio ber­niu­ko Alf­re­do is­to­ri­ją? Gal kas nors at­si­lieps – bet ko­kia de­ta­lė gy­ve­ni­mo dė­lio­nė­je la­bai svar­bi.

Ar A. Ma­čiuls­kis daž­nai pa­gal­vo­ja, kaip bū­tų su­si­klos­tęs gy­ve­ni­mas, jei­gu...?

"Tas jei­gu praė­jo pro šo­ną", – nu­ty­la "vil­ko vai­kas". Ir po aki­mir­kos pa­kvie­čia: "Ei­nam, pa­ro­dy­siu anū­kus, tu­riu vi­są sie­ną nuo­trau­kų nu­ka­bi­nęs."

Gal kas pri­si­me­na ar yra gir­dė­jęs Šiau­liuo­se pa­lik­to ma­žo švie­siap­lau­kio ber­niu­ko Alf­re­do is­to­ri­ją?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Vokietijos vėliavėlę Anicetas Mačiulskis parsivežė iš Vokietijos.

Komentarai

Edita    Pir, 2019-12-16 / 13:38
Mes kiek ieškojome išlikusių,deja nieko nepavyko aptikti.Situacija panaši,tik mūsų tėtis iš Klaipėdos buvo (Kionigsberge turėjo giminių) ir daėjo iki Šilėnų kur jį priglaudė, lietuviškai nemokėjo, jam buvo apie 10 metų.Žinios labai menkos,šeimoje buvo 3 vaikai Hansas,Margarita ir Vilimas,mama Wilhelmina,tėtis Pranas.
Andrius     Pir, 2019-12-16 / 15:22
Didžiausios sveikatos po nuo Anicetui, gal dar ką pavyks sužinot apie savo šeimą. Taip pat džiugu, kad turite didele šeima. Dėkui, kad papasakojote savo istoriją,ją yra būtina žinoti.
ui     Ant, 2019-12-17 / 22:56
pamiršau pasakyt 1944 Karaliaučių bombino anglai.. žiauriai buvo sugriautas miestas
petras    Tre, 2019-12-18 / 12:29
Siauliu raj. Pailiu kaime pas KERA PETRA /dabar jau mires bet gyvena jo vaikai/gyveno toks voketukas vardu Alfredas bet jis jau seniai isvykes i gimtine kiek zinau buvo apsilankes ne syki.Jei domina ir dar nebuvot ten ieskoje tai pasidomekit.
kim    Šeš, 2020-01-04 / 11:05
Aš turėjau rimtų problemų su savo vyru, ir tai lėmė tai, kad jis išsikraustė į butą pas draugus. Viskas pasidarė dar blogiau, nes jis dažnai pradėjo eiti į barus ir striptizo klubus su draugais, pasigerti ir išeiti. Jis visada grasino man telefonu, kai man paskambins dėl visų blogų patarimų, kuriuos jam davė draugai. Aš myliu jį ir mes buvome kartu 8 metus prieš staigų pasikeitimą, negalėjau pastoti ir sužinojau, kad tai mano kaltė. Buvau tokia liūdna ir nusivylusi, kol vieną dieną naršiau internete ir pamačiau ponią, kuri dalijasi liudijimu apie galingą riterių rašybą DR, SUNNY, kuri padėjo jai atgabenti savo vyrą su burtų rašymu, todėl nusprendžiau tai suteikti. pabandyti taip pat ir aš susisiekiau su DR. SUNNY el. Paštu drsunnydsolution1@gmail.com ir aš jam ir DR paaiškinau visas mano problemas. SUNNY man pasakė, kad neturėčiau jaudintis, kad jis padės man išspręsti mano problemas, mano vyras grįš namo ir DR. SUNNY taip pat man pasakė, kad jis taip pat gali priversti pastoti. Jis taip pat man pasakė, kad burtai nėra kenksmingi nei man, nei mano vyrui. Aš nusprendžiau pabandyti ir padariau viską, ką jis liepė man padaryti nedelsiant, ir jis padarė man žodį. Po 2 dienų mano vyras grįžo namo ir jis atsiprašė sakydamas, kad gailisi dėl to, kas man kainavo, o dabar esame laimingi ir gyvename kartu. Po dviejų mėnesių supratau, kad esu nėščia. Dabar esu tikrai laiminga, nes nebežinau, ką pasakyti, bet jei jūs ten skaitote tai ir turite tą pačią santykių problemą ar turite sunkumų pastojant vyrą ar vaikiną ar turite kokių nors problemų, kurios nėra medicinine galia susisiekite su DR, SUNNY jo el. pašto adresu: drsunnydsolution1@gmail.com arba „whatsapp jam“ +2349030731985 ir būkite 100% tikri, kad jis išspręs jūsų problemas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.