
Naujausios
Kelio pradžia
Iš A. Mačiulskio vaikystės prisiminimų liko labai mažai, tik skaudžios nuotrupos.
Tėvelio neatmena – jis buvo pašauktas į karą. Tik žino, kad dirbo uoste kranininku. Vaizduotėje iškyla vizija: lyg pro gimtojo namo langą matėsi kranai.
"Kaip bombardavo mūsų Kionisbergą prisimenu. Per vieną naktį visą miestą sumušė. Buvome bunkeryje: brolis, mama ir močiutė. Kai baigėsi bombardavimas, visus varė lauk, per negyvus žmones. Ten darė, ką norėjo, Stalinas buvo įsakęs žudyti, jokios atsakomybės. Lavonų velnioniška krūva buvo suversta. Paskui iškasė duobę, lavonus su buldozeriu užstumdė. Jau šiais laikais buvome nuvažiavę: kur maždaug ta vieta, atsekiau, ten žolė didžiausia. O kitur – menka."
Po bombardavimo visos miesto gatvės buvo užverstos: nei praeiti, nei pravažiuoti. Liko sveika tik geležinkelio stotis, bėgiai.
"Pajūriu ėjome, rusai mūsų koloną su šautuvais varė. Savo akimis mačiau, kaip moteris vežė vaiką vežimėlyje, vaikas šaukia, nori valgyti, o nėra ko. Moteris paėmė ir su visu vežimėliu įstūmė į jūrą. Pati peralkusi, vos paeina. Toks buvo gyvenimas."
Po bombardavimo mama, močiutė ir abu broliukai išsikraustė iš miesto. Kažkur – į kolektyvinį sodą. Ten išgyveno apie metus.
"Neturėjome, ką valgyti. Iš dilgėlių vandenyje mama virė sriubą. Mes su broliuku ėjom pas kareivius – kur buvo šiukšlidės, rinkome atliekas. Radai žuvies galvą – toks tas valgymas. Močiutė buvo serganti, mamai reikėjo ją prižiūrėti. Dar kareiviai mamą išprievartavo, vaikas tik gimė ir mirė."
Tokia A. Mačiulskio vaikystė.
Vieną dieną mama nubučiavo abu sūnus ir išleido į Lietuvą. Liepė grįžti namo. Kur? Gal į Gross Holstein. Gal – nes atmintis gali ir apgaudinėti.
"Tavo mama buvo pasakiusi: "Eikite į Lietuvą, nežūsite, lietuviai duos duonos", – sako A. Mačiulskio žmona Stefanija, Tauragės skyriaus "Vilko vaikų" vadovė.
"Bet mama išleisdama pasakė, kad grįžkite atgal..."
A. Mačiulskis ne kartą sapnavo mamą – kaip juos išleido, kaip ji palaidojo savo mamą – išeidami berniukai paliko mirštančią močiutę.
Kareivių mašinomis broliai nusigavo iki Tilžės. Patraukė į geležinkelio stotį. Keliavo naktį traukiniu, prisispaudę ant laiptų lauko pusėje.
Ir šiandien A. Mačiulskiui skaudu prisiminti nenutylantį broliuko riksmą. Vyresnėlis visą kelią jį laikė apkabinęs, kad mažylis nenukristų.
Kažkurioje stotyje berniukai perėjo į prekinį traukinį. Bildėjo ant rąstų, anglių vagonuose. Važiavo nežinodami, kur. Kol atsidūrė kažkur – Šiauliuose.
Išlipę ieškojo pavalgyti. Sutikti žmonės įsivedė į trobą. Čia su broliuku ir išsiskyrė.
"Pas tuos žmones broliuką palikau. Prie batų fabriko, kur didelis prūdas. Broliuką pasiėmė, o mane išvarė. Aš vėl į traukinį ir atsidūriau Plungėje. Klajojau, klajojau. Šunys, katės, žiurkės – kas papuolė, mes, vaikai, viską valgėm. Būdavo, vieni šunimis užpjudo. Turėjau drabužinę terbą – geri žmonės dar ir duonos įduodavo. Visas utėlėtas, išalkęs, pilvas išsipūtęs nuo bado. Netoli Plungės žmonės rugius pjovė, aš ant griovio kranto atsisėdęs žiūrėjau. Nėra, kur nueiti, nė kalbos moki, nieko. Mama, kuri paėmė, parsivedė į namus, numaudė, pamaitino. Kai iškratė drabužius, buvo pilna asla utėlių."
Toks buvo 1947 metų rugpjūtis.
Harcas tapo Anicetu
Gerieji žmonės buvo Jonas ir Zuzana Mačiulskiai iš Noriškių kaimo – naujieji berniuko, nemokančio nė žodžio lietuviškai, tėvai, neturėję savo vaikų.
Tėvas, prisimena A. Mačiulskis, jį labai pamilo. Bet netrukus, už pusmečio, laukė dar viena nelaimė.
J. Mačiulskis vežė girininką į mišką tikrinti darbininkų ir pakliuvo į pasalą. Girininkas atsišaudydamas pabėgo, o tėvą ir arklį nušovė: "Nekaltas žmogus papuolė ant kulkos..."
Pirmoji A. Mačiulskio gyvenimo nuotrauka – prie globėjo karsto. Kitoje pusėje užrašyta data – 1948 metų vasario 24 diena.
"Stribai į savaitę po du kartus ateidavo – vokiečių šnipas. Nors Lietuvoje aš atsidūriau maždaug septynerių. Ir pririštą šunį nušovė – kad lojo. Žiaurūs laikai buvo..." – dar vienas pokario prisiminimas.
Nors su naująja mama gerai sutarė, berniukui tikrosios mamos labai trūko. "Kaip tu galvoji, koks vaikas nesiilgi mamos!" – vėl ir vėl atsidūsta A. Mačiulskis.
"Kažkada klausiau, kaip tu prisimeni savo mamą? "Mano mama buvo šviesi ir graži." Ir viskas", – vyro atsakymą persako S. Mačiulskienė.
Per metus berniukas išmoko lietuviškai. Vokiečių kalbą pamiršo.
Kaime berniuką visi vadino Erciu – taip buvo patogiau ištarti. Aniceto vardą uždėjo naujoji mama. Suteikė ir pavardę.
Atėjo laikas mokytis – Vokietijoje mokyklos slenksčio nebuvo peržengęs. Reikėjo dokumentų – gimimo metus nustatė gydytojų komisija. A. Mačiulskis mano, kad metais pasendino. Pase įrašytas gimtadienis rugpjūčio 15-oji – diena, kai vilko vaikas buvo rastas pagriovyje.
Mokyklą pradėjo lankyti Plungėje. Nuotraukoje A. Mačiulskis – jau baigęs antrą klasę. Stovi šalia mokytojos, kuri berniuką labai mylėjo.
"Vaikai žinojo, kad vokietukas. Fricu, kuo tik manęs nevadino..."
Ilgai mokytis neteko – baigė tik šešias klases. Mama buvo viena, reikėjo paramos, tad išėjo dirbti į kolūkį.
Prieš kariuomenę išsilaikė teises – vairuotoju dirbo iki 72 metų.
Kariuomenėje buvo jau tik lietuvis – praeities niekas nežinojo.
Nesėkmingos paieškos
S. Mačiulskienė dar iš paauglystės prisimena: kai eidavo į šokius, žinojo, kad Anicetas – vokietukas. Ir visas kaimas šnekėdavo: "Vokietukas".
"Visa Plungė žinojo, kad aš vokietukas", – papildo žmonos pasakojimą vyras. Kai reikėjo gauti beglobių vaikų statusą, kaimynai teisme paliudijo: tikrai vokietis, tikrai "vilko vaikas".
S. Mačiulskienė apie "vilko vaikus", Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmą kartą išgirdo per radiją.
"Anicetai, tau reikia žiūrėt", – paragino vyrą. "Tu man neprimink, aš negaliu kalbėt", – toks buvo atsakymas. Reikėjo trejų metų, kad A. Mačiulskis ryžtųsi atsigręžti į praeitį.
Sudiktavo žmonai prisiminimus – gyvenimas tilpo į pusantro puslapio.
Vaikystės ieškojo ir Šiauliuose, ir Karaliaučiuje. Siuntė užklausas į Vokietiją, "Raudonąjį Kryžių", vokiečių spaudą. Iš menkučių gabaliukų bandė klijuoti gyvenimą, bet nepavyko rasti nei artimųjų, nei savo namų.
Didžiausias rūpestis ir skausmas – dėl palikto brolio.
"Buvo periodas, kai surinktus vaikus vežė į Vokietiją, į Rusiją. Gal brolis išvežtas, gal miręs, o gal ir Lietuvoje? Turbūt jo pavardė pakeista. Juk aš beveik nieko neatsimenu, o jis buvo dar dvejais metais jaunesnis..." – svarsto A. Mačiulskis.
"Kiek mes esame vargę, ieškoję! Jo tėvas turbūt žuvo, o mama – vargšė, kas ten žiūrėjo, su moterimis darė, ką norėjo. Esame priėję išvados: jei nors viena pavardės raidės pasikeitė, jau ir negali suvesti galų, o gal pavardė ir visai ne ta. Važiavome į susitikimą Karaliaučiuje su atvykusiais vokiečiais – niekas neprisiminė tokios pavardės. Taip ir dingo viskas", – sako S. Mačiulskienė.
Dirbdamas A. Mačiulskis dažnai važinėdavo į Karaliaučių ir vis sukdavo ratus po miestą tikėdamasis ką nors atpažinti. Vėliau važiavo ir su namiškiais.
"Kai pirmą kartą ten važiavome, klausiau, ko tu važiuoju į aną pusę? Jis sakė: "Mane tiesiog traukia į tą pajūrį. Traukia ir viskas", – prisimena žmona.
"Gal kažkokia nuojauta?" – svarsto A. Mačiulskis. Jam pavyko rasti vokiečių pastatytą kryžių ten, kur buvo masinė kapavietė.
A. Mačiulskis su žmona ne kartą lankėsi Vokietijoje. Šypsosi turįs ir vokiečiui būdingų savybių: yra labai tvarkingas. Jam kiekvienas daiktas turi turėti pavadinimą ir savo vietą. Kolektyvinį sodą susitvarkė taip, kad blizga.
Mačiulskiai buvo gavę pasiūlymą gyventi Vokietijoje, bet griežtai atsisakė – nepritaptų. Turi pažįstamų, kurie sako: "Pabūname Vokietijoje, bet vasarą traukiame į Lietuvą."
Prašo pagalbos
S. Mačiulskienė žino daugybę "vilko vaikų" likimų – ir beviltiškų, ir pasibaigusių laimingai – šeimų susitikimu.
"Vilko vaikų" vis mąžta: Klaipėdoje buvo 18, liko tik 4. Lietuvoje gyveno 284, dabar – tik 39. Šiauliuose – 4, Tauragėje – 17 žmonių, didžiausia grupė.
"Nelabai, nelabai linksmas gyvenimas", – vis atsidūsta A. Mačiulskis. Kai reikėjo kalbėti Žemaičių dailės muziejuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus parengtos parodos "Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948" atidaryme, sako jautęsis lyg akmenį prarijęs – žodžio negalėjo ištarti. Prisiminti vaikystę – labai sunku.
Vyras žino, kad kai kuriems "vilko vaikams" į drabužius įsiūdavo popieriuką su vardu, pavarde ir gimimo metais. Jis tokio "dokumento" neturėjo.
S. Mačiulskienė "vilko vaikų" suvažiavimuose stebi, ar nėra panašaus vyro į jos Anicetą. Vyko į Kauną susitikti su vienu "vilko vaiku", jis prisiminė savo kraštą. Galvojo, gal kilę iš ten pat? Pasakojimai nesutapo.
S. Mačiulskienei įstrigo istorija, kai vieną "vilko vaiką" giminės susirado pagal apgamą.
"O aš nė apgamo neturiu! – sako A. Mačiulskis. – Labai sunkūs popieriai."
Liko tik mažytė viltis: gal kas prisimena ar yra girdėjęs Šiauliuose palikto mažo šviesiaplaukio berniuko Alfredo istoriją? Gal kas nors atsilieps – bet kokia detalė gyvenimo dėlionėje labai svarbi.
Ar A. Mačiulskis dažnai pagalvoja, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu...?
"Tas jeigu praėjo pro šoną", – nutyla "vilko vaikas". Ir po akimirkos pakviečia: "Einam, parodysiu anūkus, turiu visą sieną nuotraukų nukabinęs."
Gal kas prisimena ar yra girdėjęs Šiauliuose palikto mažo šviesiaplaukio berniuko Alfredo istoriją?
