Valdžios "drąsuoliai" bijo protestuotojų?

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Neseniai protestavę UAB Pabalių turgaus prekiautojai bandė atkreipti Savivaldybės dėmesį, kad neprivatizuotų pelningai dirbančio turgaus, nes jis maitina ne vieną šimtą šiauliečių šeimų. Savivaldybė protestuotojams nurodė vietą akcijai – ne prie Savivaldybės, o netoli Šiaulių universiteto. Miesto vadovas akcijoje nepasirodė.
Šiau­lie­čiai, ne­pa­ten­kin­ti mies­to val­džios spren­di­mais, pa­sku­ti­niu me­tu daž­no­kai ren­ka­si į pi­ke­tus ir pro­tes­to ak­ci­jas. Gin­ti sa­vo tei­ses žmo­nės iš­mo­ko dar Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo prie­šauš­ry­je. O 2009-ai­siais net bu­vo ban­dy­ta štur­muo­ti Sa­vi­val­dy­bę. Da­bar­ti­nis mies­to va­do­vas ven­gia išei­ti į aikš­tę pas pro­tes­tuo­to­jus. Bi­jo, o gal ne­bė­ra rei­ka­lo kal­bė­tis, kai spren­di­mams priim­ti tu­ri dau­gu­mą? To­kia de­mok­ra­ti­jos kai­na?
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
2009-aisiais per „juodojo penktadienio“ bandymą šturmuoti Savivaldybę pas mitinguotojus į balkoną išėjo tuometinė vicemerė Alma Javtokienė.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Kelią į Savivaldybę užtvėrė riaušių malšinimui pasirengę policininkai. Centre – buvęs komisaras Vincas Urbonavičius dabar – vienas iš Šiaulių savivaldybės vadovų.

Dau­gia­tūks­tan­ti­niai mi­tin­gai vy­ko ne kar­tą

1995 me­tais šiau­lie­čiai net du kar­tus rin­ko­si į tūks­tan­ti­nius mi­tin­gus Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je. Ge­gu­žės mė­ne­sį var­go pri­spaus­ti žmo­nės pik­ti­no­si tuo­me­ti­nio Prem­je­ro Adol­fo Šle­že­vi­čiaus Vy­riau­sy­bės ke­ti­ni­mu di­din­ti kai ku­riuos mo­kes­čius. Įpy­kę mi­tin­guo­to­jai ra­gi­no ne­mo­kė­ti mo­kes­čių, grieb­tis ša­kių. Pa­ma­tę į mi­tin­gą atė­ju­sį tuo­me­ti­nį Šiau­lių me­ro pa­va­duo­to­ją Al­gi­man­tą Sė­jū­ną, šiau­lie­čiai rei­ka­la­vo jo pa­si­sa­ky­mo. Po vi­ce­me­ro kal­bos vie­ni jam plo­jo, ki­ti skan­da­vo: "Gė­da!".

Rug­sė­jį to­je pa­čio­je aikš­tė­je apie 5 tūks­tan­čiai šiau­lie­čių pik­ti­no­si, kad val­džia "apie 80 pro­cen­tų tau­tos par­klup­dė ant ke­lių". Mi­tin­go me­tu bu­vo ren­ka­mi pro­tes­to pa­ra­šai prieš ener­ge­ti­nių iš­tek­lių kai­nų pa­di­di­ni­mą. Net pra­pliu­pu­si liū­tis neiš­gąs­di­no mi­tin­guo­to­jų, bu­vo priim­ta re­zo­liu­ci­ja, rei­ka­lau­jan­ti at­šauk­ti pa­di­din­tus ko­mu­na­li­nių pa­slau­gų ta­ri­fus bei ener­gi­jos kai­nas. Dau­gia­tūks­tan­ti­nia­me žmo­nių su­si­bū­ri­me da­ly­va­vo ke­li Sei­mo na­riai, o Sa­vi­val­dy­bei at­sto­va­vo vi­ce­me­ras Al­gi­man­tas Sė­jū­nas. Įdo­mi de­ta­lė – tuo laiku, kai vy­ko mi­tin­gas dar dar­bo me­tu di­de­lė da­lis Sa­vi­val­dy­bės val­džios ir dar­buo­to­jų iš­vy­ko į pir­te­lę Kel­mės ra­jo­ne, kur vy­ko jų "spar­ta­kia­da". Tuo­me­ti­nis me­ras Alf­re­das Lan­kaus­kas ta­da sir­go, ta­čiau pir­te­lė­je pa­si­ro­dė.

"Aš ne­ga­lė­jau va­žiuo­ti į pir­tį, tu­rė­jau bū­ti su mi­tin­guo­to­jais. Aš kal­bė­jau ta­me mi­tin­ge. Žmo­nės bu­vo pik­ti, ta­čiau klau­sė­si", – pri­si­me­na Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­ras Al­gi­man­tas Sė­jū­nas.

Jis sa­ko, kad tuo­met ne­bu­vo bai­mės prieš žmo­nes ir klau­sia, ko­dėl ji tu­rė­tų at­si­ras­ti? Jie juk tu­ri tei­sę pa­sa­ky­ti, ką gal­vo­ja, nors gal kar­tais ir ne­ma­lo­nia for­ma. A. Sė­jū­nas pri­pa­žįs­ta, kad mies­to val­džiai gal bu­vo pa­pras­čiau, nes mi­tin­guo­ta ne dėl Sa­vi­val­dy­bės spren­di­mų.

"Šian­dien yra di­de­lė aro­gan­ci­ja: jūs mums nie­ko ne­ga­li­te pa­da­ry­ti, mes tu­ri­me dau­gu­mą. Kad ir su tur­gaus (Pa­ba­lių tur­gaus) pre­kei­viais, neį­si­vaiz­duo­ju, kad bū­tų ga­li­ma taip elg­tis. Jie vis tiek yra šiau­lie­čiai, su bet ku­ria gru­pe me­ras tu­ri išei­ti, pa­si­kal­bė­ti. Vyks­ta kaž­kas ne­ge­ro, ne ta kryp­ti­mi", – sa­ko bu­vęs po­li­ti­kas.

Jis pri­si­me­na, kad jo ka­bi­ne­tas bu­vo at­vi­ras žmo­nėms bet ku­riuo me­tu, jei tik ne­bū­da­vo užim­tas. Atei­da­vo pa­vie­niai žmo­nės, jų gru­pės su sa­vo pro­ble­mo­mis.

"Išk­lau­sai, pa­si­kvie­ti at­sa­kin­gus žmo­nes ir iš­spren­di jų rei­ka­lą. Juk žmo­nės be rei­ka­lo nea­teis. Čia de­mok­ra­ti­jos di­de­lis ne­to­bu­lu­mas – jei tu­ri dau­gu­mą, ga­li ne­be­sis­kai­ty­ti. Nu­bal­sa­vo ir vis­kas", – ste­bi­si A. Sė­jū­nas, pa­sku­ti­niu me­tu ak­ty­viai įsi­jun­gęs į pla­nuo­ja­mų mies­te kirs­ti me­džių iš­sau­go­ji­mo veik­lą.

Sig­na­ta­ras su bend­ra­min­čiais ne­se­niai pro­tes­ta­vo dėl Šiau­liuo­se ker­ta­mų me­džių prie Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės ir Pre­zi­den­tū­ros. Jis sa­ko, kad tų pro­tes­tų ga­lė­jo ir ne­bū­ti, jei mies­to val­džia bū­tų kal­bė­ju­si su pro­tes­tuo­to­jais Šiau­liuo­se.

Me­rė – ant dži­po

Apie 2000-uo­sius Šiau­liuo­se ne vie­ną mi­tin­gą or­ga­ni­za­vo na­cio­nal­so­cia­lis­tas Min­dau­gas Mur­za. Ta­da dar į jo mi­tin­gus su­si­rink­da­vo ne­ma­ža mi­nia šiau­lie­čių. Mies­to me­re bu­vu­si Vi­da Sta­siū­nai­tė (Skač­kaus­kai­tė) atė­ju­si į mi­tin­gą pa­da­rė žings­nį, ku­ris įė­jo į mies­to is­to­ri­ją.

"Ma­no ūgis ne­di­de­lis, atė­jau vil­kė­da­ma džin­sais, striu­ke­le, o Min­dau­gas Mur­za šau­kia: "Kur me­rė?" Vi­si rė­kia: "Gė­da, gė­da – me­rė nea­tė­jo". Ta­da ir už­šo­kau ant ša­lia sto­vė­ju­sio M. Mur­zos dži­po. Taip pa­da­riau, kad mi­tin­ge bū­čiau ma­to­ma", – "Šiau­lių kraš­tui" pa­sa­ko­jo V. Skač­kaus­kai­tė.

Vie­nin­te­lė mo­te­ris, va­do­va­vu­si Šiau­lių mies­tui, pri­si­me­na, kad tuo me­tu žmo­nės py­ko dėl dau­gy­bės da­ly­kų. Vy­ko su­dė­tin­gi pro­ce­sai, per per­tvar­kas vie­ni nu­skur­do, ki­ti pra­tur­tė­jo. V. Skač­kaus­kai­tė pri­si­me­na, kad į mi­tin­gus ėjo var­guo­me­nė: kas dar­bus pra­ra­do, kas že­mės neat­ga­vo.

Sa­vi­val­dy­bės štur­mą at­lai­kė vi­ce­me­rė

Vie­nas ar­šiau­sių mi­tin­gų prie Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vy­ko 2009 me­tų sau­sio 16 die­ną. Tą pa­tį "juo­dą­jį penk­ta­die­nį", kai mi­nia dau­žė Sei­mo lan­gus Vil­niu­je. Įpy­kę dėl nak­ti­nės mo­kes­čių re­for­mos žmo­nės ne­si­rin­ko, kas už to­kius spren­di­mus at­sa­kin­gi, ir prie Sa­vi­val­dy­bės skan­da­vo: "Va­gys!".

Net­ru­kus pa­si­ma­tė, kad mi­nio­je bu­vo apy­kak­lė­mis ir ša­li­kais už­si­den­gę vei­dus skus­ta­gal­viai, ku­rie kurs­tė su­si­rin­ku­sius žmo­nes elg­tis ag­re­sy­viai. Ke­lios de­šim­tys mi­tin­guo­to­jų ban­dė verž­tis į Šiau­lių sa­vi­val­dy­bę, ta­čiau įė­ji­mą už­tvė­rė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai. Mal­šin­ti ga­li­mų riau­šių prie Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės bu­vo at­vy­kę ir ka­riš­kiai, ta­čiau jų pa­gal­bos ne­pri­rei­kė.

Mi­tin­guo­to­jai lau­kė pa­si­ro­dant val­džios at­sto­vų. Tuo­me­ti­nio me­ro Ge­na­di­jaus Mik­šio Šiau­liuo­se ne­bu­vo.

Vi­ce­me­rės pa­rei­gas ėju­si Al­ma Jav­to­kie­nė pri­si­me­na, kad ji bu­vo su­si­ruo­šu­si pie­tau­ti, jau ėjo iš pa­sta­to, ta­čiau pa­ma­čiu­si mi­nią žmo­nių grį­žo at­gal. Rei­kė­jo kaž­kam išei­ti į Sa­vi­val­dy­bės bal­ko­ną ir at­si­sto­ti prieš mi­nią. Vi­ce­me­rė pri­si­me­na, kad val­džios vy­rai to­kiam žings­niui ne­si­ry­žo – nei Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Vla­das Da­mu­le­vi­čius, nei jo pa­va­duo­to­jas De­nis Mi­cha­len­ko. Vi­ce­me­rė priė­mė spren­di­mą su­si­tik­ti su mi­tin­guo­to­jais pa­ti.

A. Jav­to­kie­nė šian­dien jau su šyp­se­na pri­si­me­na, kad į pa­sta­tą grį­žo ap­si­ren­gu­si puoš­niais kai­li­niais, ku­riuos bu­vo ga­vu­si do­va­nų iš sa­vo sū­nų – ži­no­mų krep­ši­ni­nin­kų. Ta­čiau mo­te­ris su­pra­to, kad išė­ju­si į bal­ko­ną prieš so­cia­li­nių pro­ble­mų pri­spaus­tus žmo­nes kai­li­niuo­ta po­nia ga­li su­kel­ti tik dar dau­giau pyk­čio. To­dėl fo­jė su­stab­dė Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­ją ir pa­si­sko­li­no iš jos striu­kę.

Į Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­tą skrie­jo snie­go gniūž­tės. Vi­ce­me­rei jau bal­ko­ne pro ne­di­de­lį du­rų tar­pą Sa­vi­val­dy­bės vy­rai įbru­ko ru­po­rą. Ji ban­dė žmo­nėms aiš­kin­ti, kad ne Sa­vi­val­dy­bė spren­džia mo­kes­čių pa­kei­ti­mo klau­si­mus, o Sei­mas, ta­čiau su­si­rin­ku­sie­ji jos pa­si­sa­ky­mą pa­ly­dė­jo švil­pi­mu. Po va­lan­dos mi­tin­guo­to­jai iš­si­skirs­tė.

"Si­tua­ci­ja bu­vo to­kia, jog man at­ro­dė, kad rei­kia išei­ti pas žmo­nes. Sa­vi­val­dy­bė­je vi­si sto­vė­jo iš­pūs­to­mis aki­mis iš­si­gan­dę ir nie­kas nė­jo. Vie­ni ki­tus stum­dė, bi­jo­jo išei­ti į bal­ko­ną, kad neap­mė­ty­tų kiau­ši­niais. Aš ne­bi­jo­jau. Šian­dien aš jau ne­beat­si­me­nu, ką kal­bė­jau", – pa­sa­ko­ja se­niai iš po­li­ti­kos pa­si­trau­ku­si bu­vu­si vi­ce­me­rė.

Ji sa­ko, jog ne­rei­kė­tų gal­vo­ti, kad jai bu­vo la­bai sma­gu, bet ji ne­bi­jo­ju­si žmo­nių. Iš pra­džių kiek dre­bė­jo bal­sas, bet grei­tai įsi­drą­si­no.

"Nie­ka­da ne­jau­čiau, kad kaž­ką blo­ga bū­čiau da­riu­si. To­je sis­te­mo­je vie­nas, du žmo­nės nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti. Tu­ri bū­ti ko­man­da. Vis­kas pa­rei­na nuo gal­vos. Man tik gai­la, kad nei žmo­nių atė­ji­mas į tą mi­tin­gą, nei ma­no išė­ji­mas pas juos jų gy­ve­ni­mo ne­pa­ge­ri­no", – sa­ko A. Jav­to­kie­nė.

Bu­vu­si po­li­ti­kė įsi­ti­ki­nu­si: jei­gu val­džia tu­ri drą­sos priim­ti to­kius spren­di­mus, ku­rie ke­lia prieš­ta­ra­vi­mus, tai pri­va­lo tu­rė­ti drą­sos ap­gin­ti sa­vo spren­di­mus prieš žmo­nes.

Mi­nė­to mi­tin­go me­tu prie Sa­vi­val­dy­bės įė­ji­mo be­si­brau­nan­čius žmo­nes kal­bi­no ta­da po­li­ci­jos ko­mi­sa­ru bu­vęs Vin­cas Ur­bo­na­vi­čius. Mi­tin­guo­to­jai jo ar­gu­men­tus ir bend­ra­vi­mą priė­mė. Šian­dien daug kas ver­ti­na, jog ko­mi­sa­ro in­dė­lis bu­vo ne­men­kas, kad mi­tin­guo­to­jai ne­si­ver­žė į pa­sta­tą.

Da­bar V. Ur­bo­na­vi­čius – ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je. Jis ta­po po­li­ti­nės val­džios at­sto­vu – Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju. Jo pa­sta­ruo­ju me­tu vyks­tan­čio­se šiau­lie­čių pro­tes­to ak­ci­jo­se ne­si­ma­to. No­rė­jo­me pa­klaus­ti ko­dėl, ta­čiau pa­va­duo­to­jas te­le­fo­nu neat­si­lie­pė.


Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Šiau­lių me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas per­nai su sa­vi­val­dy­bės įmo­nės „Bus­tu­ras“ dar­buo­to­jais su­si­ti­ko Sa­vi­val­dy­bė­je, sakė buvęs ir pikete. Tik piketo dalyviai mero nematė?

 

Pi­ke­tuo­to­jams – 10 se­kun­džių

Pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus šiau­lie­čiai, su­si­bū­rę į pro­tes­to ak­ci­jas, sie­kė pa­sa­ky­ti mies­to val­džiai, kad jie ne­su­tin­ka su bea­to­dai­riš­ku bran­džių me­džių kir­ti­mu mies­to cent­re, su UAB Pa­ba­lių tur­gaus pri­va­ti­za­vi­mu, su "Bus­tu­ro" dar­buo­to­jų ma­žais at­ly­gi­ni­mais ir va­do­vy­bės ne­si­skai­ty­mu, su Nak­vy­nės na­mų per­kė­li­mu į bu­vu­sios pra­di­nės mo­kyk­los pa­sta­tą, su vai­kų glo­bos na­mų "Šal­ti­nis" reor­ga­ni­za­vi­mu.

Ar val­džia iš­gir­do sa­vo rin­kė­jus? Vie­nin­te­lis pa­sie­ki­mas – kol kas iš­sau­go­ti se­nie­ji kaš­to­nai. Šio pa­sie­ki­mo kai­na – vis dar ne­pra­si­de­dan­ti Kaš­to­nų alė­jos rekonstrukcija.

2018 me­tais "Bus­tu­ro" dar­buo­to­jai į vie­ną iš dvie­jų sa­vo mi­tin­gų rin­ko­si su bal­to­mis kau­kė­mis, ku­rioms ant lū­pų bu­vo už­pieš­ti rau­do­ni kry­žiu­kai. Tai reiš­kė, kad žmo­nėms drau­džia­ma kal­bė­ti, jų ne­no­ri gir­dė­ti.

Šių me­tų lie­pą ša­lia Sa­vi­val­dy­bės prii­ma­mo­jo pro­fe­si­nės są­jun­gos at­sto­vės da­li­jo skra­ju­tes su už­ra­šu "Prieš ne­ga­lią tu­rin­čių vai­kų glo­bos na­mų "Šal­ti­nis" su­nai­ki­ni­mą". Pro ša­lį ėjęs me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas skra­ju­tę paė­mė, ta­čiau sa­kė pi­ke­tuo­to­jams tu­rįs tik 10 se­kun­džių. Ne­dis­ku­ta­vo su pi­ke­tuo­to­jais ir Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius An­ta­nas Bar­tu­lis bei vi­ce­me­ras Egi­di­jus Eli­jo­šius – žings­niuo­da­mi pro ša­lį jie tik paė­mė skra­ju­tes.

Ar­tū­ras Vi­soc­kas – per be­veik 30 at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tų vie­nin­te­lis Šiau­lių me­ras, ku­rį tie­sio­giai rin­ko mies­to gy­ven­to­jai.

"Val­džia išei­na pas žmo­nes, ir pa­ts bu­vau išė­jęs, kai ga­lė­jau, kai tai ne­su­ta­po su Ta­ry­bos po­sė­džiu. Net ta­da, kai su­ta­po, išė­jau", – "Šiau­lių kraš­tui" tvir­ti­no me­ras ir aiš­ki­no, kad gal­būt mi­tin­gų or­ga­ni­za­to­riai spe­cia­liai pa­si­ren­ka lai­ką, kad val­džia ja­me ne­ga­lė­tų da­ly­vau­ti.

Me­ras tvir­ti­na, kad val­džios at­sto­vai vi­sa­da pi­ke­tuo­se da­ly­vau­ja. Daž­niau­siai ši pa­rei­ga ati­ten­ka vi­ce­me­rui Do­mui Griš­ke­vi­čiui. Ta­čiau žmo­nės su­pran­ta, kad iš es­mės spren­di­mai mies­te pri­klau­so nuo jų rink­to me­ro, o jo pro­tes­tuo­da­mi mies­to aikš­tė­se be­veik nie­ka­da ne­su­lau­kia.

"Jūs ne­kal­bė­ki­te apie ma­ne, gal aš tuo me­tu mies­te ne­bu­vau", – sa­kė me­ras, pa­reiš­kęs, kad ne­si­ruo­šia tei­sin­tis.

A. Vi­soc­kas svars­tė, gal me­džių gy­nė­jai, da­ry­da­mi mi­tin­gą, są­mo­nin­gai pa­rin­ko va­lan­dą, kad jis ne­ga­lė­tų išei­ti, nes tuo me­tu ve­dė sa­vo frak­ci­jos po­sė­dį, o po va­lan­dos po­sė­džia­vo Ta­ry­ba. Kaip ir Pa­ba­lių tur­gaus pre­kiau­to­jai, pra­šę Ta­ry­bos ne­priim­ti spren­di­mo par­duo­ti tur­gų. Me­ro pa­va­duo­to­jas Do­mas Griš­ke­vi­čius tvir­ti­no pra­šęs tur­gaus at­sto­vų pa­keis­ti pi­ke­to lai­ką, kad val­džiai bū­tų pa­to­gu ap­si­lan­ky­ti.

Ta­čiau opo­zi­ci­nių frak­ci­jų at­sto­vai su­spė­jo prieš Ta­ry­bą su­si­tik­ti bei pa­si­kal­bė­ti su pi­ke­tuo­to­jais.

Pap­ras­tai mies­tie­čiai į pro­tes­to ak­ci­jas ren­ka­si prieš Ta­ry­bos po­sė­dį, ti­kė­da­mie­si su­lauk­ti po­li­ti­kų dė­me­sio ir turėti įtakos spren­di­mų priė­mi­mui.

Me­ras pri­pa­ži­no, kad vie­ną Ta­ry­bos po­sė­dį trum­pi­no, kad ga­lė­tų su­si­tik­ti su gy­ven­to­jais.

A. Vi­soc­kas pa­reiš­kė, kad jis "Bus­tu­ro" pi­ke­tuo­se po Sa­vi­val­dy­bės lan­gais esan­čia­me skve­re da­ly­va­vo, ta­čiau nė vie­na­me iš dvie­jų jo ne­si­ma­tė.

"Jūs, ma­tyt, men­kai žiū­rė­jot. Ne tik bu­vau, bet ir pa­si­sa­kiau, kad nu­va­žiuo­siu į pa­čią įmo­nę, ir tik­rai nu­va­žiuo­siu. Va­kar tu­rė­jau su­si­ti­ki­mą su įmo­nės di­rek­to­riu­mi ir gal­būt pa­va­duo­to­ja ir pa­sa­kiau, kad 2–3 sa­vai­čių bė­gy­je ap­si­lan­ky­siu, kaip esu pa­ža­dė­jęs", – tvir­ti­no me­ras.

Vie­na iš pi­ke­tų or­ga­ni­za­to­rių įmo­nės pro­fe­si­nės są­jun­gos ly­de­rė Al­ma Ste­po­na­vi­čie­nė pa­tvir­ti­no, kad me­ro pi­ke­tuo­se ne­su­lau­kė, nors jį kvie­tė.

"Spren­di­mai yra prii­ma­mi Ta­ry­bos po­sė­džių sa­lė­je, kur yra val­džios at­sto­vai, įga­lio­ti žmo­nės. Jei mies­to Ta­ry­ba išei­tų į gat­vę, jie ne­ga­lė­tų priim­ti spren­di­mų", – sa­vo po­zi­ci­ją gy­nė me­ras.

Jam pa­na­šu, jog mies­te yra žmo­nių, ku­rie "pro­vo­kuo­ja mi­tin­gus".

"Prieš ke­lias die­nas sig­na­ta­ras su tais žmo­nė­mis (me­džių gy­nė­jais – aut. past.) lan­kė­si Vil­niu­je prie Pre­zi­den­tū­ros ar Vy­riau­sy­bės ir da­vė in­ter­viu. Jis pa­sa­kė, kad di­džiau­sia mies­to pro­ble­ma yra me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas. Va­di­na­si, pro­ce­sai dar ir po­li­ti­zuo­ti. Gal pro­ble­ma ne me­džiai, o me­ras?" – pik­ti­no­si mies­to gal­va, pri­dū­ręs, kad ke­tu­rias va­lan­das tru­ku­sia­me Pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo prie­žiū­ros ta­ry­bos po­sė­dy­je ga­lė­jo pa­si­sa­ky­ti vi­si no­rė­ju­sie­ji gin­ti me­džius.

Me­ras klau­sė: kaip dar rei­kia kal­bė­tis?

Jei­gu val­džia tu­ri drą­sos priim­ti to­kius spren­di­mus, ku­rie ke­lia prieš­ta­ra­vi­mus, tai pri­va­lo tu­rė­ti drą­sos ap­gin­ti sa­vo spren­di­mus prieš žmo­nes.

As­me­ni­nė nuo­tr.
Ig­no­ruo­ti vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mą – pa­vo­jin­ga

Ko­dėl val­džios at­sto­vai vis daž­niau ne­si­kal­ba su sa­vo tei­ses gi­nan­čiais žmo­nė­mis, o pro­tes­to ak­ci­jos ne­su­lau­kia val­džios dė­me­sio, pa­ko­men­ta­vo vie­šų­jų ry­šių eks­per­tas Arū­nas Ar­ma­lis:

– To­kio­se si­tua­ci­jo­se ga­li bū­ti ke­li niuan­sai. Di­de­lį pa­lai­ky­mą tu­rin­tys po­li­ti­kai kar­tais at­sai­niau žiū­ri į opo­nuo­jan­čių žmo­nių sam­bū­rius ir su jais ne­bend­rau­ja, nes išė­ji­mas pas mi­tin­guo­jan­čius yra pro­ble­mos iš­kė­li­mas į ki­tą ly­gį, pro­ble­mos "le­gi­ti­mi­za­vi­mas". Jei­gu mies­to val­džia ei­na kal­bė­ti su žmo­nė­mis, jie pa­ro­do, kad klau­si­mas tik­rai ver­tas jų, po­pu­lia­rios val­džios, dė­me­sio.

Taip ga­li bū­ti ir Šiau­lių at­ve­ju – su la­bai ryš­kia per­sva­ra lai­mė­ti ant­ri me­ro rin­ki­mai bei gau­tas man­da­tų skai­čius Ta­ry­bo­je su­ku­ria di­de­lio pa­lai­ky­mo įspū­dį. Ir ga­li at­ro­dy­ti, kad ne­pa­ten­kin­tų yra la­bai ma­žai, o jų ke­lia­mos pro­ble­mos yra ne­reikš­min­gos. Juk rin­ki­muo­se žmo­nės pa­ro­dė, kad me­ro vyk­dy­ta po­li­ti­ka vi­siš­kai ten­ki­na di­džią­ją rin­kė­jų da­lį. Ig­no­ruo­jant ne­pa­ten­kin­tuo­sius tuo pa­čiu mė­gi­na­ma ne­tie­sio­giai su­men­kin­ti pro­ble­mos svar­bą.

Bet ga­li bū­ti, kad ke­lia­ma pro­ble­ma yra la­bai sun­kiai spren­džia­ma, ar­ba jai iš­spręs­ti rei­kia daug lau­ko. To­dėl ven­gia­ma bend­rau­ti su mi­tin­guo­jan­čiais, nes išė­jus pas juos, bus bū­ti­na kaž­ką pa­ža­dė­ti. To­kiuo­se mi­tin­guo­se abst­rak­tūs po­li­ti­kų po­kal­biai ne­su­vei­kia. Jei­gu val­džios at­sto­vai ne­ge­ba for­mu­luo­ti aiš­kių pa­ža­dų, ku­rie su­veik­tų ra­mi­na­mai, ge­riau ta­da iš vis nei­ti.

Ki­ta prie­žas­tis – jei­gu prie mi­tin­guo­jan­čių "su­ki­nė­ja­si" opo­zi­ci­ja, val­dan­tie­siems ga­li at­ro­dy­ti, kad bet ku­ri ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ak­ci­ja ga­li bū­ti ini­ci­juo­ta bū­tent opo­zi­ci­jos. Ta­da bet ku­rią vi­suo­me­nės ini­cia­ty­vą "po­li­ti­zuo­ji", sten­gie­si pa­ro­dy­ti, kad tai – tik opo­nen­tų ir jų sim­pa­ti­kų pa­stan­gos "disk­re­di­tuo­ti val­džią".

Bet ko­kiu at­ve­ju, ig­no­ruo­ti mi­tin­guo­jan­čius ga­li­ma tik iš­skir­ti­nais at­ve­jais. Jei­gu tai da­ro­ma nuo­lat, val­džio­je esan­tys po­li­ti­kai pra­de­da vaikš­čio­ti la­bai plo­nu le­du. Kiek­vie­no po­li­ti­ko elek­to­ra­tą su­da­ro ne tik tvir­tai jį pa­lai­kan­tys rin­kė­jai, bet ir to­kie, ku­rie už jį bal­sa­vo tik tik to­dėl, kad ki­ti kan­di­da­tai at­ro­dė dar blo­ges­ni. Taip pat ir ki­tų įta­kai leng­vai pa­si­duo­dan­tys rin­kė­jai.

Tad to­kie "iš rei­ka­lo" bal­sa­vę rin­kė­jai ga­li grei­tai pra­dė­ti abe­jo­ti rink­to po­li­ti­ko veik­la. Jei­gu jis nuo­lat ven­gia ne­pa­to­gių si­tua­ci­jų, ga­li pra­dė­ti at­ro­dy­ti, kad toks po­li­ti­kas ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Ir ne­ti­ki sa­vo tie­so­mis, iš­sa­ko­mo­mis ki­tais ko­mu­ni­ka­ci­niais ka­na­lais.

Jei­gu po­li­ti­kas sa­vi­mi pa­si­ti­ki ir tvir­tai ti­ki sa­vo veiks­mų tiks­lin­gu­mu, pa­grįs­tu­mu ir tei­sin­gu­mu, jis ras bū­dų ir ar­gu­men­tų, kaip tuo įti­kin­ti ir opo­nen­tus. Jei­gu ne jis pa­ts, tai jam dir­ban­tys pa­ta­rė­jai. Ig­no­ruo­ti vi­suo­me­nės, kad ir ga­na ne­skait­lin­gos, ne­pa­si­ten­ki­ni­mą la­bai pa­vo­jin­ga, nes toks el­ge­sys ne ma­ži­na ne­pa­ten­kin­tų skai­čių, o tik di­di­na.

Vie­šų­jų ry­šių pra­kti­kos ten­den­ci­jos į po­li­ti­kų už­da­ru­mą kaip tik ne­kryps­ta, grei­čiau prie­šin­gai. Dar nie­ka­da po­li­ti­kai ne­bu­vo to­kie at­vi­ri, kaip yra šiuo me­tu. So­cia­li­niai tink­lai su­tei­kia po­li­ti­kams ga­li­my­bę ro­dy­ti kiek­vie­ną sa­vo žings­nį. Ir tai ne tik ga­li­my­bė. Tai jau tam­pa pa­rei­ga. Ak­ty­viai ko­mu­ni­kuo­jan­ti vi­suo­me­nė no­ri ir po­li­ti­kus ma­ty­ti taip pat at­vi­rai ko­mu­ni­kuo­jan­čius. Už­da­ri po­li­ti­kai la­bai ri­zi­kuo­ja "iš­kris­ti iš kon­teks­to".

Ta­čiau tai, kaip ir vis­kas, tu­ri ne tik tei­gia­mas, bet ir nei­gia­mas pu­ses – blo­kuo­da­mi kri­ti­kus ir už­liū­liuo­ti pa­lan­kių reak­ci­jų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, po­li­ti­kai ga­li vir­tua­lią erd­vę pra­dė­ti ta­pa­tin­ti su rea­ly­be.