Naujausios
Į klases – pavieniui
Praėjusius mokslo metus Šiaulių mokyklose baigė 389 vaikai iš Ukrainos, darželius lankė 156 vaikai. Koks skaičius ukrainiečių miesto ugdymo įstaigas ims lankyti netrukus prasidėsiančiais Mokslo metais, kol kas tikslinama.
Ukrainiečių švietimo reikalais besirūpinanti įstaigos „Malva“ savanorė Ž. Tolstikova sako, kad kai kurių miesto mokyklų klasėse ukrainiečiams dar skiriamos pavienės rezervinės vietos. Ar jokių lietuvių kalbos pagrindų neturinčiam vaikui sėdėti didelėje klasėje ir klausyti lietuviškai dėstomo dalyko bus naudinga, net nediskutuojama – toks valstybes sprendimas.
„Manau, kad dažnai tai reiškia tiesiog nuobodžiai pasėdėti, o ne pasimokyti“, – teigia pašnekovė.
Kita problema, pasak jos, – iš pedagogo pusės. Jei klasėje sėdi keli lietuviškai nekalbantys vaikai, tai reiškia, kad mokytojas turi prie jų prieiti individualiai, dėstomą dalyką paaiškinti jiems suprantama kalba. Kaip suderinti sklandų mokymo procesą visai klasei, nenuskriaudžiant nei lietuvių, nei ukrainiečių vaikų?
„Naudos mokymo procese būtų tik tokiu atveju, jei mokyklose būtų sudaromos atskiros klasės, skirtos lietuviškai nekalbantiems vaikams, palaipsniui jos integruojant į mokymo procesą lietuvių kalba“, – samprotauja mokytoja dirbanti Žana.
Anot jos, mokymą lietuvių ir rusų kalbomis vykdanti „Santarvės“ gimnazija, kuri vietų iki karo turėdavo, šiuo metu perpildyta. Todėl ukrainiečių vaikai nukreipiami į kai kitas miesto valdžios nustatytas mokyklas. Šiuo metu jas jau sunku pasirinkti pagal gyvenamąją vaiko vietą.
Ž. Tolstikovai žinomas atvejis, kuomet centrinėje miesto dalyje gyvenanti ir kūdikį auginanti moteris vyresnįjį vaiką priversta leisti į mokyklą pietiniame rajone, nes centro mokyklose vietų tiesiog nebelikę. Vienai du mažamečius auginančiai motinai pasirūpinti vaiko nugabenimu į mokyklą – misija beveik neįmanoma.
Savanorė patenkinta bendradarbiavimu su Šiaulių miesto Švietimo skyriumi, tačiau jau aišku, kad vien gerų norų ir pastangų neužtenka. Problemos, įsitikinusi, turėtų būti sprendžiamos valstybiniu lygmeniu.
Vilties teikia tai, kad nuo rugsėjo tęsiamas mokymo procesas tiesiai iš Ukrainos nuotoliniu būdu, todėl šeimos turi pasirinkimą – ar integruotis į Lietuvos švietimą, ar mokytis nuotoliu.
Tik savanorių iniciatyva
Integracijos centre „Malva“ visą vasarą veikia Dienos centras ukrainiečių vaikams. Su keturiomis dešimtimis 6–12 metų vaikų, suskirstytų į dvi amžiaus grupes, dirba aštuoni pedagogai. Vaikai čia mokosi, poilsiauja, dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose, ekskursijose, su kai kuriais dirba psichologas.
„Mūsų tikslas – adaptuoti vaikus, jie juk atvyko iš tikrai neramių vietų. Tuo pačiu užimti juos ir padėti mamos, kurios nori dirbti arba jau yra įsidarbinusios“, – sako Dienos centro veikla besirūpinanti Valentina Kostiuk, pradinių klasių mokytoja iš Ukrainos.
Dienos centre dirbantis filologas iš Kijyvo Aleksej Smirnov su vaikais kalbasi populiaraus mokslo kalba. Užsiėmimus, kurie vaikams tapę ne tik puikios nuotaikos, bet ir žinių šaltiniu, A. Smirnov jau yra vedęs ir keliose miesto mokyklose. Smagu, kad prie vaikų pažintines veiklos daug prisidėjo ir Šiaulių Aušros muziejus, kuris nemokamai rengia edukacijas.
„Malvoje“ veikiantis Ukrainos vaikų dienos centras įkurtas pačių savanorystei pasišventusių žmonių iniciatyva.
„Apmaudu, kad valstybė labai daug sukrauna ant savanorių, neprisiimdama asmeninės atsakomybės ir nespręsdama susidarančių vaikų užimtumo problemų valstybiniu mastu“, – sako ukrainiečių integracijos centro geradariai, kurie dėkingi Šiaulių LIONS klubui, „Alka“ ir keletai privačių asmenų už iniciatyvos atidaryti Dienos centrą palaikymą ir rėmimą.
Turi patirčių ir dėl finansavimo
„Einam į Savivaldybę. Pažada pinigų. Realiai nieko nesame gavę“, – sako „Malvos“ direktorius Sergejus Achmetovas. Ironizuoja, kad miesto vadovas sugeba gražiai nusifotografuoti feisbukui ukrainiečių rengiamuose renginiuose, bet neinicijuoti glaudesnį abipusį bendradarbiavimą.
Pasak jo, panašiai nutiko ir su finansavimu Dienos centro veiklai.
„Buvo pažadas padėti finansiškai. Gavome sudėtingas anketas, kurioms užpildyti prireiktų gal trijų mėnesių. Be to, mūsų mokytojai – dar Lietuvoje nelicencijuoti. Finansavimo – nulis. Ukrainoje – karas, o mes žaidžiame biurokratinius žaidimus“, – teigia vadovas.
Pasigenda iniciatyvų
O Ž. Tolstikova galėtų pasakoti ir pasakoti, su kokiais sunkumais susiduria nuo karo pabėgę žmonės.
Viena iš rimtų problemų – Lietuvos žmonių nuovargis dėl nesibaigiančio karo. Jeigu pirmais karo mėnesiais pagalba buvo akivaizdi, tai šio metu jau sunkiau prisišaukti, o jos reikia ne mažiau, gal net daugiau, nes Lietuvą pasiekė pabėgėliai iš nusiaubtų zonų, kuriems nėra, kur grįžti.
„Reikėtų turėti omenyje, kad didžiuma atvykusiųjų – moterys ir vaikai, iš savo šalies išvykę be nieko ir palikę vyrus kovoti“, – sako pašnekovė.
Įsitikinusi, kad Lietuva nebuvo ir nėra pasirengusi susidoroti su karo akivaizdoje iškilusiais iššūkiais, ir kalba čia eina ne tik apie problemas švietime, bet ir apgyvendinime, socialiniuose reikaluose, kt.
„Valstybė garsiai deklaruoja, kiek Lietuvoje gyvena pabėgėlių iš Ukrainos. Viskas. Toliau beveik visos iškylančios problemos užkariamos ant savanorių. O problemų, patikėkite, iškyla kasdien“.
Ž. Tolstikova, kuri turi artimų giminių okupuotame Chersone, akcentuoja ukrainiečių ir apgyvendinimo problemas. Būstų trūksta. Miestiečiai pastaraisiais mėnesiais jų siūlo ne taip jau gausiai. Be to, iki aukštumų – 400–450 eurų – šoko nuomos kainos. Net ir kelis aukštuosius turinti, bet kalbos nežinanti ukrainietė dažniausiai priimama nekvalifikuotam darbui, už kurį mokamas minimumas – iš ko sumokėti tokias sumas, pasiliekant dar ir pragyvenimui?
Mieste esančios laisvos patalpos gal ir galėtų būti apgyvendintos, tačiau stinga vietos valdžios iniciatyvos problemai spręsti. Dėl to esą įstrigęs laisvų bendrabučių patalpų apgyvendinimas.
Problema, pasak Ž. Tolstikovos, yra tai, kad Lietuva nestrateguoja, kaip tai daro Vokietija ir kitos Europos šalis. Lietuva bėga atsirandančioms problemoms iš paskos – bando spręsti, kai atsiranda. Tuo tarpu Vokietija numačiusi kelis žingsnius į priekį, suplanavusi, kaip elgsis, kokių žingsnių imsis, jei, pavyzdžiui, šalį užplūs dar viena pabėgėlių iš Ukrainos banga.
Pašnekovė įsitikinusi, kad nauja banga rudenį arba žiemą ne tik į Vokietiją, kitas šalis, bet ir Lietuvą neabejotinai ateis, nes iš karo paveiktų zonų ukrainiečiai turės pasitraukti.
„Ir kur mes tuos žmones padėtume? Na, yra bendrabučiai, bet juos reikia remontuoti. Ir tai reikia daryti ne tada, kai ukrainiečiai pradės masiškai vykti į Šiaulius, o dabar, nelaukiant rudens“, – kalba Ž. Tolstikova.
Galvoja, kad Šiaulių valdžia turėtų kuo greičiau padaryti „reviziją“ mieste ir atidžiau peržiūrėti, kokias patalpas galima išnuomoti pabėgėliams. Taip pat įsivertinti, kodėl sutvarkyti bendrabučio aukštai iki šiol yra užrakinti. Puiki iniciatyva VU Šiaulių akademijos, praverti duris savo bendrabučio Šiauliuose, taip pat laukia Savivaldybes palaikymo, susitarimo dėl išlaidų kaštų.
Kalba, sako ponia Žana, neina tik apie nuomos labdarą – daugelis ukrainiečių sutinka sumokėti, gal ne nuo pirmos dienos ir už protingą kainą.
Ji pavyzdžiu stato Estijos vyriausybę, kuri pabėgėliams išnuomojo viešbučius, netgi keltą „Izabella“ į Taliną atplukdė.
