Moteriškas karo veidas

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ukrainiečių integracijos centro įkūrėjai (iš kairės): Regyna Stulginskienė, Žana Tolstikova, Sergejus Achmetovas ir Ala Baniulienė.
Šiauliuose kuriasi nauja organizacija – viešoji įstaiga ukrainiečių integracijos centras „Malva“. Jos pagrindą sudaro iš asociacijos „Karpatai“ pasitraukę savanoriai. Naujojo centro tikslas – ne tik remti karo pabėgėlius, bet ir rūpintis jų bendravimu, įsiliejimu į miesto bendruomenę. Didžiąją dalį karo pabėgėlių sudaro moterys, kurioms šis karas lėmė tapti itin stiprioms – ne tik bėgti iš savo šalies, pasirūpinti savo vaikais, bet ir neparodyti jiems savo silpnumo ir ašarų. Apie moterišką karo veidą kalbėjomės su naujos organizacijos savanoriais.

„Malvos“ logotipą puošia piliarožė – namų jaukumo simbolis

Viena iš Ukrainiečių integracijos centro aktyvisčių pedagogė Žana Tolstikova paaiškino, kad pasitraukė iš asociacijos „Karpatai“, nes norėjo augti ir plėsti integracinę pagalbą karo pabėgėliams.

Savanorė pasakojo, kad yra labai dėkingi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorei Renatai Bilbokaitei, priėmusiai naują organizaciją į laisvas buvusio Šiaulių universiteto patalpas P. Višinskio gatvėje 25.

Centras yra registracijos procese, tačiau jau turi savo logotipą. Iš Ukrainos miesto Krivoj Rogo su sūnumi į Šiaulius atvykusi dizainerė Liubovė Jarmošenko logotipą papuošė piliarožėmis.

Ž. Tolstikova pasakojo, kad piliarožė, ukrainietiškai vadinama malva, pasirinkta dėl to, kad tai augalas, kuris auga prie sodybų, prie namų ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Tai savotiškas namų židinio, jaukumo simbolis.

Pedagogė priminė knygą, kuri vadinasi „Karo veidas nemoteriškas“.

„Deja, mes matome, kad pas mus atvyksta beveik vien moterys su vaikais. Jos gailisi savo namų, šilumos, jaukumo. Aš atnešiau maišelį įvairių gėlių ūgliukų. Moterys sako, kad kambariuose, kuriuose gyvena, tuščios sienos, jos bando sukurti jaukumą. Todėl kurdamos centrą nusprendėme jį pavadinti „Malva“ ir parodyti tą moteriškumą“, – pasakojo viena iš centro įkūrėjų.

Ji pasidžiaugė, kad centre susibūrė puiki komanda. Dauguma savanorių – taip pat moterys. Tarp jų – verslininkės, kultūros, švietimo darbuotojos, turinčios vidinį filantropijos poreikį. Nespėjus įsikraustyti, centro durys jau neužsidaro.

„Mūsų pagrindinis kredo – pagarba, užuojauta ir supratimas žmogui, kuris atėjo, ir bendravimas iš lygių pozicijų. Gerbiame ne tik besišypsančius, bet ir suirzusius. Kartais žmogus būna pavargęs, išsigandęs, piktas, mums net nesuprantama, kaip jis nukentėjęs. Kartais jam atrodo, kad mes čia viską turime jam duoti. Kitose šalyse visą pagalbą suteikia valstybė labai struktūruotai ir konkrečiai, o savanoriai telkiami tik maisto paketams išdalinti. Pas mus savanoriai vykdo daug veiklos, prisiima aprūpinimą būstu, darbu, integracija“, – sakė savanorė.

Nežinia, kada ir kur turės sugrįžti

Dar savanoriaujant „Karpatuose“, naują organizaciją kuriantys žmonės pajuto, kad yra didelis poreikis integruoti atvykusius ukrainiečius į miesto gyvenimą.

Ž. Tolstikova akcentuoja, kad karo pabėgėliams reikia padėti ir su apgyvendinimu, ir su darbu. Baigiasi rezervai ir vis sunkiau tai padaryti. Moteris pastebėjo tendenciją, kad vietiniai žmonės pavargsta nuo pagalbos ukrainiečiams, jau atsako butus, nebenori jų laikyti savo būstuose. Ir tai yra suprantama. Tačiau nežinia, kada karas baigsis, o kai ir baigsis, dalis jų kol kas neturi kur grįžti.

„Atsiranda lietuvių pasyvus protestas: mes irgi blogai gyvename, apie mus niekas nešokinėja. Galima tai suprasti, tačiau situacijos yra nelyginamos“, – sako savanorė.

Kviečia į draugystės pikniką

Centro komanda integraciją mato ir kaip bendravimą. Siekiama sudaryti sąlygas ukrainiečiams bendrauti tarpusavyje.

Du pirmadienius iš eilės mamytės su mažais vaikais buvo pakviestos į sensorinį kabinetą bibliotekoje, kad galėtų pabendrauti tarp savęs, kartu pažaistų vaikai. Į „Baltų centrą“ kvies su moteris su didesniais vaikais.

„Balandžio 22 dieną Ch. Frenkelio vilos kieme darysime draugystės pikniką. Bus koncertinė programa, kur pasirodys ukrainiečiai, „Juventos“ mokyklos vaikai, dalyvaus ukrainiečių aktorė. Būreliai pristatys veiklas. „Aušros“ muziejus pažadėjo edukaciją ir, žinoma, vyks piknikas, bus ukrainietiškų barščių“, – planais dalijosi Ž. Tolstikova, nerimaujanti tik dėl vieno – kad nelytų lietus.

Savanoriai prašo žmonių, galinčių padėti spręsti logistikos problemas, pagalbos. Reikia transporto, degalų, kad ukrainiečių vaikus būtų galima nuvežti į aplink miestą esančias įdomias vietas: Kryžių kalną, Dargaičių, Neverdauskų ūkius, Latvijos Tervetės apylinkes.

„Galėtume vežti ir už savikainos mokestį, tačiau jei žmogus nedirba, jis rinksis nupirkti valgyti, o ne vykti į ekskursiją. Jei darytume mokamą ekskursiją, važiuos vaikai iš tų šeimų, kurių vyrai čia dirba, kurie gyvena geriau. Mūsų tikslas – pirmiausia padėti labiausiai pažeidžiamiems“, – pasakojo pedagogė.

Ž. Tolstikova yra ir gidė. Ji kasmet organizuodavo keliones į Ukrainą, į Lvivą, todėl supranta, kaip gyveno ukrainiečiai. Ji patvirtino, jog matėsi akivaizdūs skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos, tačiau juos ištrynė ir tautą suvienijo karas.

Išsikalbėjus, išsiverkus moterims palengvėja

Centre planuojama įgyvendinti projektą, kuris kol kas sąlyginai vadinasi „Išsikalbėk“. Jo tikslas – surinkti sudėtingas istorijas išgyvenusių moterų pasakojimus ir transliuoti per „Youtube“ kanalą. Viena iš centro įkūrėjų Regyna Stulginskienė sako, jog kol kas dar nebuvo nė dienos, kad besiklausant ukrainiečių asmeninių istorijų nebyrėtų ašaros. Tas istorijas reikia ištraukti iš jų, nes išsikalbėjus joms palengvėja.

„Atėjo jauna moteris su kūdikiu. Ją apėmė isterija. Ji sakė nuolat verkianti. Vyras liko kariauti Ukrainoje, o jie visą laiką buvo kartu. Kitos pasakoja apie žuvusius artimuosius, apie nutrauktą kojytę vaikui, kitas detales. Man toks jausmas, kad tai sapnai. Kad negali to būti 21 amžiuje“, – savo būseną apibūdina savanorė.

Ji kartu su integracijos centro vadovu Sergejumi Achmetovu pasakojo, kaip, praskridus lėktuvui, mergaitės pašoko ir susigūžusios šaukė: „Mama bėgam.“ Ir tai vaikai, kurie turėtų džiaugtis laiminga vaikyste. Savanoriai rengia vaikų piešinių konkursą. Jų piešiniai yra ypatingi, su stipriomis emocijomis.

Centro vadovas kalbėjo apie tai, kad karas privertė jaunas moteris, auginančias nedidelius vaikus, tapti labai stiprioms. Jos ne tik turėjo netikėtai bėgti iš karo kaustomos Ukrainos, bet ir pasirūpinti vaikais. Išsigandusiems savo mažyliams negalėjo parodyti savo baimių ir silpnumo. Vyras pasakojo apie moterį, kuri atėjusi į centrą vaikus išleido pažaisti į kitą kambarį, o pati apsikabinusi savanorę ėmė nesulaikomai raudoti. Išsiklykusi pasakė, kad dabar jai palengvėjo ir ji vėl gali būti stipri.

Prie „Malvos“ savanorių prisijungė juristai. Savanorė Regyna sako, kad ukrainiečiai čia apsistoja, nusiramina ir prasideda gyvenimas. Kyla klausimų – ištekėti čia galima ar ne, išsiskirti galima ar ne.

Centro vadovas pasakojo, kaip atėjusi nėštukė ir pyko, kad ją poliklinikoje ignoruoja, nes yra ukrainietė, niekas su ja nesikalba rusiškai. Paėmė iš jos telefono numerį, paskambino, o poliklinikos registratūroje atsiliepė jauna mergina, kuri rusų kalbos nė nemoka. Kai išaiškini, visiems pasidaro paprasčiau.

Ukrainos studentų neaiškūs reikalai, nežinia, ar jie galės tęsti studijas Lietuvoje. Yra neįgaliųjų, turinčių specialiųjų poreikių. Pasiūlė jiems Dienos centrą, labai dėl to apsidžiaugė.

S. Achmetovas apgailestavo, kad miesto mokyklose nėra prailgintos dienos grupių, todėl ukrainietėms yra problemų įsidarbinti. Nuo pietų jos turi iš mokyklų pasiimti vaikus. Todėl centro planuose – ukrainiečių mokykla. Yra tuščių mokyklų pastatų.

„Niekaip negalime prisibelsti į Savivaldybės Švietimo skyrių, Socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrių. Niekas nekelia ragelio arba užimta. Lieka neatsakyti klausimai. Dėl pašalpų nėra aišku. Vieni nueina, sako gausite tada, kai gausite ID kortelę. Ateina gavę, sako ne, pašalpą gali gauti, kol neturi ID kortelės. Kiek žmonių apgautų, o atsakymų negauname“, – apie probleminį bendravimą su Savivaldybe pasakojo savanoriai.