„Turime rūpintis savo kultūra – ji valstybės pagrindas“

Redakcijos archyvo nuotr.
Zenonas Eimutis Sabalys sako, jog reikia ne verkšlenti, o gyventi: „Aš visą laiką mokausi, nes visi yra už mane protingesni.“
Šiaulių miesto garbės pilietis, Lietuvos nusipelnęs inžinierius, visuomenės veikėjas Zenonas Eimutis SABALYS sausio 2 dieną švenčia gimtadienį. Jam 2022 metais sukanka 83 metai. Koks yra ilgo ir laimingo gyvenimo receptas? „Kiek genai tau duoda ir kiek pasižiūrėjęs į viršų gauni“, – sako Z. E. Sabalys.

Jis dalijasi mintimis su „Šiaulių kraštu“, kurį skaito nuo pirmojo numerio. Metams baigiantis ir Naujuosius sutinkant, esame dėkingi savo kraštiečiams ir ištikimiems „Šiaulių krašto“ skaitytojams, kurie dalijasi savo gyvenimo istorijomis, išmintimi ir lūkesčiais.

 

Džiaugsmas, kad atžalos Lietuvoje

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šventiniu laikotarpiu? Kuo džiaugiatės?

– Aš džiaugiuosi, kad šeimos jaunimas mane aplankė per šv. Kalėdas ir dabar dar turiu svečią iš Vilniaus – jauniausiąjį anūką. Džiaugiuosi, kad mano abi dukros su savo šeimomis yra Lietuvoje. Visokių laikotarpių – geresnių ir blogesnių – teko išgyventi, bet svarbiausia, kad dabar visi yra Lietuvoje. Baigė mokslus, dirba. Turiu tris anūkus.

Vyriausias anūkas studijas baigė Vilniuje, yra statybos inžinierius, kaip jo prosenelis, mano tėvas. Ir aš pats esu statybos inžinierius, ir mano žentas yra statybos inžinierius.

– Vadinasi, statybos inžinerija – šeimos profesija ir tradicija?

– Nedrįsčiau taip teigti. Tiesiog taip susiklosto.

Anūkė yra dizainerė, aukštuosius mokslus irgi baigė Vilniuje ir dirba Vilniuje pagal specialybę. Mano abi dukros ir anūkė yra baigusios Šiaulių dailės mokyklą, o jauniausias anūkas dabar mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jis baiginėja „pradžios mokyklą“. Gal ir ne menus rinksis, bet menas niekam nekenkia.

Aš džiaugiuosi, kad mes visi šeimoje pripažįstame mokslą – visi suaugę esame pasiskiepiję nuo kovido. Aš jau trečiu skiepu pasiskiepijau. Manau, kad ir jauniausiąjį anūką artimiausiu metu skiepys.

Džiaugiuosi, kad mano sesuo yra sveika gyva, irgi jau po trečio skiepo. Ji, beje, irgi inžinierė, tik ji „kietesnė“ – gelžbetonininkė-konstruktorė. Gyvena Kaune. Sesuo už mane jaunesnė penkeriais metais, bet irgi jau „trečiojo amžiaus“.

Tėvų gyvenimas

– Per gimtadienius visada prisimename savo tėvus. Kokie buvo Jūsų tėveliai?

– Mano tėtis Juozas Sabalys, kaip sakiau, buvo statybos inžinierius. Prieš karą baigė Kaune mokslus – Aukštesniąją technikos mokyklą. Tėtis dirbo Kauno miesto savivaldybės statybos skyriuje, kuriam vadovavo žymus tarpukario inžinierius architektas Stasys Kudokas. Dirbo ir su inžinieriumi architektu Karoliu Reisonu. Tad Reisono pavardę jau nuo vaikystės gerai žinojau.

Per karą 1944 metais iš Rokiškio, į kurį tėvai buvo persikėlę, traukėmės į Žemaitiją. Šiauliuose ešeloną bombardavo. Man penki metai, o sesutei vos vienas mėnuo. Pamenu, kaip geležinkelio stoties parkelyje tėvai mus spaudė prie žemės užgulę. Savo kūnais saugojo mus nuo skeveldrų.

Apsigyvenome pas mamos seserį Balsėnuose, Kretingos apskrityje. Lankiau Balsėnų kaimo mokyklą. Mokiausi kartu Kazimieru Antanavičiumi, kuris tapo Kovo 11-osios akto signataru, bet tik po jo mirties tai išsiaiškinau. įdomios yra tokios sąsajos. Mano dėdės Račkaus sodyba buvo netoli Antanavičių sodybos. Netoli buvo ir Jurgio Šaulio, Vasario 16-osios akto signataro, giminių sodyba.

1948 metais, kai vyko didžiausias trėmimas, staigiai, per kelias valandas susiruošę, išvažiavom į Klaipėdos kraštą. Mama vis sakydavo, kad turi nuojautą, jog reikia dingti iš kaimo. Taip atsidūrėme Šilutėje, ten baigiau vidurinę mokyklą. Tėtis dirbo statybų objektuose. Tada Šilutėje iš viso gal du statybos inžinieriai ir tebuvo. Augau tarp mūrų ir plytų, žinojau, kaip jas mūryti, nes tėtis mane visur veždavosi, o mama sesutę globojo.

Mama buvo baigusi Aukštesniąją sodininkystės mokyklą, kažkiek dirbo pagal specialybę, o vėliau namuose šeimininkavo. Mėgo dainuoti, buvo muzikali. Muzikalumą paveldėjom ir aš, ir sesuo. Abu studijuodami dainavom KPI akademiniame chore „Jaunystė“. Džiaugiuosi, kad dabar abu buvome pakviesti į Lietuvos universiteto choro, iš kurio kilęs choras „Jaunystė“, 95-mečio minėjimo koncertą. Drįstu sakyti, jog ir mano dukros, ir anūkai yra muzikalūs.

Su mamos vardu man yra susijusi Vasario 16-osios šventė. Kai sovietmečiu ją švęsdavome, niekas negalėjo prikibti. Sulaukęs pretenzijų, atsikirsdavau: „Mano mama Julija ir mano uošvė Julija – mes švenčiame vardadienį.“

Kai tėvus prisimenu, apgailestauju, kad per mažai jiems dėmesio skyriau, kad negalėjau dažniau kartu pabūti.

Tėtis mane įpareigojo lankyti ir prižiūrėti Šilutėje palaidoto Petro Šniukštos, Lietuvos generolo, Lietuvos kariuomenės teismo pirmininko, kapą. Mano tėvai, kol buvo gyvi, jo kapą saugojo ir prižiūrėjo. Sovietai būtų žinoję, kur Petras Šniukšta palaidotas, kaulus būtų iškasę. Šilutėje amžių jis nugyveno kaip paprastas seneliukas. Tik kai jį 1952 metais laidojo, karstą vežė į vežimą pakinkytas baltas arklys. Generolui priklausė baltas žirgas.

Aš labai stebėdavausi, matydamas, kaip mano dukra, atvažiavusi į Šilutę, ilgai su tėčiu kalbėdavosi. Pasiimdavo kavos puodelį ir klausydavosi jo pasakojimo, o jis vis kalbėdavo ir kalbėdavo. Kaip aš dabar su anūku (juokiasi).

Seneliai su anūkais visada gerai sutaria, nes tėvai – ta grandis šeimoje, kuri turi darbus dirbti, neturi tiek laiko vaikams, kiek seneliai.

Kai man teko dirbti Naujojoje Akmenėje, statant „Akmenės cementą“ , ir dar Mažeikiuose, dukras žmona augino. Namo grįždavau tik sekmadieniais, nes dirbome šešias dienas per savaitę.

Geriausi prisiminimai yra iš tų jaunystės dienų, kai dirbau statybinėse organizacijose. Iki šiol su jaunystės dienų draugais susitinkame ar telefonu pasišnekame. Klampojo molį kartu su mumis tada ir Algirdas Brazauskas, kuris vis atvažiuodavo dėl statybos reikalų. Esame kartu ir vakarieniavę, o vakarienė – duona ir kiaušinienė.

Ant paso – pirmoji statyba

– Ar „Akmenės cementas“ buvo pirmoji Jūsų statyba?

– Ne. Pirmąją mano statybą „nešiojate“ su Lietuvos piliečio pasu. Paskutiniame jo puslapyje yra Ventės rago švyturio, prie kurio man teko dirbti, atvaizdas. 1960 metais buvo dideli potvyniai ir Ventės rago švyturys buvo tapęs sala. 1960 metų pabaigoje–1961 metų pradžioje teko užsiimti jo tvirtinimo darbais, supylėm pylimą, vežėm akmenis iš Skuodo rajono, jais grindėme krantinę. Tai buvo mano pirmasis objektas.

1962 metais atvažiavau dirbti į Šiaulius.

Kasmet važiuodavau Ventės rago švyturio žiūrėti, ar tie krantinės akmenys dar tebėra, ar neišplauti. Turiu pasakyti, jog 95 procentai tų akmenų stovi savo vietoje. Tik paskutinius porą metų nevažiavau dėl karantino.

– Šauliuose gyvenate šešis dešimtmečius. Kai buvote sveikinamas su 80-mečiu, sveikintojai, turėdami mintyje, kiek objektų mieste esate statęs, sakė: „Šiauliuose, kur pažvelgsi, Sabalys“.

– Ne aš Šiaulius stačiau, aš tik dalyvavau juos statant. Dirbo architektai, statybininkai, o aš buvau atsakingas už statybas ir architektūrą, už Šiaulių 750 metų jubiliejui statytus objektus, dirbdamas miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.

Ventės rage – mano vadovavimas buvo tiesioginis, Akmenės pramoninį geležinkelį statant – taip pat. 150 žmonių mano komandoje buvo. Už „Akmenės cemento“ statybą man suteikė Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardą 1974 metais. Buvau 35 metų, tuomet jauniausias inžinierius, pelnęs tą vardą.

Man visada patiko gamyba, o ne biurokratinis darbas. Dirbau tą darbą, bet jis man buvo lyg privalomas reikalas. Ne iš karto sutikau jį dirbti, kai Vilius Kazanavičius, Vykdomojo komiteto pirimininkas, ėmė kviesti.

– Esate žinomas ne tik kaip Lietuvos esperantininkų sąjungos narys, priklausote ir Šiaulių žemaičių kultūros draugijai „Saulaukis“. Gimėte Kaune, o laikote save žemaičiu?

– Aš gimiau Aleksote (tikslina oficialią gimimo vietą, Aleksotas – Kauno dalis kairiajame Nemuno krante), o Užnemunė jau priklauso Žemaitijai. Taip sako ir istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas, remdamasis istoriniais faktais. Mano mama žemaitė, mano tėtis aukštaitis.

Kai laidojome gruodžio 17 dieną Anapilin išėjusį skulptorių Aloyzą Toleikį, tik nekrologą perskaitęs sužinojau, kad jis kilęs iš ten, iš kur kilusi ir mano mama, visai iš gretimos parapijos. Tik iš nekrologo sužinojau, jog ir daktaras Alfonsas Stakėnas, kuris taip pat mirė gruodžio 17 dieną, buvo kilęs iš Rokiškio apskrities, kur mano tėvas dirbo prieškariu, Rokiškyje mes gyvenome ir gimė mano sesutė.

Kaip gaila per vėlai sužinoti, kad tai buvo tavo krašto žmonės, o tu praleidai laiką ir progą su jais apie tai pasikalbėti.

– Ar ne per mažai mes kalbamės apie savo šaknis, šeimas?

– Nelabai yra su kuo apie tai dalintis. Į svečius vienas kito nebekviečiame. Kiekvienas turime savo istoriją, savo laimes ir nelaimes, savo liūdesį. O tiems, kurie gimė prieš trisdešimt metų, sunku ir suprasti mūsų patirtis.

Kodėl, pavyzdžiui, aš labai rimtai žiūriu į dėl pandemijos skelbiamus karantinus?

Važinėju lankyti kapų į Švėkšną, ten palaidota mano močiutė. Tame pačiame šeimos kape yra palaidota 11 mano dėdžių ir tetų. Jie mirė nuo ispaniškojo gripo, kuris siautėjo 1918–1920 metais, o atėjo į tą pasienio kraštą per Mažąją Lietuvą, Prūsiją. Mano mamos šeimoje gimė 15 vaikų, o užaugo tik 4. Mama išgyveno, nes jai tada jau buvo devyni metai, jau buvo sutvirtėjusi. Pamenu, kaip mama pasakojo: „Vieną nabašniką palaidojam, pareinam, o jau kits nabašniks gul.“ Vienas po kito žmonės pasienio krašte mirė.

Kodėl tada pandemija labiau neišplito? Todėl kad su arkliu nelabai kur nuvažiuosi – penki kilometrai į bažnyčią, penki kilometrai – į turgų. Toliau nebėr judėjimo. Natūralus karantinas.

O dabar visur lakstoma, lyg daug ko netektum praleidęs kokią pramogą.

Apie nueinančius metus ir svajones

– Kokie Jums buvo šie metai?

– Sakyčiau labai geri. Dukros sveikos, mano anūkai sveiki, sesuo sveika. Draugai Klaipėdoje nespėjo trečio skiepo gauti, persirgo, bet sirgo nesunkiai.

Mokslu reikia pasitikėti, o ne plepalais tikėti, kad pasiskiepijus uodega ar ragai išaugs. Labai esame patiklūs visokiems pliurpalams.

– Koks yra ilgo laimingo gyvenimo receptas?

– Kiek genai tau duoda ir kiek į viršų pažiūrėjęs gauni. Man patinka vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiai, kad „mes dirbame tam, kad jūs visi patektumėte į dangų.“

Nėra ko verkšlenti, kiek gali, tiek gyveni. Aš visą laiką stengiuosi mokytis, nes visi už mane yra protingesni (juokiasi).

– Ko palinkėtumėte Naujais Metais? Kaip manote, kokie jie bus?

– Nesu burtininkas. Manau, Naujieji bus tokie, kokių norėsime.

Linkiu visiems sveikatos. Mes turime labai rūpintis ir savo kultūra. Kultūra yra valstybės ir ekonomikos pagrindas. O vis dar sakoma, pirmiausia kelkime ekonomiką, o paskui jau kultūra rūpinsimės.

Kultūra prasideda, kai tik kūdikis gimsta – su motinos pienu. Ar mama savo vaikui dainuoja lopšinę, ar keikiasi jį maitindama – nuo čia viskas prasideda.

XIX amžiuje Lietuvą gelbėjo švietimas, knygų gabenimas iš Mažosios Lietuvos, lavinimasis, svetur mokymasis. Už kultūros mes visą laiką kabinomės ir XX amžiuje.

Kultūringai turime kalbėtis ir su kaimynu, net jei jis nepatinka. Ir valstybės taip turi kalbėtis. Mes demokratijos į Baltarusiją ne eksportuosime, patys baltarusiai demokratijai turi subręsti per kančias ir kraują. Galime tik jiems padėti, lavinti, priglausti persekiojamus.

– Esate sakęs, jog kiekvienas darbas turi prasidėti nuo svajonės. Ar turite svajonių?

– Kažkada svajonė buvo, kad Šiauliai turėtų Teniso kortus. Ji išpildyta. Naujų svajonių nekuriu, jos gali ir sudužti.

Svajonė būtų, kad miestui liktų Zubovų rūmai. Jie pačių Zubovų buvo miestui dovanoti ir juose meno žmonės galėtų kurtis. Veikti reikia ne imituojant veiksmų. Vien elektroniniais paštais nieko neišspręsi. Reikia žmogiškojo faktoriaus, reikia ir ranką paspausti mėgstamiems ir nemėgstamiems pareigūnams, ir labas pasakyti.