Naujausios
Apie prioritetus
– Ką manote apie diskusiją dėl naujos salės statybos ir „Saulės“ koncertų salės rekonstrukcijos atidėjimo, o gal ir atsisakymo?
– Diskusijoje, ar reikia Šiauliams koncertų salės, jaunas žurnalistas „Šiaulių krašte“ retoriškai klausia: „Sapnas ar tikrovė?“ Kunigaikštis Gediminas susapnavęs įkūrė sostinę.
Tik dabar ne laikas salėms statyti ar rekonstruoti. Mano vertinimu, visos lėšos ir jėgos turi būti skiriamos kovai su pandemija ir jos pasekmėmis. Jas jausime mažiausiai dvejus metus.
Valdžia žmonių yra išrinkta sprendimams priimti. Ji turi spręsti, kokias išlaidas mažinti – nei aš, nei jūs to nenuspręsime. Manau, jog pandemijos pasekmėms likviduoti, numatytų beveik 2 milijonų eurų Savivaldybės lėšų tikrai nepakaks. Todėl Savivaldybės elgesys šiuo atveju yra teisingas. Patinka ar nepatinka toks sprendimas, bet būtų nepadoru diskutuoti.
– Jūs ne kartą esate pabrėžęs, jog kultūra turi būti prioritetinė sritis. Ką realiai matome mieste?
– Ne vienas svarstome, ko trūksta Šiaulių gyvenime, kad miestas trauktų į save meno, mokslo, technikos ir aukštų technologijų verslo žmones?
Dar 2014 metais Šiauliuose savivaldybėje vykusioje mokslo konferencijoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriai urbanistai įvardijo problemą, mažinančią miesto patrauklumą – sumenkusį gyventojų mentalitetą. Šiaulių miesto dienų konferencijoje universiteto ekonomikos katedros dėstytojos, mokslų daktarės, atlikusios tyrimus, teigė, kad esminis faktorius kviečiantis investuotojus ir aukštos kvalifikacijos specialistus yra miesto kultūrinio gyvenimo lygis, saugi aplinka, visuomenės mentalitetas.
Išsivysčiusiose, moderniose šalyse kultūra yra ekonomikos pagrindas. Šiaulių miesto istorijos tarpsniai, kada kultūros, klasikinio meno, mokslo puoselėjimui buvo skiriamas didelis dėmesys, miestą darė patraukliu ir sėkmingai socialiai ir ekonomiškai besivystančiu.
Tai sakytina apie prieškario Šiaulius ir pokario, aštuntojo dešimtmečio Šiaulius, kada į miestą buvo pakviesta nemažai architektų, aktorių, įžymi teatro režisierė, dailininkų, įkurtas choras „Polifonija“, Šiaulių dailės mokykla, sustiprėjo ŠPI menų fakultetas, vyko miesto dainų šventės, respublikiniai pučiamųjų orkestrų festivaliai, studentų festivaliai „Gaudeamus“, kiti renginiai.
Neginčijamai svarbiausi nepriklausomybės metų pasiekimai Šiauliuose – tai Šiaulių vyskupijos ir Šiaulių universiteto įkūrimas, tik jis nyksta. Kultūros srityje – tai vaikų ir jaunuolių choras „Dagilėlis „, ugdomas įkurtoje dainavimo mokykloje, visoje Lietuvoje žinomas, 45 gyvavimo metus atšventęs, valstybinis kamerinis choras „ Polifonija“, 35 metus gyvuoja kamerinis orkestras.
Puikiuose Ch. Frenkelio vilos rūmuose retkarčiais klausomasi kamerinės muzikos. Bet Šiauliams trūksta prestižinės geros akustikos salės klasikinei muzikai.
„Dagilėlis“, „Polifonija“, Šiaulių kamerinis orkestras gastroliuoja Lietuvoje, Europoje ar net už jos ribų, tačiau Šiauliuose šie kolektyvai, norėdami lavinti šiauliečius, to atlikti negali. Miestiečiai „Saulės“ salėje gali tik „žiūrėti“ koncertus. Nes klausytis tikros muzikos nėra galimybės, ji girdima tik įgarsinta, neretai labai blogai.
Šiauliečiai negali klausytis geros fortepijono muzikos, negalime pasikviesti aukšto lygio pianistų. Be bažnyčių, „Polifonijos“ salė yra vienintelė salė, tinkanti dainuoti ar muzikuoti be įgarsinimo.
Operos žvaigždė, buvusi šiaulietė Viktorija Miškūnaitė po koncerto guodėsi „Šiaulių krašto“ korespondentei, kad „Šiauliai neturi koncertų salės, kuri tiktų klasikinei muzikai, klasikos atlikėjams, kurie nemėgsta dainuoti su įgarsinimu. Norisi Šiaulių žmonėms atvežti gyvą muziką, pritraukti į Šiaulius gerų menininkų“.
Dar 1986 metais, švenčiant Šiaulių vardo paminėjimo 750 metus, buvo siūloma, kad MIESTO SALĖ galėtų būti pastatyta netoli Šiaulių dramos teatro. Tačiau šis sklypas, vėliau nepaisant visuomenės protestų buvo paskirtas Vilniaus bankui. Kitas sklypas prie Prisikėlimo aikštės buvo parduotas privačiam asmeniui. Šioje teritorijoje statyti salę galimybė beveik išnyko.
Kai kas tvirtina, kad „Saulės“ salė išsprendžia visas kultūros patalpų problemas. Gerą „Saulės“ salės akustiką sukurti nerealu, galima pagerinti tik įgarsinimą. Rekonstrukcija neišsprendžia miesto kultūros strateginių tikslų. MIESTO SALĘ reikia pastatyti kito finansinio periodo pradžioje, po 2020 metų.
Miesto salės vizija
– Kokią salės viziją siūlote?
– Neturiu tikslo įtakoti architektų sprendimus. Tik noriu pateikti savo samprotavimus dėl MIESTO SALĖS. Tai sąlyginis pavadinimas, ne vienos funkcijos statinys. Geros, natūralios akustikos salė, klasikiniam menui, 600–900 vietų su reikalingomis šiai funkcijai atlikti patalpomis. Gali tikti ir kongreso funkcijai.
Miesto salė, skirta klasikinei muzikai, galėtų turėti dvasinį ryšį su miesto Savivaldybe. Čia galėtų vykti svarbių valstybės dienų minėjimai, miestui nusipelniusių žmonių pagerbimas. Tai ne antri kultūros namai. Miesto salės komplekso paskirtį, ypač koncertinės salės parametrus ir kokybę architektai turėtų aptarti su miesto klasikinės muzikos labiausiai patyrusiais dirigentais ir kolektyvų vadovais. Su klasikinės muzikos specialistais aptartina salės vieta ir jos alternatyvos. Ne buvę merai, ne dabartiniai politikai, o specialistai turi siūlyti sprendimus.
– Nuo ko siūlytumėte pradėti?
– Nuo svajonės. Mano svajonė, pavyzdžiui, kažkada buvo Teniso kortai (Z.E.Sabalys buvo šios statybos, pradėtos dar 1989 metais baigimo iniciatorius pirmosios kadencijos miesto Taryboje – red.past.). Juos pavyko pastatyti sunkiais laikais tik atkūrus Nepriklausomybę ir iki šiol ji atitinka tarptautinius standartus. Pinigų ir tada trūko, prisidėjo pramonininkai. Gal ir dabar mecenatų atsirastų ?
Bet šiemet miesto salei pinigų nė nereikia. Siūlyčiau, pirmiausia, muzikų autoritetui Remigijui Adomaičiui, „Dagilėlio“ vadovui, kuris koncertavo ir matė daugybę pasaulio salių, pavesti suburti muzikų grupę, kuri mąstytų, kokių parametrų ir kokybės salės reikia. Jų žodis turi būti lemiamas.
Iš latvių, estų požiūrio į kultūrą reikia mokytis. Po Nepriklausomybės atkūrimo latviai, būdami dar skurdūs, renovavo savo operą. Ir pradėjo žmonės važiuoti į operą, nešti pinigus.
Liepojoje kino teatrą nugriovė ir pastatė koncertų salę – ji yra bazė europinio lygio simfoniniam orkestrui. Austrai architektai salę projektavo, o akustiką projektavo vokiečiai. Per 1 000 vietų yra. Latvių klausė, iš kur Liepojoje bus tiek žiūrovų, atsakė, jog pusė Lietuvos važiuos – ir važiuoja. 30 milijonų eurų kainavo, iš jų 20 milijonų buvo europiniai pinigai, 5 milijonus eurų investavo valstybė, 5 milijonus eurų – miesto biudžetas. Manau, 5 milijonus eurų ir Šiauliai rastų.
Ventspilyje koncertų salė pastatyta. Cėsyje, kur yra tik 20 tūkstančių gyventojų, 800 vietų koncertų salė pastatyta, kainavo 14 milijonų eurų. Rėzeknėje yra taip pat. Kultūra davė judėjimą verslui, ekonomikai.
Estai Piarnu mieste taip pat turi pasistatę koncertų salę 550 vietų – bazę savo simfoniniam orkestrui. Suomijoje esu buvęs Lahtis miesto J. Sibelijaus koncertų salėje, joje daug klijuoto medžio konstrukcijų, 20 milijonų eurų kainavo, medieną statybai verslas aukojo.
Šie pavyzdžiai rodo, kad galima pastatyti koncertų sales. Svajonę, jeigu labai nori, galima įgyvendinti.
Nesiūlau griauti „Saulės“, jai galima rasti prasmę. Bet štai perskaičiau „Saulės“ praėjusių metų veiklos ataskaitą – 229 koncertai buvo. Tarp jų su tokiais pavadinimais: „Neištikimybės spąstai“, „Alkoholio biblija“, „Vyrų striptizas“. Prie tokio repertuaro nereikia jokios rekonstrukcijos, o orkestrai gali repetuoti kitose miesto ( ir ne tik ) salėse.
