Stiprybė – šeimoje ir tikėjime

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Bar­bo­ra ir Jo­nas Vit­kaus­kai to­kie – jau še­šis de­šimt­me­čius: pa­si­rė­mę vie­nas į ki­tą ir dėl to kur kas tvir­tes­ni.
Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Lin­ku­vo­je, gy­ve­nan­tiems Bar­bo­rai ir Jo­nui Vit­kaus­kams šie me­tai – skli­di­ni ju­bi­lie­jų.
Atš­ven­tę dei­man­ti­nes ves­tu­ves, abu šį pa­va­sa­rį švęs 85-ąjį ju­bi­lie­jų. Ju­bi­lie­ji­nius gim­ta­die­nius šie­met švęs ir trys jų vai­kai.
"Gy­ve­ni­mas yra pui­kus, jei ne­ka­muo­ja li­gos ir esi ap­sup­tas ar­ti­mų žmo­nių", – vie­nas ki­tam ant­ri­na "dei­man­ti­niai" jau­na­ve­džiai.

Ka­ra­liš­ka šven­tė su dia­de­ma

"Mū­sų gy­ve­ni­mas – ir sun­kus, ir įdo­mus, ir nie­kuo ney­pa­tin­gas. Žiū­rint iš ku­rios pu­sės ir ko­kio­mis aki­mis į jį žiū­rė­si. Bet jis yra mū­sų", – praū­žus dei­man­ti­nių ves­tu­vių šven­tei, į ku­rią su­gu­žė­jo še­šios de­šim­tys sve­čių, svei­ki­no ra­jo­no val­džia, kal­ba Bar­bo­ra ir Jo­nas Vit­kaus­kai.

Po­nios Bar­bo­ros vei­de te­bes­pin­du­liuo­ja "dei­man­ti­nės" šven­tės at­gar­siai. Mo­te­ris ne­ga­li ne­pa­si­džiaug­ti sa­vo šven­ti­ne ap­ran­ga – at­ne­ša pa­ro­dy­ti su­kne­lę, ku­rią nu­si­pir­ko spe­cia­liai šven­tei, ant so­fos pa­že­ria duk­ros tai pro­gai do­va­no­tus pa­puo­ša­lus, tarp ku­rių – ir dia­de­ma, ku­ria pa­si­puo­šė per šven­tę.

"Mū­sų ka­ra­lie­nė – taip ma­ne vi­si va­di­no. O jau pri­si­šo­kom vi­si – ki­tą ry­tą vi­sus kau­lus skau­dė­jo", – šyp­so­si.

Po­nas Jo­nas san­tū­res­nis: "Už­ten­ka tų nuo­trau­kų. Krū­vą pri­fil­ma­vo ir pri­fo­tog­ra­fa­vo", – kuk­li­na­si, kai pa­pra­šau pa­ro­dy­ti šven­tės ir šei­mos fo­tog­ra­fi­jų.

Ir taip ko­ne vi­so po­kal­bio me­tu: žmo­na gu­ves­nė, no­rin­ti pa­si­da­lin­ti džiu­gio­mis aki­mir­ko­mis, o vy­ras kar­tas nuo kar­to ją vy­riš­kai pri­stab­dan­tis.

B. Vit­kaus­kie­nė pri­pa­žįs­ta ir šei­my­ni­nia­me gy­ve­ni­me šei­mos vai­rą daž­niau­siai lai­kiu­si sa­vo ran­ko­se.

"Jis man al­gą par­neš­da­vo ir vis­ką su­lig ka­pei­ka ati­duo­da­vo, o aš jau žiū­rė­da­vau, ką pirk­ti, kiek pa­tau­py­ti. Bet pi­ni­gų už­ra­ki­nu­si ne­lai­kiau: rei­kia Jo­nui – jis pa­sii­ma.

Sten­gė­mės gy­ven­ti tau­piai nuo pat bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džios, nes ne­tu­rė­jom, kas mums pa­dė­tų, vis­ką už­gy­ve­nom pa­tys. Ir ves­tu­ves sau iš­si­kė­lėm pa­tys, ir vai­kams iš­kė­lėm", – pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Gy­ve­ni­mas ne­le­pi­no

Že­mai­ti­jo­je, aš­tuo­nių vai­kų šei­mo­je, gy­ve­nu­si B. Vit­kaus­kie­nė sun­kų gy­ve­ni­mą me­na nuo pat vai­kys­tės. Dar vi­sai jau­na pas gi­mi­nai­čius pra­dė­ju­si dirb­ti auk­le, o vė­liau – įsi­dar­bi­nu­si par­duo­tu­vė­je, pa­dė­da­vo ir var­gin­gai gy­ve­nu­siai ma­mai.

J. Vit­kaus­ko pen­kių vai­kų šei­ma ir­gi ne­bu­vo ap­te­ku­si tur­tais.

"Su­si­pa­ži­no­me šo­kiuo­se, kur abu mė­go­me atei­ti pa­si­links­min­ti po dar­bo sa­vai­tės. Šo­kiai, dar fut­bo­lo var­žy­bos bu­vo vie­nin­te­lės mū­sų pra­mo­gos", – jau­nas die­nas me­na J. Vit­kaus­kas.

Po­nia Bar­bo­ra iki šiol ne­ga­li pa­mirš­ti sa­vo nuo­la­ti­nio sku­bė­ji­mo tarp dar­bo ir šei­mos.

"Atei­ni į dar­bą prieš aš­tuo­nias, o ten jau lau­kia pir­kė­jai. Po­pu­lia­riau­sia pre­kė Lin­ku­vo­je bu­vo iš Lat­vi­jos at­vež­tos žu­ve­lės. Per dvi die­nas po pen­kias to­nas par­duo­da­vom. Ir vis­ką pa­čioms su­tam­py­ti, su­sver­ti rei­kė­jo. Pir­kė­jų ei­lės iš­si­ri­kiuo­da­vo", – pri­si­mi­nu­si šyp­so­si mo­te­ris.

Pa­sak jos, per pie­tų per­trau­ką ji pa­knops­tom lėk­da­vo na­mo, nes rei­kė­jo vai­kus pa­mai­tin­ti, kiau­les, ku­rių lai­ky­da­vo po še­šias-sep­ty­nias, pa­šer­ti. Pra­bė­gus va­lan­dai – vėl at­gal.

47-erius me­tus elekt­ros tink­lų dar­buo­to­ju pra­dir­bęs J. Vit­kaus­kas pie­tų na­mo ne­grįž­da­vo – ry­tą išė­jęs, pa­rei­da­vo tik va­ka­re.

"Gal ir dėl to pyk­tis lai­ko ne­tu­rė­jom – kas­dien dar­bas, šei­ma, ūkis. Bet jei ir su­si­ki­vir­čy­da­vom dėl ko nors, il­gai ne­si­pyk­da­vom. Išei­ni į lau­ką ar į ki­tą kam­ba­rį ir iš­ga­ruo­ja vi­si pyk­čiai. Svar­biau­sia vie­nas ki­tą gerb­ti ir pa­lai­ky­ti", – bend­ro gy­ve­ni­mo tie­so­mis da­li­ja­si B. Vit­kaus­kie­nė.

Pa­sak jos, vy­ras ne­trykš­da­vo džiaugs­mu jai per ato­sto­gas va­žiuo­jant į sa­na­to­ri­ją, ta­čiau vi­sa­da, jai iš­vy­kus, pui­kiau­siai su­si­tvar­ky­da­vo na­muo­se, o grį­žus, jau vi­sa šei­ma vyk­da­vo pail­sė­ti kur nors prie jū­ros.

Ar­ti­mų­jų ir ti­kė­ji­mo ap­sup­ti

Užau­gi­nę tris vai­kus, su­lau­kę sep­ty­nių anū­kų ir dvie­jų proa­nū­kių (dar vie­nas proa­nū­kis – pa­ke­ly), Vit­kaus­kai šian­dien džiau­gia­si bend­ra­vi­mu su jais.

"Duk­ra iš Vo­kie­ti­jos pa­skam­bi­na be­veik kiek­vie­ną die­ną. Mes ir­gi ten bu­vom tris kar­tus – vie­ną­kart abu, ki­tus kar­tus – vy­ras. Sū­nūs ir­gi daž­nai pa­skam­bi­na, tik at­va­žiuo­ti da­bar jau re­čiau at­va­žiuo­ja – daug dir­ba. Nors anks­čiau čia bū­da­vo jų ke­lio ga­las. Bet mes gy­ven­ti nė pas vie­ną, kol dar kru­tam, ne­no­rė­tu­me", – at­vi­rau­ja B. Vit­kaus­kie­nė ir pa­ro­do ant sie­nos ka­ban­čią fo­to­kom­po­zi­ci­ją, ku­rio­je jie­du su Jo­nu, jau­na­ve­džiai, ir vi­sų tri­jų vai­kų ves­tu­vi­nės nuo­trau­kos.

Po­nia Bar­bo­ra no­rė­jo prieš akis ma­ty­ti bū­tent to­kias nuo­trau­kas, ku­rio­se jie­du – jau­ni, my­lin­tys ir gra­žūs ir to­kie pat jų vai­kai, sa­vo ves­tu­vių die­ną.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta esan­ti la­bai re­li­gin­ga ir daug sa­vo lai­ko ski­rian­ti ti­kė­ji­mo tie­soms – kas­dien nuei­nan­ti pa­si­mels­ti į baž­ny­čią. Ir san­tuo­kos įža­dus jie­du su vy­ru at­nau­ji­no baž­ny­čio­je.

"Ti­kė­ji­mas nie­ko blo­go ne­mo­ko. At­virkš­čiai, mo­ko gerb­ti ir my­lė­ti sa­vo ar­ti­mą, jam pa­dė­ti. To mo­kė­me ir sa­vo vai­kus.

Esam pa­pras­ti kai­mo žmo­nės, gy­ve­nam sa­vo gy­ve­ni­mą ir džiau­gia­mės, kad dar pa­kru­tam, pa­tys ap­si­tvar­kom. Kol esam kar­tu, ir gy­ven­ti leng­viau", – jau iš­ly­dė­da­ma pro du­ris tars­te­li lin­ku­viš­kė ir įsi­kim­ba vy­rui į pa­ran­kę. Taip jai ei­ti per gy­ve­ni­mą kur kas tvir­čiau.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos