Naujausios
Jaunuosius pasitiko šimtai gandrų
Kai tuokėsi, Jadvygai buvo 20, Antanui – 21 metai. „Padraugavom pusmetį ir tuokėmės. Antanas – geras, ramus, iš tvarkingos šeimos. Ką ten ilgiau belauksi? Juk iš vieno kaimo, savi žmonės“, – pasakoja ponia Jadvyga.
Vestuvės vyko per Šv. Antano atlaidus. Tytuvėnų bažnyčia išpuošta. Lauke patiestas kilimas. Pristatyta daug kėdžių. Visur gėlės. Kunigas per pamokslą paminėjo, jog atlaiduose yra svečių, tuoktis norintys Krikščiūnai ir juos atlydėjęs pulkas.
Ponia Jadvyga mena, jog pulke, anais laikais vadinamame „parietka“ buvo aštuonios poros. Ir pamergės, ir pajauniai vilkėjo tautiniais drabužiais. Tuo pasirūpino pati Jadvyga. Paprašė Tytuvėnų sodininkystės tarybinio ūkio direktoriaus, kad paskolintų kultūros namų tautinius drabužius.
Vestuvių pokylis vyko Jadvygos tėvų namuose pagal visas tuometines kaimo tradicijas.
„Pargrįžtam po šliūbo – o aplink tėvų sodybą nutūpę šimtai gandrų. Tiesiog gandras prie gandro. Nesupratome, ką tai reiškia. Birželio mėnesį gandrai nesibūriuoja. Pamaniau – gal jie žada didelį būrį vaikų. Ir išsigandau. Bet šeima labai neišdidėjo. Užauginome du sūnus“, – mena Jadvyga Krikščiūnienė.
Deimantinių vestuvių proga Krikščiūnai sako nepakartosią anų laikų iškilmių. Anuomet buvo jauni, sveiki, energingi. O dabar tik tiek, kad dar „tempia“ gyvenimą. „Pokylių neapsiimam kelti. Tam būtų reikėję ruoštis kokį pusmetį. Be to, ir laikas dabar – nepatogus. Negalima sueiti. Bijom susirgti.“
Dievas laikė. Meilė nepaseno
Kaip pavyko taip ilgai išgyventi drauge? „Mes patys jokių ypatingų pastangų nedėjom, – svarsto Jadvyga Krikščiūnienė. – Tiesiog gyvenom paprastą natūralų gyvenimą. Nepaleidom darbo iš rankų. Ir dabar nebepaleidžiam, nors rankos jau kartais neklauso. Dievas mus laiko kartu.
O mums tie šešiasdešimt metų visai neprailgo. Praeitis – visai netoli. Atrodo, jog dar visai trumpai tegyvename. Jei nebūtų veidrodžių, nesijausčiau ir pasenusi.“
Stabilius santykius šeimoje užtikrino ištikimybė. Vyras niekuomet nesidairė į kitas moteris. Žmonai taip pat nekildavo nė blogų minčių.
Krikščiūnai sako, jog šeimoje svarbiausia susiklausymas. Visuomet visus klausimus sprendė pasitardami. Kartais iš šalies atrodydavo, jog Jadvygos balsas – viršesnis. Tačiau pati moteris sako niekuomet nesistengusi vadovauti vyrui. Tiesiog ji ką nors sugalvodavo. O nagingas vyras įgyvendindavo jos sumanymus. „Nieko blogai lyg ir nesugalvodavau, todėl išdrįsdavau pasiūlyti. Bet mano balsas visuomet buvo ramus, neįsakmus“, – gyvenimo išmintimi dalijasi ponia Jadvyga.
Jadvyga ir Antanas Krikščiūnai išaugino du sūnus. Niekas apie juos nėra pasakęs blogo žodžio. Mokykloje gerai mokėsi. Vyresnysis Virginijus baigė Veterinarijos akademiją. Dirbo. Sukūrė sėkmingą šeimą. Augino sūnų Mindaugą. Deja, vos sulaukusiam 31 metų sustojo širdis. Krikščiūnai iki šiol gyvena su žaizda širdyje. Gelbėjo tik tai, kad pačiu sunkiausiu momentu galėjo vienas į kitą atsiremti.
Jaunesnysis sūnus Laimas su drauge Karolina gyvena Panevėžyje.
Krikščiūnai pasakoja sūnų specialiai nemokę ir neauklėję. Jie tiesiog žiūrėjo, kaip gyvena tėvai, ėmė iš jų pavyzdį. Sūnų niekuomet negirdėjo keikiantis. Nes ir tėvas niekuomet nesikeikdavo. Kartais, kai kas nors nesisekdavo, Jadvyga juokais Antanui sakydavo: „Nusikeik, gal bus lengviau.“ Bet jis nesugebėdavo.
„Tėvas prieš sūnus nėra pakėlęs rankos. Bet jie klausė. Niekuomet nesumušiau ir aš. Jei būčiau sumušusi, mano pačios širdis būtų verkusi. Ir mes patys tarpusavyje niekuomet nesiskandalijome, nesibardavome. Stengėmės vienas kitą atjausti. Visada vienas kitą įvertinome, gerbėme. Gal dėl to per tuos šešis dešimtmečius mes tapome – seni, bet mūsų meilė nepaseno“, – svarsto J. Krikščiūnienė.
Iš tremtinių šeimos
Darbštumu ir tvarkingumu garsėjo kelios Jadvygos ir jos vyro Antano šeimų kartos. Ponia Jadvyga vaikystėje daug laiko praleisdavo pas savo senelius Pikčius.
Senelis buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. Parsivežė pinigų, pastatė šeimai gražų, ištaigingą namą. O močiutė aplink tą namą puoselėjo gėlynus. Gėlių klombas ravėti padėdavo ir Jadvyga.
Kartą, važiuodama pro Šiaulėnus, dailininkė Sofija Romerienė paprašė senelių leisti jų sodybą nupiešti. Vieną paveikslą pasiliko sau, kitą padovanojo seneliams. Tačiau, kai močiutę trėmė į Sibirą, stribai tą paveikslą sudraskė.
Tarybų valdžia senelius du kartus išbuožino. Kai pirmą kartą viską atėmė, senelis per porą metų vėl prasigyveno, atsistojo ant kojų. Tuomet jį išbuožino antrą kartą. Senelis neatlaikė. Ištiko širdies infarktas. O močiutę su sūnum ištrėmė į Sibirą. Ten ji mirė. Atgavus Nepriklausomybę, artimieji pasirūpino, kad jos palaikai būtų parvežti į Lietuvą. Parvežė kaulelius, surištus į ryšuliuką.
„Dabar labai biedna esu. Didžioji giminės dalis išmirusi. Vyras dar turi du brolius. Bet visi paskendę savo senatvėje“, – apgailestauja Jadvyga.
„Tik iš savo darbo gyvenam“
Tekėdama Jadvyga jau buvo išmokusi siuvėjos amato, Antanas – batsiuvio. Jis jau dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Jadvyga siūdavo žmonėms savo namuose.
Abu prie amato. Gerai tvarkėsi ir namuose. „Tik iš savo darbo gyvenome. Viskas mūsų rankom sukurta“.
Kai persikėlė į Šedbarų gyvenvietę, Antanas išardė seną tėvų daržinę, atrinko geras lentas ir panaudojo savo namo statybai. Ir namą meistravo pats, tik stogdengį į pagalbą kvietėsi.
Patirties įgijo pats įsidarbinęs statybininku. Statė ūkio kontorą, parduotuvę. Laisvalaikiu – namą savo šeimai. Skubėjo. Bet statyba užtruko porą metų. Ne tik todėl, kad dirbo pats vienas. Anuomet sunku būdavo gauti ir statybinių medžiagų.
Dabar ryškiomis spalvomis nudažytoje Krikščiūnų sodyboje daugiau pastatų ir keletas aplinką puošiančių akcentų: malūnėlis, sūpuoklės, pavėsinė, sienelės gėlėms, lesyklėlė paukščiams, net mažytis avilys.
Jadvyga Krikščiūnienė visą 30 arų sklypą išpuošusi gėlėmis. Kiekvienas gėlynėlis vis kitaip įkomponuotas į aplinką. Moteris labiausiai mėgsta ryškių spalvų žemaūges gėles, žydinčias nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, įdomesnius dekoratyvinius augalus. Tačiau nieko nėra pirkto. Viskas jos pačios išauginta iš šakelės, iš sėklelės. Net sodo vaismedžiai iškasti iš vyro tėvų sodo parvežti į Šedbarus čia įleido šaknis ir prigijo kaip ir patys sodybos šeimininkai.
Daug kartų Krikščiūnų sodyba pripažinta gražiausia konkursuose. Bet ne dėl garbės, o dėl savo malonumo ją kuria ir puoselėja.
Tie gėlynai, anot Jadvygos, ir dabar „tempia jų gyvenimą į priekį“. Nors jėgų nėra, vistiek abu išeina į kiemą ir lenkiasi savo augalėliams. „Vakare atsisėdu ir laukiu, kol vyras mane parves į trobą. Lengviau pareiti, kai parveda, – atvirauja ponia Jadvyga. – Bet gėlynų nemažinu. Pamažinti būtų sunkiau negu padidinti. Dėl augalėlių dar norisi gyventi. Kaip juos galėtume palikti? Kartais pažįstami sako: „Išsikelkit į miestą, bus lengviau.“ Išsikėlimas prilygtų ištrėmimui iš savo namų. Čia ne turtai. Tas lopinėlis žemės – tai mūsų gyvenimas. Čia buvo ir džiaugsmo kibirkštėlių, ir skausmo ašarų išlieta. Meldžiam Dievo, kad galėtume čia savo amžių pabaigti. Ramiau būtų iš čia Amžinybėn iškeliauti. Nors žinome, jog po mūsų čia viskas pasikeis. Bet mes to jau nebematysime.“
