Šeši dešimtmečiai – lyg viena diena

Si­gi­to MI­KU­ČIO nuo­tr.
Taip, pa­lai­ky­da­mi vie­nas ki­tą, Ina ir Juo­za­pas Mi­ku­čiai per gy­ve­ni­mą žen­gia jau 60 me­tų.
Vy­rui – dar­bas ir moks­lai iki iš­nak­tų. Žmo­nai – dar­bas, ūkis, vai­kai. Kve­pia sky­ry­bo­mis ar bent jau bar­niu? Tik ne Inos ir Juo­za­po Mi­ku­čių šei­mo­je, šių me­tų ba­lan­dį at­šven­tu­sio­je dei­man­ti­nes ves­tu­ves.
"Mū­sų žo­dy­ne žo­džio "skir­si­mės" ne­bu­vo. Jo ne­tu­rė­tų į šir­dis įsi­leis­ti ir da­bar­ti­nės jau­nos šei­mos", – sa­ko 60 me­tų kar­tu gy­ve­nan­tys jau­na­ve­džiai.

Kaip jau­no­ji "nu­si­pir­ko" jau­ną­jį

Kai su­si­pa­ži­no, jau­na spe­cia­lis­tė, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Ina bu­vo tik "įli­pu­si" į de­vy­nio­lik­tus, o jau­nas ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tas Juo­za­pas – po­ra me­tų vy­res­nis. Abu dir­bo Kar­te­no­je, Kre­tin­gos ra­jo­ne.

Jau­nuo­liai ar­ti­miau su­si­pa­ži­no dra­mos ra­te­ly­je, kur jiems te­ko įsi­my­lė­jė­lių Rū­te­lės ir An­ta­nė­lio vaid­me­nys. Sce­no­je pir­mą kar­tą ir pa­si­bu­čia­vo, o po 1,5 me­tų drau­gys­tės ėmė ruoš­tis ves­tu­vėms.

"Ne­bu­vo nei pri­klau­pi­mo ant ke­lio, nei žie­de­lio – su­ta­rėm, kad že­ni­ja­mės, ir vis­kas. Tie­sa, pa­žin­tu­vės su tė­vais bu­vo – ma­mai bū­si­ma mar­ti pa­ti­ko, tik ji ne­nus­to­jo ste­bė­tis: oje, ko­kia tu kū­da – juk tu nė vie­no vai­ke­lio ne­pa­gim­dy­si (Ina ta­da svė­rė 46 ki­log­ra­mus). Bet pa­gim­dė ke­tu­ris", – pri­si­mi­nė pa­žin­tu­ves ir abu nu­si­juo­kė: jud­vie­jų ves­tu­vės ne­praė­jo be nuo­ty­kių.

Ves­tu­vių da­ta bu­vo daug­maž nu­ma­ty­ta pa­gal tai, ka­da iš­rūgs šei­mi­nin­kės už­raug­tas obuo­lių vy­nas.

Suk­ne­lės bal­tos ne­bu­vo, ta­čiau bu­vo pui­kios siu­vė­jos pa­siū­tas kos­tiu­mė­lis, ku­riam au­di­nys net iš Ame­ri­kos at­ke­lia­vo.

"Vis­ką pla­na­vo­me pa­tys, jo­kios pa­ra­mos iš nie­ko ne­bu­vo: jo 14 vai­kų šei­ma ne­tu­rė­jo iš ko pa­dė­ti, ma­no ma­ma bu­vo mi­ru­si, tė­tis gy­ve­no su pa­mo­te, to­dėl tau­pė­me kiek­vie­ną rub­lį ir pi­ni­gų ves­tu­vėms ne­si­sko­li­no­me", – še­šių de­šimt­me­čių se­nu­mo fak­tus pri­si­mi­nė po­nia Ina.

Po­nui Juo­za­pui at­min­tin įstri­go jųd­vie­jų ke­lio­nė į met­ri­ka­ci­jos sky­rių. Jau­ni­kiui dar­bo­vie­tė pa­ža­dė­jo "vi­liu­ką", ta­čiau šiam į li­go­ni­nę iš­ve­žus stai­ga su­si­rgu­sį dar­bi­nin­ką, pas jau­na­ve­džius at­va­žia­vo "pa­lu­tar­ka" – ru­siš­kas sunk­ve­ži­mis "GAZ 51", to­dėl ga­lan­tiš­kam jau­ni­kiui ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik lip­ti į prie­ka­bą, jau­na­jai už­lei­dus vie­tą ka­bi­no­je ša­lia vai­ruo­to­jo.

"Po 15 ki­lo­met­rų va­žia­vi­mo vieš­ke­liu, bal­tas nuo dul­kių bu­vo ne tik vei­das, bet ir kos­tiu­mas. Nu­si­pur­čiau dul­kes ir nu­pė­di­no­me į "zak­są", – juo­kia­si J. Mi­ku­tis.

Dar abiem juo­kin­ga ir tai, kad met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je jau­ni­kiui ne­ra­dus ly­giai 5 rub­lių, ku­riuos rei­kė­jo su­mo­kė­ti už su­tuo­ki­mą, juos iš anks­to pa­si­ruo­šu­si tu­rė­jo jau­no­ji.

"Taip ji ma­ne ir nu­si­pir­ko", – juo­kau­ja šmaikš­tu­mo ne­sto­ko­jan­tis po­nas Juo­za­pas.

Sa­vo­tiš­ku nuo­ty­kiu ta­po ir ant­ro­ji ves­tu­vių die­na, kai tik pa­kir­dęs jau­ni­kis bu­vo iš­si­vež­tas į ki­tą ra­jo­ną gy­dy­ti pa­ra­ly­žiuo­tos kar­vės – mat, kai­my­ni­nia­me ra­jo­ne gy­ve­nan­čiam li­nų fab­ri­ko di­rek­to­riui mir­ti­nai pri­rei­kė tik "gar­ba­no­to­jo dak­ta­ro", kaip jį pa­va­di­no.

Pa­gy­dęs gy­vu­lį, jau­ni­kis pas jau­ną­ją su­grį­žo jau ge­ro­kai po pie­tų, bet sa­vo kaip "ste­buk­lus da­ran­čio dak­ta­ro" var­dą ap­gy­nė.

Vai­kai ži­no­jo pi­ni­gų ver­tę

Pa­jū­rio kraš­te Mi­ku­čiams gi­mė abu sū­nūs. Pa­me­ti­nu­kės duk­ros pa­sau­lį iš­vy­do po 11 me­tų, jau Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne.

Kad iš­lai­ky­tų šei­mą, Mi­ku­čiai iš­ban­dė įvai­riau­sius vers­lus. Pir­ma­sis jų biz­nis bu­vo – į ve­lė­ną pa­so­din­tas vie­nas krep­šys bul­vių, iš ku­rio pri­ka­sė vi­są mai­šą. Par­da­vė – ga­vo 100 rub­lių, jųd­vie­jų at­ly­gi­ni­mą. Ki­tais me­tais jau mai­šą so­di­no.

Vė­liau bu­vo ko­pūs­tų, svo­gū­nų, čes­na­kų va­jus. Ir taip – ke­lis de­šimt­me­čius. Vie­nais me­tais į Psko­vą iš­ve­žęs par­duo­ti ko­pūs­tus, sū­nus na­mo grį­žo su "Ži­gu­liais".

"Tuo­met su­lau­kė­me ir mi­li­ci­jos, ir pro­ku­ra­tū­ros dė­me­sio, ta­čiau pri­kib­ti ne­bu­vo prie ko", – pri­si­mi­nė J. Mi­ku­tis.

"Mū­sų vai­kai nuo ma­žens įpra­tę dirb­ti. Kas­dien ant sta­lo pa­lik­da­vau po­pie­riaus la­pą su už­duo­ti­mis, ką rei­kės pa­da­ry­ti. Bet kar­tais ir pa­gud­rau­da­vo: į tal­ką pa­si­kvies­da­vo ir tų drau­gų, ku­rie sa­vo na­muo­se jo­kių dar­bų ne­dir­bo. Nė vie­nas mū­sų vai­kas nė­ra ant že­mės nu­kri­tęs, no­rė­da­mas ko­kio daik­to. Vy­res­nie­ji ber­niu­kai la­bai pa­dė­jo au­gin­ti ma­žą­sias se­su­tes. Vi­si ži­no pi­ni­gų ver­tę", – apie vai­kus pa­sa­ko­jo po­nia Ina.

Kai jau­nes­ny­sis sū­nus pa­no­ro nau­jų ba­tų, pa­ts pri­si­tau­pė dvi ka­vos dė­žu­tes po pen­kias ka­pei­kas ir nu­si­pir­ko – par­da­vė­jos tik pe­čiais trau­kė mo­ne­tas skai­čiuo­da­mos.

O kai prie ba­tų gra­žiai mez­gan­čios ma­mos pa­pra­šė nu­megz­ti ke­lių met­rų ša­li­ką, ši jį iš­mo­kė megz­ti, tad no­ri­mą daik­tą nu­si­mez­gė pa­ts.

Moks­lams – ža­lia švie­sa

"Ir moks­las mū­sų šei­mo­je vi­sais lai­kais bu­vo ver­ti­na­mas – vai­kai ma­tė, kiek lai­ko be­si­mo­ky­da­mas pra­lei­džia tė­tis, tad ir­gi sten­gė­si, ypač duk­ros. Nie­ka­da ne­prie­kaiš­ta­vau vy­rui, kad jis va­ka­rais iki iš­nak­tų mo­ko­si, va­žiuo­ja į se­si­jas, o aš na­muo­se lie­ku su vai­kais", – sa­ko I. Mi­ku­tie­nė.

Ji pa­ti, ša­lia pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bės, bai­gė psi­cho­lo­gi­ją, ket­ve­rius me­tus mo­kė­si dai­lės, tu­rė­jo iš­mok­ti pran­cū­ziš­kai ir šios kal­bos mo­ky­ti že­mes­nių kla­sių vai­kus. Mo­kė­si nak­ti­mis, bet iš­mo­ko. Įgau­tos ži­nios pra­ver­tė ir vė­liau dir­bant pro­fsą­jun­gi­nį dar­bą bei va­do­vau­jant mo­kyk­lai-dar­že­liui.

Vy­res­nio­ji duk­ra Gra­ži­na net ke­tu­ris dip­lo­mus tu­ri, o jau vy­rą po­nia Ina va­di­na am­ži­nu stu­den­tu – kol bai­gė vi­sus moks­lus ir ap­gy­nė bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, praė­jo 17 me­tų.

"Auk­so žmo­gus – ji au­gi­no vai­kus, o aš mo­kiau­si. Dėl to pik­tu­mų ne­bu­vo", – gi­ria žmo­ną vy­ras.

Ma­ža to, pro­fsą­jun­gų įga­lio­ji­mą tu­rė­ju­si I. Mi­ku­tie­nė va­ži­nė­jo po žem­dir­biš­kus ūkius ir su­si­rink­da­vo ne­no­ri­mus ke­lia­la­pius į Lam­pė­džius. Vė­lų ru­de­nį ir anks­ty­vą pa­va­sa­rį žmo­nės ne­no­rė­da­vo poil­siau­ti, o jos vy­rui jie pra­vers­da­vo se­si­jų me­tu – ne­rei­kė­jo mo­kė­ti už pra­gy­ve­ni­mą ir jis ga­lė­da­vo ra­miai mo­ky­tis.

"Ir vė­liau, ra­šant di­ser­ta­ci­ją, ma­nęs ne­bū­da­vo na­mie net sa­vait­ga­liais – su­muš­ti­niai į ran­kas ir le­kiu į Bai­so­ga­los gy­vu­li­nin­kys­tės ins­ti­tu­tą, kur dir­bau ir at­li­kau ban­dy­mus. Pri­ra­šiau 300 pus­la­pių di­ser­ta­ci­ją. Pa­si­ro­dė, per daug. Te­ko trum­pin­ti iki 150 pus­la­pių.

Ket­vir­tą ry­to pra­šo va­žiuo­ti į fer­mą, o aš tik at­si­gu­lęs. Kaip da­bar ap­si­gi­na di­ser­ta­ci­jas – juo­kas ima. O ta­da – aš­tuo­ne­ri me­tai ban­dy­mų, tu­rė­jai pa­ts su­si­rast, kur gin­sies. Pa­vyz­džiui, man rei­kė­jo, kad to­je moks­lo įstai­go­je bū­tų moks­lų dak­ta­ras paukš­ti­nin­kas, fi­zio­lo­gas, fer­men­ti­nin­kas, to­dėl te­ko to­kios įstai­gos ieš­ko­ti Ru­si­jo­je", – kar­čias moks­lų šak­nis pri­si­mi­nė aukš­čiau­sią aka­de­mi­nį laips­nį įgi­jęs J. Mi­ku­tis.

Svar­biau­sia – šei­ma

J. Mi­ku­tis juo­kia­si: net ir pa­siek­tos moks­lo aukš­tu­mos jam ra­my­bės ir poil­sio ne­su­tei­kė. Net­gi at­virkš­čiai – lai­ki­nai, iki ru­dens, pe­rė­mus nuo­sto­lin­gai dir­bu­sio bu­vu­sio Še­du­vos eks­pe­ri­men­ti­nio ūkio, vė­liau ta­pu­sio VĮ "Še­du­vos avi­nin­kys­tė" vai­rą, ra­my­bės ne­li­ko vi­sus 35-erius me­tus (tiek tru­ko "lai­ki­na­sis" va­do­va­vi­mas).

"Bū­da­vo, par­le­kiu per pie­tus na­mo, sta­čio­mis už­kan­du ir vėl dar­ban. Aš net sė­dė­da­mas ant klo­ze­to kū­riau sta­ty­bų ir ki­tus pla­nus", – juo­ku ne­tve­ria po­nas Juo­za­pas.

Ir vi­sa tai pra­dė­jo duo­ti re­zul­ta­tų – po tre­jų me­tų ūkis iš­li­po iš sko­lų, bu­vo pa­sta­ty­ta nau­ja kon­to­ra, pen­ki dau­gia­bu­čiai na­mai dar­buo­to­jams, grū­dų san­dė­liai, baig­ta įreng­ti švel­nia­kai­lių žvė­re­lių fer­ma.

Ūkis iš­gar­sė­jo avi­nin­kys­tės sri­ty­je. J. Mi­ku­tis bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos avių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos va­do­vu, da­bar yra jos gar­bės pir­mi­nin­kas.

"Prieš Nep­rik­lau­so­my­bę mes jau ga­lė­jo­me spe­cia­lis­tams iš­mo­kė­ti 11-os mė­ne­sių at­ly­gi­ni­mo dy­džio pre­mi­jas plius vie­no mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mą – pa­šal­pos. Bet šei­ma dėl ne­sus­to­ja­mų ma­no dar­bų ken­tė­jo. Ge­rai, kad žmo­na ma­ne su­pra­to – auk­si­nę ją tu­riu", – ne­nus­to­ja gir­ti žmo­ną vy­ras.

Pak­laus­ti, ku­ris ku­riam nu­si­lei­džia ki­lus konf­lik­ti­nei si­tua­ci­jai, abu nu­si­juo­kia: "Aš sa­kau, kad nu­si­lei­džiu aš, o jam at­ro­do, kad jis. Bet jo pyk­tis trun­ka ke­lias mi­nu­tes. Ma­no – il­giau, gal pus­va­lan­dį".

Po­nas Juo­za­pas čia pat pa­pil­do žmo­ną – esą ir jis daug dėl šei­mos paau­ko­jo: nuo pat ma­žens šo­kęs, dai­na­vęs, vai­di­nęs, vė­liau dū­dų or­kest­re gro­jęs ak­ty­vuo­lis tu­rė­jęs vi­sas pra­mo­gas paau­ko­ti var­dan šei­mos ge­ro­vės.

Bet pri­rei­kus vy­ras spjau­da­vo į vi­sus dar­bus ir lėk­da­vo spręs­ti šei­mos rū­pes­čių.

"Pa­me­ni, kaip ry­tą nu­skri­dai į Le­ning­ra­dą man vais­tų, ku­rių Lie­tu­vo­je ne­bu­vo, grį­žai tą pa­tį va­ka­rą, bet jei ne vie­na ru­sė, pa­sko­li­nu­si ke­lio­nei pen­kis rub­lius, bū­tum pri­trū­kęs pi­ni­gų bi­lie­tui? O kaip lė­kei į Ši­lu­tę sū­nui vais­tų, nes ki­tur jų ne­bu­vo?", – jaut­rias aki­mir­kas pri­si­mi­nė po­nia Ina.

Ir taip vi­sur ir vi­sa­da – vie­nas ki­tam pa­dė­da­mi, vie­nas ki­tą su­pras­da­mi, už­jaus­da­mi, o daž­nai – ir ge­ra­šir­diš­kai pa­si­šai­py­da­mi – jau 60 me­tų.

"Tie me­tai pra­bė­go lyg vie­na die­na. Juos pa­ma­tai tik vai­kuo­se, anū­kuo­se, proa­nū­kiuo­se", – pa­si­girs­ta kiek liūd­nes­nė gai­da, bet čia pat abie­jų vei­dai pra­skaid­rė­ja: užau­gin­ti ke­tu­ri pui­kūs vai­kai, se­ne­lius ap­lan­ko 10 anū­kų, tik­ras džiaugs­mas jiems – ke­tu­ri proa­nū­kiai.

"Vi­sa gy­ve­ni­mo pra­smė, vi­sas mū­sų tur­tas – šei­ma. Dėl jos vi­są gy­ve­ni­mą su­kie­si lyg vo­ve­rė ra­te, bet už­tat da­bar ko­kia pa­lai­ma tu­rė­ti to­kį neį­kai­no­ja­mą tur­tą", – pa­si­džiau­gia abu.

As­me­ni­nė nuo­tr.
Dei­man­ti­nes ves­tu­ves šven­čian­čius Iną ir Juo­za­pą Mi­ku­čius (vi­du­ry­je) svei­ki­no vi­si ke­tu­ri jų vai­kai.
As­me­ni­nė nuo­tr.
Ina ir Juo­za­pas Mi­ku­čiai su­si­tuo­kė be pri­klau­pi­mų, nuo­me­to ir bal­tos su­kne­lės, bet ve­di­ni di­de­lės mei­lės, trun­kan­čios jau še­šis de­šimt­me­čius.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.