Parduotuvės – tuščios, šaldytuvai – pilni

Par­duo­tu­vės – tuš­čios, šal­dy­tu­vai – pil­ni

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Bu­vo vė­ly­vas 1989-ųjų ru­duo. Per mies­tą nu­vil­ni­jo ži­nia, jog į uni­ver­sa­li­nę par­duo­tu­vę at­ve­žė mo­te­riš­kų pal­tų. Tai pri­ly­go be­veik ste­buk­lui, nes tuo me­tu pa­klau­sias pre­kes skirs­ty­da­vo spe­cia­li ko­mi­si­ja.

Ka­dan­gi se­na­sis pal­tas jau bu­vo pa­lai­kis, nu­sku­bė­jau iki par­duo­tu­vės mies­to cent­re. Dra­bu­žių sky­rius ant­ra­ja­me aukš­te, bet ei­lė nu­tį­su­si laip­tais iki pir­mo­jo.

Su mo­ky­to­ja dir­bu­sia kai­my­ne at­si­sto­jo­me ei­lės ga­le. Mo­te­riš­kių pul­kas už mū­sų nu­ga­rų spar­čiai plė­tė­si.

Su­si­rū­pi­nu­siais vei­dais jos dėb­čio­jo į su di­džiu­liais ry­šu­liais išei­nan­čias kraš­tie­tes. Kad ne­bū­tų su­si­gro­bu­sios po ke­le­tą pal­tų! Ar at­sto­vė­jus ke­lias va­lan­das ei­lė­je kas nors liks?

Ei­lė­je sto­vė­jo­me apie po­rą va­lan­dų. Pa­ga­liau pa­sie­kė­me už­tva­rą. Kai tik išeis ke­lios mo­te­riš­kės, jau įleis mus. Pa­ly­gin­ti ne­di­de­lė­je pre­ky­bos sa­lė­je vie­nu me­tu ga­li bū­ti tik de­šimt pir­kė­jų.

Pa­ga­liau bu­vo­me pri­leis­tos prie ka­byk­lų su nau­ju­tė­lai­čiais Lie­tu­vo­je siū­tais pal­tais. Pa­si­rin­ki­mas jau ne­bu­vo la­bai di­de­lis. Už vyš­ni­nės spal­vos pal­tu­ko su bal­ta la­pės apy­kak­le skver­nų stvė­rėm abi – ir aš, ir kar­tu ei­lė­je su ma­ni­mi sto­vė­ju­si mo­ky­to­ja. Įkal­bi­nė­jau, kad ji im­tų gai­viai ža­lią pal­tą. Ne­su­ti­ko. Tik vyš­ni­nį – ar­ba jo­kio. Ka­dan­gi mo­ky­to­ja bu­vo vy­res­nio am­žiaus, be to, la­bai ją ger­biau, nu­si­lei­dau. Pa­ti pa­siė­miau ža­lią­jį pal­tą. Nors pir­ki­nys šim­tu pro­cen­tų nea­ti­ti­ko ma­no sko­nio, ne­tu­rė­jau iš ko rink­tis. Be pal­to išei­ti, tiek at­sto­vė­jus ei­lė­je, bū­tų dar blo­giau.

Ža­lią­jį pal­tą ne­šio­jau ke­le­tą me­tų. Tai bu­vo pa­sku­ti­nis de­fi­ci­to lai­kais pirk­tas dra­bu­žis. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, de­fi­ci­ti­nių pre­kių ga­lė­jai gau­ti to me­to ko­mer­ci­nė­se par­duo­tu­vė­se.

Ta­čiau pa­sku­ti­nis oku­pa­ci­jos penk­me­tis pa­si­žy­mė­jo kaip ypa­tin­gas de­fi­ci­to lai­ko­tar­pis, kai tik „pa­gal pa­sky­ras“ bu­vo įma­no­ma nu­si­pirk­ti bal­dų, bui­ti­nės tech­ni­kos, in­dų, dra­bu­žių, ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių.

Ra­jo­nuo­se bu­vo su­kur­tos Pre­kių skirs­ty­mo ko­mi­si­jos. Jos iš pre­ky­bos ba­zės gau­da­vo pre­kių są­ra­šus. Pre­kes iš­skirs­ty­da­vo dar­bo­vie­tėms, o jų dar­buo­to­jai jas da­ly­da­vo­si pa­gal po­rei­kį ar­ba bur­tų ke­liu.

Pa­gal anų lai­kų pa­sky­rą gau­tas vir­tu­vės bal­dų komp­lek­tas jau at­gy­ve­no ir pa­keis­tas ki­tu, o sek­ci­ja vis dar te­bes­to­vi sve­tai­nė­je.

Pa­gal po­rei­kį gau­tos pre­kės, aiš­ku, bu­vo rei­ka­lin­gos, ta­čiau kai kas ma­ža­me re­dak­ci­jos ko­lek­ty­ve ati­tek­da­vo bur­tų ke­liu. Pa­vyz­džiui, kar­tą ati­te­ko auk­si­niai aus­ka­rai. Tuo me­tu ne­tu­rė­jau kur jų dė­ti, nes aus­ka­rų ne­ne­šio­ju.

Pre­kių tie­siog pri­grūs­tas šian­die­ni­nes par­duo­tu­ves lan­kan­tis jau­ni­mas sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja, kad jų tė­vai ir se­ne­liai gy­ve­no de­fi­ci­to lai­kais. Ir mums pa­tiems, jau­nys­tę pra­lei­du­siems ano­je epo­cho­je, sun­ku bu­vo su­vok­ti, ko­dėl šim­tus vals­ty­bei pri­klau­san­čių fab­ri­kų, ga­myk­lų, siu­vyk­lų, mais­to per­dir­bi­mo įmo­nių tu­rė­ju­si Lie­tu­va sa­vo žmo­nėms at­sei­kė­da­vo tik tru­pi­nius to, ką pa­ga­min­da­vo.

So­cia­liz­mo kar­tos su­ge­bė­da­vo prie to­kios rea­ly­bės pri­si­tai­ky­ti. Pa­me­nu, vai­kys­tė­je ma­ma pirk­ti mums dra­bu­žių trau­ki­niu va­žiuo­da­vo į Ry­gą ar­ba į tuo­me­ti­nį So­viets­ką. Pa­ti pra­dė­ju­si dar­bo kar­je­rą di­des­nių pir­ki­nių taip pat kar­tais va­žiuo­da­vau į šian­die­ni­nę Til­žę. Įdo­miau­sia, jog ten nu­si­pirk­da­vau Lie­tu­vo­je, „Le­li­jos“ fab­ri­ke siū­tą pal­tą ar pus­pal­tį, tik ko­ky­biš­kes­nį, ge­res­nio au­di­nio ir įdo­mes­nio mo­de­lio ne­gu gau­tum Lie­tu­vo­je.

Smul­kes­nius da­ly­kus: su­kne­les, si­jo­nus, pa­lai­di­nu­kes – dau­gu­ma mo­te­rų siū­da­vo­si. Kiek­vie­nas kai­me­lis tu­rė­jo siu­vė­ją. Ga­na ga­bi, kruopš­čiai dir­ban­ti mo­te­riš­kė bu­vo ir mū­sų kai­me. Kar­tu su ja esa­me su­mo­de­lia­vu­sios ne vie­ną rū­bą. Daž­niau­sia iš nau­jos me­džia­gos, bet kar­tais per­siū­da­vo iš po­ros se­nų dė­vė­tų dra­bu­žių taip va­di­na­mą­ją „kom­bi­nuo­tą“ su­kne­lę, ku­ri at­ro­dy­da­vo ga­na ori­gi­na­liai.

Sa­vo po­rei­kiams siū­ti mo­kė­da­vo ne vie­na mo­te­ris. Mū­sų ma­ma jau­nys­tė­je šio ama­to mo­kė­si pas ge­rą siu­vė­ją. Neb­lo­gai jį įval­dė. Pri­pir­ku­si spal­vin­go per­ke­liu­ko, ku­rio met­ras kai­nuo­da­vo po 50 ka­pei­kų, se­no­vi­ne „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­na pri­siū­da­vo už­val­ka­lų pa­ta­ly­nei, su­kne­lių sa­vo ir kai­my­nių duk­roms.

O ir ki­tos, pro­fe­sio­na­les­nės siu­vė­jos už dar­bą im­da­vo pa­ly­gin­ti ne­daug – pen­kis, sep­ty­nis, dau­giau­sia – de­šimt rub­lių. Aiš­ku, su­kne­lių iš ge­res­nės, bran­ges­nės me­džia­gos, pra­šmat­nes­nio mo­de­lio ar­ba pal­tų pa­siu­vi­mas kai­nuo­da­vo bran­giau. Ta­čiau kai­nos ir ma­žes­nį at­ly­gi­ni­mą gau­nan­tiems žmo­nėms bū­da­vo įkan­da­mos.

Kiek sun­kiau bū­da­vo su ava­ly­ne. Ge­rų ko­ky­biš­kų ba­tų ir ba­su­čių į par­duo­tu­ves at­vež­da­vo. Ta­čiau bent jau im­por­ti­nės ava­ly­nės ga­lė­jai gau­ti tik iš po pre­kys­ta­lio. Da­lį jų iš­si­da­ly­da­vo pa­čios par­da­vė­jos.

Man as­me­niš­kai ši­ta si­tua­ci­ja bū­da­vo keb­li. „Ant­kai­nį“ už de­fi­ci­tą iš žur­na­lis­tės par­da­vė­jos bi­jo­da­vo im­ti. O be at­ly­gio de­fi­ci­ti­nių ba­te­lių joms neap­si­mo­kė­da­vo par­duo­ti.

Vi­si to lai­ko žmo­nės dar pri­si­me­na ei­les prie mė­sos par­duo­tu­vių. Švie­žia mė­sa kaž­ko­dėl bu­vo di­džiau­sias de­fi­ci­tas. Po­rą va­lan­dų pa­sto­vė­jęs ei­lė­je mė­sos pri­si­pirk­da­vai vi­sam mė­ne­siui, mė­sa bu­vo ne­bran­gi.

Prie ta­ry­bi­nio mė­sos de­fi­ci­to žmo­nės bu­vo ir ki­taip pri­si­tai­kę. Vi­si, kas tu­rė­jo ko­kį ūkio pa­sta­tą ar že­mės ga­ba­lė­lį, lai­kė gy­vu­lių.

Dar vie­nas bū­das ap­si­rū­pin­ti mė­sa bū­da­vo ke­lio­nės į Tau­ra­gę. Ten daž­no­je so­dy­bo­je ga­lė­jai gau­ti iš mė­sos kom­bi­na­to pa­vog­tos ar­ba dar­bi­nin­kams pi­giau par­duo­tos spran­di­nės, nu­ga­ri­nės, kum­pio, rū­ky­tų deš­rų.

Ži­no­ma, to­kio­mis gud­ry­bė­mis la­biau nau­do­jo­si mo­kan­tys su­ktis žmo­nės. In­te­li­gen­tams bu­vo sun­kiau, ypač jei at­va­žiuo­da­vo sve­čių ir rei­kė­da­vo juos pa­vai­šin­ti. Ta­čiau, kai į Lie­tu­vą pa­si­sve­čiuo­ti at­vyk­da­vo ki­tų ša­lių žmo­nės, jie ne­ga­lė­da­vo su­pras­ti lie­tu­viš­ko­jo fe­no­me­no: „Par­duo­tu­vės tuš­čios, o šal­dy­tu­vai – pil­ni“.

1979 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.