Koks žodis tavo lūpose įdėtas?

Koks žo­dis ta­vo lū­po­se įdė­tas?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ši sa­vai­tė pra­si­dė­jo sim­bo­liš­kai – Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­na. Šios trys ver­ty­bės – tau­tiš­ku­mo ženk­lai, pa­grin­di­nis vals­ty­bės pa­ma­tas. De­ja, jas lyg pa­ke­lės žo­lę pir­miau­sia pjau­na am­ži­nų­jų ver­ty­bių nai­ki­ni­mo dal­gis. Tar­si art­ri­tas grau­žia iš­lin­ku­sį vals­ty­bės stu­bu­rą.

Lie­tu­vių kal­ba jau tam­pa tar­si ne­tin­ka­ma kur­ti dai­noms ar vers­lo įmo­nių pa­va­di­ni­mams. Lie­tu­vo­je dar gy­ve­nan­tys vai­kai jau kal­ba su kvai­lu ang­liš­ku ak­cen­tu, tar­si bū­tų ap­žio­ję var­lę. Tė­vų iš­vež­ti sve­tur iš vi­so ne­kal­ba lie­tu­viš­kai. Net su tė­vais. Jiems leng­ves­nė ang­lų kal­ba.

Per šią bran­dos eg­za­mi­nų se­si­ją ki­lo nea­dek­va­tus ad­mi­nist­ra­ci­nis su­si­jau­di­ni­mas. Ang­lų kal­bos eg­za­mi­ną mo­ki­niai iš­lai­ko ge­riau ne­gu lie­tu­vių! Iš­va­da – juo­kin­ga: per leng­vos ang­lų kal­bos eg­za­mi­no už­duo­tys. Rei­kia keis­ti si­tua­ci­ją! Sun­kin­ti ang­lų kal­bos už­duo­tis! Kad mū­sų vai­kai neat­ro­dy­tų gud­res­ni ir pra­na­šes­ni? Kad sve­ti­ma kal­ba dar la­biau už­val­dy­tų jau­ni­mo gal­vas?

O gal ge­riau skir­ti dau­giau dė­me­sio lie­tu­vių kal­bai? Su­kur­ti to­kias mo­ky­mo pro­gra­mas, ku­rios iš­ryš­kin­tų lie­tu­vių kal­bos pra­na­šu­mą prieš ki­tas kal­bas, jos se­nu­mą, au­ten­tiš­ku­mą ir gro­žį. Įs­kie­py­ti po­žiū­rį, jog kal­bė­ti vie­na iš se­niau­sių­ pa­sau­lio kal­bų yra gar­bė.

Ne už­duo­tys kal­tos, kad jau­ni­mas ge­rai iš­lai­ko eg­za­mi­ną, o vi­suo­ti­nis ang­lų kal­bos var­to­ji­mas. Jau­ni­mas daug lai­ko pra­lei­džia vir­tua­lio­je erd­vė­je, kur do­mi­nuo­ja ang­lų kal­ba, klau­so­si ang­liš­kų dai­nų, žiū­ri fil­mus ang­lų kal­ba, aki­mis ske­nuo­ja Lie­tu­vos erd­vę už­kim­šu­sius ang­liš­kus pa­va­di­ni­mus ir rek­la­mas.

Net lie­tu­viai kom­po­zi­to­riai ir poe­tai dai­nas ku­ria ang­lų kal­ba. Emig­ra­vę jau­ni ra­šy­to­jai ang­lų kal­ba lei­džia kny­gas. Jei taip spar­čiai „ang­lė­si­me“, gal ateis toks lai­kas, kai lie­tu­viš­kai kal­bė­ti ir ra­šy­ti bus gė­da? Nes lie­tu­vių kal­ba bus va­di­na­ma mu­ži­kų kal­ba, kaip bu­vo praė­ju­siuo­se am­žiuo­se, kai dau­ge­lis in­te­li­gen­tų kal­bė­jo ir ra­šė len­kiš­kai, o lie­tu­vių kal­ba bu­vo lai­ko­ma ne­tin­ka­ma kū­ry­bai.

Mi­ka­lo­jus Dauk­ša sa­kė, jog kal­ba yra bend­ras mei­lės ry­šys, vie­ny­bės mo­ti­na, pi­lie­tiš­ku­mo tė­vas, vals­ty­bės sar­gas. Pa­nie­kink kal­bą, pa­nie­kin­si san­tai­ką, vie­ny­bę ir gar­bę. Tau­tą vie­ni­ja že­mė, pa­pro­čiai ir kal­ba.

Ta­čiau šio­mis die­no­mis mū­sų vie­ny­to­jai tam­pa vis ma­žiau svar­būs. Lie­tu­viai iš­si­bars­tė po pa­sau­lį – sa­vos že­mės po ko­jo­mis nė­ra. Pe­ri­ma sve­ti­mus pa­pro­čius – sa­viems lie­ka vis ma­žiau vie­tos.

Kad pa­ten­kin­tų pir­mi­nius sa­vo bū­ties ir bui­ties po­rei­kius sve­tur ir sve­ti­miems dir­ba pa­čius sun­kiau­sius, juo­džiau­sius dar­bus, grū­da­si po de­šim­tis vie­na­me na­me, ken­čia iš­nau­do­ji­mą ir disk­ri­mi­na­ci­ją.

Bet la­biau­siai gai­la, kad ten jie ne­ga­li var­to­ti gim­to­sios kal­bos ar­ba ją var­to­ja tik epi­zo­diš­kai. Vien dėl to emig­ra­ci­ja, man as­me­niš­kai, bū­tų di­džiau­sia kan­čia ir ka­tast­ro­fa. Jaus­čiau­si pu­siau ne­by­lė.

Kiek daug, kaip vaiz­džiai ir kaip įtai­giai mes ga­li­me pa­sa­ky­ti gim­tą­ja kal­ba. Kiek jo­je si­no­ni­mų ir at­spal­vių api­bū­din­ti tą pa­tį veiks­mą, tą pa­tį daik­tą ir tą pa­tį reiš­ki­nį! Ar emig­ran­tas sve­ti­mą kal­bą ga­li jaus­ti ir var­to­ti ly­giai taip pat, kaip jau­čia ir var­to­ja dar mo­ti­nos įsčio­se gir­dė­tą, nuo kū­di­kys­tės iš­mok­tą gim­tą­ją kal­bą su vi­sais jos niuan­sais, jaus­tu­kais, iš­tik­tu­kais, fra­zeo­lo­giz­mais?

Vy­res­nio­sios kar­tos emig­ran­tai sve­tur ve­ža­si glė­bius kny­gų. Bent per spaus­din­tą žo­dį mė­gau­ja­si gim­tą­ja kal­ba. Jau­ni­mo po­rei­kiai kei­čia­si. Gim­to­ji kal­ba ne tik emig­ra­ci­jo­je, bet ir Lie­tu­vo­je iš­gy­ve­na sun­kius lai­kus.

Per am­žius lai­ko­ma lie­tu­vių men­ta­li­te­to pa­grin­du, ko­vos prieš spau­dos drau­di­mą, ag­re­so­rius ir oku­pan­tus prie­mo­ne lie­tu­vių kal­ba tar­si pra­ran­da sa­vo gy­ny­bi­nę funk­ci­ją ir stip­ry­bę.

Nė­ra ag­re­so­rių, ne­li­ko oku­pan­to. Ta­čiau pa­tys sau ta­po­me prie­šais. Lie­tu­vių kal­ba vis ma­žes­nę svar­bą uži­ma mū­sų sa­vi­mo­nė­je.

Praė­ju­siuo­se am­žiuo­se, kai mū­sų se­ne­liai ir pro­se­ne­liai ko­vo­jo už tei­sę ra­šy­ti ir kal­bė­ti lie­tu­vių kal­ba, ti­kė­jo­me, jog kal­ba ne­ga­li bū­ti pa­val­di nei lai­kui, nei po­li­ti­kai. Lie­tu­viš­kas žo­dis lyg pa­žei­džia­mas kū­di­kis sau­go­tas, ne­šio­tas šir­dy­se, nu­bu­čiuo­tas lie­tu­vio lū­pų. Kal­ba gel­bė­jo tau­tiš­ku­mą. Da­bar tau­ta, de­ja, pa­klūs­ta lai­ko pul­sui ir šian­dien ne­gelbs­ti kal­bos. Ne­si­di­džiuo­ja jos gro­žiu ir iš­skir­ti­nu­mu, nes stai­ga at­si­vė­ru­sia­me pa­sau­ly­je yra daug įdo­mes­nių da­ly­kų. Te­gu ir vie­na­die­nių, bet sma­ges­nių!

Vie­na lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja pa­sa­ko­jo, kaip mo­ki­niai ra­šo ir pa­sa­ko­ja apie gim­tą­ją kal­bą ir tau­tiš­ku­mą. Jie iš­ka­la iš in­ter­ne­to su­si­rink­tas fra­zes. O mo­ky­to­ja sė­di ir ma­to, jog tai me­las, bet vis tiek tą sve­ti­mų min­čių kra­ti­nį pri­va­lo įver­tin­ti.

Re­tas jau­nas žmo­gus da­bar tu­ri tur­tin­gą lie­tu­viš­kų žo­džių ba­ga­žą. Dau­ge­lio kal­ba – skur­di, pa­veik­ta tes­tų, ku­riuo­se rei­kia at­sa­ky­ti tik „taip“ ar­ba „ne“, per­sunk­ta sa­vo­tiš­ko SMS ži­nu­čių ir so­cia­li­nių tink­lų slen­go. Vai­kai ma­žai bend­rau­ja vie­ni su ki­tais, už­siė­mę tė­vai ir­gi ne­tu­ri ka­da su vai­kais kal­bė­tis. Mo­kyk­lo­se ir­gi jau be­veik ne­rei­kia at­sa­ki­nė­ti žo­džiu, pa­sa­ko­ti. Ne­var­to­ja­ma kal­ba skurs­ta.

Daug kal­ba­me apie mais­to pro­duk­tų, ap­lin­kos eko­lo­gi­ją. Ne­ma­žiau ak­tua­li – ir kal­bos eko­lo­gi­ja. Pus­šim­tis oku­pa­ci­jos me­tų lie­tu­vių kal­bą už­ter­šė bjau­riais ru­siš­kais keiks­ma­žo­džiais.

Bai­gia­si tre­čiasis de­šimt­me­tis, kai at­jun­ko­me nuo vy­res­nio­jo bro­lio, bet iš jo kal­bos pa­si­sa­vin­tus ru­siš­kus keiks­ma­žo­džius te­be­var­to­ja­me iki šiol. Ar to­dėl, kad ne­tu­ri­me lie­tu­viš­kų ati­tik­me­nų? Ar to­dėl, kad ru­siš­ki keiks­ma­žo­džiai stip­res­ni, iš­raiš­kin­ges­ni? Kai ku­rie vai­ruo­to­jai, sta­ty­bi­nin­kai ir san­tech­ni­kai kiek­vie­nam lie­tu­viš­kam žo­džiui pri­de­da po ru­siš­ko keiks­ma­žo­džio „ka­rū­ną“. Įdo­miau­sia, jog jais lai­do­si net dar­že­li­nu­kai, ku­rių jau ir tė­vai ne­be­gy­ve­no prie ru­so.

Ša­lia ru­siš­ko kal­bos ter­ša­lo, ku­rio neį­ma­no­ma iš­nai­kin­ti lyg Sos­novs­kio barš­čių, plin­ta nau­jos, eu­ro­pi­nės pikt­žo­lės. Lon­do­ne pa­bu­vu­si gra­žuo­lė si­li­ko­ni­nėm krū­tim ir bo­tu­li­no pri­pūs­tom lū­pom „sam­pro­tau­da­ma“ te­le­vi­zi­jos lai­do­je vie­toj lie­tu­viš­ko žo­džio „kaip“ jau var­to­ja „laik“.

Ne vie­nas lie­tu­vai­tis Lon­do­no fab­ri­kuo­se pra­mo­kęs ang­liš­kai, su­grį­žęs į Lie­tu­vą pra­de­da kal­bė­ti pu­siau ang­liš­kai, pu­siau lie­tu­viš­kai. Jei­gu jo at­min­ty­je dar iš­si­lai­kė ir ru­siš­ki keiks­ma­žo­džiai, lie­tu­viš­ki žo­džiai be­su­da­rys tik treč­da­lį žo­dy­no.