Kenksmingas žodis

Kenks­min­gas žo­dis

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ma­no vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je žo­dis „trem­tis“ bu­vo re­tai var­to­ja­mas. Kai gi­miau, trė­mi­mai jau bu­vo ap­ri­mę. Tuo me­tu trem­ti­niai pra­dė­jo grįž­ti. Ta­čiau mū­sų ap­lin­ko­je to­kių ne­pa­si­tai­kė.

Tik tė­vai tar­pu­sa­vy­je kar­tais kal­bė­da­vo apie iš­trem­tus pa­žįs­ta­mus ir kai­my­nus, svars­tė, kaip jiems ten Si­bi­re se­ka­si. Dau­gu­mos gai­lė­jo, nes, jų nuo­mo­ne, ne­tei­sin­gai bu­vo iš­trem­ti. Ne­bu­vo su­si­kro­vę di­de­lių tur­tų. Tik kaž­kas iš kerš­to įki­šo lie­žu­vį ir iš­ve­žė. Be­je, tė­vai kaž­ko­dėl nė ne­var­to­da­vo žo­džio „trė­mė“ – sa­ky­da­vo „ve­žė“.

Tai­gi, daug iš­vež­tų­jų mi­nė­jo pa­var­dė­mis. Kar­tais už juos mel­dė­si. Bet apie kai ku­riuos kal­bė­jo, kad jie ne­pra­puls, esą ve­ža­mi nie­ko neė­mė, tik iš pa­lo­vio iš­si­trau­kė ban­ke­rį su pi­ni­gais, o gal auk­su.

Kai­my­nės kar­tais pus­bal­siu kal­bė­da­vo­si, kad ir Lie­tu­vo­je li­ku­sie­ji ne ką mand­riau gy­ve­na. Su­va­ry­ti į ko­lū­kius pir­mai­siais me­tais, žmo­nės dir­bo vel­tui ar­ba už dir­sių pus­mai­šį. Ne­bu­vo nei pi­ni­gų, nei ko už tuos pi­ni­gus pirk­ti.

Ypač su­dė­tin­ga bū­da­vo mai­tin­ti kū­di­kius, ne­bu­vo ma­nų. Mo­ti­nos pie­nas ir ši­tų „ste­buk­lin­gų“ kruo­pų ko­šė bu­vo pa­grin­di­nis kū­di­kių mais­tas. Bet ir kai ku­rios mo­ti­nos bū­da­vo nu­si­lpu­sios nuo sun­kaus dar­bo ir „bied­nys­tės“, sir­go džio­va.

Gy­vą trem­ti­nį pir­mą­syk iš­vy­dau pa­sku­ti­nė­se vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė­se. Dės­ty­ti ru­sų kal­bos į mo­kyk­lą at­vy­ko dvi jau­nos spe­cia­lis­tės. La­bai in­te­li­gen­tiš­kos ir la­bai iš­si­la­vi­nu­sios. Ap­ran­ga taip pat iš­si­sky­rė iš ki­tų ma­žo mies­te­lio in­te­li­gen­tų.

Mo­ky­to­jas ap­gy­ven­di­no bu­vu­sios kle­bo­ni­jos pa­tal­po­se. Ste­bė­jo­mės ir svars­tė­me, kaip to­kios po­niš­kos, gra­žiai pa­si­puo­šu­sios mo­ky­to­jos gy­vens kai­miš­ka­me bu­te be pa­to­gu­mų.

Di­džią­ją jų at­si­vež­to tur­to da­lį su­da­rė kny­gos: li­te­ra­tū­ros kla­si­ka ir di­džių­jų pa­sau­lio me­ni­nin­kų dar­bų rep­ro­duk­ci­jų al­bu­mai. Mat vie­na iš tų mo­ky­to­jų dės­tė ir dai­lės is­to­ri­ją. Ka­dan­gi kar­tais tek­da­vo ankš­ta­me jų bu­te ap­si­lan­ky­ti, aky­se te­bes­to­vi vi­sos sie­nos ap­sta­ty­tos kny­gų len­ty­no­mis.

Vė­liau su­ži­no­jo­me, kad tos mo­ky­to­jos – trem­ti­nių duk­ros, moks­lus bai­gu­sios Ru­si­jo­je. Vie­na mū­sų kla­sei dės­tė ru­sų kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, vė­liau – ir me­no is­to­ri­ją. Tai bu­vo vie­na iš ge­riau­sių ir la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sių mo­ky­to­jų, ku­rias li­ki­mas man lė­mė su­tik­ti. Per pa­mo­kas kla­sė­je bu­vo taip ty­lu, kad gir­dė­da­vai pra­skren­dan­čią mu­sę. Klau­sy­da­vo­me mo­ky­to­jos net iš­si­žio­ję. Ža­vė­da­vo­mės jos in­te­lek­tu ir įtai­ga, ku­ria ge­bė­da­vo ves­ti pa­mo­ką.

Tiek kon­tak­tų ir te­tu­rė­jau su trem­ti­niais. O baig­da­ma uni­ver­si­te­tą pa­ti su­klu­pau ant žo­džio „iš­trems“.

Stu­di­juo­jant Vil­niu­je jau pla­čiau ir dau­giau ži­no­jau apie trem­tis ir Sta­li­no kul­tą. Apie tai kar­tais kal­bė­da­vo­me „Ro­mu­vos“ sto­vyk­lo­se, į ku­rias va­žiuo­da­vom rink­ti tau­to­sa­kos, švęs­ti tra­di­ci­nių šven­čių kai­muo­se.

Pa­jaus­ti „gy­ve­ni­mą prie ru­so“ kaip sa­ky­da­vo tė­vai, tek­da­vo tro­lei­bu­suo­se ir au­to­bu­suo­se, kur nė ne­ver­tė­jo kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, nes nie­kas ne­sup­ras. Pas len­kus šei­mi­nin­kus nuo­mo­da­mos kam­ba­rį taip pat tu­rė­jo­me kal­bė­ti ru­siš­kai ar­ba len­kiš­kai. Bu­vo jau aš­tun­ta­sis praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­tis.

Ne­pai­sant to­kios ap­lin­kos, kaip ir dau­gu­ma stu­den­tų įsi­my­lė­jau Vil­nių. Ne už ru­sus ir len­kus, o už in­ten­sy­vų kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, ga­li­my­bę lan­ky­ti teat­rą, ope­rą, ge­rų at­li­kė­jų kon­cer­tus, gy­ven­ti in­te­lek­tua­les­nė­je ap­lin­ko­je.

De­ja, ne­nu­mal­do­mai ar­tė­jo lai­kas, kai skirs­ty­mo ko­mi­si­ja pa­siū­lys dar­bo vie­tą ko­kia­me nors ra­jo­ne, gal net kai­mo mo­kyk­lo­je. Į ge­res­nes vie­tas Vil­niu­je ar­ba ki­tuo­se did­mies­čiuo­se su­lįs­da­vo tie, ku­rie tu­rė­da­vo pa­žin­čių, ga­lė­da­vo „su­si­mo­kė­ti“ už ge­rą pa­sky­ri­mą ar­ba bu­vo įta­kin­gų tė­vų vai­kai. Skirs­ty­mo ei­lę su­da­ry­da­vo pa­gal pa­skir­tus ba­lus. Ba­lai už ge­rą mo­ky­mą­si lė­mė ne vis­ką, nes ba­lų pri­dė­da­vo ir už vi­suo­me­ni­nę veik­lą, ir ki­to­kius mums ne­la­bai su­pran­ta­mus da­ly­kus.

Vie­nin­te­lis šan­sas lik­ti sos­ti­nė­je – ei­ti dirb­ti į ar­chy­vą už 80 rub­lių al­gą. Tuo me­tu sklan­dė anek­do­tas, jog ar­chy­vų dul­kė­se nu­tu­pia vi­sos „poe­te­sos“, ku­rioms gal ir ne taip svar­bu ma­te­ria­lu­sis gy­ve­ni­mas.

O rea­ly­bė dir­bant už 80 rub­lių reiš­kė ir to­liau nuo­mo­tis ma­žą kam­ba­riu­ką, daik­tus lai­ky­ti po lo­va, po ke­le­rius me­tus ne­šio­ti tą pa­čią su­kne­lę, val­gy­mui iš­leis­ti tik ko­kius 30 rub­lių per mė­ne­sį, tai yra po rub­lį per die­ną.

Tai­gi, kur­se įsi­lin­ga­vo ne­ra­mios nuo­tai­kos, nes iš­va­žiuo­ti iš sos­ti­nės dau­ge­lis ne­no­rė­jo.

Ka­dan­gi bu­vau vie­na iš uni­ver­si­te­to laik­raš­tė­lio red­ko­le­gi­jos na­rių, pa­ra­šiau straips­ne­lį, at­spin­din­tį penk­ta­kur­sių nuo­tai­kas. Vie­na­me sa­ki­ny­je ap­gai­les­ta­vau, kad mus iš­trems į kai­mus.

Žo­dis „iš­trems“ la­bai už­kliu­vo uni­ver­si­te­to va­do­vy­bei. Su­si­jau­di­nu­si į vie­ną iš pa­sku­ti­nių pa­skai­tų at­bė­go ku­ra­to­rė. Prie­kaiš­ta­vo, kad pri­da­riau jai ne­ma­lo­nu­mų. Gąs­di­no, kad da­bar bus ti­ria­ma ma­no biog­ra­fi­ja, kad ga­liu iš vi­so ne­gau­ti uni­ver­si­te­to dip­lo­mo.

Tuo­met ku­ra­to­rės iš­klau­siau šyp­so­da­ma­si, ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, jog tas vie­nin­te­lis už­kliu­vęs žo­dis ga­li pa­keis­ti ma­no li­ki­mą. Tik vė­liau, pa­ty­ru­si vi­so­kiau­sių „gy­ve­ni­mo prie ru­so“ niuan­sų, pa­mąs­ty­da­vau, jog ku­ra­to­rė ba­rė­si ne be rei­ka­lo. Tai bu­vo rim­ta.

Šiaip ar taip ne­truk­do­ma iš­lai­kiau vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus, ap­si­gy­niau dip­lo­mi­nį dar­bą ir dip­lo­mą ga­vau.

Gal nu­gink­la­vo tas ma­no nai­vu­mas prieš ku­ra­to­rę? Gal pa­si­knai­sio­ję ma­no biog­ra­fi­jo­je sau­gu­mie­čiai ar uni­ver­si­te­to va­do­vy­bė ne­ra­do trem­ti­nių?

Be to, kaž­kaip be di­de­lių pa­stan­gų vi­si ži­no­jo­me, ku­rie mū­sų kur­sio­kai pri­klau­so sau­gu­mui. Prie jų steng­da­vo­mės lai­ky­ti lie­žu­vį už dan­tų.

Be­je, jie gy­ven­da­vo ge­res­niuo­se bend­ra­bu­čio kam­ba­riuo­se. Nors mo­kė­si ne­kaip, vi­sa­da gau­da­vo sti­pen­di­ją. Ga­vo ir ge­res­nius pa­sky­ri­mus. Grei­tai pra­si­mu­šė į vir­ši­nin­kus.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.