Karinis miestelis

Karinis miestelis

Ka­ri­nis mies­te­lis

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dar­bo biog­ra­fi­ją pra­dė­jau ne­to­li did­mies­čio esan­čia­me ka­ri­nia­me mies­te­ly­je. Dir­bau lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja. Mo­kyk­lo­je pu­sė kla­sių – lie­tu­viš­kos, pu­sė – ru­siš­kos. Mies­te­ly­je gy­ve­no daug ru­sų ka­ri­nin­kų ir ei­li­nių ka­ri­nio da­li­nio dar­buo­to­jų šei­mų. Jų vai­kai mo­kė­si ru­siš­ko­se kla­sė­se.

Di­rek­to­rius – ga­na in­te­li­gen­tiš­kas, drau­giš­kas, bet drau­ge reik­lus žmo­gus. Lie­tu­viš­ka ko­lek­ty­vo da­lis – taip pat ga­na drau­giš­ka. Ru­siš­ka – išdidžios po­niu­tės ka­ri­nin­kų žmo­nos, į kiek­vie­ną nau­ją pe­da­go­gą žiū­rin­čios su at­sar­ga.

Jau­čiau­si nuo­lat ste­bi­ma. Kiek­vie­nas veiks­mas ir poel­gis, ma­tyt, bu­vo ap­ta­ri­nė­ja­mas. Ta­čiau vie­nos su ki­to­mis ru­sės mo­ky­to­jos bu­vo itin vie­nin­gos ir drau­giš­kos. Apsk­ri­tai tvy­ro­jo to­kia at­mos­fe­ra, tar­si joms tu­ri bū­ti lei­džia­ma dau­giau ne­gu lie­tu­vėms mo­ky­to­joms. Jos nuo­lat pa­brėž­da­vo: „Džiau­ki­tės, kad nė­ra ka­ro“.

O mes, lie­tu­viai, sa­vo Tė­vy­nė­je, su jo­mis tu­rė­jo­me kal­bė­ti ru­sų kal­ba. Po­sė­džiai ir su­si­rin­ki­mai vyk­da­vo ru­sų kal­ba. Mo­ky­to­jų kam­ba­ry­je taip pat bū­da­vo­me pri­vers­ti kal­bė­ti ru­siš­kai, nes jau de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čios ru­sės mo­ky­to­jos ga­li ne­sup­ras­ti, ką lie­tu­viai tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si. Toks bu­vo eti­ke­tas.

Per pen­ke­rius stu­di­jų me­tus bu­vau ga­nė­ti­nai pa­var­gu­si. Tuoj pat te­ko kib­ti į dar­bą. Gy­ve­ni­mo są­ly­gos – sun­kios. Po­ra se­no me­di­nio mo­kyk­los bend­ra­bu­čio kam­ba­riu­kų. Ge­le­ži­nė lo­va su įdum­ban­čiu „mat­ra­su“. Val­gis ver­da­mas ant ma­žy­tės elekt­ri­nės ply­te­lės. Na­mų ruo­ša pa­rei­ka­lau­da­vo daug lai­ko. Ry­tą tek­da­vo anks­ti kel­tis, va­ka­re vė­lai gul­ti, nes par­si­neš­da­vau tai­sy­ti krū­vas są­siu­vi­nių, il­gai ir at­sa­kin­gai ruoš­da­vau­si pa­mo­koms. To­dėl daž­no­kai sirg­da­vau.

Tik vis­ko per­te­ku­sioms ka­ri­nin­kų žmo­noms, ma­tyt, tai bu­vo ne­sup­ran­ta­ma. Vie­ną die­ną, blo­gai pa­si­ju­tu­si, po pa­mo­kų iš kar­to išė­jau na­mo. O dar tu­rė­jo vyk­ti kom­jau­ni­mo su­si­rin­ki­mas. Aiš­ku, ir­gi ru­sų kal­ba. Ki­tą ry­tą nuė­jusi į pa­mo­kas tu­rė­jau aiš­kin­tis di­rek­to­riui ir kom­jau­ni­mo sek­re­to­rei, ko­dėl nie­ko ne­pra­ne­šu­si išė­jau.

Už­si­puo­lė ir se­no­sios ru­siš­kų kla­sių mo­ky­to­jos. Esą pa­da­riau di­de­lį nu­si­žen­gi­mą. Tai trak­ta­vo kaip ab­so­liu­tų kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos ig­no­ra­vi­mą, o ma­ne ap­šau­kė vi­siš­kai apo­li­tiš­ka. Tai esą ne­su­de­ri­na­ma su pe­da­go­gi­niu dar­bu.

To­kių juo­kin­gai liūd­nų akib­rokš­tų teo­riš­kai pu­siau ru­siš­ko­je, o pra­ktiš­kai be­veik ru­siš­ko­je mo­kyk­lo­je bu­vo ne vie­nas. Ypač sun­ku bū­da­vo su miš­rių šei­mų vai­kais, ku­rie pa­si­rink­da­vo lan­ky­ti lie­tu­viš­kas kla­ses. Jie bėg­da­vo iš pa­mo­kų. Už pra­stą lan­ko­mu­mą tu­rė­da­vo­me at­sa­ky­ti kla­sių auk­lė­to­jai. Dau­gu­ma tė­vų jau tuo­met, praė­ju­sio am­žiaus de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, elg­da­vo­si taip, kaip el­gia­si kai ku­rie šian­die­ni­niai tė­vai. Užk­rau­da­vo vi­sus auk­lė­ji­mo rei­ka­lus mo­ky­to­jams. O mo­ky­to­jų, be­je, ne­tgi ne­gerb­da­vo.

Vie­na auk­lė­ti­nė per lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas pik­ty­biš­kai nie­ko ne­veik­da­vo. Įta­riau, kad mer­gai­tė, pra­šmat­niu ir iš­skir­ti­niu var­du, įsi­my­lė­jo. O kla­sio­kas ne­duo­da at­sa­ko. Rė­žia spar­ną apie ki­tą ge­ro­kai pa­pras­tes­nę, bet ga­na mie­lą mer­gai­tę.

Gal rei­kė­jo su ja apie tai pa­si­kal­bė­ti? Bet bū­da­ma tik ke­le­riais me­tais vy­res­nė už auk­lė­ti­nius sun­kiai su­si­gau­džiau, kaip man elg­tis – ar kaip ma­mai, ar kaip drau­gei? Nusp­ren­džiau ge­riau ne­lįs­ti mer­gai­tei į „dū­šią“. Ta­čiau, kai vi­si vie­nuo­lik­to­kai de­monst­ra­vo sa­vo ži­nias ir kū­ry­bi­nius su­ge­bė­ji­mus ra­šy­da­mi ra­ši­nį, mi­nė­ta auk­lė­ti­nė vi­sas dvi pa­mo­kas pra­sė­dė­jo nie­ko ne­veik­da­ma. Ati­da­vė tuš­čią po­pie­riaus la­pą. At­ro­dė, jog tie­siog ban­dė ma­no kant­ry­bę ar­ba pro­vo­ka­vo konf­lik­tą. Ne­tu­rė­jau ki­to pa­si­rin­ki­mo – tik pa­ra­šy­ti dve­je­tą.

Ki­tą die­ną dar prieš pa­mo­kas prie ma­no ka­bi­ne­to lau­kė iš­si­pus­čiu­si su­tuok­ti­nių po­ra: lie­tu­vis ka­ri­nin­kas ir at­sa­kin­gas pa­rei­gas ka­ri­nia­me da­li­ny­je einanti ru­sė jo žmo­na. Pri­sis­ta­tė esą nu­skriaus­to­sios mer­gai­tės tė­vai ir ėmė prie­kaiš­tau­ti dėl duk­rai pa­ra­šy­to dve­je­to. „Ar jums taip sal­du tuos dve­je­tus ra­šy­ti?“ – pik­tai klau­sė.

Nus­te­bau. Ką tu­rė­jau pa­ra­šy­ti už pa­duo­tą tuš­čią po­pie­riaus la­pą? Iš­gir­dau, kad tu­rė­jau nie­ko ne­ra­šy­ti, pa­si­lik­ti po pa­mo­kų ir leis­ti jų mer­gai­tei dar kar­tą ra­šy­ti ra­ši­nį.

Dve­je­to nea­nu­lia­vau ir po pa­mo­kų dėl iš­skir­ti­nę pa­dė­tį ir taip jau uži­man­čios mer­gai­tės už­gai­dų ne­pa­si­li­ki­nė­jau. Di­rek­to­rius nie­ko ne­sa­kė. Ar­ba pas jį ypa­tin­go­ji po­ra ne­nuė­jo, pa­gąs­di­no tik ma­ne – jau­ną mo­ky­to­ją, ar­ba jis tie­siog su­rea­ga­vo pro­tin­gai.

Dar ku­rį lai­ką pa­gau­džiu­si var­nas pro lan­gą, auk­lė­ti­nė vėl pra­dė­jo ge­riau mo­ky­tis. Ta­čiau so­viet­me­čio ka­ri­nin­kų pri­vi­le­gi­jos, jų po­za ir ga­lios de­monst­ra­vi­mas neuž­si­mirš­ta iki šiol.

Kai pa­ga­liau ga­vau iš­si­nuo­mo­ti pa­do­res­nį nei mo­kyk­los bend­ra­bu­tis būs­tą, ne­tru­kus pas tuos pa­čius šei­mi­nin­kus po­rą kam­ba­rių už­siė­mė ir ką tik at­si­kė­lu­si ka­ri­nin­kų šei­ma. Šiaip jau ka­ri­nis mies­te­lis vi­sus da­li­nio dar­buo­to­jus ap­rū­pin­da­vo ge­rais bu­tais. Bet kar­tais nau­jai at­vy­ku­sios šei­mos tu­rė­da­vo pa­lauk­ti, kol iš­ke­lia­mas da­li­nio dar­buo­to­jas gaus būs­tą nau­jo­je dar­bo­vie­tė­je ir iš­si­veš sa­vo daik­tus ten.

Da­lin­tis bend­ra vir­tu­ve su šei­mi­nin­kais ir dar vie­nais nuo­mi­nin­kais ta­po su­dė­tin­giau. Nie­kur ne­dir­bu­si ka­ri­nin­ko žmo­na nuo­lat tu­pė­da­vo vir­tu­vė­je ir ko­čio­da­vo teš­lą kol­dū­nams.

Kai grįž­da­vo vy­ras, į vir­tu­vę įei­ti bū­da­vo dar ne­ma­lo­niau. Jis kal­bė­da­vo, kad „pri­bal­ti­ka“ dar la­bai ge­rai gy­ve­na, rei­kia juos pa­spaus­ti. Kar­tais ban­dy­da­vau įro­di­nė­ti, jog lie­tu­viai ge­rai gy­ve­na ne iš ru­sų ma­lo­nės, o tik to­dėl, kad yra la­bai darbš­tūs, ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie vi­so­kiau­sių są­ly­gų, pa­skui su­pra­tau, kad – gin­čai be­pras­miai. Ka­ri­nin­kas pri­kiš­da­vo „pri­bal­tij­cams“ pi­giai tie­kia­mą naf­tą ir du­jas, ang­lį ir ki­tas nau­din­gas iš­ka­se­nas, ku­rie to­li gra­žu ne­pri­lygs­ta mai­nais gau­na­moms deš­roms ir kum­piams.

Lie­tu­vos ka­ri­nia­me mies­te­ly­je gy­ve­nan­tys žmo­nės tik­rai gy­ve­no ge­rai. Ten par­duo­tu­vė­se ne­bu­vo de­fi­ci­to. Ne­re­tai ir mes, ci­vi­liai, ei­da­vo­me į ka­ri­nio mies­te­lio par­duo­tu­ves, nors jos bū­da­vo ge­ro­kai to­liau, ne­gu ran­ka pa­sie­kia­mos mies­te­lio par­duo­tu­vės. O ir lie­tu­viai so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­ri­nin­kai bu­vo pri­vi­le­gi­juo­ta kla­sė. Pre­ky­bos ba­zė­se šei­mi­nin­kau­da­vo kaip sa­vo na­muo­se.

1983 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.