Naujausios
APKLAUSA
Kaip gyvenate, senjorai?
Genovaitė JODEIKIENĖ, 76-erių pensininkė:
– Senjorų diena man šventė – išnaudoju visas galimybes: einu į nemokamus renginius, kavos – į kavines.
Šiandien nusprendžiau susitvarkyti medicininę kompensaciją. Sūnus nuvežė į ligoninę. Labai pasipiktinau – su senjorais ten pasielgė kaip su šiukšlėmis. Kiekvienais metais pensininkams duodavo talonų, o dabar jie eina pagal eilę, dirbantieji gauna talonus. Taip pasijutau pirmą kartą. Atrodo, kad esi senas žmogus, tai niekam nereikalingas.
Anksčiau mane vadindavo teatro dama – nepraleisdavau nė vieno spektaklio. Dabar į spektaklį einu, kai sūnus nuperka bilietą, nes jie brangūs.
Pranas MASIULIS, 87-erių pensininkas, buvęs Šiaulių universiteto lietuvių kalbos ir literatūros metodikos dėstytojas:
– Mieste mažai būnu, kiekvieną dieną autobusu važiuoju į kolektyvinį sodą. Man sodas palaiko gyvybę. Auginu daržoves, obuolius.
Sveikatos problemomis nesiskundžiu: kai sode gyveni, atsijaunini. Esu girdėjęs, jei žmogus turi sodą ir jame dirba – dešimt metų ilgiau gyvena. Aš tuo naudojuosi.
Nors esu našlys, bet vienišas nesijaučiu – turiu draugų.
Zigmantas KYBARTAS ir Angelė MAJAUSKIENĖ, pensininkai:
– Esam aktyvūs, stengiamės nepraleisti jokių renginių. Va, Šiaulių naktyse nemiegojome iki 3 valandos nakties.
Pasiėmėme lankstinuką ir Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos renginius lankome. Buvome ekskursijoje po Šiaulius, dabar eisim kavutės atsigerti nemokamai. Vakare bus koncertas. Norėjome ir pasportuoti, tik visko nespėjame...
Esame draugai, kartu visur einame. Šią vasarą savaitę atostogavome Palangoje.
Gaila, kad daug draugų jau išėję... Šiais metais 5 ar 6 palaidojome.
Danutė ALDUŠENKO, buvusi šokėja:
– Riedam kaip žirniukai. Lankau pagyvenusių žmonių asociacijos ansamblį „Rudens žiedai“. Turiu daug puikių draugų. Su jais susitinkame, kartu švenčiame gimtadienius.
Mano vyras – ukrainietis kariškis. Pagal paskyrimą su juo išvykau į Ukrainą ir tėvynėje 40 metų negyvenau. Senatvėje parskridom į namus, gimtuosius Šiaulius.
Jaučiuosi šiek tiek nuskriausta Lietuvos įstatymų. Tai vienintelis minusas. Darbo stažo Lietuvoje turiu tik 8 metus, o į pensiją išėjau Ukrainoje. Ten dolerio kursas didesnis, o čia – mažesnis, todėl Lietuvoje gaunu mažiau pensijos. Jeigu senų daiktų neturėčiau, vargiai viskam pinigų užtektų.
Jonas MĖLINGIS, 86-erių pensininkas:
– Gyvenu neblogai, tik sveikatos nėra. Žmona niekur neišeina, aš visus reikalus tvarkau: į vaistinę einu, maistą perku.
Per dieną nusivaikštau, į renginius nebėra jėgų eiti. Norisi namie pailsėti. Dabar ligonines dažniausiai lankom. Tik išsamių tyrimų mums, seniems žmonėms, nebedaro. Niekas nebesigilina – rašo tuos pačius vaistus. Vaistams išleidžiame daugiau nei maistui.
Kai išėjome į pensiją, keliaudavome: į Sočį, Gagrus, Šventąją, Palangą. Mes 30 metų gyvenome Rusijos šiaurėje: žmona – tremtyje, aš – kalėjime 8 metus sėdėjau. Šiaurėje du vaikai gimė, augo. Ten į pensiją išėjom ir grįžom į Lietuvą.
Kalbino Simona PUŽAITĖ, fotografavo Jonas TAMULIS
