Geriau būkim avinais...

Ge­riau bū­kim avi­nais...

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lie­tu­viai uni­ka­lūs tuo, kad dau­ge­lį da­ly­kų ge­ba pa­teik­ti ne ge­rą­ja, o iš­virkš­čią­ja pu­se. Taip tar­si paim­tų puoš­nų, pra­ban­gų dra­bu­žį ir de­monst­ruo­tų ne gra­žią­ją išo­ri­nę jo pu­sę, o iš­virkš­čią­ją, ku­rio­je ma­ty­ti vi­sos dai­lios ir ne­dai­lios jo siū­lės.

Ne­se­niai vie­šo­je erd­vė­je pa­skli­do in­for­ma­ci­ja, jog Lie­tu­vo­je aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­ri 54 pro­cen­tai žmo­nių. Pa­gal šį ro­dik­lį esa­me ket­vir­tie­ji pa­sau­ly­je. Ne­di­de­lei ša­liai – tai di­džiu­lis pa­sie­ki­mas! At­ro­do, tu­rė­tu­me šo­ki­nė­ti iš lai­mės ir di­džiuo­tis sa­vo tau­ta. Ta­čiau tuoj pat ši pui­ki ži­nia iš­ver­čia­ma į blo­gą­ją pu­sę. Esą šis skai­čius ro­do blo­gą stu­di­jų ko­ky­bę. Be to, Lie­tu­vai ne­rei­kia tiek mo­ky­tų žmo­nių. La­biau rei­ka­lin­gi aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bi­nin­kai.

O svar­biau­sia Eu­ro­pos pa­vyz­dys! Mat Eu­ro­pos sen­bu­vė­se aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­ri tik 40 pro­cen­tų žmo­nių.

Tai­gi, fak­tą, į ku­rį ga­lė­tu­me įsi­kib­ti rek­la­muo­da­mi sa­vo ša­lį, pa­lei­džia­me vė­jais ir to­liau jau­čia­mės ne­reikš­min­ga ma­ža tau­te­le, avi­nų ban­da, run­ke­liais, šu­nau­ja ir kuo tik no­ri. Tik ne oria, pro­tin­gų žmo­nių vals­ty­be! At­ro­do, jog pa­tys tie­siog kra­to­mės gra­žes­nio, ge­res­nio įvaiz­džio, men­ki­na­mės to­liau bū­da­mi dar­bo jė­gos do­no­rais tur­tin­ges­nėms Va­ka­rų ša­lims.

„Klau­si­mė­lio“ lai­do­je gat­vė­je pa­gau­ti ir in­te­lek­tua­lių klau­si­mų už­bom­bar­duo­ti žmo­nės kar­tais to­ta­liai nu­si­šne­ka. Ir tuos nu­si­šne­kė­ji­mus te­le­vi­zi­ja su pa­si­mė­ga­vi­mu ro­do. Kam to rei­kia? Kad pa­ro­dy­tu­me, ko­kia kvai­la mū­sų tau­ta?

Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, 98,3 pro­cen­to vi­sų de­šim­ties – 64 me­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų tu­ri aukš­tą­jį, aukš­tes­nį­jį, vi­du­ri­nį, pa­grin­di­nį ar bent pra­di­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Dau­giau­sia iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių gy­ve­na Vil­niaus ap­skri­ty­je, ant­ro­je vie­to­je – Kau­no, tre­čio­je – Klai­pė­dos, ket­vir­to­je – Šiau­lių ap­skri­tys.

Ypač daug aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­čių mo­te­rų. Spar­čiai au­ga kai­mo gy­ven­to­jų iš­si­la­vi­ni­mo ly­gis.

Ne­raš­tin­gų, ne­bai­gu­sių nė pra­di­nės mo­kyk­los gy­ven­to­jų – tik 1,7 pro­cen­to. Tuo tar­pu Vo­kie­ti­jo­je to­kių žmo­nių pri­skai­čiuo­ja­ma 14 pro­cen­tų.

Ar se­no­sio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se tik­rai tiks­liai su­ba­lan­suo­tas dar­bo rin­kos po­rei­kis ir uni­ver­si­te­tuo­se bei pro­fe­si­nė­se mo­kyk­lo­se ren­gia­mų spe­cia­lis­tų skai­čius? La­bai abe­jo­čiau.

Jei­gu taip, ko­dėl to­se ša­ly­se gy­dy­to­jais dir­ba in­dai, ira­kie­čiai. Ko­dėl iš­skės­to­mis ran­ko­mis prii­ma­mi lie­tu­vai­čiai, pa­reng­ti Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te? Jei­gu me­di­ci­ną stu­di­juo­tų pa­kan­ka­mai ga­bių vo­kie­čių, bri­tų, šve­dų ar nor­ve­gų, ki­ta­tau­čių į to­kią jaut­rią gy­ve­ni­mo sri­tį jie neį­si­leis­tų.

De­ja, gy­dy­to­jų trūks­ta ir ten. Nes į gy­ve­ni­mo džiaugs­mus ir pil­nat­vę orien­tuo­tas jau­ni­mas tin­gi už­siim­ti su­dė­tin­go­mis stu­di­jo­mis, o vė­liau – la­bai at­sa­kin­gu dar­bu.

Ko­dėl už­sie­nio ša­ly­se trūks­ta pa­pras­čiau­sių sta­ty­bi­nin­kų, su­vi­rin­to­jų, elekt­ri­kų? Ko­dėl šio de­fi­ci­to neuž­pil­do į dar­bo rin­ką orien­tuo­ti pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rai? O gal už­pil­do? Tik pa­reng­ti jau­nuo­liai tie­siog ne­no­ri dirb­ti, nes sis­te­ma jiems už­tik­ri­na vi­sai ne­blo­gą gy­ve­ni­mą iš pa­šal­pų. Pa­šal­pos ski­ria­mos pa­gal po­rei­kį – ne tik ap­si­gin­ti nuo ba­do kaip Lie­tu­vo­je, bet ir už­si­mo­kė­ti už būs­tą, au­to­mo­bi­lio drau­di­mo mo­kes­tį, įsi­pil­ti ku­ro, iš­lai­ky­ti vai­kus, nu­si­pirk­ti mais­to. Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je skur­do ri­ba jau lai­ko­ma, kai vie­nam žmo­gui ten­kan­čios pa­ja­mos sie­kia 1080 eu­rų.

Siek­ti aukš­to­jo moks­lo lie­tu­vai­čius ska­ti­na ge­nuo­se dar už­si­li­ku­si pa­gar­ba moks­lui. An­tai vie­nas iš Lie­tu­vos raš­ti­jos puo­se­lė­to­jų Liud­vi­kas Rė­za še­še­rių me­tų li­kęs naš­lai­tis nuo žą­sia­ga­nio pra­si­mu­šė iki uni­ver­si­te­to stu­den­tų, kur mo­kė­si teo­lo­gi­jos, an­ti­ki­nių kal­bų, li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jos, re­to­ri­kos, fi­lo­so­fi­jos. O bū­da­mas 24 me­tų jau pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Ta­po ne tik teo­lo­gu, bet ir poe­tu. Su­vok­da­mas li­te­ra­tū­ros ver­tę pir­ma­sis pa­si­rū­pi­no iš­leis­ti K. Do­ne­lai­čio „Me­tus“ ir „Pa­sa­kė­čias“.

To­kių pa­vyz­džių iš gar­sių­jų Lie­tu­vos žmo­nių gy­ve­ni­mo ga­lė­tu­me ras­ti ne vie­ną.

Lie­tu­vio troš­ki­mą siek­ti aukš­to­jo moks­lo, ma­tyt, bus įskie­pi­ję ir so­vie­ti­niai lai­kai. Šian­die­ni­nių še­šias­de­šimt­me­čių tė­vai ir se­ne­liai ne­tu­rė­jo ga­li­my­bių mo­ky­tis. To­dėl troš­ko, kad bū­tų mo­ky­ti bent jų vai­kai. Įs­to­ti į uni­ver­si­te­tą ar ins­ti­tu­tą so­vie­ti­niais lai­kais bū­da­vo sun­kiau ne­gu da­bar. Ta­čiau jį bai­gus, dar­bo vie­ta ir sta­bi­lus gy­ve­ni­mas bu­vo ga­ran­tuo­tas.

Šiais lai­kais ne vie­nas in­te­li­gen­tas yra bai­gęs po ke­lias aukš­tą­sias mo­kyk­las. Nes vie­nas aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas ir vie­na įgy­ta spe­cia­ly­bė neuž­tik­ri­na dar­bo vi­sam gy­ve­ni­mui. Dau­ge­lis yra tie­siog pri­vers­ti per­si­kva­li­fi­kuo­ti, ki­tiems pa­pil­do­mos stu­di­jos – at­sar­gi­nis va­rian­tas.

Ne­ma­žai jau­nų žmo­nių, bai­gusių aukš­tuo­sius moks­lus, dip­lo­mus pa­lie­ka dul­kė­ti stal­čiuo­se, ir skren­da dirb­ti va­ly­to­jais ar pa­da­vė­jais į už­sie­nį. Lie­tu­vo­je ne­gau­na dar­bo ar­ba ne­ten­ki­na dar­bo už­mo­kes­tis.

Ta­čiau dar­bi­nin­kiš­kas pro­fe­si­jas įgi­ju­sių ar­ba pro­fe­si­jos vi­sai ne­tu­rin­čių žmo­nių iš­vyks­ta kur kas dau­giau.

Be to, aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tys emig­ran­tai grei­čiau in­teg­ruo­ja­si, tu­ri dau­giau kog­ni­ty­vi­nių kom­pe­ten­ci­jų, leng­viau ran­da jų iš­si­la­vi­ni­mą bent iš da­lies ati­tin­kan­čio dar­bo. Jie ge­riau ir at­sa­kin­giau rep­re­zen­tuo­ja Lie­tu­vą pa­sau­ly­je. Tai­gi, baig­ti aukš­tuo­sius moks­lus bet ko­kiu at­ve­ju ap­si­mo­ka. Ga­liau­siai jie gi­liau mąs­to, ge­ba rea­liai įver­tin­ti sa­vo si­tua­ci­ją sve­ti­mo­je ša­ly­je ir daž­niau­siai grįž­ta į Tė­vy­nę.

Ant­ra ver­tus, aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas daž­nam lie­tu­viui yra tik ba­zi­nis laip­te­lis į moks­lo sri­tis. Lie­tu­vos moks­li­nin­kų pa­sie­ki­mai bio­me­di­ci­nos, tech­no­lo­gi­jų ir ki­to­se sri­ty­se ži­no­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Kai nu­si­pirk­si­me svars­tyk­les, ku­rios pa­ro­dys ne tik mū­sų svo­rį, bet ma­tuos ir krau­jos­pū­dį, pa­gal tai, ko­kiu grei­čiu krau­jas at­ke­liau­ja nuo šir­dies iki pė­dų nu­sta­tys ar­te­ri­jų būk­lę ir ne­tgi ka­lio kie­kį krau­jy­je, gal nė ne­su­si­mąs­ty­si­me, kad jas su­kū­rė lie­tu­vių moks­li­nin­kai.