Lin­kė­ji­mai iš Kalėdų Senelio na­mų

Neil­ga Jo­va­ro gat­ve­lė šven­ti­niu lai­ku pil­na ma­ši­nų. Vie­ni smal­suo­liai tik pra­va­žiuo­ja su­lė­tin­da­mi grei­tį, ki­ti iš­li­pa pa­si­gro­žė­ti.

A. Ra­čui pa­tin­ka, kai žmo­nės su­sto­ja, pa­bend­rau­ja – tam ir yra šven­tės.

Na­mus įvai­rias­pal­vė­mis lem­pu­tė­mis šiau­lie­tis nu­tvies­kia jau dau­giau nei de­šimt­me­tį. Ir kas­met puoš­me­nas vis at­nau­ji­na.

Kie­me, so­de ga­no­si gal­vas be­su­kio­jan­tys el­niai, įsi­tai­sę lo­kiai, švie­čian­tį dvi­ra­tį mi­na Ka­lė­dų Se­ne­lis, į ka­mie­ną įsi­ko­ręs tig­ras. Kur tik au­ga me­dis ar krū­mas – vi­sur tvis­ka gir­lian­dos. Gir­lian­do­mis "ap­siū­tas" ir vi­sas na­mas bei tvo­ros. Ant sto­go el­niai trau­kia Ka­lė­dų Se­ne­lių ro­ges, ka­mi­ną nu­tvies­kia Ka­lė­dų žvaigž­dė, lan­guo­se blyk­si eg­lu­tės. Skam­ba links­ma mu­zi­ka. Tik spėk dai­ry­tis!

Ka­lė­di­niai pa­puo­ši­mai į Šiau­lius at­ke­liau­ja iš vi­so pa­sau­lio. Apie 300 gir­lian­dų yra su­jung­tos į 25 ro­ze­tes, į maž­daug pu­sant­ro šim­to il­gin­tu­vų.

"No­rė­tų­si ir dau­giau, bet nei­šei­na, elekt­ra "ne­beiš­ne­ša". Dar vie­tos yra kur į dan­gų kel­ti, bet į šo­nus ne­bė­ra", – juo­kia­si Ka­lė­dų Se­ne­lis.

Šven­tėms ruoš­tis jis pra­de­da nuo rug­sė­jo. Įkel­ti gir­lian­das į me­džius ar ant sto­go pa­tal­ki­na kai­my­nai. La­bai dė­kin­gas Vy­tau­tui ir Ze­no­nui – vie­nam už­kel­ti bū­tų neį­ma­no­ma.

"Ir man pa­tin­ka, ir lan­kan­tiems pa­tin­ka. Ne vien vai­kai at­vyks­ta, bet ir suau­gę. Ne tik leng­vo­mis ma­ši­no­mis at­va­žiuo­ja, bet ir au­to­bu­sais – pil­na gat­ve­lė. Iš Klai­pė­dos, Jur­bar­ko, Pak­ruo­jo ar Tel­šių, Plun­gės – iš vi­sų mies­tų. Atei­na vai­kų dar­že­lių gru­pės, mo­kyk­los, stu­den­tai, Sei­mo na­riai, Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to sen­jo­rai – vi­si no­ri pa­ma­ty­ti. Ju­dė­ji­mas di­de­lis, aiš­ku, prieš kai­my­nus ne­pa­to­gu, nes jiems su­drumš­čiam ra­my­bę, ki­tiems sun­ku pa­kliū­ti į na­mus, pri­va­žiuo­ti, ir triukš­mas. Bet jau vi­sa gat­ve­lė puo­šia­si", – sa­ko A. Ra­čas.

Šiau­lie­tis skai­čiuo­ja, kad po se­zo­no ten­ka pa­keis­ti apie 50 pro­cen­tų pa­puo­ši­mų, nes lem­pu­tes pa­vei­kia ir šal­tis, ir vė­jas su­dras­ko.

Prie Ka­lė­dų Se­ne­lio na­mo vei­kia pa­štas – per die­ną at­ke­liau­ja apie 40 laiš­kų. Vi­sus juos rei­kia per­skai­ty­ti ir, pa­de­dant tė­ve­liams, iš­pil­dy­ti ma­žų­jų no­rus.

O vai­kų pra­šy­mai įvai­riau­si! No­ri ir ka­čiu­kų, ir trak­to­riu­kų, ir te­le­fo­nų, ir kom­piu­te­rių. Pra­šo ir to­kių da­ly­kų, apie ku­riuos Ka­lė­dų Se­ne­lis jau ir ne­be­ži­no. "Klau­si­mus iš­spren­džia­me su tė­ve­lių pa­gal­ba", – juo­kia­si A. Ra­čas.

Bū­na, kad laiš­kas Ka­lė­dų Se­ne­lį su­grau­di­na. "Vai­kas pa­ra­šė: "Aš bu­vau ne­ge­ras, bet ža­du pa­si­tai­sy­ti". Ir iš­var­di­jo ko­kių do­va­nė­lių no­ri. Rei­kia ti­kė­tis, kad tas vai­kas pa­si­tai­sys, jei pa­ts pri­si­pa­žįs­ta", – sa­ko šiau­lie­tis.

Ka­lė­dų Se­ne­lis tu­ri ir pa­što ba­lan­džių. Bu­vo nu­ve­žęs juos į Ario­ga­lą (Ra­sei­nių r.), Pa­ne­vė­žį, Vil­nių. Vai­kai pa­ra­šė laiš­ke­lius (laiš­ke­lis tu­ri bū­ti trum­pas: rei­kia pa­ra­šy­ti, kad bu­vo ge­ras ir ko­kių no­ri do­va­nų), per ke­lias va­lan­das ba­lan­džiai par­skrai­di­no į Šiau­lius. Vai­kams di­džiu­lis įspū­dis, kad jų laiš­ką ne­ša pa­što ba­lan­dis!

Šven­ti­niu lai­ku lan­ky­to­jų srau­tas – ne­nut­rūks­tan­tis. Vai­kai no­ri pa­ma­ty­ti Ka­lė­dų Se­ne­lį, at­sa­ki­nė­ja į jo klau­si­mus, dek­la­muo­ja ei­lė­raš­čius.

Ka­lė­dų Se­ne­lis iš­kart pa­si­tei­rau­ja: "Ar ge­ri bu­vo­te?" Klau­si­mas – ne šiaip sau: kie­me sto­vi se­nis be­sme­ge­nis, kil­no­jan­tis ke­pu­rę. Jei vai­kai blo­gi – ke­pu­rės ne­kels.

Vai­kai su­si­jau­di­nę, su­si­do­mė­ję žiū­ri į be­sme­ge­nį: o jei ne­pa­kels ke­pu­rės? Bet be­sme­ge­nis ke­pu­rę nu­ke­lia. Ge­ri vai­kai!

Ka­lė­dų Se­ne­lis tę­sia: "Esa­te ge­ri vai­kai, bet ga­lė­tu­mė­te bū­ti dar ge­res­ni: se­nis be­sme­ge­nis grei­čiau ke­pu­rę nu­kel­tų!" Vai­kas pri­si­pa­žįs­ta tru­pu­tį ne­klau­sęs... Ka­lė­dų Se­ne­lis pa­drą­si­na: "Pa­si­tai­sy­si ir se­nis be­sme­ge­nis ky­los ke­pu­rę grei­čiau!"

Dar vie­na pra­mo­ga – iš ka­mi­no len­dan­tis Ka­lė­dų Se­ne­lis. Iš­lįs, sa­ko na­mo šei­mi­nin­kas, jei vai­kai bus ge­ri. O nuo blo­gų pa­si­slėps ka­mi­ne. Vai­kams vėl nuo­sta­ba!

Per šven­tes A. Ra­čas lem­pu­čių ne­ge­si­na il­giau.

Pa­lik­ti švie­čian­čių na­mų ne­ga­li net de­šim­čiai mi­nu­čių – kad neį­vyk­tų ne­lai­mė. Tems­tant ne­be­jun­gia jo­kios bui­ti­nės tech­ni­kos, ku­riai rei­kia elekt­ros. Ar­ba­tos iš­si­ver­da iki ket­vir­tos va­lan­dos ir lai­ko ter­mo­se – jei pri­reik­tų sve­čiams pa­vai­šin­ti.

A. Ra­čas pla­nuo­ja, kad na­mas lem­pu­tė­mis blyk­sės iki Šei­mų šven­tės. Iš pa­tir­ties ži­no, kad po šven­tės į Jo­va­ro gat­vę su­ka di­de­li au­to­bu­sai iš įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų.

"Džiaugs­mo, san­tar­vės! Lin­kiu ki­tais me­tais daug su­ta­ri­mo, ne­si­pyk­ti, lai­mės, svei­ka­tos, mei­lės!" – nau­ja­me­ti­nius lin­kė­ji­mus "Šiau­lių kraš­to" skai­ty­to­jams siun­čia Ka­lė­dų Se­ne­lis

O ko­kia do­va­na ge­riau­sia pa­čiam Ka­lė­dų Se­ne­liui? "Svei­ka­ta! Kad se­ne­liui svei­ka­tos bū­tų ir dar ga­lė­tų na­mus pa­puoš­ti!"

Tu­ri Ka­lė­dų Se­ne­lis ir la­bai di­de­lį no­rą – in­ter­ne­te pa­ma­tė švie­čian­tį na­mą, ku­rio lem­pu­tės mirk­si pa­gal mu­zi­ką. Šiau­lie­čio kie­me mu­zi­ka skam­ba – bū­tų lai­min­gas, jei ir jo na­mo lem­pu­tės mirk­sė­tų į tak­tą.

No­rė­tų­si ir dau­giau, bet nei­šei­na, elekt­ra "ne­beiš­ne­ša". Dar vie­tos yra kur į dan­gų kel­ti, bet į šo­nus ne­bė­ra.