Naujausios
Kai dalijama širdies šiluma
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate prieš šventes?
– Daug veiklos dabar yra. Skubame su klubo seniūne Genovaite, kuriai jau 78 metai, bet ji labai energinga, ir savanoriais išdalinti „Maisto banko“ produktus, rengiamės ir klubo „Židinys“ naujametei šventei. Norime, kad mūsų bendruomenės žmonės jaustųsi laimingi, neužmiršti. Klubo narių yra 58, o su jų šeimų nariais mūsų bendruomenė jungia apie 200 šiauliečių.
Labiausiai paramos reikia tiems, kurie vieniši, ypač turintiems regos negalią. Tie žmonės mus iš balso pažįsta, turime ir pasišnekėti, pasikalbėti, ir jų išklausyti, ir apie save papasakoti. Žodis žmogui toks pat svarbus, kaip ir maistas.
Aš visus apkabinu, prisiglaudžiu ir linkiu sveikatos. Mane tėvai taip auklėjo, iš jų esu parėmusi, kad širdies šiluma reikia dalintis. Tėvukai iš Pakruojo rajono buvo kilę, ir aš ten gimiau, o vėliau atsikėlė į Šiaulius, statėsi namus, dirbo kolūkyje. Mes su broliu tėvų namuose ir dabar gyvename. Jis viename aukšte su šeima, aš – kitame.
– Prisimenate, kaip tėvų šeimoje švęsdavote šv. Kalėdas?
– Tėvukas prieš naujametes šventes visada pjaudavo kiaulę ir alų darydavo pagal Pakruojo krašto tradicijas. Pas mus suvažiuodavo giminė, tėvo broliai, sesuo su šeimomis. Tėvas augo penkių vaikų šeimoje. Tėvuko 83 metų sesuo ir dabar straina, dainuoja „Bočių“ ansamblyje. Turiu iš ko pavyzdį imti. Šiemet giminės iš mamos pusės susitikimą organizavau – kai sužinojo, kad plauksime laivu Rėkyvos ežere, nė vienas neatsisakė.
– Žinau, kad gyvenate viena. Ar jaučiatės vieniša?
– Ne, aš nesu vieniša. Mano sūnaus šeima gyvena Šiauliuose, mes nuolat bendraujame, dukra – Anglijoje jau keturiolikti metai, su ja pasikalbame ir telefonu, ir vaizdo ryšiu. Brolis šalia.
Man labai smagu bendrauti su žmonėmis, padaryti jiems šventę. Padėkoti ir už talkas, ir savanorystę, kai „Maisto bankui“ aukas renkame ir kai senųjų kapinių einame tvarkyti.
Mūsų klubo narė Irena Brajienė už savanorystę šiemet pelnė Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos apdovanojimą „Lašą“, aš pati draugijos buvau apdovanota statulėle „Gervė“, kuri mums yra dvasinės stiprybės, tikėjimo, džiaugsmo simbolis.
O geriausia padėka man yra anūkės žodžiai: „Močiute, tu pati geriausia, aš labai tave myliu.“ Ji jau surikiavo, kad „per Kūčias eisime pas kitą močiutę, o per Kalėdas ateisime pas tave“. Jau mąstau, kokių skanėstų gaminti ir kepsiu medučio tortą.
Pykčiu nieko nelaimėsime
– Kokie Jums buvo šie nueinantys metai?
– Streso. Užsikrėčiau kovidu, sunkiai sirgau – keturias dienas laikėsi 40 laipsnių temperatūra. O užsikrėčiau, važiuodama pas gydytojus į Vilnių. Jau autobusų stotyje viena moteriškė be jokios kaukės čiaudėjo, kosėjo, purškė aplinkui ant žmonių. O paskui įlipo į tą patį autobusą ir vėl be kaukės. Tik kai atsistojau ir priėjusi perspėjau, užsidėjo.
Bet didžiausią stresą patyriau Vilniuje pas gydytoją, kai tik duris pravėrusi sulaukiau klausimo: „Ar jūs pasiskiepijusi?“ Kai pasakiau, jog dar ne, kad ateis laikas ir pasiskiepysiu, jis tiesiog pratrūko, jog esu „vatnikė“, „antivakserė“, „ligų nešiotoja“. Taip ant manęs šaukė, kad aš pasimečiau ir nė nebežinojau, ko atvažiavau.
Aš nuvažiavau sveika, su neigiamu kovido testu, su visom apsaugos priemonėmis, kauke, dezinfekciniu skysčiu.
Viduje susitelkiau, nusiraminau ir tam daktarui pasakiau: „Aš esu žmogus. Ar aš nuo atliekų konteinerio pas jus atėjau? Net jeigu nuo konteinerio būčiau, vis tiek žmogus. Aš jums ligos neatvežiau. Iš mano artimo rato žmonių ir pasiskiepijusiųjų mirė. Aš pati dirbu su neįgaliaisiais, ir jeigu aš taip rėkčiau, kaip jūs, visi išsilakstytų.“ Apsisukau ant kulno ir išėjau.
Per visą savo gyvenimą nebuvau regėjusi, kad šitaip su žmogumi nesiskaitytų, kad šitaip elgtųsi. Aš jokia antivakserė, aš nesiskiepijau, nes milijonus ligų turiu, aštuonias operacijas esu pergyvenusi.
Dukra po ligos man išpirko sanatorijoje penkias dienas. Nuvažiavau su galimybių pasu. Gydytoja klausė, ar nebijojai sirgti tokia baisia liga, juolab kad viena gyveni? Nebijojau. Būtų buvę kaip buvę. Apie mirtį nė minties nebuvo, nors pirmomis dienomis buvo taip silpna, kad nė telefono rankoje negalėjau nulaikyti. Ir vieniša nesijaučiau, globojo, rūpinosi sūnus su marčia ir draugės. Cepelinus, sriubas nešė. Cepelinų negaliu suvalgyti, o sriubos labai norėjau, tik valgau ir jokio skonio nejaučiu.
Manau, visi anksčiau ar vėliau, persirgsime kovidu. Tik aš savo kailiu patyriau, kaip labai esame supriešinti ir kaip jautiesi būdamas „atstumtasis“.
Net iš artimo žmogaus teko išgirsti piktą nusistebėjimą: „Kaip tu keliauji nepasiskiepijusi? Aš nenorėčiau su neskiepytu viename autobuse važiuoti ir sėdėti prie vieno stalo.“
O aš žmonių nediskriminuoju pagal skiepus. Mes su klubo nariais šiemet net septynias ekskursijas padarėme. Buvome išvažiavę ir į Rokiškį, į Obeliuose vykusią armonikierių šventę. Mūsų „Židinio“ ansamblio armonikierius Vytautas Liutkus laimėjo pirmą vietą, buvo pagerbtas kaip „armonikierių armonikierius“.
Ir nė vienas dėl tų išvykų nesusirgo, visi patenkinti, visi laimingi. Tik visų apsaugos priemonių laikėmės: kaukės ant veidų, rankas nuolat dezinfekavomės, vežiausi net termometrą temperatūrai matuoti. Iš mūsų klubo narių gal tik trys yra nepasiskiepiję. O trys mūsų nariai, kurie šiemet išėjo Anapilin, išėjo ne dėl kovido.
Pagal charakterį aš esu „užsispyręs jautis“, turiu viską įveikti. O per ligą patyriau ir žmonių gerumą, ir piktumą.
– Kokių žmonių: piktų ar gerų – daugiau matote?
– Gerų. Kad mus ir priešina, nesusipriešinkime. Piktumą dabar gali patirti net alkūne atsitiktinai autobuse prisilietęs prie kito žmogaus.
Gyvenkime kaip gyvenome. Apsikabinkime ir gerą žodį vienas kitam pasakykime. Su pykčiu nieko nelaimėsime, tik gerumu viskas pasiekiama.
O Šiauliai man pats gražiausias, mieliausias miestas ir mūsų Kalėdų eglė pati gražiausia. Myliu Šiaulius ir myliu žmones.
