Nelaimėje vieni neliko

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Akivaizdu, gyventi bute po gaisro jau nebeįmanoma.
„Tik 40 minučių, ir neliko nieko, ką šitiek metų lipdėme. Nebėra namų, kuriuose prabėgo dešimtmečiai, kur užaugo vaikai“, – sako Šeduvos (Radviliškio rajonas) gyventoja Vitalija Čekanauskienė. Po vasario 3-osios vakarą Šeduvoje, Vytauto gatvėje, medinį šešiabutį nusiaubusio gaisro 65 metų moteris su penkeriais metais vyresniu sutuoktiniu Jonu priversti glaustis socialiniame būste. Nelaimės akivaizdoje šeduviai dėkoja Dievui, kad paliko juos gyvus, ir žmonėms, kurie suteikė visokeriopą palaikymą.

Keista plastmasės smarvė

Apie be namų palikusią nelaimę V. Čekanauskienei kalbėti tebėra labai sunku – prieš akis dar ir dar kartą kyla viską naikinančios liepsnos vaizdas, tebegirdėti žmonių riksmai. Tebejaučia ir aitrių dūmų tvaiką – tai jis sutuoktinius kone kasnakt pažadina ir priverčia sunerimti, ar tikrai niekas nedega, o tuo pačiu mintimis sugrąžina į gaisro naktį.

„Mūsų situacijoje socialinis būstas – didžiausia palaima. Vaikai mūsų geri, bet jie turi gyventi savo gyvenimus. Ačiū jiems, kad lanko ir rūpinasi“, – virpantis pašnekovės balsas akivaizdžiai išduoda skaudžius išgyvenimus.

Per gaisrą sudegė viskas: baldai, drabužiai, namų apyvokos daiktai. Bet svarbiausia, sudegė namai, kur virė gyvenimas, kur buvo kuriami planai, kur dabar jau tik pasisvečiuoti pas tėvus atvažiuodavo Radviliškyje gyvenantys dukra ir sūnūs su šeimomis.

Kas nesudegė, aprūko arba buvo sulieta vandeniu.

Deja, iš ugnies spąstų nepavyko išgelbėti ir pirmajame medinio daugiabučio aukšte gyvenusios neįgalios ir vaikščioti negalinčios 83 metų kaimynės. Įtariama, kad jos bute ir kilo gaisras – kartu gyvenantis 77 metų brolis perkaitinęs netvarkingą ir metų metais neprižiūrimą krosnį.

Kelio į lauką nebebuvo

Buvo trečiadienio pavakarys, pusvalandis po 17 valandos. V. Čekanauskienė, kaip ir įprasta tokiu darbo dienos metu, žiūrėjo televizorių, vyras buvo prie kompiuterio. Iš kažkur netikėtai atsklido degančio plastiko tvaikas. J. Čekanauskas pasiteiravo, ar Vitalija ko neleistino deginti neįmetusi į krosnį. Atsakiusi, kad neįmetė – krosnis jau nebesikūrena.

Staiga sutuoktiniai išgirdo garsų po jų butu, pirmajame aukšte esančio buto minėtos kaimynės brolio riksmą. J. Čekanauskas puolė pro duris į laiptinę – iš jos į vidų tvokstelėjo juodų dūmų kamuoliai su nežinia kokiais sudegusių daiktų pelenais.

Šeimininkas suriko žmonai kuo greičiau išjungti elektrinius įrenginius ir bėgti į lauką. Patalpose jau buvo pilna dūmų.

Į snieguotą vasarį Vitalija išpuolė kaip gulėjo ant lovelės prieš televizorių – be striukės, be batų, tik su kojinėmis. Apsidairė – vyro greta nebuvo.

O J. Čekanauskas, palydėjęs žmoną į lauką ir tuo pačiu kaimynų durų patrankymu perspėjęs visus evakuotis, grįžo į butą dokumentų. Pagriebęs juos, pamatė, kad kelio į lauką iš antrojo aukšto nebėra, todėl atidarė miegamojo langą ir išmetė dokumentus. Paskui paskubomis susukta ir prie radiatoriaus pririšta paklode pro langą ėmė leistis žemyn.

Tą akimirką sprogo įkaitęs lango stiklas. J. Čekanauskas krito tiesiai ant ką tik sukritusių šukių. Susižalojo ranką, apdegė koją. Prireikė skubios medikų pagalbos.

Medinio namo pusę jau siaubė atvira ugnis: degė pirmame aukšte esantis butas, liepsnojo perdengimas, viskas skendėjo dūmuose.

Gaisravietėje kelias valandas dirbusios gausios ugniagesių pajėgos 19 valandos pirmame aukšte esančiame bute surado apdegusius 83 metų kaimynės palaikus.

Šalia – geri žmonės

Po gaisro padegėliai suprato, kad gyventi name nebeįmanoma. Tą patį vakarą po nelaimės Vitaliją ir Joną išsivežė vaikai.

„Bet yra dvi šios nelaimės pusės. Pirma – baisioji, mus, pensininkus, palikusi be namų. Bet yra ir kita pusė, parodžiusi, šalia kokių gerų žmonių mes visąlaik gyvenome ir šitiek metų draugavome, vienas kitą pažinojome, sveikindavomės, geros dienos vieni kitiems linkėdavome“, – sako V. Čekanauskienė.

Pasak moters, neabejingi šeduviai, gerai pažįstami, o kiti ir iš viso nepažįstami, padėjo svarbiausiais daiktais, piniginėmis aukomis, moraliniu palaikymu – be jo viską ištverti būtų buvę tiesiog neįmanoma.

Norėdama visiems padėkoti nelaimės užklupta šeima kreipėsi į „Šiaulių kraštą“ su prašymu paskelbti padėką. Spausdiname visą jos tekstą:

„Brangūs artimieji, draugai, giminės ir visi pažįstami ir nepažįstamieji – visiems Jums norime padėkoti už visokeriopą paramą ir palaikymą, kai po gaisro likome be namų. Nesitikėjome, kad aplinkui gyvena šitiek nuostabių žmonių, kurie neliko abejingi mus ištikusiai nelaimei. Amžinai liksime dėkingi tiems, kurie ištiesė pagalbos ranką, kai gaisras pasiglemžė visą mūsų turtą.

Nuoširdžiai dėkojame Šeduvos miesto seniūnijos darbuotojams, seniūnei Editai Mančiauskienei, Šeduvos miesto neįgaliųjų draugijos nariams ir pirmininkei Tatjanai Lastauskienei, Žmonių su negalia sąjungos Šeduvos skyriui, UAB „Gliukolvetas“ parduotuvės direktoriui , Šeduvos miestelio gyventojams ir visiems kitiems geros valios žmonėms. Ačiū.

Su meile ir didele pagarba, Vitalija ir jonas Čekanauskai“.

Nelaimės ženklų buvo

Nepaisant patirto žmonių gerumo, V. Čekanauskienei ramybės vis dar neduoda mintys. Buvo nemažai planų. Su vyru dėjo centą prie cento ir jau šią vasarą ketino susiremontuoti namo stogą. Abu ruošėsi pavasariui, tarėsi, kaip prižiūrės plotelį šalia daugiabučio.

Kai nebeliko namų ir tenka glaustis Radviliškio rajono savivaldybės suteiktame socialiniame būste, nebeliko ir planų. Žino tik tiek, kad čia galės gyventi lygiai metus. Kur glausis po metų, neaišku.

Čekanauskai sako nujautę tykant grėsmę. Esą neįgalios kaimynės prižiūrėti iš Kauno prisistatęs jo brolis su ugnimi elgėsi ne itin atsakingai. Metų metais neprižiūrėtą krosnį vyras kūrendavęs nuo ryto iki ryto. Pelenų saugumu taip pat nesirūpindavęs, neataušinęs susemdavęs juo į plastikinį kibirą, kurio dugnas nuo karščio buvo išdegęs.

Bendrauti nelinkęs kaimynas, net ir paprašytas elgtis atsargiau, juk daugiabutis – medinis, nekreipdavo dėmesio, o dažniausiai kaimynų iš viso neįsileisdavo į vidų.