Naujausios
Mergaitė gimė su kojų patologija
Oksana jau turėjo 9 metų sūnų Danielių, kai ėmė lauktis dukrytės. Laukimo mėnesiai buvo sklandūs, jokios grėsmės nepranašavo nei tyrimai, nei medikų apžiūros. Deja, po Cezario pjūvio gimusi mergaitė turėjo bėdų. Vienos kojytės buvo tik nedidelė užuomazga.
Oksana sakė, jog prisimena, kad dar apsvaigusi nuo nejautros, išgirdo medikų žodžius: „Ką pasakysim tėveliui“.
Į klausimą „kodėl“ atsakymo nebuvo. Susitaikyti su bėda nebuvo lengva. Jauna mama pasakoja, kad jautriai į neįgalios sesutės gimimą sureagavo brolis, reikėjo daug kalbėtis, aiškinti, kai pačiai dar labai skaudėjo.
„Didžiausia mano atrama ir palaikymas yra mama“, – prisipažįsta Oksana.
Tik mama gyveno toli – Amerikoje, Floridoje. Tačiau kartą per metus atvažiuodavo, Oksanai labai svarbūs buvo nuotoliniai pokalbiai.
Norėtų bėgioti kaip draugės
Prieš porą metų grįžęs iš darbo vaikų tėvas pasakė, kad jam per sunku ir išėjo. Oksana nemaldavo jo pasilikti ir liko viena su dviem vaikais ir Veronikos bėda. Ir visomis finansinėmis problemomis.
Ieškant pagalbos Lietuvoje, maždaug dviejų metų jai buvo pagamintas kojos protezas, tačiau jis mergaitei buvo skausmingas. Oksana pasakojo, jog metus vaikas lankė reabilitaciją, tačiau ant kojų taip ir neatsistojo. Sveikesnės kojytės problemiškas kelio sąnarys, o pėda – be kulnakaulio, yra tik trys pirštukai. Reabilitologė pasakė, jog toks bandymas mergaitę „priversti“ vaikščioti gali dar labiau pakenkti sveikesnei kojytei.
Šiandien penkiametė Veronika – gyviausias vaikas, kokį teko matyti. Mama juokiasi, kad jei turėtų sveikas kojytes, tai jos nepagautų. Nuolat besišypsanti, pilna energijos ir judesio, trokštanti bendrauti. Namuose juda šliaužiodama arba sėdėdama ant vaikiškos mašinytės. Kai išeina į kiemą, keliauja triratuku.
„Negaliu jos pasodinti į neįgaliojo vežimėlį. Kol kas negaliu psichologiškai peržengti šio barjero“, – atvirauja mama, meiliai žvelgdama į Veroniką.
Oksana kalba, jog paprasčiau buvo, kai mergaitė buvo maža. Dabar, žvelgdama į bėgiojančią kieme draugę, klausia: „Mama, kodėl aš negaliu bėgioti, kaip Urtė?“.
Mama braukdama ašaras pasakojo, kad prieš metus net sutriko, kai pamatė, kad mergaitė ėmė nutraukinėti po vieną kojytę savo lėlėms.
„Bet pas mane tai taip“, – aiškino mažoji.
Teko daug kalbėtis, aiškinti, kol mergaitė šio įpročio atsisakė.
Oksana turi kineziterapeutės profesiją, tačiau negali palikti Veronikos vienos, todėl masažus daro namuose.
Pagalba Veronikai – ir toli, ir brangi
Prieš metus Oksana išgirdo žinią, kad Lietuvoje panašią bėdą turi dar vienas berniukas. Jam surado pagalbą – jį operuoti sutiko gydytojas iš Amerikos. Berniuką rodė per televiziją. Gydytojas, sutikęs operuoti vaiką, buvo iš Floridos. Oksana paprašė mamos pasidomėti ir sužinojo apie puikius šio mediko operacijų rezultatus.
Kai gydytojas Dror Paley atvyko konsultuoti mažųjų pacientų į Europos institutą Varšuvoje, Oksana pas jį atvežė Veroniką. Ištyręs mergaitę, medikas pasakė, jog pastatyti mergaitę ant kojų, kad ji galėtų vaikščioti galimybė yra, tačiau tai ilgas ir brangus procesas.
Veronikai reikia trijų operacijų. Pirmoji jau paskirta vasario 14 dieną, kitos dvi dar būtų kovą ir gegužę. Oksana pasakoja, kad pirmosios operacijos metu mergaitei būtų rekonstruotas kelio sąnarys ir suformuotas kulnakaulis. Kitų dviejų operacijų metu planuojamas nesveikos kojytės paruošimas protezuoti, šlaunikaulio sustiprinimas. Žadama, kad po operacijų vaikas galės lankstyti kojas ir vaikščioti.
Veronikai reikės ne tik operacijų, bet ir reabilitacijos. Pradinė šio proceso kaina siekė beveik pusę milijono Amerikos dolerių. Kai Oksana išaiškino, kad jei nereikės apgyvendinimo, kad gyvens pas mamą ir iš ten važinės į reabilitaciją, kaina sumažėjo iki 300 tūkstančių. Bet vis tiek Oksanai tai kosminė suma. Ji puikiai supranta, kad Veronikai galimybę vaikščioti gali suteikti tik empatiški ir geranoriški žmonės, organizacijos ir ėmė rinkti lėšas.
Pati brangiausia bus pirmoji operacija, jai reikės beveik 150 tūkstančių Amerikos dolerių. Su mamos pagalba Amerikoje, Oksana kol kas turi sukaupusi tik šeštadalį šios sumos.
Jei viskas pavyks, Oksana su Veronika į Ameriką išskris sausio pabaigoje, o grįš tik po pusmečio. Moteris sprendžia dar vieną rebusą – ką daryti su trylikamečiu sūnumi. Palikti giminaičių globai ar vežtis į Ameriką ir gyvenant pas jos mamą organizuoti mokymąsi nuotoliniu būdu. Oksana tikino, jog jos sūnus šiandien jai didelis pagalbininkas ir atrama. Jis ne tik gražiai bendrauja su sesute, bet ir padeda jai ten, kur prireikia anglų kalbos, nes laisvai kalba šia kalba.
„Išvis, jei ne mama, ir sūnus, jų palaikymas, aš tikriausiai neatlaikyčiau“, – atsidūsta Oksana.
Mama dabar laukia laiško iš gydytojo, su kuriuo kreipsis į Amerikos ambasadą dėl medicininės vizos sau ir vaikams.
Dėl finansinės pagalbos Oksana sakė skambinusi ir į Teritorinę ligonių kasą, tačiau ten jai paaiškino, kad finansuojamos tik tos operacijos, kurios atliekamos Europos Sąjungos šalyse, tačiau Oksana kitur galimybės padėti dukrai nerado.
Prašo pagalbos
„Aš važiuosiu į Ameriką. Man ten padarys kojytes“, – užtikrintai dėsto Veronika.
Oksana sako, jog norėtų, kad dukra galėtų pradėti vaikščioti iki to laiko, kai reikės pradėti eiti į mokyklą. Ji nuogąstauja, kad trykštanti energija mergaitė vėliau neužsisklęstų, nepatirtų patyčių, nes jau šiandien kartais tenka atlaikyti smalsius žvilgsnius.
Išgirdę jaunos mamos prašymą ir galintys prisidėti prie mažos mergaitės svajonės vaikščioti, gali tai padaryti pervesdami lėšų į Oksanos Savuckajos sąskaitą LT974010051005500587. Redakcija turi Veronikos sveikatos dokumentų, tiek gautų Lietuvoje, tiek iš JAV, kopijas.
