Naujausios
Grįžusi gyvybė
Su M. Vaitkumi kalbėjomės pirmą tarnybos dieną po įveiktos ligos.
Kokie kariui buvo 2020 metai?
„Iš principo geri, jei žiūrėti įvykių visumą. Įsimintiniausias metų įvykis – gavau karžygio statulėlę. O antras – persirgau koronavirusu, sunkoka buvo“, – džiaugiasi sėkmingai ligą įveikęs karys.
„Lietuvos karžygio“ statulėlė M. Vaitkui buvo įteikta minint Lietuvos kariuomenės dieną. Kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys karį apdovanojo už drąsą ir operatyvumą gelbstint gyvybę.
„Labiausiai mane džiugina, kad išgelbėtas žmogus grįžo į normalų gyvenimą. Aš galiu jį pamatyti“, – sako M. Vaitkus.
Laimingai pasibaigusi istorija įvyko 2019 metų lapkričio 15 dieną Šiaulių „Delfino“ baseine.
M. Vaitkus, Karinių oro pajėgų gelbėtojas, nuolat treniruojasi baseine, kad palaikytų gerą formą. Turėjo būti eilinė treniruotė. Kaip įprasta, pirmiausia persirengė, nuėjo į dušą.
Tuo metu baseine E. Akmanavičius, plaukdamas po vandeniu, neteko sąmonės ir paniro į dugną. Pravėręs duris į baseiną, M. Vaitkus pamatė, kad žmonės kažką bando gaivinti – iš vandens skęstantįjį buvo ištraukęs baseino gelbėtojas Ernestas Braziulis. M. Vaitkus akimirksniu puolė į pagalbą.
Atgaivinti skendusįjį, skaičiuoja M. Vaitkus, pavyko gal iš trečio karto. Atsiradęs kvėpavimas dingdavo, bet po gelbėtojo pastangų vėl grįždavo.
„Gyvybė pradėjo kabintis, kabinosi, kabinosi ir užsikabino“, – lemiamas akimirkas prisimena M. Vaitkus.
Kad gaivina Karinių oro pajėgų lakūną, neatpažino. Kariai buvo iš skirtingų padalinių: E. Akmanavičius – iš Mokomosios grandies, M. Vaitkus – iš Sraigtasparnių eskadrilės, tad buvo matęsi tik prasilenkdami.
„Mirties veidas yra kitoks, – sako M. Vaitkus. – Kai jau išvežė su greitąja, baseino personalas sako: „Taigi čia iš jūsų, iš bazės“. Tik grįžęs į tarnybą sužinojau, kad išgelbėjau kaip ir kolegą.“
Tarnybos vietoje M. Vaitkus sužinojo, kad skendusysis pasiekė ligoninę, yra reanimacijoje. Žinių iš ligoninės teko kelias dienas palaukti – daugiau duomenų niekas neteikė.
Galiausiai po savaitgalio atėjo viltinga naujiena: žmogus atsigavo.
„Buvo tik nuogąstavimų, visgi – klinikinė mirtis, gali liekamieji reiškiniai pasilikti. Bet žmogus greit atsigavo, aišku, savo duoda ir amžius, ir fizinė forma. Paskui sužinojau, kad tą pačią savaitę jį išrašė ir iš ligoninės, – sako M. Vaitkus. – Nesijaučiu kažko didvyriško padaręs, kiekvienas padarome gerų darbų, mane paprasčiausiai pastebėjo. Svarbu, kad kuo daugiau būtų neabejingų žmonių. Dariau, ką galvojau, kad reikia daryti. Esu praklūpėjęs nemažai laiko prie manekenų, matęs letalinių pabaigų. Labai matosi, kai gyvybė kabinasi – nežinau, nuo ko priklauso, sveikatos, vidinės energijos, tinkamo momento. Galbūt sutapo laikas, kai davėme impulsą.“
Dovanojo gyvybės sparnus
Vyr. leitenantas Egidijus Akmanavičius, Mi-8 sraigtasparnio lakūnas, lapkričio viduryje gali minėti savo antrąjį gimtadienį.
„Ėjau į eilinę treniruotę, norėjau pernerti 50 metrų po vandeniu. Sąmonės netekimas po vandeniu nėra retas dalykas, tik nebuvo, kas prižiūri“, – sako leitenantas.
Kai E. Akmanavičius atsimerkė ligoninėje, manė, kad praėjusios kelios valandos, o iš tiesų buvo praėjusios kelios dienos. Ligoninėje laukė namiškiai – tik prieš porą mėnesių lakūnas buvo susituokęs.
Išėjęs iš ligoninės, E. Akmanavičius greit grįžo į įprastą gyvenimą. Maždaug po poros savaičių susitiko su gelbėtoju, padėkojo ir padovanojo statulėlę – gyvybės sparnus.
„Labai vertinu ir esu pasidėjęs garbingiausioje vietoje, – sako M. Vaitkus. – Bet nei viena dovana, nei vienas apdovanojimas neatstos to, ką jauti, kai gyvybė išsisaugoja. Tą jausmą reikia patirti. Kai matai, kaip žmogus atrodė, ir kaip po to džiaugiasi gyvenimu, labai motyvuoja.“
„Be abejo, jaučiuosi dėkingas. Linkiu toliau taip šauniai gelbėti žmones, kaip lig šiol, būti tokiu pat, kaip ir dabar, šauniu gelbėtoju ir žmogumi!“ – savo gelbėtojui linki E. Akmanavičius.
Išgyveno nukritus sraigtasparniui
Šiaulietis M. Vaitkus Lietuvos kariuomenėje tarnauja 25 metus, iš jų 20 metų – gelbėtoju. Patirties bagažas – didelis.
Karinių oro pajėgų gelbėtojai stažuojasi Greitosios pagalbos stotyse, ligoninių priėmimo skyriuose.
„Ten būna personalas, kuris dirba tiesioginį darbą, jie kvalifikuotesni, jiems tik padedi. O čia nuo iki pats darei, toks atvejis man – pirmas“, – apie išgelbėtą gyvybę sako karys.
M. Vaitkus akcentuoja: nei vandens, nei oro stichija nemėgsta galimybių išbandymo. Rizika visada turi būti labai pamatuota. Norint atlikti dalykus, kurie yra ties galimybių riba, turi kažkas saugoti. Nes ir menka klaidelė gali kainuoti gyvybę arba sveikatą.
„Mums instruktoriai sakydavo: yra narai profesionalai ir narai seniai. Profesionalų – daug, o seniu naru tapti yra kur kas svarbiau.“
M. Vaitkus kalbėjosi su kolegomis latviais, jie pasakojo apie gelbėtoją, žuvusį tokiomis pat aplinkybėmis – treniruojantis baseine.
„Treniravosi ilgus pranėrimus, vienam reikėjo greit išvažiuoti, o kitas žadėjo pasitreniravęs prisijungti. Nebeprisijungė. Ištiko „black out'as“, ir žmogaus nebėra.“
Aviacijoje, oro stichijoje, sako M. Vaitkus, klaidos būna taip pat labai skaudžios.
Būti gelbėjamu teko ir pačiam gelbėtojui.
2003 metų kovo 26 dieną M. Vaitkus dalyvavo pratybose, kai į Baltijos jūrą, netoli Nemirsetos, nukrito sraigtasparnis Mi-8T, žuvo įgulos vadas majoras Alvidas Brazlauskas ir borto technikas viršila Edmantas Vizbaras. Išsigelbėjo trys gelbėtojai, tarp kurių buvo M. Vaitkus, ir antras lakūnas.
„Kad likau gyvas, turiu būti dėkingas tik gelbėtojams – Ramūnui Jankauskui, Mindaugui Vaitkui, Egidijui Paliukui. Galiu tvirtinti, kad mūsų gelbėtojai iš tiesų yra profesionalūs“, – 2003 metais „Šiaulių kraštui“ sakė iš mirties ištrūkęs lakūnas Dalius Udris. Šaltame vandenyje į mirtiną pavojų patekę gelbėtojai jį ragino nepasiduoti, tempė link laivo – išsigelbėjimo.
„Ekstremalių situacijų mūsų darbe netrūksta. Tai buvo ekstremali situacija, kuri pasibaigė tragiškai. Mes visą laiką tarp oro ir vandens stichijos“, – sako M. Vaitkus.
Pagalbos nebūna per mažai
Karinės oro pajėgos paiešką ir gelbėjimą vykdo iš dviejų postų: Nemirsetoje ir Kaune.
M. Vaitkui per tarnybos metus teko įveikti įvairiausių situacijų, kurios baigėsi ir laimingai, ir tragiškai, nuo Lietuvos pakrantės iki beveik Švedijos krantų.
Žiemą dažniausiai pagalbos prireikia žmonėms, kuriuos ligos ar traumos ištinka laivuose. Kiekviena Baltijos jūros valstybė turi gelbėjimo tarnybas, yra pasiskirsčiusios veikimo spindulius, veikia pagal galimybes, oro sąlygas. Būna, kad lietuviai negali pakilti, bet gali latviai ar švedai. Kartais, atvirkščiai, lietuviai skrenda beveik prie Švedijos krantų pagelbėti, nes virš sausumos kybo rūkas.
Po šaltos žiemos, kai pradeda aižėti Kuršių marių ledas, gelbėtojai skuba į pagalbą žvejams.
Įgulai tenka gabenti ir donorų organus – skraidinti iš Šiaulių į Vilnių, Kauną.
„Pagalbos niekados nebūna per mažai, geriau tegul jos būna per daug“, – sako M. Vaitkus.
Lietuvos karžygio linkėjimas
– Norėčiau palinkėti (bent jau šiuo momentu) supratingumo vienas kito atžvilgiu, kad mes visų pirma pagalvotume apie kitus, o ne apie patį save.
Dabar, kovido fone, dažnai žmonės sako: „Man nieko neatsitiks, aš stiprus“. Pagalvokime ne apie savo stiprumą, pagalvokime apie visus aplinkinius, kurių yra daug silpnesnių, kuriems liga gali smogti daug smarkiau. Pagalvokime apie savo artimus, kaimynus, apskritai apie visus aplinkui esančius žmones. Jei saugosime kitus, saugosime ir save.
Linkiu visiems nesusirgti!
