Naujausios
Per Bučos okupaciją K. Gudauskas iš fronto zonos išvežė per 200 civilių, nors kiekvieną kartą agresorių buvo tardomas, mušamas, gąsdinamas nušauti. Susitikome Kijeve. Konstantinas lietuvių kalbą supranta, tačiau kalbėti ir rašyti lietuviškai jam dar sunkoka.
Jis gimė ir užaugo Kazachstane, ten sovietinėje armijoje tarnavęs jo tėtis Kęstas, kilęs iš Iždonų kaimo Šilalės rajone, įsimylėjo tenykštę merginą ir sukūrė šeimą.
Konstantinas perspėjo, jog iš ryto susitikti negalės, nes kiekvieną sekmadienį dalyvauja katalikiškose mišiose bažnyčioje ir neretai patarnauja kunigams. To jį vaikystėje išmokė tėtis.
Tėvas stengdavosi visiems padėti, pagelbėti, užtarti, todėl tapo kaimo autoritetu. Konstantinui einant dešimtus metus tėvai išsiskyrė, nes mama nepanoro keltis į Lietuvą, o tėtis ilgėjosi tėvynės ir grįžo gyventi į gimtinę.
Konstantinas kartu su seserimis nusprendė likti gyventi su mama, tačiau berniukas ir toliau vaikščiojo į katalikiškas pamaldas ir ėmė mėgdžioti tėvą – protestavo prieš neteisybę. Penkiolikos metų Konstantinas mokykloje suorganizavo protestą, po kurio iš pareigų buvo atleista mokinius bei pedagogus žeminusi direktorė.
Po metų vaikinas eksternu baigė likusias dvi klases ir šešiolikos įstojo į Rusijoje esantį Orenburgo universitetą studijuoti žurnalistiką. Tenykštis universitetas tuo metu buvo vienintelis Rusijoje, kuriame žurnalistiką dėstė Vakarų specialistai. Kremliui toks eksperimentas nepatiko, ir minėta žurnalistų laida tapo vienintelė, kurią mokė vakariečiai.
Dalis jo kurso draugų neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, dalis emigravo ir tapo garsiais V. Putino kritikais. Konstantinas Kazachstane irgi išgyveno tris pasikėsinimus.
Po studijų Konstantinas grįžo į Kazachstaną ir įsidarbino vienoje iš televizijų. Po pusantrų metų metė darbą, nusivylęs žodžio laisvės ribojimais, ir ėmėsi verslo.
Vyras įkūrė pelningą krovinių gabenimo įmonę, kurią vėliau autoritarinė valdžia atėmė. Už tai, kad Konstantinas įsteigė legalią rinkimų stebėjimo organizaciją, prie kurios prisijungę 35 tūkstančiai aktyvistų demaskavo masinius klastojimus per 2019 metų prezidento rinkimus. Klastojimo ataskaitas Konstantinas pristatė į Briuselį, o po to jam į Kazachstaną buvo uždrausta grįžti.
Keliasdešimt jo organizacijos narių buvo suimti, keli įkalinti, o vienas kalėjime net nužudytas. Persekiojimą patyrė ir Konstantino sesuo Zoja su vyru: abu atleisti iš darbo.
Persikėlęs į Kijevą Konstantinas vėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo, o kiek vėliau pradėjo vežti paramą Ukrainos kariams, nuo 2014 metų Donbase kovojantiems su Maskvos agresoriais.
Konstantinas atnaujino santykius su Lietuvoje kitą šeimą sukūrusiu tėvu, kuris irgi sėkmingai vystė krovinių gabenimo įmonę. Apsilankė Žemaitijoje, susibičiuliavo su daugybe giminaičių ir nusprendė priimti Lietuvos pilietybę bei persikelti gyventi į Šilalę. Šiuos planus sujaukė Maskva, vasario 24 dieną užpuolusi Ukrainą.
Konstantinas Kijevo priemiestyje Bučoje buvo įsigijęs naujus apartamentus, tad jau pirmą karo dieną pateko į mūšių sūkurį, nes priešas skubėjo užimti greta esantį Hustomelio aerodromą bei pro Bučą veržėsi į sostinę.
Antrą karo dieną Konstantinui paskambino bičiulė iš Kijevo ir paklausė, ar negalėtų iš fronto zonoje atsidūrusio kaimo pargabenti nėščią moterį su trimis vaikais.
Konstantinas sutiko pagelbėti, nesuprasdamas, į kokią rizikingą kelionę leisis. Priešų patikrinimo postuose vyriškis teigė, kad vežasi į Kijevą savo žmoną ir tris vaikus, kurių dokumentus prieš tai sunaikino, o vaikus pamokė jį vadinti tėčiu.
Konstantinui vėliau grįžus vežti kitus žmones, jį ėmė tardyti saugumo tarnybos vadas. Vyras ne kartą buvo guldomas į purvą, buvo ieškoma įtartinų tatuiruočių, peržiūrimi visi įrašai jo telefone.
Pasklidus gandui apie išvežtą šeimą, pagalbos kreipėsi daugybė žmonių. „Tai, kad mano gyvybei gresia didžiulis pavojus suvokiau tik tada, kai į mašiną nukrito, bet nesprogo minosvaidžio sviedinys, o nuo smūgio bangos buvau kontūzytas ir atsibudau tik ligoninėje“, – pasakojo vyras.
Konstantinas per penkias savaites iš fronto zonos išgabeno per du šimtus žmonių, prarado penkias mašinas. Daugiausia žmonių išgabenta iš Bučos pašonėje esančio kurortinio kaimelio Vorzel. Kartą Vorzelyje Konstantiną kartu su kitais gelbėtojais rusų kariai suguldė ant žemės ir pareiškė sušaudysiantys, bet kulkos skriejo virš ir šalia galvų.
Jo akivaizdoje nuo snaiperio kulkų šalikelėje žuvo trijų asmenų šeima, bet jis nedrįso sustoti, nes mašinoje vežė pabėgėlius, ir snaiperis būtų šaudęs į juos. Kartą skeveldra pramušė priekinį mašinos stiklą vairuotojo pusėje ir išlėkė pro šoninį stiklą.
Konstantinas į Bučą gabendavo maistą ir vaistus, o į Kijevą vežė fronto zonoje užstrigusius ir rūsiuose šalusius žmones.
„Gelbėjau žmones, nes gyvenimas įgauna prasmę tik tada, jei nuveikiame kažką gero kitiems: taip mus moko Biblija.“
Garsas apie Konstantino žygius Ukrainoje pasklido po to, kai jis iš Vorzelio išgabeno žymiausią šalies kompozitorių, didvyrio vardą pelniusį 81 metų Igorį Pokladą su žmona Svetlana. Į jų tvirto namo rūsį slėptis nuo bombų subėgo dešimt kaimynų, jie vėliau savo mašinomis per „žalią koridorių“ išvažiavo į Kijevą, o senyvą kompozitorių su žmona paliko likimo valiai.
Apie tai internete perskaitęs Konstantinas nuvyko ieškoti Pokladų ir juos parvežė, nepaisydamas rusų karių pašaipų, jog „neverta savo gyvybe rizikuoti dėl tokių senių“.
Okupantams atsitraukus nuo Kijevo, Vorzelio seniūnas paprašė leidimo K. Gudausko vardu pavadinti vieną iš gatvių.
„Neleidau, nes manau, kad gyvų žmonių vardais nereikia gatvių vadinti, be to, ne dėl garbės aš tai dariau, užtenka, kad žurnalistai iš viso pasaulio neduoda ramybės, o dar ir filmas pagal mano istoriją netrukus pasirodys“, – sakė lietuvis.
Kijeve vyras su sūnumi studentu Ruslanu gyvena nedidelėje vieno kambario studijoje, nes gerokai didesnį butą užleido pabėgėlių iš Mariupolio šeimai.
Pagalbos karo suniokotai Bučai Konstantinas nenutraukė – įkūrė fondą „Bucha help“, kurio lėšomis remontuoja bombų apgriautus namus. Vyriškis džiaugiasi, jog dėdė Rimas Gudauskas Lietuvoje į savo namą priėmė gyventi septynis pabėgėlius iš Ukrainos, o ir visi jo giminaičiai Lietuvoje aktyviai renka ir siunčia paramą Ukrainai.
Šiemet per Velykas mirė Konstantino tėvas, jam buvo tik 62 metai ir jis niekada nesiskundė sveikata.
„Kartais pagalvoju, jog su jo mirtimi galimai ir aš esu susijęs, nes tėvas labai išgyveno dėl mano gelbėjimo išvykų į Bučą. Tačiau taip pat žinau, kad tėvas didžiavosi tuo, ką darau, ir žinojo, kad atjautos mokiausi būtent iš jo, o mūsų visų likimas yra Viešpaties rankose.“
Konstantinas į Lietuvą persikels gyventi, kai baigsis karas Ukrainoje. „Kai Ukrainos kariai išvaduos Krymą, aš ten iškabinsiu Ukrainos ir Lietuvos vėliavas – bendros mūsų kovos simbolį, o tada persikelsiu gyventi į protėvių žemę Žemaitijoje“, – sakė Konstantinas.
