Kokią uniformą vilkėjo Lietuvos partizanai?

Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus nuo­tr.
Gied­rius Pau­laus­kas pa­de­monst­ra­vo at­kur­tą par­ti­za­nų mun­du­rą, ku­ris bu­vo pa­pli­tęs že­mai­čių kraš­te, ir at­kur­tą 1934 me­tų Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ke­pu­rę, ku­rią rin­ko­si par­ti­za­nai
Vy­riš­kų dra­bu­žių ko­lek­ci­jų kū­rė­jas Gied­rius PAU­LAUS­KAS ne vie­ne­rius me­tus sa­vo lai­ką ski­ria is­to­ri­nėms par­ti­za­nų uni­for­moms at­kur­ti. Po ar­chy­vus, mu­zie­jų sau­gyk­las, pas ko­lek­ci­nin­kus va­ži­nė­jan­tis ir po kruo­pe­ly­tę in­for­ma­ci­ją bei daik­tus ren­kan­tis G. Pau­laus­kas šian­dien ga­li pa­pa­sa­ko­ti ne tik apie kiek­vie­ną miš­ko bro­lių ap­ran­gos de­ta­lę, bet ir apie jų gy­ve­ni­mą. Pak­laus­tas, ko­dėl da­ro dar­bą, už ku­rį nie­kas ne­mo­ka, sa­ko: "Tu­ri­me gerb­ti sa­vo praei­tį. Ir tuos žmo­nes. No­riu, kad juos "ma­ty­tu­me".

– Ne­ma­žai žmo­nių įsi­ti­ki­nę, kad par­ti­za­nai ne­tu­rė­jo uni­for­mos. No­ri­te pa­neig­ti šį mi­tą?

– Mi­tą kū­rė po­ka­rio žmo­nės, ku­rie ta­da, kai par­ti­za­nai atei­da­vo į jų na­mus, bu­vo ma­ži vai­kai. Kal­ba­me apie vė­ly­vą­jį par­ti­za­na­vi­mo lai­ko­tar­pį, 1950-uo­sius me­tus. Kons­pi­ra­ci­jos su­me­ti­mais kar­tais par­ti­za­nai, ei­da­mi į so­dy­bas, iš­ties ne­vil­kė­da­vo uni­for­mos. Bet, žiū­rint ar­chy­vi­nę me­džia­gą, fo­tog­ra­fi­jas, aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, kad ir 1944–1951 me­tais, ir vė­les­niais, par­ti­za­nai bū­da­vo su uni­for­mo­mis, spe­cia­liai siū­da­vo­si švar­kus, ke­pu­res.

Pa­gal apy­gar­dų va­dų įsa­ky­mus bu­vo nu­ma­ty­ta, kad par­ti­za­nas tu­ri dė­vė­ti uni­for­mą. Jei ne­ga­lė­da­vo gau­ti tar­pu­ka­rio lie­tu­viš­kos, im­da­vo ir ki­tų ša­lių, vil­kė­da­vo ci­vi­lius švar­kus, bet su lie­tu­viš­kais sim­bo­liais. Sa­gos, įvai­rūs ski­ria­mie­ji ženk­lai, pa­vyz­džiui, šau­lio ženk­las, kur yra sim­bo­liai (Vy­tis, Vy­čio kry­žius ir pan.), ant­siu­vai, pri­siū­ti ant kai­rės ran­ko­vės, – tos de­ta­lės ci­vi­lių, ki­tų vals­ty­bių ka­riuo­me­nių dra­bu­žius pa­vers­da­vo par­ti­za­nų uni­for­ma.

Mi­tu, kad par­ti­za­nai ne­tu­rė­jo uni­for­mos, nau­do­ja­si ru­sų pro­pa­gan­da – esą tai bu­vo tie­siog ban­di­tų gau­jos, ne­tu­rin­čios nei va­do­vy­bės, nei struk­tū­ros, nei įsta­tų. Nors KGB iš­li­ku­sia­me ar­chy­ve, kai žū­da­vo ar bu­vo sui­ma­mi pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tų oku­pa­ci­jai da­ly­viai, jų by­lo­se ra­šo­ma, kad "ban­di­tas vil­ki bur­žua­zi­nės Lie­tu­vos uni­for­mą".

Ma­no tiks­las – pa­ro­dy­ti nors ma­žą da­lį par­ti­za­nų ap­ran­gos, nes jie vil­kė­jo skir­tin­gas uni­for­mas, juk vien tar­pu­ka­ry­je bu­vo įvai­rių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės uni­for­mos mo­de­lių. O par­ti­za­nai ne tik Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės uni­for­mą dė­vė­jo, vil­kė­jo ir urė­dų, ir šau­lių uni­for­mas, ku­rios pra­ktiš­kai iden­tiš­kos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės uni­for­moms. Taip pat po­li­ci­jos uni­for­mas.

– Ko­kią bū­tent uni­for­mą šiuo me­tu at­ku­ria­te?

– Pa­si­rin­kau at­kur­ti pa­sku­ti­nį ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko uni­for­mos švar­ko mo­de­lį. Pa­gal 1940 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio įsa­ky­mą bu­vo su­kur­ta nau­jo mo­de­lio uni­for­ma, ku­ria iki 1942 me­tų tu­rė­jo bū­ti ap­reng­ti vi­si Lie­tu­vos ka­rei­viai ir ka­ri­nin­kai. De­ja, įsa­ky­mas išei­na ge­gu­žės mė­ne­sį, o jau bir­že­lį mus oku­puo­ja so­vie­tai. Tų nau­jų uni­for­mų spė­ta ne­daug pa­siū­ti. Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė tam­pa Lie­tu­vos liau­dies ka­riuo­me­ne – jai pa­gal šį nau­ją mo­de­lį ir to­liau siu­va­mos uni­for­mos, tik jau ne­be­lie­ka lie­tu­viš­kų ak­cen­tų: nui­ma­mi ant­pe­čiai, pa­kei­čia­mi lie­tu­viš­ki ant­siu­vai, ne­be­lie­ka Vy­čio.

Pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­ko švar­ko mo­de­lį rin­ko­si ir par­ti­za­nai. To­kio mo­de­lio švar­ką dė­vi vi­sų par­ti­za­nų va­das Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas, Alek­sand­ras Gry­bi­nas-Faus­tas, pas Ba­lį Vai­čė­ną-Pa­va­sa­rį net iš­li­kę lie­tu­viš­ki ant­siu­vai, ku­rie la­bai su­dė­tin­gi.

Par­ti­za­nų uni­for­mos pa­grin­das – švar­kas, nes ja­me su­dė­ti vi­si lie­tu­viš­ki par­ti­za­nų sim­bo­liai. Par­ti­za­nų kel­nės ga­lė­jo bū­ti ir ci­vi­lės, ir ka­ri­nės – ką gau­da­vo par­ti­za­nai, tą ir vil­kė­da­vo. Ke­pu­rės taip pat bu­vo įvai­rios, nes ne­bu­vo taip pa­pras­ta gau­ti ka­ri­nių ke­pu­rių. Tad dau­gu­ma tie­siog į ci­vi­lių ke­pu­res įsi­seg­da­vo lie­tu­viš­ką ko­kar­dą. Švar­kai bu­vo svar­biau­sia uni­for­mos da­lis, juos bū­da­vo sun­ku gau­ti. Daug par­ti­za­nų yra nu­ken­tė­ję, ban­dy­da­mi gau­ti ka­ri­nį mun­du­rą – iš­girs­ta, kad yra ga­li­my­bė įsi­gy­ti dia­ga­no­lo švar­ką, su­ta­ria lai­ką, nuei­na – o ten pa­sa­la.

– Ko­dėl jums svar­bu at­kur­ti par­ti­za­nų uni­for­mas?

– Do­mė­tis tuo pra­dė­jau dar 2013 me­tais. Ir iki tol ma­no kū­ry­bo­je bu­vo ak­tua­li uni­for­ma, mi­li­ta­ris­ti­nio sti­liaus de­ta­lės. Ma­ne vi­są lai­ką do­mi­no Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, prieš­ka­rio lai­ko­tar­pis. Po tru­pu­tį pra­dė­jau gi­lin­tis į tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės uni­for­mą.

– Įta­kos, ma­tyt, tu­rė­jo ir jū­sų se­ne­lis, bu­vęs par­ti­za­nas?

– Ma­no se­ne­lis Jo­nas Lu­ko­šiū­nas ana­pi­lin iš­ke­lia­vo 2001 me­tais. Mū­sų vals­ty­bės po­žiū­ris į par­ti­za­nus bu­vo toks, kad net aš, tu­rė­da­mas se­ne­lį pa­šo­nė­je, jo neišk­lau­si­nė­jau nei apie uni­for­mą, nei apie par­ti­za­na­vi­mą. Yra tik is­to­ri­jos, ku­rias gir­dė­jau so­viet­me­čiu ir ku­rios man, vai­kui, įsi­mi­nė tik nuo­tru­po­mis. Par­ti­za­nų lai­ko­tar­pis vis dar yra nie­ki­na­mas, daug apie jį ne­ži­no­me, daug kas nu­ty­li­ma. Ma­tant, kas vyks­ta pa­sta­rai­siais me­tais, aki­vaiz­du, kad par­ti­za­nų te­ma yra la­bai ak­tua­li ir svar­bi mū­sų is­to­ri­jai. Kar­tais po­žiū­ris į par­ti­za­nus ga­li bū­ti skir­tin­gas, ga­li bū­ti ir ne­su­ta­ri­mų dėl to, nes nė­ra vi­siš­kai bal­tas tas pe­rio­das – bū­ta vis­ko. Rei­kia kal­bė­ti apie tai. Pa­gal­vo­jau, kad ga­liu per dra­bu­žį, per jo is­to­ri­ją vi­sa tai at­skleis­ti, nes par­ti­za­nams uni­for­mos bu­vo la­bai svar­bios.

Ir man tai svar­bu. Šiaip dra­bu­žį pa­siū­ti pa­pras­ta, ne­ma­tau di­de­lės iš­lie­ka­mo­sios ver­tės, tai tik pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. O at­kur­tos par­ti­za­nų uni­for­mos tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. Tai liks atei­ties kar­toms – jau­ni­mas ga­lės pa­ma­ty­ti, pa­čiu­pi­nė­ti par­ti­za­nų uni­for­mas, nes tai yra tiks­liai re­konst­ruo­tas ano laik­me­čio daik­tas.

Par­ti­za­ni­nis ju­dė­ji­mas – uni­ka­lus da­ly­kas mū­sų vals­ty­bės rai­dai. Tai tęs­ti­nu­mas. Nep­rik­lau­so­my­bę ga­lė­jo­me at­gau­ti, nes par­ti­za­nai sa­vo ko­va ir au­ka pa­dė­jo pa­grin­dą, ku­ris ne­lei­do so­viet­me­čiu vi­siems tap­ti man­kur­tais.

– Do­mė­da­ma­sis par­ti­za­nų is­to­ri­jo­mis iš­stu­di­ja­vo­te ir sa­vo se­ne­lio is­to­ri­ją?

– Ma­no se­ne­lis, į miš­ką išė­jęs 1944 me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį, par­ti­za­na­vo Vy­žuo­nų miš­ke "Vy­tau­to" bū­ry­je ir to­se apy­lin­kė­se, ku­rios bu­vo ant Al­gi­man­to ir Vy­tau­to apy­gar­dų ri­bos. Jis taip pat bu­vo šau­lys ir 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mo da­ly­vis. Ute­nos apy­lin­kė­se vy­ku­sio su­ki­li­mo šta­bas bu­vo įsi­kū­ręs Ga­li­nių kai­me, ma­no se­ne­lio tė­vų na­muo­se, su­ki­lė­lių va­das bu­vo Juo­zas Na­mi­kas. Šta­bo do­ku­men­te bu­vo ra­šo­ma, kad ei­na til­to sau­go­ti, par­duo­tu­vės sau­go­ti, kad be­si­trau­kian­tys ko­mu­nis­tai, ne­susp­rog­din­tų til­to, neiš­vog­tų.

1946 me­tais se­ne­lis, ka­da jau bu­vo žu­vę vi­si jo bū­rio drau­gai ir jis li­ko vie­nas, pa­si­da­vė kvie­ti­mui le­ga­li­zuo­tis. KGB do­ku­men­tuo­se už­ra­šy­ta, kad "ban­di­tas Jo­nas Lu­ko­šiū­nas at­ne­šė šau­tu­vą". Kai lai­do­jo­me se­ne­lį, lai­do­tu­vė­se da­ly­va­vo par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė, ji už­dė­jo Lie­tu­vos vė­lia­vą ant jo kars­to. "Gry­bai" ta­da bu­vo­me, nie­ko jos ne­pak­lau­sė­me. Da­bar gal­vo­ju, ko­dėl ne­pak­lau­siau, ko­dėl su ta ry­ši­nin­ke ne­paš­ne­kė­jau. Se­ne­liui šie­met spa­lio 7 die­ną bū­tų suė­ję 100 me­tų.

– Ko­kia šio par­ti­za­nų mun­du­ro, ku­rį ap­si­vil­ko­te pa­pra­šy­tas pa­de­monst­ruo­ti ku­rį nors at­kur­tą miš­ko bro­lio švar­ką, is­to­ri­ja?

– Vil­kiu par­ti­za­ni­niu lai­ko­tar­piu (1949–1950 m.) su­kur­tą švar­ką. Jo at­kū­ri­mo is­to­ri­ja to­kia: vie­na­me fo­tog­ra­fi­jų al­bu­me pa­ste­bė­jau dvie­jų ne­ži­no­mų par­ti­za­nų pa­lai­kus, su to­kio kir­pi­mo švar­kais. Jie bu­vo iš Že­mai­čių apy­gar­dos. Kai pra­dė­jau ar­chy­vuo­se ieš­ko­ti ir žiū­rė­ti dau­giau nuo­trau­kų, pa­ma­čiau, kad toks švar­kų mo­de­lis bu­vo pa­pli­tęs tuo­se kraš­tuo­se. Be to, 1949–1950 me­tais bu­vo to­kia su­trum­pin­tų švar­kų ma­da, su pri­siū­tu juos­me­niu, ran­ko­ga­liais, nors Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je to­kio kir­pi­mo ne­bu­vo. Va­di­na­si, par­ti­za­nų ap­ran­ga bu­vo pa­siū­ta ar­ba pa­gal to laik­me­čio ma­dą, ar­ba dėl pa­to­gu­mo, nes su trum­pes­niu švar­ku ir į bun­ke­rį įlįs­ti pa­to­giau, ir ran­ko­vės su ran­ko­ga­liais san­da­res­nės, to­dėl šil­čiau.

To­kia uni­for­ma nie­kur neap­ra­šy­ta, bet ga­li­ma su­pras­ti, jog to­kios for­mos uni­for­mos pa­vyz­dį par­ti­za­nai ga­lė­jo pa­tys pa­si­siū­ti. Tai uni­ka­lus da­ly­kas. Tai dar kar­tą at­sklei­džia, kad uni­for­ma par­ti­za­nams bu­vo svar­bi. Jie ne­tgi ci­vi­lius dra­bu­žius pa­da­ry­da­vo uni­for­mi­niais, nau­do­da­mi spe­cia­lias de­ta­les.

– Ko­kios tos de­ta­lės, su­da­ran­čios uni­for­mos frag­men­tus?

– Par­ti­za­nai nau­do­jo ir šau­lių sa­gas su Vy­čio kry­žiu­mi, ir miš­ki­nin­kų su Ge­di­mi­no stul­pais. Yra ne­tgi fak­tų, kad jie sa­gas iš­si­kal­da­vo ir pa­tys. Ki­ta svar­bi de­ta­lė – ant­siu­vas ant ran­ko­vės. Skir­tin­gų apy­gar­dų – skir­tin­gi ant­siu­vai, jų bu­vo la­bai įvai­rių. Aš dė­viu mun­du­rą su to­kiu ant­siu­vu, ku­rį par­ti­za­nų va­do­vy­bė nu­sta­tė kaip ski­ria­mą­jį ženk­lą vi­siems Lie­tu­vos par­ti­za­nams, tai yra vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nų ženk­las. To­kį įsa­ky­mą pa­si­ra­šė J.Že­mai­tis.

– Il­go­kai te­ko ar­chy­vuo­se pa­sė­dė­ti, krū­vas nuo­trau­kų per­žiū­rė­ti?

– Tik­rai. Šį pro­jek­tą mes kar­tu su at­sar­gos ma­jo­ru Da­riu­mi An­ta­nai­čiu da­ro­me. Jis – me­ce­na­tas. Jam svar­bus šis dar­bas, svar­bu pa­brėž­ti tai, kad Lie­tu­vos par­ti­za­nai bu­vo ka­riuo­me­nė – to­kia struk­tū­ra, ku­ri tu­rė­jo va­do­vy­bę, uni­for­mą, ski­ria­muo­sius ženk­lus. Ir jam di­de­lis ačiū už tai, nes to­kių žmo­nių, ku­rie skir­tų sa­vo lė­šas, nė­ra daug.

No­rint įgy­ven­din­ti šį pro­jek­tą rei­kė­jo per­va­žiuo­ti ar­chy­vus, mu­zie­jų sau­gyk­las. Rei­kė­jo iš­mok­ti švar­ką konst­ruo­ti pa­gal to laik­me­čio kir­pi­mo me­to­di­ką. Pa­vyz­džiui, švar­ką, ku­rį vil­kiu, gal prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­jau at­kur­ti. Ži­no­ma, ga­li­ma į vis­ką kaip į bu­ta­fo­ri­ją pa­žiū­rė­ti ir la­bai pa­vir­šu­ti­niš­kai pa­da­ry­ti – vi­zua­liai pa­na­šiai at­ro­dy­tų, nie­kas ne­si­gi­lins, ko­kios ten ran­ko­vės, koks kir­pi­mas, ko­kie siū­lai. Bet man tai yra svar­bu. Au­ten­tiš­ku­mas.

Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus nuo­tr.
Ant kai­rės ran­ko­vės pri­siu­va­mą uni­ka­lų ant­siu­vą, ku­ris bu­vo vi­sų par­ti­za­nų ski­ria­ma­sis ženk­las, di­zai­ne­ris at­kū­rė siu­vi­nė­tą.

Komentarai

Pastabėlė    Tre, 2019-10-09 / 12:35
nežinau, kokią uniformą vilkėjo, bet ilgaaulius odinius batus vienas miškinis avėjo atimtus iš mano tėvo
jons    Pen, 2019-10-11 / 10:01
nebepiktinkit žmonių juk tikrų partizanų buvo gal koks pusė procento o visi kiti jus patys žinot baisu

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.