Atgaivinta istorija: Kužių partizanų būrys

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Žur­na­lis­tė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tė dr. Jo­lan­ta Ma­žy­lė re­da­guo­ja Alek­so Še­me­tos rank­raš­tį "Ei­li­nio par­ti­za­no at­si­mi­ni­mai" – am­ži­nin­ko pa­sa­ko­ji­mą apie Ku­žių par­ti­za­nų bū­rį, vei­ku­sį Šiau­lių kraš­te 1919 me­tais.
Žur­na­lis­tė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tė dr. Jo­lan­ta Ma­žy­lė Šiau­liuo­se, Kur­šė­nuo­se ir jų apy­lin­kė­se rin­ko, tiks­li­no me­džia­gą bū­si­mai kny­gai – 1919 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų da­ly­vio Alek­so Še­me­tos rank­raš­čiui "Ei­li­nio par­ti­za­no at­si­mi­ni­mai".
"Tai yra Alek­so Še­me­tos su­grį­ži­mas į Šiau­lius. O kar­tu ir Ku­žių par­ti­za­nų su­grį­ži­mas į Ku­žius", – sa­ko dr. Jo­lan­ta Ma­žy­lė. Kny­ga tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti lapk­ri­tį.

Am­ži­nin­ko pa­sa­ko­ji­mas

– Re­da­guo­ja­te A. Še­me­tos rank­raš­tį "Ei­li­nio par­ti­za­no at­si­mi­ni­mai". Ko­kia tai bus kny­ga?

– Tai am­ži­nin­ko pa­sa­ko­ji­mas apie Ku­žių par­ti­za­nų bū­rį, vei­ku­sį Šiau­lių kraš­te 1919 me­tais, kai vy­ko pa­čios ar­šiau­sios ko­vos su ber­mon­ti­nin­kais.

Ku­žių par­ti­za­nų bū­rys ak­ty­viai vei­kė Šiau­lių Gu­ber­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je, čia bu­vo sau­go­mi gink­lai, sto­vė­jo amu­ni­ci­jos san­dė­liai.

Ku­žių vy­rai iš vo­kie­čių ka­rei­vių pir­ko amu­ni­ci­ją ir gink­lus Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei, at­ski­ro­mis "pa­dva­do­mis" ga­be­no į ki­tą sto­tį, prie Kur­šė­nų (sto­tis dar ne­bu­vo užim­ta), per­duo­da­vo gink­lus Tel­šių ko­men­dan­tū­rai, taip pat gink­lais rė­mė Jo­niš­kė­lio ba­ta­lio­ną.

Ki­ta Ku­žių par­ti­za­nų veik­la bu­vo sa­vi­gy­nos bū­riai. Iš A. Še­me­tos už­fik­suo­tos in­for­ma­ci­jos ma­ty­ti, kad Ku­žių apy­lin­kė­se par­ti­za­nų gre­to­se bu­vo maž­daug 40–50 vy­rų. Koks bu­vo vei­ki­mo prin­ci­pas? Kai­muo­se bu­vo ke­le­tas ak­ty­vių par­ti­za­nų, jie atei­da­vo į pa­gal­bą, jei kil­da­vo grės­mė.

Ber­mon­ti­nin­kai siau­tė po vi­są kraš­tą, pa­grin­di­nė at­ša­ka nu­si­drie­ku­si pa­lei ge­le­žin­ke­lį Šiau­liai-Rad­vi­liš­kis. Jie siųs­da­vo į kai­mus po 7–9 sa­vo ka­rei­vius, šie plėš­da­vo, rei­ka­lau­da­vo, kad žmo­nės ne tik duo­tų mais­to, bet ir iš­kel­tų puo­tas. Par­ti­za­no Alek­so Še­me­tos kny­go­je ap­ra­šy­ta ir dau­giau ber­mon­ti­nin­kų nu­si­kal­ti­mų. Tai gy­ven­to­jų prie­var­ta­vi­mo, nu­žu­dy­mo at­ve­jai. Sa­vi­gy­nos bū­riai, tik ga­vę ži­nių apie prie­šų pul­di­nė­ji­mus, iš kar­to sku­bė­da­vo kai­mo gy­ven­to­jams į pa­gal­bą.

Šiau­liuo­se vei­kė par­ti­za­nų šta­bas. Šiau­lių par­ti­za­nų šta­bui va­do­va­vo Kip­ras Bie­li­nis, žval­gy­bos va­do­vė bu­vo vi­suo­me­nės vei­kė­jo, ad­vo­ka­to Sta­sio Lu­kaus­kio duk­ra So­fi­ja Lu­kaus­kai­tė.

Kny­go­je yra epi­zo­das, kai S. Lu­kaus­kai­tė, per­si­ren­gu­si se­nu­čiu­ke, at­vyks­ta į Ku­žius, ieš­ko Še­me­tų, nes šia­me bū­ry­je ko­vo­jo net trys bro­liai Še­me­tos.

Alek­sas bu­vo pa­ts jau­niau­sias, Šiau­lių gim­na­zi­jos gim­na­zis­tas. Bū­ry­je taip pat bu­vo ir Ipo­li­tas Še­me­ta, o Ku­žių par­ti­za­nų bū­riui va­do­va­vo Fe­lik­sas Še­me­ta.

Pa­sa­ky­ti­na, kad vi­sa par­ti­za­nų veik­la bu­vo koor­di­nuo­ja­ma Šiau­lių par­ti­za­nų šta­bo.

Jei­gu žmo­nės pri­si­me­na ci­vi­li­za­ci­jų is­to­ri­jas, tai, kas bu­vo prieš Kris­tų, tai mū­sų pa­rei­ga, kiek įma­no­ma, pri­si­min­ti, kas bu­vo mū­sų Tė­vy­nė­je prieš 100 me­tų.

– Ko­kiu tiks­lu lan­kė­tės Šiau­liuo­se ir Šiau­lių kraš­te?

– Kny­go­je yra daug vei­kian­čių žmo­nių, daug as­me­ny­bių. No­riu, kiek įma­no­ma, su­ras­ti in­for­ma­ci­jos apie žmo­nes, ku­rie mi­ni­mi Alek­so Še­me­tos kny­go­je. La­bai no­rė­tų­si kuo dau­giau su­ras­ti duo­me­nų apie Ku­žių par­ti­za­nus, taip pat, kiek įma­no­ma, at­kur­ti ir su­pras­ti to lai­ko kon­teks­tą. Kai ką jau su­ra­dau Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos ar­chy­vuo­se ir vie­šai skel­bia­muo­se do­ku­men­tuo­se. Pa­vyz­džiui, yra su­ra­šy­tas Ku­žių šau­lių bū­rys 1919 me­tais, kai bu­vo iš­duo­da­mi gink­lai or­ga­ni­za­ci­jos na­riams. Įvar­dy­ta per 10 žmo­nių iš Ku­žių bū­rio.

Daug pa­gel­bė­jo tiks­li­nant, ren­kant in­for­ma­ci­ją Kur­šė­nuo­se gy­ve­nan­tis is­to­ri­kas Jo­nas Ki­ri­liaus­kas. Jam esu nuo­šir­džiai dė­kin­ga.

Pa­vyz­džiui, A. Še­me­tos at­si­mi­ni­muo­se ne­ma­žai vie­tos skir­ta Šiau­lių par­ti­za­nų šta­bo na­riui mo­ky­to­jui Mar­čiui, ku­ris pa­lai­kė ry­šius su Ku­žių par­ti­za­nais, ga­li­ma su­pras­ti, kad ir per­duo­da­vo šta­bo nu­ro­dy­mus. Ta­čiau rank­raš­ty­je ra­dau tik pa­var­dę "Mar­čius", be var­do. Ten pat pa­ra­šy­ta, kad jis bu­vo mo­ky­to­jas, dir­bęs Kur­šė­nuo­se, o prieš tai įstei­gęs Gor­dų pra­džios mo­kyk­lą.

Šau­lių są­jun­gos re­gist­ra­ci­jos kny­go­je su­ra­dau įra­šą, kad Ju­lius Mar­čius pri­klau­sė Šau­lių są­jun­gos Gor­dų bū­riui (čia jau kal­ba­me ne apie par­ti­za­nus, o apie šau­lius).

O Kur­šė­nuo­se su J. Ki­ri­liaus­ku iš­siaiš­ki­no­me, kad tai mo­ky­to­jas Ju­li­jo­nas Mar­čius, vie­nas iš pir­mų­jų Kur­šė­nų mo­kyk­los va­do­vų.

La­bai dė­kin­ga Ku­žių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai is­to­ri­kei, kraš­to­ty­ri­nin­kei Vio­le­tai Lau­ru­tie­nei. Prieš vyk­da­ma į Šiau­lius, mo­ky­to­jai Vio­le­tai nu­siun­čiau as­men­var­džius, vie­to­var­džius, mi­ni­mus kny­go­je. Kai su­si­ti­ko­me, ji ma­ne ir ma­no vy­rą Ro­mual­dą pa­ly­dė­jo po vi­sus rank­raš­ty­je mi­ni­mus kai­mus. Taip vi­si tri­se stab­te­lė­jo­me ten, kur prieš šim­tą me­tų vaikš­čio­jo Ku­žių par­ti­za­nai.

Be abe­jo, po šimt­me­čio ir kraš­to­vaiz­dis pa­si­kei­tęs, ir su­si­sie­ki­mas. La­bai daž­nai A. Še­me­ta ra­šo "mū­sų pla­čio­ji apy­lin­kė". Tad bu­vo įdo­mu pa­ma­ty­ti tas vie­tas.

Su mo­ky­to­ja Vio­le­ta Lau­ru­tie­ne net iden­ti­fi­ka­vo­me kai ku­rių ko­vo­to­jų gi­mi­nes.

Da­bar tai tė­ra tik dar­bi­nis ma­no veik­los eta­pas. La­bai no­rė­tų­si, kad lapk­ri­čio mė­ne­sį Šiau­lių ir Ku­žių kraš­to žmo­nės ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti kny­ga.

Ini­cia­to­rė – duk­ra

– Ko­kia yra A. Še­me­tos rank­raš­čio is­to­ri­ja?

– Žie­mą sta­ža­vau­si JAV, Kliv­lan­do lie­tu­vių kul­tū­ros ir do­ku­men­ta­vi­mo cent­re. Ty­ri­nė­jau spau­dos, kul­tū­ros dar­buo­to­jų rank­raš­ti­nį pa­li­ki­mą.

Ka­dan­gi lie­tu­vių kul­tū­ros ir do­ku­men­ta­vi­mo cent­ras yra sa­vo­tiš­kas vi­sų mū­sų tau­tie­čių trau­kos cent­ras, man la­bai pa­si­se­kė, kad ten su­ti­kau daug pui­kių žmo­nių, ku­rie nuo­šir­džiai da­li­jo­si sa­vo gi­mi­nės ar sa­vo is­to­ri­jo­mis.

Taip vie­ną die­ną į klu­bą atė­jo Aud­ro­nė Še­me­tai­tė-Mur­taugh, ne­ši­na dviem al­bu­mais pil­nais sa­vo tė­ve­lio straips­nių iš­kar­pų. Ji man ir sa­ko: "Ar ži­no­te, kad par­ti­za­nų bu­vo ne tik po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Lie­tu­vo­je, bet ir ta­da, kai Lie­tu­va kū­rė­si? Ma­no tė­ve­lis ir­gi bu­vo par­ti­za­nas. Jo teks­tai bu­vo spaus­di­na­mi Ame­ri­kos lie­tu­vių laik­raš­ty­je "Nau­jie­nos".

Pas­kui man­da­giai pa­siū­lė pa­skai­ty­ti, sa­ky­da­ma, kad gal bū­tų įdo­mu tą me­džia­gą Lie­tu­vo­je žmo­nėms ži­no­ti.

Pas­kai­čiau pub­li­ka­ci­jas, spaus­din­tas laik­raš­ty­je prieš še­šis de­šimt­me­čius, ir su­pra­tau, kad tik­rai įdo­mu tu­rė­tų bū­ti ne man vie­nai. Vė­liau Do­ku­men­ta­vi­mo cent­re Aud­ro­nė pa­da­rė straips­nių PDF ko­pi­jas ir at­siun­tė į Lie­tu­vą. Su­ra­dau lei­dyk­lą, ku­rios va­do­vas pro­f. Re­mi­gi­jus Mi­siū­nas šiuos teks­tus ži­no­jo. Man tai bu­vo di­džiu­lė pa­spir­tis im­tis dar­bo.

A. Še­me­ta ra­šo la­bai gy­vai, la­bai daug re­por­ta­žo ele­men­tų, tie­sio­gi­nės kal­bos. Jau vien šiuo as­pek­tu tai įdo­mus ir ver­tin­gas pub­li­cis­ti­nės do­ku­men­ti­kos pa­li­ki­mas.

Tai­gi šios kny­gos su­ma­ny­to­ja ir ini­cia­to­rė yra Alek­so Še­me­tos jau­niau­sio­ji duk­ra Aud­ro­nė Še­me­tai­tė-Mur­taugh.

Ma­nau, la­bai svar­bu, kad už­si­mez­ga kon­tak­tas su už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­mis. Tai la­bai bran­gus ry­šys tiek mums, čia esan­tiems, tiek mū­sų tau­tie­čiams, gy­ve­nan­tiems už At­lan­to. Taip ga­li­ma at­ras­ti dar dau­giau įdo­mių, svar­bių mū­sų at­min­čiai da­ly­kų, ir žmo­nes su­grą­žin­ti į tą vie­tą, iš ku­rios jie išė­jo.

Tad šis pro­jek­tas, ma­no nuo­mo­ne, yra Alek­so Še­me­tos su­grį­ži­mas į Šiau­lius. O kar­tu ir Ku­žių par­ti­za­nų su­grį­ži­mas į Ku­žius.

– Ko­kia bu­vo Še­me­tų šei­ma?

– Kū­ri­ny­je A. Še­me­ta ra­šo, kad tė­ve­liai mi­rė per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą: tė­ve­lis 1915 me­tais, ma­my­tė 1917 me­tais. Li­ko aš­tuo­ni vai­kai, trys se­se­rys, pen­ki bro­liai.

Vy­riau­sias bro­lis Jo­nas 1914 me­tais tu­rė­jo grįž­ti į Lie­tu­vą po tar­ny­bos ca­ro ar­mi­jo­je, jis ten bu­vo me­di­kas. Bet pra­si­dė­jo Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ir jis su­grą­ži­na­mas at­gal į ka­riuo­me­nę. Gy­ve­ni­mas taip su­si­klos­tė, kad li­ko Ru­si­jo­je. Al­ta­ju­je Jo­nas Še­me­ta bu­vo pir­ma­sis li­go­ni­nės va­do­vas. De­ja, 1929 me­tais so­vie­tų bu­vo rep­re­suo­tas.

Taip Lie­tu­vo­je vy­riau­sias li­ko Fe­lik­sas, pa­skui – Ipo­li­tas, Alek­sas, vi­sai ma­žas Vy­tau­tas ir trys se­se­rys.

Ipo­li­tas, Vy­tau­tas ir vi­sos trys se­su­tės gy­ve­no Šiau­liuo­se, Gu­ber­ni­jos ra­jo­ne, kur prie ge­le­žin­ke­lio dir­bo Ipo­li­tas. Alek­sas, kol mo­kė­si gim­na­zi­jo­je, gy­ve­no Gu­ber­ni­jo­je ir va­sa­ro­jo pas Fe­lik­są, tė­viš­kė­je Smil­ty­nės kai­me.

Kny­go­je nė­ra pa­ra­šy­ta skau­di de­ta­lė: ber­mon­ti­nin­kai su­de­gi­no jų so­dy­bą. J. Ki­ri­liaus­kas ra­do ke­le­tą A. Še­me­tos teks­tų, prieš ka­rą pub­li­kuo­tų spau­do­je. Ko ge­ro, ber­mon­ti­nin­kams Še­me­tas įskun­dė na­mo pu­si­nin­kas, nuo­mi­nin­kas Jo­nas Va­na­gas, gal ti­kė­jo­si, kad jam bus ge­riau.

Ber­mon­ti­nin­kai suė­mė Alek­siu­ką (ši­to kny­go­je jis ir­gi ne­ra­šo), su­de­gi­no na­mus. Yra ver­si­jų, kad gal­būt pa­ts J. Va­na­gas bu­vo su­de­gin­tas.

Še­me­tos per­si­kė­lė į Vaiš­no­rius. Ipo­li­tas Vaiš­no­riuo­se gy­ve­no jau ir tar­pu­ka­riu.

Iš kny­gos ma­ty­ti, kad Fe­lik­sas Še­me­ta pa­lai­kė glau­džius ry­šius su Vla­du Put­vins­kiu, ne tik Šau­lių są­jun­gos kū­rė­ju, bet ir vie­nu iš tau­ti­nės vals­ty­bės ideo­lo­gų.

Pra­tęs­ti at­min­ties gy­vas­tį

– Koks Alek­so Še­me­tos šei­mos li­ki­mas?

– Alek­sas su žmo­na Ane­le pa­si­trau­kė nuo ant­ro­sios oku­pa­ci­jos su ke­tu­riais vai­kais. Aud­ro­nė, jau­niau­sio­ji, gi­mė ir užau­go Ame­ri­ko­je. Nuos­ta­bu, kad vi­si Še­me­tų pen­ki vai­kai užau­go my­lin­tys Lie­tu­vą, puo­se­lė­jan­tys tau­ti­nes tra­di­ci­jas. Vi­si jie Ame­ri­ko­je bai­gė uni­ver­si­te­tus. Vy­riau­sia­sis sū­nus Ra­mu­tis, per­ko­pęs per 90 me­tų, šį pa­va­sa­rį mi­rė. Ra­mu­tis bu­vo tei­si­nin­kas, dir­bo Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se tei­sė­ju.

Aud­ro­nė, šios kny­gos su­ma­ny­to­ja, jau­niau­sio­ji Še­me­tų duk­ra, la­bai ener­gin­ga ir ini­cia­ty­vi as­me­ny­bė. Kai jai pa­sa­kiau, kad sa­vo su­ma­ny­mu ji sta­to pa­mink­lą ir sa­vo tė­ve­liui, Aud­ro­nė at­sa­kė: "Man svar­biau­sia par­ti­za­nai ir jų at­mi­ni­mas".

Sa­kau, kad tė­ve­lis jau pa­sta­tė par­ti­za­nams pa­mink­lą, mes tik tu­ri­me jį per­kel­ti Į Lie­tu­vą. O ji ke­ti­na iš­vers­ti kny­gą į ang­lų kal­bą, kad ne tik Še­me­tų vai­kai­čiai ir pro­vai­kai­čiai per­skai­ty­tų apie Ku­žių par­ti­za­nus, bet kad to­ji is­to­ri­nė ži­nia sklis­tų pla­čiau.

– Nuo kny­go­je mi­ni­mų įvy­kių praė­jo 100 me­tų. Kiek is­to­ri­nė at­min­tis dar gy­va jū­sų ap­lan­ky­to­se vie­to­vė­se?

– Man at­ro­do, is­to­ri­nė at­min­tis gy­va tol, kol žmo­nės ką nors pri­si­me­na ir, svar­biau­sia, no­ri pri­si­min­ti.

Ti­kiuo­si, Ku­žių žmo­nė­se su­vir­pės, suai­dės praei­ties ai­dai. Bus im­pul­sas pra­tęs­ti at­min­ties gy­vas­tį.

1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios Ak­tas – dar tik glež­nos vals­ty­bės kū­ri­ma­sis. Ste­buk­las, kas bu­vo pa­da­ry­ta per 22 me­tus. Šian­dien mes vi­sa tai prii­ma­me kaip a prio­ri, bet kiek rei­kė­jo pa­siau­ko­ji­mo, pa­stan­gų! Kiek bu­vo įvai­riau­sių grės­mių – iš Vo­kie­ti­jos, Ru­si­jos. Bol­še­vi­kų fron­tas, ber­mon­ti­nin­kai. La­bai su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis.

Jei­gu žmo­nės pri­si­me­na ci­vi­li­za­ci­jų is­to­ri­jas, tai, kas bu­vo prieš Kris­tų, tai mū­sų pa­rei­ga, kiek įma­no­ma, pri­si­min­ti, kas bu­vo mū­sų Tė­vy­nė­je prieš 100 me­tų, kas kū­rė mū­sų vals­ty­bę. Kar­tu tai – di­džiu­lė pa­rei­ga ir mo­kyk­loms, ir šei­moms.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.