Išskirtinis interviu su šiandien 85 metų jubiliejų švenčiančiu prof.S.Sondeckiu

Išskirtinis interviu su šiandien 85 metų jubiliejų švenčiančiu prof.S.Sondeckiu

Šiandien profesoriui Sauliui Sondeckiui sueina 85 metai. Likus kelioms dienoms iki gimtadienio Maestro S.Sondeckis buvo išvežtas į ligoninę. Stulbinančią karjerą padariusiam dirigentui, iki šiol stebinančiam energija, išmintimi ir jautrumu Lietuvos gyvenimo aktualijoms, teko patirti ne tik šlovės triumfą, bet ir susidorojimą, iš kurio retam pasiseka išeiti neišpurvintam ir pakelta galva. S.Sondeckiui tai pavyko. Gal dėl to iš daugybės apdovanojimų, gautų už nuopelnus kultūrai Lietuvoje ir ne Lietuvoje, jis labiausiai vertina tuos, kuriuose figūruoja garbės sąvoka.

Profesoriui Sauliui Sondeckiui šiandien sukaknka 85 metai "Respublikos" nuotr.

- Labai pagarbiai į visus apdovanojimus žiūriu, gautus ir tarybiniais metais, gautus ir paskui; turiu keturis tarybinius ordinus ir jų nesigėdinu, nes juos gavau už meninį darbą, – matyt, laikė, kad esu jų vertas. Nesu jokių žygių daręs, kad juos gaučiau, – esu daug žygių daręs, kad gautų mano pavaldiniai, Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai. Ypač brangus man Sankt Peterburgo konservatorijos garbės profesoriaus vardas, juo buvau išrinktas 2006 metais. Tai seniausia Rusijos ir viena garbingiausių pasaulyje aukštoji mokykla, jos diplomą Nr.1 atsiėmė Piotras Čaikovskis. Didžiuojuosi ir mūsų Muzikos akademijos, Šiaulių universiteto garbės daktarų vardais; glosto ir pripažinimas Šiaulių miesto ir Mažeikių rajono garbės piliečiu.

- Ką norėtumėt matyti prie jubiliejinio stalo?

- Visiems išvardinti reikėtų atskiro interviu, bet aš jokių jubiliejų nešvenčiu, kviestinio baliaus su svečių kortelėmis niekada nedarau. Jei kas prisimena iš draugų, ateina, būna malonu. Žinoma, esu laimingas, gyvenime susitikęs su ypač ryškiomis asmenybėmis. Mums, muzikams, tenka su jais susidurti, tačiau dažnai tie susitikimai būna epizodiniai, o mano didžiausia sėkmė yra tai, kad visą gyvenimą lydėjo ilgametės glaudžios draugystės su genialiais talentais. Su Jehudžiu Menuhinu, su Mstislavu Rostropovičiumi, Gidonu Kremeriu, Jurijumi Bašmetu, Justu Francu, Alfredu Šnitke, Sergejumi Nakariakovu, Davidu Geringu... Su genialia rusų pianiste Tatjana Nikolajeva. Ir jei manęs paklaustumėt, kur aš mokiausi, sakyčiau, kad turiu Muzikos akademijos diplomą, bet, be abejo, tie dešimtmečiai, kai koncertavome drauge nuo 1975-ųjų iki jos mirties, irgi yra akademija.

- Ne vieno jų ryšiai su Lietuva užsimezgė per jus. Tikriausiai jiems piešdavot gražesnę Lietuvą, nei ji buvo iš tikrųjų?

- Šiandien mes vieni su kitais ir su svetimais daugiau kalbam apie neišsipildžiusias svajones, o tada nėrėmės iš kailio norėdami parodyt savo šalį iš gerosios pusės. Visur, kur tik galėdami, stengėmės akcentuoti jos savitumą. Atsimenu, 1989 metų liepą dalyvaudami Yvo Pogorelyčiaus festivalyje, iškabinome trispalvę, nors tuo metu atstovavome Tarybų Sąjungai. Tais pat metais vieno priėmimo metu teko pasikalbėti su Vokietijos prezidentu Fon Vaizekeriu. Po jo garbei surengto koncerto jis pasiteiravo apie situaciją Lietuvoje ir aš euforiškai ėmiau kalbėti, kaip mes trokštam nepriklausomybės ir kaip Lietuva pakils ją atkovojusi. O jis sako: ar jums neatrodo, kad skubate per daug? Juk jiems rūpėjo, kad niekas netrukdytų Rusijos kariuomenės patraukimui iš Vokietijos...

- Lietuvos kamerinis orkestras grieždavo ir saviems didelę galią turintiems partijos šulams. Jutot skirtumą koncertuodami?

- Juk mes – profesionalai, atlikdavome tai, ką reikia. Dabar visi labai drąsūs, labai galingi, visi buvę prieš, o tuomet menininkai buvo labai priklausomi nuo valdžios palaikymo. Kiek laiko esu paaukojęs kovodamas dėl savo muzikantų gerovės... Norit, papasakosiu, kaip pats padariau karjerą...

- Kitaip, nei rašo enciklopedijos?..

- Tik susikūręs kamerinis orkestras grojo vyriausybiniame koncerte. Mes atlikome labai gražias variacijas G.F.Hendelio tema. Pasibaigus koncertui Antanas Sniečkus ateina tiesiai pas mane su visa svita. „O tai sveikinu, – sako, – čia tikra komunistinė muzika“. Įsivaizduokit, Sondeckis groja komunistinę muziką... su juo atsargiai. Su juo reikia skaitytis. Iš karto pajutau savo statusą valdžios sluoksniuose. (Juokiasi.) Žinoma, to nereikia laikyti nostalgija praėjusiems laikams – partijos veikėjas Sniečkus buvo ir su juodu, ir su baltu ženklu, kaip ir N.Chruščiovas, bet muzikos atžvilgiu – nepriekaištingas klausytojas.

- Kuo skiriasi anos ir šiandienės valdžios santykis su kultūra?

- Nesugebu suvokt, kodėl į mūsų Muzikos akademijos 80-mečio jubiliejų Filharmonijoje neatėjo niekas iš Vyriausybės. Niekas niekas.

- Gal ne visus pažįstat, jie taip greitai keičiasi.

- Pažinčiau. Jei net nepažinčiau, žinau, kur ta eilė, kur jie paprastai sėdi. Kaip galima tokia proga neateit ir nepasakyt žodžio? Buvo labai skaudu ir kai per Šiaulių J.Janonio gimnazijos, kurią ir aš baigiau, 160 metų jubiliejų nebuvo net švietimo ministro. Kodėl taip yra, aš nesuprantu. Juk ji ne tik viena seniausių gimnazijų, bet pagal reikšmę Lietuvos kultūrai viena svarbiausių mokyklų, kartu su Marijampolės gimnazija davusi Lietuvai daugiausiai ryškių asmenybių. O paskui skundžiamės, kad nėra tęstinumo, kad nėra ryšio tarp kartų, nėra pagarbos praeičiai, nėra atviro žvilgsnio į ateitį, nėra pilietinės visuomenės. Aš taip ir nesuvokiu, kas ta pilietinė visuomenė, nes jei tik visuomenė bando kur kišt nosį, taip ir gauna per ją. Kalbos apie pilietinę visuomenę man skamba kaip kalbos apie žygį į šviesų komunizmo rytojų. Tuščias žodžių barstymas. Taip, yra pilietinė visuomenė, bet pačioje apačioje. Pavažinėkit po rajonus, pažiūrėkit į tas niekinamas, negerbiamas, valdžios pasmerktas vaikų menų mokyklas. Kiek ten rūpesčio, stimulo, kiek patriotizmo, kaip ten vaikai gražiai auklėjami, bet tiktai jie atsidūrę kaip giliausiam rūsy: „lubos“ yra aukštai aukštai. Menų mokyklas, sako, reikia uždaryti, na, kalėjimus paversti trijų žvaigždučių viešbučiais: reikia, kad nusikaltėlis pajustų gero, gražaus gyvenimo džiaugsmą, paskui jam perpus sutrumpinti už žiauriausius nusikaltimus paskirtą bausmę ir paleisti... Tai man nesuvokiama. Geras, blogas buvo prezidentas A.Smetona, tačiau žinojo, kad svarbiausia yra visuomenės švietimas, ir siekė, kad jis būtų aukšto lygio. Kokio lygio buvo lietuviškos gimnazijos, kokie inteligentai buvo jas baigę žmonės...

- Dabar inteligentai, anot jūsų, giliausiam rūsyje.

- Jie pasijuto nereikalingi. Jie nedominuoja, neduoda tono, jiems chamas, prasčiokas pinigų maišu gali užkimšti burną. Jie žeminasi, nes jiems reikia pinigų. Ko jūs norit iš mūsų menininkų – jie gi stovi su ištiesta ranka, nežino savo kainos ir dairosi sponsorių, prašo jų paramos... Kodėl jie turi žemintis ir ieškot sponsoriaus?

- Negi jums pačiam neteko jų ieškoti?

- Žinot, baigiau savo karjerą 2004 metais. Turėjau kelis sponsorius ir nė vieno jų to neprašiau; jie man patys pasiūlė paramą. Pirmasis buvo „Stikliai“, kur vienas savininkų Aleksandras Ciupijus – smuikininkas, paskui mane pasikvietė „Telekomo“ vadovas suomis Tapijas Parma, jis gerai saksofonu groja, sako: „Turim tam tikrų lėšų, kurias galim skirti meniniams kolektyvams remti, aš nusprendžiau remti jus, nes jūsų kolektyvas geriausias (sakysit, giriuosi, bet taip buvo); siūlom 140 tūkst. litų per metus, bet su viena sąlyga: tie pinigai turi tekti jūsų orkestrui, o ne Filharmonijai; aš nepasitikiu Filharmonijos skaidria veikla“. Taip buvo pasakyta.

- Jei neklystu, tuomet Filharmonijai vadovavo Gintautas Kėvišas?

- Taip, jis... Kitas lygiai toks pat pasiūlymas atėjo iš „Lietuvos energijos“. Tuomet mes sukūrėme nemokamų mokyklinių koncertų sistemą Lietuvoje ir su orkestru per tuos dvejus metus spėjome apvažiuoti daug miestų. Visi dokumentai dar ir dabar yra, atsiskaitydavom iki cento, kur tuos pinigus panaudojom.

- Lyg ir aiškiau, kodėl buvo panaikintas jūsų vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Viena vertus, rėmėjus traukiantis dirigento autoritetas, kita vertus, jo padorumas, neleidęs atsirasti minčiai, kad kolektyvui skirtais pinigais galima „tepti“ ar dalytis...

- Čia didžioji mano gyvenimo mįslė. Yra 2004 metų birželio 18 dienos Lietuvos Vyriausybės nutarimas su R.Žakaitienės ir dabartinio premjero parašu likviduoti biudžetinę įstaigą Lietuvos kamerinį orkestrą. Manot, kad aš prieš? Manau, kad tai normalu. 1960 metais įkurtas, 2004-aisiais likviduotas. Kaip kapinėse, kur kiekvienas žmogus turi gimimo ir mirties datą. Valstybė duoda pinigus, valstybė turi teisę spręsti, aš priimu nuolankiai ir šito sprendimo neginčiju, bet jei valstybė mano, kad jai reikalingas kamerinis orkestras, ji skelbia konkursą, surenka kolektyvą ir duoda jam kitą pavadinimą. Tačiau praėjus trims savaitėms po nutarimo Palangoj kaip niekur nieko vyksta Lietuvos kamerinio orkestro koncertas „Nakties serenados": orkestro biografija išlieka nepakitusi, tik mano pavardės nėra. Kur įstatymai?

- Šiemet jūs vėl griežėte savo sumanytas „Nakties serenadas“ Palangoje.

- Šiais metais prisiminė mane, pasiūlė. Kadangi Lietuvoje orkestro neturiu, pasikviečiau jį iš Minsko. Grojome pagal mano sumanymą ir įdiegtą tradiciją – tik klasikinę muziką. Gerbiu savo kolegas, bet nesuprantu, kaip dirigentas, kurio orkestras groja kilniosios muzikos kūrinius, nusileidžia iki menkaverčio estrados repertuaro. Juk niekad J.Pilyponio romano nepastatysit greta F.Dostojevskio: netempkime žemosios kultūros iki didžiosios.

- Šiais laikais žmogus renkasi, kas lengva. Juk F.Dostojevskį skaityti daug sunkiau nei detektyvą.

- Aš nesakau, kad klasikinę muziką reikia fetišizuot, ir rimtoj muzikoj yra tiek daug nuostabios lengvos muzikos. Rusai sako „publika dura, no vsio ponimajet“ ("publika kvaila, bet viską supranta – rus.). Pastebėjot – visados per koncertą daugiausia aplodismentų sulaukia geriausias atlikėjas.

- Nesakykit, profesoriau. Dramos teatre ploja atsistoję, kad ir kas būtų.

- Ne tik Lietuvoje šiandien pastebima didžiulė meno destrukcija, meno nuopuolis, šiandienis „menas“ neretai skiriamas psichopatams...

- Klausau jūsų ir galvoju: kokias pamokas reikia gauti vaikystėje, kad taptum padoriu žmogumi?

- Mano tėvai buvo pirmos kartos inteligentai nuo žagrės. Tiesa, mamos brolis buvo kunigas, apie 30 metų klebonavo Vyžuonų bažnyčioje, paskui buvo išvežtas į Sibirą. Abu tėvai buvo baigę rusiškas gimnazijas, Vokietijos universitetus. Prisimenu muzikos mokymą namuose, prisimenu bendravimą, požiūrį į žmogų. Kai gimnazijoj mane išrinko krepšinio komandos kapitonu, tėvas labai rimtai pasikalbėjo su manim apie tai, kad aš turiu pateisint jų pasitikėjimą, būti visiems teisingas, nedaryt nuolaidos savo draugui arba, priešingai, ką nors skriaust... Tarytum mane valstybės prezidentu būtų išrinkę... Jis išsakė man visus principus, kuriais pats vadovavosi, būdamas Šiaulių miesto galva (emigravęs į JAV Jackus Sondeckis dalyvavo VLIK veikloje, buvo komiteto valdybos narys – red. past.). Mama buvo mokytoja, prieškariu mokiusi Lietuvos istorijos, ji ir mums stengėsi ugdyt pagarbą, gailestį, užuojautą žmogui; manau, kad mūsų šeimos neišvežė į Sibirą tik dėl tėvų labdaros... Ir aš pats visą gyvenimą norėjau būti mokytoju.

- Ir dabar visomis prasmėmis tebesat juo, profesoriau...

- Aš visą gyvenimą buvau mokytojas ir niekad nesinaudojau kitų darbo vaisiais. Visi mano kolektyvai buvo pradėti nuo sacharos, nuo tuščios vietos: M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos kamerinis, Ermitažo ir kiti orkestrai... Visur pradėjau nuo nulio, užtat ką padariau, galiu sakyti: čia mano padaryta.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“