Naujausios
Saugojo riedulius
Aleksandras Žalys buvo vienas tų žmonių, toli peržengusių savo profesinio pasaulio ribas. Jis – pedagogas, dirbęs Endriškių, Juodeikių aštuonmetėje mokyklose, tapo kitiems pavyzdžiu, savo gyvenimu liudijęs žmogaus rūpestį dėl supančio pasaulio kaitos, niokojamų gamtos turtų, turėjęs savitą filosofinę pasaulėžiūrą.
Šviesuolio sodybą Juodeikių kaimo kryžkelėje dar dabar tebesupa įvairaus dydžio akmenys, kadaise jo paties sugrupuoti „šeimomis“ pagal formą, spalvą, gal net skleidžiamą energiją. Kiekviena įrėža – praėjusių laikų, geologinės atminties liudijimas.
Akmenys, ypač didesni rieduliai – šio krašto turtas, kurį šis žmogus išsaugojo per didįjį melioracijos vajų. Tuo metu iš sausinamų laukų surinkti, jie buvo gabenami į Pailių poligoną ir sprogdinami, smulkinami, paverčiami skalda. Matydamas, kaip tie milžinai naikinami, A. Žalys galvojo, ką daryti, derėjosi, kalbėjo su melioracijos vyrais, kad bent didžiausių neliestų, nutemptų į pakeles. Tuos riedulius mokytojas pažymėdavo raide „N“, ženklu, reiškiančiu, kad sprogdinti neleistina. Akmenys papuošė Joniškio miškų urėdijos dendrologinį parką, ženklina buvusias ir išlikusias gyvenvietes, kaimų kapinaites. Kiek riedulių išgelbėjo, šviesuolis neskaičiavo.
Dėkingi už išlikusią Mūšos tyrelio pelkę
Aleksandrui Žaliui žmonės dėkingi ir už Mūšos tyrelio pelkės išsaugojimą bei paskelbimą kraštovaizdžio draustiniu.
„Važiuoju vieną pavakarę dviračiu prie Miknaičių ežero pažiūrėti, kas ten darosi. Matau – apdžiūvusiame ąžuole gandrai sutūpę. Tikras gandrų posėdis, sprendžiantis, kur teks dėtis, nebelikus medžių, senų sodybų. Toliau minu: tyrelio platumose šmėžuoja trys moterys ilgais sijonais. Stebiuosi, – negi spanguoliauja? Negali būti, juk tik birželio mėnuo, – prieš dešimtmetį šio teksto autorei vaizdžiai pasakojo buvęs mokytojas A. Žalys. – Einu artyn, o moteriškės pakilo ir – nulėkė. Gervių tai būta.“
Mintis apie grėsmę paukščių rūšims, augalams, ežerui, tyrelio pelkei anuomet jis surašė ir išsiuntė rajoniniam laikraščiui. Pasirodžius straipsniui Juodeikių šviesuolis sulaukė susirūpinusių gamtosaugininkų skambučio, kad reikia kažką daryti, gal galėtų pedagogas iš visuomenės parašus surinkti. Buvo padaryta kiek kitaip, bet veiksmingai. Per naktį mokytojas surašė raštą ir nulėkė su juo į tuiometinio kolūkio „Tarybų Lietuva“ visuotinį susirinkimą. Visi dalyvavusieji rankas pakėlė, laiškui pritarė ir su protokolo išrašu jis buvo nuvežtas Ministrų Tarybai. Netrukus gautas oficialus atsakymas, kad priimtas sprendimas 1,5 kilometro atstumu nuo Miknaičių ežero durpių nebekasti, ten turi būti draustinis.
Už visuomeninę veiklą aplinkosaugos srityje Aleksandrui Žaliui 2000-aisiais skirta profesoriaus Česlovo Kudabos vardo premija.
Rinko kraštotyrinę medžiagą
Šviesuolis buvo ir vienas iš Juodeikių kaimo bendruomenės kūrimo iniciatorių. Šiai organizacijai susikūrus ir jai sutikus vadovauti Eglei Ginkuvienei buvo išsaugotas, renovuotas buvusios Juodeikių aštuonmetės mokyklos pastatas, dabartiniai bendruomenės namai.
Bendruomenė pasirūpino sutvarkyti šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo namelį, kuriame jis gyveno, 1957–1960 metais dirbdamas Juodeikių bažnyčioje. Sovietiniais metais namelis buvo iš šventoriaus iškeltas ir paverstas pieno surinkimo punktu. Dabar namelis stovi senojoje vietoje, jame įrengta ekspozicija Tėvui Stanislovui atminti.
Juodeikių šviesuolis A. Žalys daugelį metų rinko kraštotyros medžiagą. Jo straipsnis apie Juodeikių kraštą papildė 1998 metais išleistą monografiją „Žagarė“. Į storą sąsiuvinį jis surašė savo tėvo ir savo paties prisiminimus. Jie užėmė solidžią dalį 2011 metais Eugenijos Šimaitytės–Butkevičienės, Juliaus Vaupšo sudarytos knygos, Juodeikių parapijos žmonių prisiminimų „Namų Dvasia širdy gyva“.
Jis turėjo daugybę languotų mokyklinių sąsiuvinių, kuriuose metai iš metų kasdien žymėjo orų stebėjimus, asmeniškai svarbius įvykius, susitikimus.
Vienas tokių susitikimų buvo su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi. Aleksandras Žalys, pats būdamas itin gamtai artimas žmogus, daug metų sekęs būsimo šalies vadovo, dirbusio aplinkosaugos srityje JAV, gyvenimą. Kai sužinojo, kad Prezidentas atvyks į Žagarės 800 metų jubiliejų, užsibrėžė būtinai su juo susitikti. Ir tai pavyko.
Priartėjęs prie pakylos Žagarės parke jis pastebėjo Prezidentą einantį kelio link, kur stovėjo mašinos. Su juo kartu ėjo ir buvęs Endriškių mokyklos, kurioje A. Žaliui teko dirbti, mokinys Imantas Lazdinis, tuometinis Aplinkos apsaugos ministras. Juodeikių krašto gamtos saugotojui pavyko užkalbinti Prezidentą, paspausti ranką. Kažkas dar iš šalies nufotografavo ir vėliau padovanojo nuotrauką. Turbūt ji kažkur tebeguli tarp daugybės šviesuolio kraštotyrinės ir asmeninės sukauptos medžiagos turtų.
