Naujausios
Kartu su žmona – 60 metų
Ko gero, visi, kuriem teko garbė pažinti Anicetą Uogelę, prisimins jį santūriai besišypsantį, mėgstantį pajuokauti, o prie žaidimo lentos – be galo susikaupusį.
Įžengus į A. Uogelės namus, nekildavo abejonių, kad čia gyvena šachmatininkas: ant stalelio – kompiuteris su įjungta šachmatų programa, sekcijoje išrikiuotos iškovotos taurės, apdovanojimai, suvenyriniai šachmatai, knygos apie šachmatus, storiausi sąsiuviniai, kuriuose – šachmatų partijos, ėjimai, straipsniai iš laikraščių apie šachmatininkų pasiekimus.
Pastaruosius dvejus metus A. Uogelė gyveno vienas. Mylima žmona Valerija amžinybėn iškeliavo 2017-ųjų rudenį. Kartu su žmona šachmatininkas pragyveno 60 metų. Užaugino dvi dukras, sulaukė būrio anūkų ir dviejų proanūkių.
Gyvenimas A. Uogelei nepašykštėjo skaudžių išbandymų. Būdamas maždaug 10 metų stipriai nukentėjo nuo sprogmens – apdegė kojas, apsinuodijo. Liko gyvas, tačiau judrių žaidimų žaisti nebegalėjo, todėl teko ieškotis kitų žaidimų, taip atrado šachmatus.
Iš pradžių su broliu žaisdavo popieriniais – ant lapelių užsirašydavo raides: K – karalius, Ž – žirgas ir panašiai. Vėliau tėtis vaikams išdrožė medinius šachmatus.
Vaikystėje A. Uogelei yra tekę šachmatais sužaisti ir su kaimynystėje gyvenusiu rašytoju Mariumi Katiliškiu (tikras vardas – Albinas Marius Vaitkus), kuris kartais užsukdavo į svečius.
Bene svarbiausias pirmas A. Uogelės laimėjimas – Lietuvos šachmatų pirmenybėse 1965 metais iškovota pirmoji vieta. Tiesa, šia vieta jis pasidalijo su garsiu to laikmečio šachmatininku Vladu Mikėnu. Sužaidus papildomą partiją pergalė atiteko A. Uogelei, tačiau tai oficialiai nebuvo užfiksuota.
A. Uogelės žmona Valerija su šachmatais taip pat buvo susipažinusi vaikystėje, tačiau nebuvo aktyvi žaidėja. Didesniu pomėgiu šaškės ir šachmatai tapo prieš daugiau kaip dvidešimt penkerius metus.
Patekusi į avariją, moteris buvo stipriai sužalota. Kai atsigavo, vyras pasiūlė stoti į neįgaliųjų sporto klubą „Entuziastas“, kurio nariu ir pats buvo. Žaidimas šaškėmis ir šachmatais padėjo prasiblaškyti. Nuo tada pora kartu važinėdavo į varžybas.
Po avarijos Valerija pradėjo ne tik žaisti šaškėmis ir šachmatais, bet ir megzti, nerti, mat gydytojai patarė mankštinti rankas. Visokiausių grožybių moteris prinerdavo draugams, artimiesiems įvairiomis progomis, o savo vyrui padovanojo nertas šachmatų figūras.
Nuo korespondencinių iki virtualių
Iš Lietuvos į šachmatų varžybas užsienyje per visą savo gyvenimą A. Uogelė buvo išvykęs 83 kartus. Aukščiausias pasiekimas – Judėjimo negalios šachmatininkų asociacijos (IPCA) III pasaulio olimpiados, vykusios 1999 metais Čekijoje, čempionas.
A. Uogelė iki pat gyvenimo pabaigos dalyvavo varžybose. Beveik visada iš varžybų grįždavo jei ne su prizu, tai bent iškovojęs garbingą vietą. Praeitų metų pabaigoje redakcijai atsiųstame laiške džiaugėsi prie šachmatų lentos įvykusiu vyriausio ir jauniausio žaidėjų susitikimu. Tąkart 86 metų A. Uogelė Šiaulių krašto žydų bendruomenės „Makabi“ surengtose atvirose greitųjų šachmatų pirmenybėse susitiko su devynmečiu vilniečiu Pijumi Grybkausku. Tąkart irgi nugalėjo patirtis.
Nebūdavo dienos, kad A. Uogelė neprisėstų prie kompiuterio sužaisti vienos kitos šachmatų partijos su Lietuvos ar kitų šalių šachmatininkais. Internetinis A. Uogelės slapyvardis buvo Fuksas33. Šachmatininkas prie virtualios šachmatų lentos susitikdavo su labai įvairaus amžiaus žaidėjais.
„Kartais tokių visokių kombinacijų pridarau, pačiam juokas. Užtaisai tokią kilpą ir galvoji, jeigu man taip – susinervinčiau“, – šypsodamasis prieš dvejus metus pasakojo šachmatininkas.
A. Uogelė palankiai vertino sumanymą mokyklose įvesti privalomą šachmatų pamoką. Visgi atkreipė dėmesį, kad kaip ir daugelis žaidimų, taip ir šachmatai yra azartinis lošimas.
46 metus (nuo 1959 iki 2005 m.) A. Uogelė žaidė korespondenciniais šachmatais. 1962–1964 metais tris kartus iš eilės laimėjo Lietuvos pirmenybėse. Su Lietuvos rinktine iškovojo komandinę ir asmeninę pergalę „Eberhardt-Wilhelm-Cup“ varžybose, kurios vyko septynerius metus (1963–1970 m.).
Pasak šachmatininko, tai buvo turbūt pats svarbiausias lietuvių, kaip komandos, laimėjimas. Tik štai prizų atsiimti į Prancūziją neteko vykti. Juos parvežė Maskvos atstovai ir lietuviams įteikė Vilniuje televizijos laidoje. Su Maskvos rinktine lietuviai finalinį mačą baigė lygiosiomis 6:6, tačiau lietuvių pergalę lėmė geriau sužaisti mačai su kitomis komandomis.
A. Uogelė taip pat tapo pirmųjų Europos komandinių pirmenybių (1973–1983 m.) XIV Europos individualaus čempionato (1975–1981 m.) nugalėtoju. V Europos komandinėse pirmenybėse (1994–2003 m.) tapo vicečempionu.
1970 metais jam buvo suteiktas tarptautinio korespondencinių šachmatų meistro, o 1999 metais tarptautinio supermeistro titulas.
A. Uogelę korespondenciniai šachmatai žavėjo ne tik dėl paties žaidimo, bet ir dėl galimybės gauti laiškų iš užsienio su įdomiais, spalvingais pašto ženklais.
A. Uogelė sakydavo, kad korespondenciniai šachmatai ir šachmatai internetu labai panašūs, skiriasi tik greitis. Kol nukeliaudavo laiškas, kol ateidavo varžovo atsakymas, užtrukdavo kartais ne vieną savaitę. Internetu viskas nepalyginamai greičiau, ir žaidėjų geografija kur kas platesnė. Prie virtualios lentos galėdavo susitikti ir su japonu, ir su portugalu, ir su brazilu ar australu.
Rekordininkas
2015 liepos 30 dieną Klaipėdoje tarptautinio turnyro „Sea festival-2015“ klasikinių šachmatų partijoje A. Uogelė žaisdamas su Gintautu Barščiausku per 22 ėjimus sukūrė rekordinės dviejų dvigubų matų grėsmės etaloną.
„Manau, kad tai pats didžiausias kumštis, kokiu gali grūmoti varžovui“, – tada sakė šachmatininkas.
Šios partijos ėjimai su A. Uogelės šmaikščiais komentarais buvo išspausdinti ir „Šiaulių krašte“ („Senjorų išdaigos“, 2015-11-18).
A. Uogelė buvo ne tik šachmatininkas, bet ir metraštininkas, žurnalistas. Jis – knygų „Europos taurė“ (1975 m.) ir Lietuvos sporto enciklopedija (2013 m.) bendraautoris. 1993 metais išleista jo knyga „Mano šachmatai“.
Šachmatų klausimais bendradarbiavo su knygų „Žagarė“ (1998 m.), „Šiaulių sportas“ (1998 m.), „Žydai Lietuvos šachmatų istorijoje“ (2015 m.) sudarytojais ir autoriais. Pats, kaip žymus Joniškio krašto žmogus, pateko į knygą „Joniškio kraštas. Žymūs žmonės“ (2017 m.).