"Išbandymas buvo didelis ir viską įveikėme"

Su­si­tel­ki­mas bu­vo stul­bi­nan­tis

"Vi­sur va­ži­nė­jau į Są­jū­džio mi­tin­gus, o kai atė­jo di­džio­ji grės­mė, dar­be pa­sa­kiau, kad va­žiuo­ju į Vil­nių bu­dė­ti, tuo­me­ti­nė Šiau­lių val­džia da­vė au­to­bu­sus, – pri­si­me­na. – Ar­tė­ja­me prie Vil­niaus ir svars­to­me, kaip elg­si­mės, jei­gu mus su­stab­dys, ne­pra­leis. Bū­tu­me pės­tu­te ėję tuos 15–20 ki­lo­met­rų, bet ne­sus­tab­dė."

Prie Par­la­men­to su­ti­ko drau­gų, pa­žįs­ta­mų.

"Vi­są lai­ką ju­dė­jo­me – ėjo­me ap­link, – pa­sa­ko­ja. – Bu­vau įė­jęs net į Par­la­mer­to vi­dų. Nus­te­bau, kad nie­kas nie­ko ne­tik­ri­na: nei kas tu toks, nei ką ne­šie­si. Fo­tog­ra­fa­vau net po­sė­džių sa­lė­je, ke­le­tas de­pu­ta­tų bu­dė­jo, sė­dė­jo su du­jo­kau­kėms, su striu­kė­mis, pal­tais, nes pa­sta­to ne­šil­dė. Ko­ri­do­riuo­se bu­dė­jo vy­rai juo­do­mis sa­va­no­rių uni­for­mo­mis, sė­dė­jo ant so­fų, bu­dė­jo prie lan­gų."

Pa­me­na keis­tą ra­my­bę. Bet bu­vo nuo­jau­tos, kad kaž­kas įvyks, kad bus spro­gi­mas.

Pats tą­dien tu­rė­jo už­duo­tį – bu­vo pa­skir­tas prie vy­rų gru­pės, ku­ri tu­rė­jo iš­ves­ti mo­te­ris ir vai­kus iš aikš­tės, jei­gu pra­si­dė­tų puo­li­mas, iš­kvies­ti pir­mą­ją pa­gal­bą, jei­gu kam jos rei­kė­tų. Gru­pės na­riai bu­vo ap­reng­ti bal­to­mis striu­kė­mis su rau­do­no­jo kry­žiaus ženk­lu.

"Vai­kų ir mo­te­rų bu­vo la­bai daug, – pa­me­na. – Per gar­sia­kal­bius pra­šė, kad jie išei­tų, bet nie­kas nė­jo. Ku­ni­gas Ro­ber­tas Gri­gas au­ko­jo Mi­šias, vi­si at­si­klau­pė­me, mel­dė­mės. Jis vi­siems at­lei­do vi­sas nuo­dė­mes, bet sa­kė: "Tik tuo at­ve­ju, jei­gu čia žū­si­te."

"To­se Mi­šio­se jau­čiau to­kį vi­sų su­si­tel­ki­mą, to­kią švie­są, lai­mę – to­kį stip­rų jaus­mą, kad ga­lė­jau už Lie­tu­vą mir­ti. Jei­gu va­žiuos tan­kas – aš nie­kur ne­si­trauk­siu. To­kia mir­tis bu­vo iš­ga­ny­mas, to­dėl, kad su­vo­kei jos pra­smę", – da­li­ja­si stip­riau­siu sa­vo iš­gy­ve­ni­mu.

"Du kar­tus jau­čiau ša­lia mir­tį ir vi­siš­kai skir­tin­gai, – pa­ly­gi­na. – Esu kri­tęs sraig­tas­par­niu, ku­riuo skri­dau fo­tog­ra­fuo­ti Zok­nių ae­rod­ro­mo. Ta­da pro akis pra­lė­kė vi­sas gy­ve­ni­mas. Štai, gy­ve­ni gy­ve­ni ir mir­tis įvyks – tik įdo­mu, kaip bus? Pi­lo­tas ta­da su­ge­bė­jo nu­tup­dy­ti, tren­kė­mės į že­mę, man tik pe­tį su­tren­kė, laimei, neuž­si­de­gė ku­ro ba­kai."

Šiau­lie­čiai, sau­sio 12-ąją iki 12 va­lan­dos at­bu­dė­ję pa­rą, iš­va­žia­vo na­mo.

Ne­pa­mirš­ta iš­gy­ven­to jaus­mo, kai grį­žęs į Šiau­lius vė­lai va­ka­re per te­le­vi­zi­ją iš­gir­do, kad užim­tas Te­le­vi­zi­jos bokš­tas, kad šau­do­ma ir ver­žia­ma­si į Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­tą.

"Iki šiol man yra įstri­gę Eg­lės Bu­če­ly­tės prieš nu­trūks­tant ete­riui pa­sa­ky­ti pa­sku­ti­niai žo­džiai: "Jė­zau, kaip bi­jau."

Ėji­mas į lais­vę

Šiau­lie­tis pa­ly­gi­na, jog tau­ta į lais­vę "ėjo taip, kaip upe­liu­kai su­te­ka į ga­lin­gą upę, ku­rios pro­ver­žis at­ne­šė Nep­rik­lau­so­my­bę". Lais­vę bran­di­no Są­jū­džio mi­tin­gai, Bal­ti­jos ke­lias, 1990-ųjų Ko­vo 11-osios ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­tas.

Kal­bė­da­mas apie tas die­nas, pa­ts klau­sia, ar dar pri­si­me­na­me, ko­kie žmo­nės ve­dė į At­gi­mi­mą, į Bal­ti­jos ke­lią?

"Ar kol­cho­zų pir­mi­nin­kai, ar ko­mu­nis­tų par­ti­ja, ar ko­kie eks­per­tai? Ma­ne pa­tį ste­bi­na, kad Sa­jū­džio sei­mo ta­ry­bo­je iš 35 na­rių 28 bu­vo me­ni­nin­kai – poe­tai, ra­šy­to­jai, ak­to­riai, kom­po­zi­to­riai, ki­no re­ži­sie­riai, fi­lo­so­fai – in­te­lek­tua­lai, ku­rie vė­liau pa­si­ro­dė ne­be­rei­ka­lin­gi, – pa­brė­žia. – Ma­nau, kad in­te­lek­tua­lų­jį po­ten­cia­lą mums rei­kia su­si­grą­žin­ti į vie­šą­jį gy­ve­ni­mą. Da­bar dau­gy­bė tų, ku­rie sė­di Sei­me, ne­la­bai su­pran­ta, ko ten sė­di."

"Man at­ro­do, kad tuo­met 1991-ųjų sau­sį ne­bu­vo pa­da­ry­tų klai­dų, pa­si­prie­šin­ta mo­ra­li­ne jė­ga, bu­vo­me la­bai su­si­tel­kę, san­tū­rus, – svars­to R. Dai­li­dė. – Pats esu da­ly­va­vęs są­jū­di­nin­kų su­si­rin­ki­me, ku­ria­me vie­nas vy­ras pa­ro­dė tu­rįs gin­ką ir klau­sė pa­ro­dy­kit, ką šau­ti? Kad neiš­šo­vėm nė vie­no šū­vio, ne­pa­si­da­vėm pro­vo­ka­ci­joms – tai bu­vo mū­sų jė­ga.

Kai Pa­lec­kiu­kas sa­ko, kad "sa­vi šau­dė į sa­vus" – jie to ir lau­kė. Bū­tų sa­kę ir to­kią ne­są­mo­nę, kad pa­tys "už­si­sa­kėm tan­kus."

"Iš­ban­dy­mą tu­rė­jo­me di­de­lį ir vis­ką įvei­kė­me, – pa­brė­žia. – Da­bar di­džiau­sia ne­lai­mė yra emig­ra­ci­ja. Sup­ran­tu, kai iš­va­žiuo­ja už­si­dirb­ti pi­ni­gų, mo­ky­tis, stu­di­juo­ti, tu­ris­tau­ti – vi­sa tai pui­ku, bet rei­kia bū­ti čia – Lie­tu­vo­je."