Naujausios
Stilius
Ričardui Dailidei būdingas nepriekaištingas skonis, stilinga apranga, raiškios manieros ir atviras žingeidumas. Tikri miestiečio bruožai. Tiksliau, kultūringos asmenybės aura. Ji įmanoma tik atvira siela priimant gyvenimo kaitą ir vaikiškai stebintis jos siurprizais. Tai tapsmo pojūtis. Gyvenimo laikinumo ir momentiškumo patyrimas verčia branginti kiekvieną akimirką ir ja džiaugtis. Be išankstinių nuostatų ir migdančių stereotipų. Toks gyvenimo stilius priklauso džiazuojantiems bebaimiams didmiesčių gyvenimo improvizatoriams, o ne tradicijų įkaitams.
Laikas
Todėl visas Ričardo gyvenimas persipynė su džiazo muzika. Ričardas daug metų muzikavo fotoaparatu kartu su džiazo meistrais pačiose įvairiausiose scenose. Ypač legendiniame Birštono festivalyje. Jis buvo pilnavertis scenos dalyvis. Ne kartą tuo įsitikinau pats. Taip mylėti ir vertinti džiazo muziką gali tik ryškios asmenybės. Todėl Ričardas ir tapo šios muzikos raidos metraštininku, vizualios džiazo istorijos autoriumi. Jo aistringa kūno choreografija taikantis į kulminacinius improvizacinės laisvės blyksnius yra sudėtinė koncertų dalis. Klausydamasis džiazo meistrų, išgyvendamas transines būsenas, žinojai, kad ji bus įamžinta fotografo ir būdavo ramiau.
Judesys
Kas gali suprasti ir išjausti pačius sudėtingiausius džiazo muzikos garsų vingius, jos beprotiškas bedugnes ir antigravitacines aukštikalnes? Pavojų nebijantis išskirtinių patirčių medžiotojas. Džiazo muzika tokiais patyrimais apdovanoja. Nes tai individualios raiškos, spontaniškumo, stebinančio netikėtumo pasaulis. Todėl jame labai daug judesio – kūniško, garsinio, emocinio. Kaip jį pagauti, kaip užfiksuoti su fotokamera? Taip pat judant, tirpdant tikrovės, veidų, kūnų kontūrus improvizacinės ekstazės būsenoje. Todėl tiek daug Ričardo fotografijose judėjimo pėdsakų. Tai vizualūs garsai.
Spalvos
Džiaze gausiai varijuojami visi įmanomi muzikos kalbos elementai ir įvairiausi garsai, todėl ta pačia tema improvizuojamas kūrinys kiekvieną kartą suskamba naujai. Tai begalinis garsinių spalvų spektras, kuris formuoja unikalias emocines patirtis. Kita vertus, tai išskirtinių, spalvingų asmenybių pasaulis. Jos nepakartojamos ir ryškios kaip džiazo muzika. Tai paperka Ričardą ne mažiau, negu muzikos garsai. Todėl jis nuolat šalia muzikantų. Ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose. Jam rūpi nufotografuoti ne vien tai, kas girdima, bet ir tai, kas nematoma – vidinį džiazo muzikanto gyvenimo spalvingumą. Jam rūpi tas giluminis nesibaigiančios improvizacijos šaltinis – dvasinė asmenybės paletė, iš kurios gimsta nesibaigiančios garsų variacijos, įtraukiančios mus į gyvenimo šventės šėlsmą.
