„Daugiau atjautos, daugiau visuomeniškumo“

Redakcijos archyvo nuotr.
Vaclovas Vingras sako: „Papročius, tradicijas, savo kalbą branginkime. Kai Briuselyje šnekama, jog šv. Kalėdų nereikia minėti, tai jau visiškai prastai.“
Šiaulietis, kultūros ir visuomenės veikėjas Vaclovas VINGRAS, ištikimas „Šiaulių krašto“ prenumeratorius ir skaitytojas, džiaugiasi, jog su žmona, žymia dailininke Gražina Arlauskaite-Vingriene jau sulaukė kalėdinės dovanos – anūkėlės gimimo. Jis dalijasi ir žvilgsniu į gimtąjį miestą, į šventinį šurmulį ir į mūsų kasdienybę.
Metų ratas baigia apsisukti. Kokiomis mintimis ir jausmais gyvename, laukdami šv. Kalėdų ir Naujųjų metų? „Šiaulių kraštas“ tęsia pokalbių su kraštiečiais ciklą „Belaukiant šv. Kalėdų šviesos“.

 

Apie tai, kas jaudina

– Kokie buvo šie besibaigiantys metai Jūsų šeimai? Kas džiugino, o kas galbūt liūdino?

– Didžiausias ir džiaugsmingas mūsų šeimos įvykis – lapkritį jaunesnioji dukra Gabrielė susilaukė dukrytės. Su žmona Gražina sakome, kad iš dukros jau gavome kalėdinę dovaną. Man tai šeštas anūkas, Gražinai – pirmas. (V. Vingras su anksti anapilin išėjusia pirmąja žmona susilaukė dviejų vyresniųjų sūnų ir dukros).

O metų pradžia buvo nekokia. Sūnus Rimantas (Rimantas Vingras – žymus Lietuvos pianistas, kultūros veikėjas, Šiaulių tarptautinio fortepijonų duetų festivalio atkūrėjas ir meno vadovas, gyvena Londone – red.past.), konkurse laimėjęs Lietuvos kultūros ataše Rusijoje pareigas, tų pareigų taip ir nepradėjo eiti. Rusijos nebuvo įsileistas. Šių metų sausio pirmosiomis dienomis tai paaiškėjo. Labai visi išgyvenome, Londone jam reikėjo iš naujo atkurti nutrauktą ilgametę muziko ir pedagogo veiklą.

– Kokiomis nuotaikomis pats gyvenate?

– Esu trijų visuomeninių organizacijų – Trečiojo amžiaus universiteto, UNESCO klubo ir Lietuvių kalbos draugijos – narys.

Trečiojo amžiaus universitetas po metų pertraukos, padarytos dėl pandemijos, vėl susirinko. Mūsų lygiai perpus sumažėjo: buvo 1060, dabar 540. Bet veikia visi aštuoni fakultetai. Tik netekome patalpų universiteto bibliotekoje, tai dabar esame pabirę kaip žirniai.

Ačiū vyskupui Eugenijui Bartuliui, kad Vyskupijos pastoraciniame centre priglaudė net keturis mūsų fakultetus. Vienas fakultetas įsikūrė miesto Kultūros centre. Po vieną fakultetą priglaudė Šiaulių valstybinė kolegija ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. O „Praktinės veiklos ir saviraiškos fakultetas“, kuriam vadovauju, įsikūrėme Profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje.

UNESCO klubas irgi tęsia veiklą. O į Lietuvių kalbos draugiją įstojau iš principo. Lietuvių kalba dabar menkinama, jos vartojimo laukas mažėja, ji akivaizdžiai yra išstumiama.

Prisiminkime, kad dar visai neseniai už lietuvių kalbą kovojome. 1988 metų rugsėjo 30–spalio1 dieną Šiauliuose, Saulės Laikrodžio aikštėje, organizavome pirmąją šalyje Kalbos šventę. Mitinge reikalavome, kad lietuvių kalbai būtų suteiktas valstybinės kalbos statusas.

Aš pats iš Juliaus Janonio vidurinės, dabar gimnazijos, kurią baigiau, atsinešiau tą dvasią branginti savo kalbą.

Tai, kas vyksta dabar, aš laikau lietuvių kalbos išdavyste. Kovojome, kad ji taptų valstybine, o dabar vyksta jos išvalstybinimas.

Garsioji Loreta Vaicekauskienė, kuri yra Vilniaus universiteto profesorė, kalbininkė, „Pasivaikščiojimų“ televizijos laidoje taip ir pasakė, jog didžiausias džiaugsmas jai būtų, jeigu lietuvių kalba, kaip valstybinė, būtų panaikinta. Tuomet belieka apie Vilniaus universitetą tik patylėti. Pasirodė ir globalistiniai bandymai lietuvių kalbą pritaikyti neutralumui lyčiai.

Per radiją girdėjau apie Estijos Konstituciją. Jos pirmieji žodžiai yra apie tai, jog šios Konstitucijos tikslas – išsaugoti estų kalbą, papročius ir tradicijas. O mes, lietuviai, patys savo kalbą naikiname, man tai nesuvokiama.

Todėl nepaprastai džiaugiuosi šiais metais išleista šiauliečių kalbininkų Reginos Kvašytės, Kazimiero Župerkos ir literatūrologės Džiuljetos Maskuliūnienės knyga „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“. Tai knyga apie politinio korektiškumo ideologijos poveikį kalbai. Ideologijos įvardijimas – tai yra esmė, nes politika yra veiksmai įgyvendinti ideologijai. Žaviuosi Kazimiero Župerkos drąsa.

Žvilgsnis į miestą

– Ar stebite miesto gyvenimą, kas jaudina?

– Žinoma, stebiu. Noriu pasidžiaugti, kad akivaizdžiai gerėja komunalinė aplinka. Įvardysiu tik vieną pavydį – Šimšės. Mano tėvukai ten pasistatė namą 1956 metais, aš ten augau. Žmonės daugybę metų rašė raštus, prašė, kad asfaltuotų gatves. 60 metų reikėjo laukti, kol sulaukė.

Yra gerų bruožų miesto veide, bet yra ir blogų.

Šiemet nebeliko Šiaulių universiteto, virtusio Vilniaus universiteto padaliniu. Kitais metais Šiaulių universitetui būtų buvę 25 metai. Miestui tai yra didžiulis praradimas, akademinis lygis miestui būtinas.

Pamenu studentų spalvingas eisenas mieste, jaunų žmonių šurmulį – visa tai dingo. Dingo katedros, dėstytojai, mąžta intelektualinis potencialas. Akivaizdžiai mąžta kūrybinės inteligentijos. Man tai labai krinta į akis. Labai pasigendu inteligentijos įtakos, platesnio inteligentijos rato. Į renginius, parodas, kultūros diskusijas renkasi vis tie patys žmonės.

Džiaugsmas matyti šeimas – giminės šerdis

– Ką manote apie prieš šventes vis labiau įsukamą vartojimo, dovanų pirkimo šurmulį?

– Visi jį labai peikia. Bet man labiau į akis krinta kiti dalykai. Vis labiau sakome: „Kalėdos“, o ne šv. Kalėdos. Kai dar pasiklausai Briuselio šnekų, kad Kalėdų iš viso nereikia minėti, nes tai kažką gali įžeisti, tai jau yra visai prasti dalykai.

Ačiū Dievui, kad pas mus tradicija išlaikoma.

O dėl šurmulio – jeigu nepatinka, neikim į tas krautuves. Ypač dabar, per pandemiją. Nesu prieš dovanas artimiesiems, bet jos anksčiau buvo paprastesnės, kuklesnės. Sudaiktėjo tos mūsų naujametės šventės, blėsta jų turinys, tampa vis labiau pramoginis, o gaila. Kūčių ir šv. Kalėdų prasmės gilesnės, nei pramoga. Tos šventės supaprastėjo ir suprastėjo.

– Kokias pirmąsias savo vaikystės Kūčias, šv. Kalėdas prisimenate?

– Tų mano prisiminimų jaunesni žmonės nė nesupras. Advento metas buvo laukimo metas, laikantis visų tradicijų. Štai, praeis tos keturios savaitės ir bus šventė. Mūsų šeima buvo išblaškyta, tėvai nuveždavo mus, vaikus, pas babytę į kaimą. Eglutė papuošta keletu saldainių ir obuoliais. Po eglute rasdavome dovanų: ritinėlį sąsiuvinių, pieštukų – oi, kaip džiaugdavomės. Ėjimas su babyte į bažnyčią, šv. Mišių išklausymas buvo privalu.

Šv. Kalėdų šventė yra dvasios pakylėjimas. Kad tai ir tikėjimo dalykai, ir religinė šventė, yra primiršta. Atitolimas nuo tikėjimo – ryškus. Užsirašom katalikais, bet to tikėjimo nepraktikuojame.

Tradicijas, papročius labai svarbu šeimose išlaikyti.

Trečiojo amžiaus fakultete profesijos dėstytoja kulinarė su mumis dalijosi, kaip paruošti Kūčių stalo valgius. Klausiu, o pati namuose, kokį Kūčių stalą ruošite? Tai papasakojo, jog Kūčios šeimoje – šventas dalykas, suvažiuos seserys, broliai, vaikai iš visur, bilietai parvykti iš užsienių jau seniai nupirkti. Iš viso bus per 20 žmonių. Sudėtinis bus stalas, o kalėdinė taurė – tik po dvylikos.

Tokios šeimos yra giminės šerdys. Koks džiaugsmas, kad jų yra.

– Jūsų namuose kas sės prie Kūčių stalo?

– Šiemet pas mus atvažiuoja dukra Audronė su šeima. Kol mano tėvai buvo gyvi, susirinkdavome pas juos Šimšėje. Kai mama mirė, vis tiek visi pas tėvą atvažiuodavome. Iki šiol prisimenam jo troškintų kopūstų su bulvėm skonį.

Ant Kūčių stalo visada padėta ir lėkštė išėjusiems Anapilin artimiesiems.

– Ko linkėtumėte šv. Kalėdų proga?

– Pirmiausia sveikatos. Ir rimties. Labai daug yra perteklinio skubėjimo. Sveikinimai, dovanos, dėmesys artimam žmogui tegu būna ištisus metus. Būkime atidesni vienas kitam ne tik per šv. Kalėdas. Bendraukime, matykime vienas kitą, palaikykime, kada to reikia.

Visuomeniškumo pasigendu mūsų mieste. Dabar tokia mada; darbas – namai. Man visuomeniškumo ir pilietiškumo simbolis yra Povilo Višinskio paminklo statyba Atgimimo metais – nė vieno valdiško rublio nėra įdėta – vien žmonių piniginės aukos sudėtos.

O dabar esame įsivėlę į projektinę veiklą. Sako, būtume darę tą aną, bet negavome finansavimo. Dieve brangus, ar visais atvejais reikia to finansavimo? Išvirk dviem samčiais daugiau sriubos ir nunešk vienišam kaimynui. Labai daug yra situacijų, kuriose žmogui reikia pagalbos. Visiems linkėčiau daugiau atjautos kasdienybėje.