Ar upės laukia balos likimas?

Ar upės laukia balos likimas?

TĘ­SIA­ME TE­MĄ

Ar upės lau­kia ba­los li­ki­mas?

„Šiau­lių kraš­tas“ pa­vie­ši­no, kad Ven­tos upė­je ties Kur­šė­nais (Šiau­lių r.) po van­de­niu at­si­dū­rė me­džiai, sa­los, ta­kai ir mau­dyk­los. Gy­ven­to­jai ir spe­cia­lis­tai ro­do į už­tvan­ką prie Ši­lė­nų ma­lū­no. Žmo­nės bai­mi­na­si, kad upė mirš­ta. Dėl už­tvan­kų da­ro­mos ža­los Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jo­je dis­ku­ta­vo ži­no­mi Eu­ro­pos ir JAV moks­li­nin­kai, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, hid­ro­tech­ni­kai. Užt­van­kos, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų tei­gi­mu, kliu­do žu­vims mig­ruo­ti, ken­kia aug­me­ni­jai, pra­sti­na upių van­dens ko­ky­bę.

Ri­man­tas BRA­ZIU­LIS, Lie­tu­vos ža­lių­jų ju­dė­ji­mo pir­mi­nin­kas, ak­cen­tuo­ja: upių tven­ki­mas yra upių nai­ki­ni­mas.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

1 400 už­tvan­kos

„Šiau­lių kraš­tas“ žur­na­lis­ti­nia­me ty­ri­me „Užt­venk­ta Ven­ta at­pluk­dys eu­rus ar eko­lo­gi­nę ne­lai­mę?“ ("Šiau­lių kraš­tas“, 2018 06 26) at­sklei­dė, ko­kį po­vei­kį Ven­tos upei da­ro ne­to­li Kur­šė­nų ties Ši­lė­nų ma­lū­nu pa­sta­ty­ta už­tvan­ka. Čia ke­ti­na­ma paleisti hid­roe­lekt­ri­nę. Su už­tvan­ka su­si­ję bu­vę įta­kin­gi eks­po­li­ti­kai.

Žve­jai ir vie­tos gy­ven­to­jai bai­mi­na­si, kad Ven­tai gre­sia eko­lo­gi­nė ne­lai­mė, nes upė­je ne­bė­ra bu­vu­sios sro­vės, jo­je pra­dė­jo veis­tis sto­vin­čia­me van­de­ny­je gy­ve­nan­čios žu­vys, upė virs­ta są­ža­ly­nais.

Abe­jo­ja­ma, ar ne­bus „su­kiš­ti“ po van­de­niu ir Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gai, nes pla­nuo­ja­ma už ES lė­šas ties­ti pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kus pa­lei Ven­tą Kur­šė­nuo­se.

„Šiau­lių kraš­tas“ su­lau­kė at­gar­sių iš nea­be­jin­gų gam­tai žmo­nių. Skam­bi­na kur­šė­niš­kiai, pa­sa­ko­da­mi, kaip kren­ta ar ky­la Ven­tos van­dens ly­gis, į ty­ri­mą su­rea­ga­vo ir Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, ža­lių­jų ju­dė­ji­mo ak­ty­vis­tai.

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pa­skel­bė, kad vie­nas pa­grin­di­nių jos tiks­lų, įgy­ven­di­nant Bend­rą­ją van­dens po­li­ti­kos di­rek­ty­vą, iki 2021 me­tų pa­siek­ti ge­rą ša­lies pa­vir­ši­nių van­dens tel­ki­nių būk­lę. To­dėl rei­kia at­si­žvelg­ti į už­tvan­kų po­vei­kį šiai būk­lei. Jas išar­džius esą bū­tų su­da­ry­tos tin­ka­mos są­ly­gos upių eko­sis­te­mai. Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se iš­griau­ta dau­giau kaip 3 tūks­tan­čiai už­tvan­kų.

Lie­tu­vo­je yra apie 1 400 už­tvan­kų, ta­čiau iki šiol nė­ra api­bend­rin­tų tiks­lių duo­me­nų.

Ap­lin­kos ap­sau­gos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad Lie­tu­vo­je už­tvan­kos per­ne­lyg su­reikš­mi­na­mos. Dau­ge­liu at­ve­jų jas rei­kė­tų lai­ky­ti ne­rei­ka­lin­gais ir de­mon­tuo­ti­nais sta­ti­niais, o ne ver­tin­gais kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tais.

Užt­van­kos griau­na­mos, o ne sta­to­mos

Apie už­tvan­kų įta­ką upėms „Šiau­lių kraš­to“ in­ter­viu su Ri­man­tu BRA­ZIU­LIU, Lie­tu­vos ža­lių­jų ju­dė­ji­mo pir­mi­nin­ku.

– Ko­kią įta­ką už­tvan­kos da­ro gam­tai?

– Pa­sau­li­niu ly­giu moks­li­nin­kų ir gam­to­sau­gi­nin­kų yra pri­pa­žin­ta, kad upių tven­ki­mas yra upių nai­ki­ni­mas.

Vi­so­se ci­vi­li­zuo­to­se ša­ly­se už­tvan­kos yra tik griau­na­mos, bet ne sta­to­mos. Išs­ky­rus Ki­ni­ją ir dar ke­le­tą į gam­to­sau­gą di­des­nio dė­me­sio ne­krei­pian­čių vals­ty­bių.

Užt­van­kos ir prie jų pa­sta­ty­tos hid­roe­lekt­ri­nės pa­kei­čia vis­ką: ka­tast­ro­fiš­kai pa­blo­gi­na van­dens ko­ky­bę, už­ker­ta ke­lią ver­tin­giau­sių mig­ruo­jan­čių žu­vų mig­ra­ci­jai ir nerš­tui (dėl to nyks­ta žu­vys, ma­žė­ja jų po­pu­lia­ci­jos), su­bjau­ro­ja kraš­to­vaiz­dį, už­tvin­do že­mes, pau­pių miš­kus, už­ker­ta ke­lią van­dens tu­riz­mui.

Dėl dirb­ti­nai su­ke­lia­mų van­dens ly­gio svy­ra­vi­mų ken­čia ne tik poil­siau­to­jai, vi­sa upės gy­vū­ni­ja bei au­ga­li­ja, bet ir vie­ti­niai gy­ven­to­jai. Pa­vyz­džiui, vie­ti­niai Mo­lė­tų ra­jo­ne skun­dė­si, kad pa­tven­kus jų upe­lį, ne­beį­ma­no­ma ja­me nu­si­mau­dy­ti, nes ne­ži­nai, kiek ra­si van­dens: ar iki kak­lo, ar iki kulkš­nių. Tas pa­ts yra Vir­vy­tės upė­je (Ven­tos in­ta­kas), kur jau pa­sta­ty­ta 10 hid­roe­lekt­ri­nių. Vie­na gra­žiau­sių Že­mai­ti­jos upių yra su­nai­kin­ta.

Ir upes nai­ki­na ne ko­kie nors so­vie­ti­niai oku­pan­tai. Kar­tais gal­vo­ji, ar ga­li bū­ti to­kie iki šleikš­tu­lio go­dūs ir bu­ki lie­tu­viai?

– Kaip konk­re­čiai hid­roe­lekt­ri­nės ken­kia gam­tai?

– Ne pa­slap­tis, kad yra at­ve­jų, kai, pa­vyz­džiui, sau­suo­ju me­tų lai­ku hid­roe­lekt­ri­nių sa­vi­nin­kai nak­ti­mis vi­siš­kai su­stab­do upių te­kė­ji­mą, kau­pia van­de­nį, kad ry­tą ga­lė­tų nors ke­le­tą va­lan­dų pa­suk­ti hid­roe­lekt­ri­nių tur­bi­nas ir gau­ti šiek tiek pel­no. O iš tik­rų­jų van­duo tu­rė­tų sta­bi­liai te­kė­ti na­tū­ra­lia tėk­me. Trūks­ta ir rea­lios gam­to­sau­gi­nin­kų kont­ro­lės.

Va­sa­rą mes daž­niau­siai ei­na­me prie upių mau­dy­tis, žve­jo­ti, ar tie­siog pa­si­gro­žė­ti upės tėk­me, pa­si­klau­sy­ti jų čiur­le­ni­mo, o tuo me­tu hid­roe­lekt­ri­nių sa­vi­nin­kai „sta­to“ upėms „kliz­mas“, iš sa­vo tven­ki­nių pa­leis­da­mi su­kaup­tą dumb­li­ną van­de­nį.

Upių tven­ki­mas ir hid­roe­lekt­ri­nių sta­ty­ba yra ma­žos žmo­nių gru­pe­lės ap­gai­lė­ti­nas biz­niu­kas, nes mū­sų upės yra ne­srau­nios ir ne­van­de­nin­gos, bet tai plėš­riai žmo­nių gru­pe­lei vie­ną ki­tą mi­li­jo­ną eu­riu­kų per me­tus vis tiek pri­su­ka.

– Gal ža­lą gam­tai at­per­ka pa­ga­min­ta ža­lio­ji elekt­ros ener­gi­ja, juk Lie­tu­vo­je ska­ti­na­mi at­si­nau­ji­nan­tie­ji ener­gi­jos iš­tek­liai bei la­bai svar­bi Lie­tu­vai ener­ge­ti­nė ne­prik­lau­so­my­bė?

– Lie­tu­vos ener­ge­ti­nei ne­prik­lau­so­my­bei ir eko­no­mi­kai hid­roe­lekt­ri­nės ga­li pa­dė­ti ne ką dau­giau, kaip komp­re­sas „na­baš­nin­kui“. Jei už­tvenk­tu­me ir pa­vers­tu­me dvo­kian­čiais tech­no­lo­gi­niais ka­na­lais vi­sas Lie­tu­vos upes (be Ne­mu­no ir Ne­ries), tai pa­ga­min­tu­me ne dau­giau kaip 3 pro­cen­tus ša­liai rei­ka­lin­gos ener­gi­jos.

Ir go­dūs žmo­nės tik­rai tą pa­da­rys, jei vi­suo­me­nė jiems ne­pa­sa­kys: ša­lin ran­kas nuo mū­sų upių! Upės – tai gam­tos ar­te­ri­jos, ir jos pri­klau­so mums vi­siems, o ne gru­pe­lei go­džių vei­kė­jų, ku­rie vi­sur ma­to tik pi­ni­gus ir nie­ko dau­giau. Jie ne­ma­to ir ne­ma­tys jo­kios ža­los, nes pi­ni­gai juos apa­ki­na ir ap­tem­do jų są­ži­nę.

– Kaip ver­ti­na­te „Šiau­lių kraš­to“ ap­ra­šy­tą si­tua­ci­ją ties Kur­šė­nais ir už­tvan­ką Ši­lė­nų ma­lū­ne?

– Ži­nau, kad yra Vy­riau­sy­bės pa­tvir­tin­tas sau­go­ti­nų upių ruo­žų są­ra­šas. Ga­li bū­ti, kad jo­kia už­tvan­ka ant Ven­tos upės net ne­ga­lė­jo bū­ti nei sta­to­ma, nei at­sta­to­ma. Yra spe­cia­lis­tai, ku­rie tai la­bai tiks­liai pa­sa­ky­tų. Rei­kia aiš­kin­tis.

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

Ri­man­to Bra­ziu­lio ma­ny­mu, upių tven­ki­mas ir hid­roe­lekt­ri­nių sta­ty­ba yra „ma­žos žmo­nių gru­pe­lės ap­gai­lė­ti­nas biz­niu­kas“.