Ant pi­lia­kal­nio – Sau­lės mū­šio pa­slap­tis

Ant pi­lia­kal­nio – Sau­lės mū­šio pa­slap­tis

Ar­cheo­lo­gas Gin­tau­tas Za­bie­la ant Ku­di­nų pi­lia­kal­nio (Rad­vi­liš­kio r.) ieš­ko at­sa­ky­mo, kur įvy­ko Sau­lės mū­šis. Iki šiol su Šiau­liais sie­ja­mas mū­šis „mė­to­mas“ iš vie­nos vie­tos į ki­tą ir ne­ži­nia, kur sta­ty­ti at­mi­ni­mo ak­me­nį. Jei­gu pa­vyk­tų ras­ti įro­dy­mų, kad Ku­di­nų pi­lia­kal­nis, dar va­di­na­mas Šiau­lės kal­nu, gy­va­vo 13-aja­me am­žiu­je, Sau­lės mū­šio vie­tos rei­kė­tų ieš­ko­ti ne­to­lie­se.

G. Za­bie­la sa­ko, kad pi­lia­kal­niai ap­gy­nė vals­ty­bę ir yra lo­bis tau­tos is­to­ri­jai. Jie at­skleis­tų dar dau­giau, jei­gu dė­me­sys ne­bū­tų tik pro­gi­nis.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Sau­lė – Šiau­liai ar Šiau­lė?

Ku­di­nų pi­lia­kal­nį (Šiau­lės kal­ną) ga­li­ma pa­siek­ti ei­nant ta­ku apie ki­lo­met­rą nuo Šiau­lės že­mės ap­žval­gos bokš­to ar­ba va­žiuo­jant ke­liu Šiau­lė­nai – Le­nar­tu­va: Vi­lio­šiuo­se už 100 m įva­žia­vus į miš­ką, rei­kia pa­suk­ti į kai­rę. Miš­ko ke­liu­ku taip pat teks įveik­ti apie ki­lo­met­rą.

Pės­čio­mis pa­sie­kę miš­kų pa­slėp­tą pi­lia­kal­nį pa­ma­tė­me įspū­dį ke­lian­tį vaiz­dą: sta­tūs aukš­ti šlai­tai, kal­ve­lė vir­šū­nė­je, pa­ženk­lin­ta kry­žiu­mi. Kal­nas pri­žiū­ri­mas, nu­pjau­ta žo­lė, pa­da­ry­ti laip­tai.

Bu­vo anks­ty­vas ry­tas. Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to do­cen­tas moks­lų dak­ta­ras, pi­lia­kal­nių ty­ri­nė­to­jas Gin­tau­tas Za­bie­la vie­nas sė­dė­jo vir­šū­nė­je ir kaž­ką stro­piai tik­ri­no.

At­kas­tas pir­mas plo­te­lis. Ar­cheo­lo­gas džiau­gia­si, jog vie­to­vė, ma­tyt, ne­bu­vo aria­ma, tai liu­di­ja sto­ra ve­lė­na. At­si­vė­rė ak­me­nų grin­di­nys. Per pir­mas ka­si­nė­ji­mų die­nas su­ras­tas smeig­tu­kas, ka­bu­čio, ka­ro­lių ele­men­tų, or­na­men­tuo­tos ke­ra­mi­kos, ki­tų daik­tų. Jie ga­li bū­ti iš 13-ojo am­žiaus, ta­čiau dar teks tik­rin­ti.

„Tai nė­ra ti­pi­nis pi­lia­kal­nis, nes vir­šu­je, kur tu­rė­tų bū­ti ly­gu, yra su­pil­ta kal­va. Pa­ly­gin­ti su kraš­tais, net tri­jų met­rų aukš­tis, – pa­sa­ko­ja ar­cheo­lo­gas. – Ne­bū­din­gas kul­tū­ri­nis sluoks­nis – ak­me­nų iš­ka­sa­me be­veik tiek pat, kiek že­mės.“

Pa­sa­ko­ja­ma, kad čia sto­vė­ju­si pi­lis su mies­tu. Jį už­pus­tęs smė­lis. Mies­te bu­vu­si var­pi­nė, baž­ny­čia, ku­rios var­pus gau­džiant ga­li­ma iš­girs­ti pri­glau­dus au­sį prie pi­lia­kal­nio. Dar pa­sa­ko­ja­ma, kad ne­to­lie­se pra­si­vė­ru­si že­mė pra­ri­jo prie­šo ka­riuo­me­nę. Gal­būt ka­ria­vu­sią Sau­lės mū­šy­je?

„Ats­kai­tos taš­kas vi­sa­da yra Sau­lė (Sou­le). Vie­na iš hi­po­te­zių, kad Sau­lė yra ne Šiau­liai, o Šiau­lė­nai, – sa­ko G. Za­bie­la. – Bet da­bar­ti­niai Šiau­lė­nai ži­no­mi tik nuo 16-ojo am­žiaus, ta­pa­tin­ti su jais ne­ga­li­ma. O Šiau­lės kal­nas – la­bai per­spek­ty­vi vie­ta, bet ar­cheo­lo­giš­kai ne­ty­ri­nė­ta.

Bu­vo tik­rin­ta ki­ta hi­po­te­zė, kad mū­šis ga­lė­jo vyk­ti Il­guo­čiuo­se, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, bet ne­pa­sit­vir­ti­no. Gal sun­ku įro­dy­ti, nes ten praė­ju­si me­lio­ra­ci­ja.“

Kad Ku­di­nų vie­to­vė gy­va žmo­nių at­min­ty­je, liu­di­ja dau­gy­bė le­gen­dų apie pi­lia­kal­nį. O ant vir­šū­nės pa­sta­ty­tas kry­žius pri­me­na Že­mai­čių vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus lan­ky­mą­si šio­je vie­to­je.

„Vys­ku­pai pa­pras­tai ant pi­lia­kal­nių ne­si­lan­ky­da­vo, o čia lan­kė­si“, – ste­bi­si ar­cheo­lo­gas.

Di­džiu­liai tau­tos lo­biai neiš­tir­ti

– Ką ti­ki­tės čia at­ras­ti?

– Prog­no­zės yra ne­dė­kin­gas da­ly­kas, – šyp­so­si ar­cheo­lo­gas G. Za­bie­la ir pri­pa­žįs­ta, kad at­ra­di­mo džiaugs­mas bū­na di­des­nis, kai per daug ne­prog­no­zuo­ji. – Aiš­ku, ge­riau­sia bū­tų ras­ti gink­lų, nes jie liu­di­ja, ar įtvir­ti­ni­mas da­ly­va­vo ka­ri­niuo­se veiks­muo­se, ar ne.

Jei­gu ras­tu­me įro­dy­mų, kad vie­to­vė gy­va­vo 13-aja­me am­žiu­je, Šiau­lės pi­lia­kal­nį ga­li­ma bū­tų lai­ky­ti vie­ta, ku­ri mi­ni­ma kaip Sau­lė. Is­to­ri­kai ne­su­ta­ria, nes ra­šy­ta se­ną­ja vo­kie­čių kal­ba, ar link Sau­lės ar nuo Sau­lės ėjo Li­vo­ni­jos or­di­nas. Ga­li­ma tai­ky­ti abu va­rian­tus ir žiū­rė­ti, kur at­si­dur­tu­me? Pel­kių ir upe­lių šio­se apy­lin­kė­se yra ne vie­nas. Tai­gi, at­si­ran­da rim­tas at­skai­tos taš­kas.

– Ne­baig­tą mo­nu­men­tą Sau­lės mū­šiui iš Jau­niū­nų, Jo­niš­kio ra­jo­ne, tek­tų nu­griau­ti ar per­kel­ti ki­tur?

– Kol kas nė­ra kur. Man la­biau­siai gai­la, kad Jau­niū­nuo­se bu­vo pra­dė­ta sta­ty­ti ir už­mes­ta, neiš­siaiš­ki­nus vis­ko iki ga­lo. Bū­tų už­te­kę ak­mens su už­ra­šu, o ren­giant mo­nu­men­tą, rei­kia su­ras­ti ar­gu­men­tų. Juk ga­lė­jo ir Šiau­lių cent­re pa­sta­ty­ti ak­me­nį, nes mies­tas sa­vo pra­džią sie­ja su 1236 me­tais.

– Sau­lės mū­šis – vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je vy­ku­sių mū­šių. Svar­bus ne tik mū­sų kraš­tui – Li­vo­ni­jos or­di­nas su­žlu­go kaip po­li­ti­nė jė­ga. Ko­dėl iki šiol nė­ra su­ras­ta mū­šio vie­ta?

– Pas mus dė­me­sys at­si­ran­da su tam tik­rais ju­bi­lie­jais. Ar­ba neat­si­ran­da.

Ma­niau, kad at­si­ras dė­me­sys Lie­tu­vos is­to­ri­jai su vals­ty­bės 100-me­čiu, bet da­bar di­džiau­sias dė­me­sys yra pa­ra­šy­ti, kad Lie­tu­vai – 100 me­tų ant fir­mi­nių blan­kų. O veiks­mai neį­vy­ko.

Tas pa­ts ir su Sau­lės mū­šiu – se­niai bu­vo ga­li­ma pa­tik­rin­ti ži­no­mas vie­tas, ty­ri­mai nė­ra nei su­dė­tin­gi, nei bran­gūs. Šiuos ty­ri­nė­ji­mus ant Ku­di­nų pi­lia­kal­nio fi­nan­suo­ja Rad­vi­liš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

Se­niau­sias pa­li­ki­mas

– Mi­nė­jo­te, kad iš maž­daug 925 da­bar ži­no­mų pi­lia­kal­nių tik apie 260 yra nors šiek tiek ty­ri­nė­ti. Ko­kia pi­lia­kal­nių reikš­mė vals­ty­bei, tau­tai?

– Jei­gu ne­bū­tų pi­lia­kal­nių vi­du­ram­žių is­to­ri­jo­je, tai gal ne­bū­tų ir Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės. Pi­lia­kal­niai, ant jų sto­vė­ju­sios pi­lys at­si­lai­kė prieš or­di­nus. Prū­sų ar lat­vių pi­lys bu­vo užim­tos ir kraš­tai ta­po pri­klau­so­mi nuo or­di­no, toks li­ki­mas bu­vo nu­ma­ty­tas ir Lie­tu­vai.

Pi­lia­kal­niai yra bal­tiš­kos kul­tū­ros pa­li­ki­mas, tai – se­niau­sias mū­sų pa­li­ki­mas. Mes ne­mo­ka­me sta­ty­ti is­to­ri­jos pa­mink­lų, o pi­lia­kal­nis – pa­ts yra pa­mink­las, au­ten­tiš­ka vie­ta.

Ge­riau­siu at­ve­ju, Lie­tu­vo­je ty­ri­nė­tas tik kas tre­čias pi­lia­kal­nis, nors ty­ri­mai trun­ka ant­rą šim­tą me­tų. Tai nė­ra grei­ti ty­ri­mai, nein­ten­sy­vūs, ypač da­bar.

Anks­čiau per Moks­lų aka­de­mi­ją bū­da­vo fi­nan­suo­ja­mi ty­ri­mai, da­bar li­ko kaž­ko­kie pro­jek­tai. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Lie­tu­vo­je da­ro­mas tarp­tau­ti­nis moks­las to­se sri­ty­se, ku­rios mums tu­ri bū­ti svar­biau­sios – hu­ma­ni­ta­ri­niuo­se moks­luo­se. Ar­cheo­lo­gi­ja yra gre­ta to­kių.

Jei­gu mes neieš­ko­me ry­šių tarp mū­sų ir, vel­nias ži­no, ko­kių ša­lių, tai tas pro­jek­tas ne­fi­nan­suo­ja­mas – nė­ra tarp­tau­ti­nio ele­men­to! Įvy­ku­si aki­vaiz­di hu­ma­ni­ta­ri­nių ir so­cia­li­nių moks­lų deg­ra­da­ci­ja. O pi­lia­kal­nių ty­ri­mai yra la­bai že­ma­me ly­gy­je pa­ly­gin­ti su tuo, ką mes tu­ri­me.

– Ne­si­jau­čia­te vie­ni­šas, sto­vė­da­mas čia, ant pi­lia­kal­nio?

– Gal ne? Moks­las nė­ra ko­va, tai – įro­dy­mų rin­ki­mas. Jei­gu aš bū­čiau biu­rok­ra­tas, gal at­ro­dy­čiau  kaip vie­ni­šas ko­vo­to­jas.

Lie­tu­viams pi­lia­kal­niai tu­ri tam tik­rą au­rą, ne­no­riu pa­sa­ky­ti – šven­tą, bet la­bai svar­bią. Ty­ri­nė­ji­muo­se vi­sa­da pa­de­da tal­ki­nin­kai.

Kai da­rė­me Lie­tu­vos pi­lia­kal­nių at­la­są, apva­žia­vo­me vi­sus pi­lia­kal­nius ir nie­kur žmo­nės neat­si­sa­kė pa­dė­ti, mes­da­vo sa­vo dar­bus. O kai da­rė­me ka­ri­nių įtvir­ti­ni­mų at­la­są, nie­kas apie juos ne­ga­lė­jo pa­pa­sa­ko­ti. Pi­lia­kal­niai – dar se­nes­ni gy­ny­bi­niai įtvir­ti­ni­mai, bet apie juos žmo­nės pa­sa­ko­ja pa­da­vi­mus. Is­to­ri­nė at­min­tis iš­sau­go­ta.

Be is­to­ri­jos – be šak­nų

– Vals­ty­bės 100-me­tis tar­si ge­ra pro­ga at­ras­ti at­sa­ky­mus į tau­tos is­to­ri­jai svar­bius klau­si­mus?

– Ko ge­ro, Lie­tu­vą pra­ri­jo glo­ba­li­za­ci­jos vė­žys... Iš aukš­čiau­sių ša­lies pa­rei­gū­nų ten­ka iš­girs­ti: is­to­ri­ją pa­li­ki­te is­to­ri­jai. Pa­lau­ki­te, ką tai reiš­kia? Se­ne­liai, tė­vai, tau­ta – mes vi­si iš ten.

Kiek vals­ty­bė ga­li rem­ti tur­tin­gą Ame­ri­ką gy­dy­to­jais, juk ge­riau­si iš­va­žiuo­ja! Ne tas ak­cen­tuo­ja­ma.

Lie­tu­va nė­ra blo­giau­siai gy­ve­nan­ti Eu­ro­pos ša­lis. Pa­gal eko­no­mi­nę lo­gi­ką iš Ru­mu­ni­jos tu­rė­jo vi­si pa­bėg­ti, bet taip neį­vy­ko. Če­ki­ja nė­ra ge­riau­siai eko­no­miš­kai gy­ve­nan­ti ša­lis, bet iš jos be­veik nie­kas neiš­va­žiuo­ja.

– Ma­no­te, kad žmo­gui, ne­tu­rin­čiam šak­nų – ne­ži­nan­čiam sa­vo vals­ty­bės is­to­ri­jos – leng­viau at­si­skir­ti?

– Taip. Jei­gu vals­ty­bė sa­vęs ne­po­zi­cio­nuo­ja kaip na­cio­na­li­nė vals­ty­bė...

Moks­lo sri­ty­je mes ne­ga­li­me pa­da­ry­ti pro­jek­to ty­ri­nė­ti sa­vo ša­lį, nes tu­ri­me ieš­ko­ti bend­ry­bių, tar­kim, tarp po­rtu­ga­lų ir Lie­tu­vos. To­dėl ge­riau­sias po­ten­cia­las iš­va­žiuo­ja, nes čia jo ne­ver­ti­na. Pas­kui džiau­gia­si: op­ti­mi­za­vo­me – mo­kyk­los ne­li­ko, su­jun­gia­me dvi į vie­ną.

Tau­tiš­ku­mas ypač svar­bus glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je. Net jei­gu vals­ty­bė bū­tų stip­ri, kaž­kas nu­te­kė­tų. Bet kai švil­pia­ma į tą pa­čią dū­dą, tai ir tu­ri­me re­zul­ta­tą. Ne­sun­ku ap­skai­čiuo­ti, kas lau­kia: jei­gu ten­den­ci­jos iš­liks to­kios pat – 200 me­tų Lie­tu­va ne­beš­vęs.

At­ro­do, žmo­nių ma­žė­ja, bet skur­das di­dė­ja. Tai kur dings­ta pi­ni­gai? Pas­ta­tė Va­rė­na tua­le­tą už ast­ro­no­mi­nę su­mą, gal ta su­ma su­da­ro žy­mią da­lį lė­šų, ku­rias vals­ty­bė ski­ria fi­nan­suo­ti hu­ma­ni­ta­rams per me­tus?

– Ką da­ry­ti, kad įvyk­tų po­ky­čiai?

– Kol val­džio­je neat­si­ras pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs žmo­gus, ten­den­ci­jos to­kios ir iš­liks. Keis­tai skam­ba, bet per 30 me­tų to­kių va­do­vų neat­si­ra­do.

– Bet kai ku­rie sta­to bal­tų are­nas, įam­ži­na bal­tų die­vus, pi­la sa­vus pi­lia­kal­nius, va­di­na­si pa­trio­tais...

– Čia for­ma. O tu­ri­nys? Rek­la­ma, pa­kuo­tė gra­ži, o iš­pa­ka­vus – 21-ojo am­žiaus ten­den­ci­jos. Kas anks­čiau ga­lė­jo pa­gal­vo­ti apie „fa­ke ne­ws“ (ne­tik­ras nau­jie­nas)? Vyks­ta vir­tua­lūs glo­ba­li­za­ci­jos ka­rai už žmo­nių pro­tus.

Am­ži­nos ver­ty­bės ne­pa­si­keis, bet tie, ku­rie jo­mis gy­ve­na, įstum­ti į kam­pą.

– Sa­ko­te, kad ir is­to­ri­jos stu­den­tų ne­lie­ka, o bai­gu­sie­ji ta­len­tai iš­va­žiuo­ja dirb­ti ki­tus dar­bus. Kam pa­lik­si­te neatsk­leis­tas pi­lia­kal­nių pa­slap­tis?

– Ga­li bū­ti, kad nie­kas ir ne­pe­rims... Žlu­go to­kia ci­vi­li­za­ci­ja kaip Ro­mos im­pe­ri­ja. Jei­gu ji bū­tų gy­va­vu­si iki da­bar, ko ge­ro, mes ke­liau­tu­me į pla­ne­tas, Mar­sas bū­tų ko­lo­ni­zuo­tas, nes prieš du tūks­tan­čius me­tų bu­vo to­kių pa­sie­ki­mų! Da­bar mes ty­ri­nė­ja­me šios ci­vi­li­za­ci­jos lie­ka­nas.

Jei­gu nei­gia­mų ten­den­ci­jų ne­su­val­dy­si­me, žlug­si­me. Už vals­ty­bę skau­du.

– Ir ta­da is­to­ri­ja iš tie­sų liks is­to­ri­jai...

– Taip, is­to­ri­ja liks is­to­ri­jai.

Mes jau tu­rė­jo­me to­kį lai­ko­tar­pį – Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką. Dėl vi­siš­kai ne­tin­ka­mo va­do­va­vi­mo žlu­go vals­ty­bė. Ne dėl to, kad ją už­ka­ria­vo kaž­ko­kia ne­nu­ga­li­ma jė­ga, ji žlu­go dėl vi­di­nių prie­žas­čių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pi­lia­kal­nių ty­ri­nė­to­jas, ar­cheo­lo­gas doc. dr. Gin­tau­tas Za­bie­la sa­ko, kad pi­lia­kal­niai – tar­si tau­tos ir vals­ty­bės is­to­ri­jos lo­biai.

Gra­žus Ku­di­nų pi­lia­kal­nis, ap­sup­tas miš­ko, at­si­ve­ria tik atė­jus prie jo.

Sta­tūs ir aukš­ti Ku­di­nų pi­lia­kal­nio (Šiau­lės kal­no) šlai­tai.

Ats­ivė­ręs ak­me­nų grin­di­nys bū­din­gas pi­lia­kal­niams. Penktadienį jau bu­vo at­kas­tas tre­čias grin­di­nio sluoks­nis.

Ant pi­lia­kal­nio su­pil­ta kal­va, ku­rios vir­šū­nė­je pa­sta­ty­tas kry­žius.

Ar­cheo­lo­gas Gin­tau­tas Za­bie­la ap­gai­les­tau­ja, kad vals­ty­bės dė­me­sys pi­lia­kal­niams yra per ma­žas. Jo ne­su­lauk­ta ir vals­ty­bei mi­nint 100-me­tį.

Mo­li­nių ka­ro­lių ele­men­tas – re­tas ra­di­nys.

Žvan­gu­tis – vie­nas iš pir­mų­jų ra­di­nių.

Ka­bu­tis, ras­tas ant Ku­di­nų pi­lia­kal­nio.