Ug­nia­ge­siai pa­si­ren­gę, bet klau­si­mų daug

Ar­chy­vo nuo­tr.
Suk­re­čian­tys Ty­tu­vė­nų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čios ir ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no an­samb­lio gais­ro vaiz­dai.
Pa­ry­žiaus Šven­čiau­sio­sios Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­rą nu­nio­ko­jęs gais­ras už­ge­sin­tas, bet nuo­sto­liai mil­ži­niš­ki – ir ma­ter­ia­lūs, ir dva­si­niai. Šis gais­ras Eu­ro­pos cent­re už­da­vė klau­si­mų: ar mū­sų ug­nia­ge­siai to­kio mas­to gais­rui ge­sin­ti yra pa­si­ren­gę, ar tu­ri spe­cia­lią įran­gą ir tech­ni­nes ga­li­my­bes, ku­rios pa­dė­tų su­val­dy­ti aukš­tu­mi­nį kul­tū­ros pa­vel­do pa­sta­tą siau­bian­čią lieps­ną?

Tai jau pa­ty­rę

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos vir­ši­nin­kas Kęs­tu­tis BAUT­RO­NIS ka­te­go­riš­kas: to­kios ne­lai­mės at­ve­ju bū­tų da­ro­ma vis­kas, kad gais­ro pa­da­ri­niai bū­tų kuo ma­žes­ni. Ta­čiau sėk­mė pri­klau­so nuo dau­gy­bės ir ne­re­tai pa­čių smul­kiau­sių de­ta­lių.

K. Baut­ro­nis bu­vo tas pa­rei­gū­nas, ku­ris 2012 me­tais va­do­va­vo Kel­mės ra­jo­no Ty­tu­vė­nų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čią ir ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no an­samb­lį nio­ko­ju­sio gais­ro ge­si­ni­mo ope­ra­ci­jai.

– Kiek man te­ko ma­ty­ti, pran­cū­zai dir­bo pro­fe­sio­na­liai. Net nea­be­jo­ju, kad bu­vo mak­si­ma­liai iš­nau­do­tos vi­sos žmo­giš­ko­sios ir tech­ni­nės ga­li­my­bės – juk de­gė ne vien Pran­cū­zi­jos ka­ted­ra, tai pa­sau­li­nio ly­gio kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas.

Pa­ry­žiaus prieš­gais­ri­niai pa­da­li­niai, ma­no ži­nio­mis, tu­ri pui­kią įran­gą ir yra ge­rai pa­si­ren­gę. De­ja, tik­si se­kun­dės... Įsi­vaiz­duo­ki­te, vien Pa­ry­žiaus eis­mas, žmo­nės, kliū­tys. Gais­ri­niai au­to­mo­bi­liai – juk ne leng­vie­ji, jų di­dis – tar­si vil­ki­ko ir pra­siir­ti pro mi­li­jo­ni­nį mies­tą kai­nuo­ja lai­ko.

Gal­vo­ju, ug­nies pli­ti­mo grei­tis ten ga­lė­jo bū­ti mil­ži­niš­kas, juk šios Ka­ted­ros konst­ruk­ci­jos skai­čiuo­ja apie 800 me­tų, me­dis su­tre­šęs. Ga­lė­jo ma­žos ki­birkš­ties pa­kak­ti. Sta­ty­bos ir re­mon­to dar­bai vy­ko – ar šli­fa­vo, ar vi­ri­no, gal­būt žie­žir­bą vė­jas nu­pū­tė – ki­birkš­ties už­ten­ka to­kiam gais­rui įsi­žieb­ti. Per­džiū­vu­si me­die­na de­ga kaip va­ta. O me­die­nos ten daug.

Pir­ma min­tis, ką pa­gal­vo­jau su­ži­no­jęs – mes kaž­ką pa­na­šaus esa­me pa­ty­rę! Juk mū­sų ug­nia­ge­siai 2012-ųjų sau­sio pa­bai­go­je ko­vo­jo su Ty­tu­vė­nų baž­ny­čios ir ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no gais­ru. Ta­da aki­mirks­niu te­ko priim­ti dau­gy­bę spren­di­mų – ko­kios įran­gos rei­kia, ko­kių pa­jė­gų, pa­sta­to sto­gą ug­nies lie­žu­viai lai­žė aky­se.

To­kiuo­se gais­ruo­se kiek­vie­na mi­nu­tė, sa­ky­tum, pri­lygs­ta va­lan­dai, nes vien pa­si­ruo­ši­mas ge­sin­ti už­trun­ka. Ką jau kal­bė­ti apie tai, kad be ko­pė­čių, ku­rios į Ty­tu­vė­nus tu­rė­jo at­vyk­ti iš Šiau­lių, Rad­vi­liš­kio, Ra­sei­nių, lieps­ną kont­ro­liuo­ti bu­vo su­dė­tin­ga. Ste­buk­lų čia ne­pa­da­ry­si. Dar­bo iš apa­čios ne­suor­ga­ni­zuo­si, nes iš apa­čios van­dens čiurkš­lė baž­ny­čios sto­go tie­siog ne­pa­sie­kė.

At­si­mi­ni­mai... Da­bar po gais­ro Pa­ry­žiu­je vis­kas at­gi­jo tar­si iš nau­jo.

Pa­si­ruo­ši­mas ir ge­si­ni­mas

– Mū­sų ug­nia­ge­siai yra pa­si­ren­gę ge­sin­ti to­kio ti­po gais­rus. Kai ne­lai­mė, mo­ky­tis ne­be lai­kas. Vyk­do­mos re­gu­lia­rios pra­ty­bos. Šiau­lių Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je jos or­ga­ni­zuo­ja­mos kar­tą per me­tus, ki­to­se baž­ny­čio­se – vi­du­ti­niš­kai kar­tą per dve­jus me­tus. Pra­ty­bo­se iša­na­li­zuo­ja­mas konk­re­čios baž­ny­čios in­ci­den­tų lik­vi­da­vi­mo pla­nas, įver­ti­na­mos vi­sos smul­kios de­ta­lės, ne­tgi var­tų, pro ku­riuos rei­kė­tų gais­ri­nei tech­ni­kai įva­žiuo­ti, plo­tis, van­den­tie­kio hid­ran­tų vie­tos, ki­ti svar­būs ob­jek­tai, ne­tgi ver­ty­bių iš­dės­ty­mas. Tai tam, kad ug­nia­ge­siai, ne­lai­mei ki­lus kad ir nak­tį, ko­ne at­min­ti­nai ži­no­tų, kur yra kas ir nuo ko ga­lė­tų pra­dė­ti pir­mie­ji at­sku­bė­ję eki­pa­žai.

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo val­dy­ba pa­kan­ka­mai ap­si­rū­pi­nu­si ir tech­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis. Tu­ri­me ga­lin­gą van­dens siurb­li­nę, ge­ban­čią per se­kun­dę iš tel­ki­nio paim­ti apie 160 lit­rų van­dens, tu­ri­me kel­tu­vą, ku­ris yra 42 met­rų aukš­čio. Tai jau šis tas. Au­to­cis­ter­nos – pir­mi­nei pa­gal­bai – iš­pi­la po 100 lit­rų van­dens per se­kun­dę.

Bet gais­ro už­ge­si­ni­mo sėk­mė pri­klau­so ne vien nuo ug­nia­ge­sių pa­si­ren­gi­mo ar tech­ni­nių ga­li­my­bių. Dau­gy­bė smul­kiau­sių kom­po­nen­tų taip pat tu­ri įta­kos.

Ge­si­nant aukš­tu­mi­nį sta­ti­nį sun­ku­mų vi­sa­da ga­li at­si­ras­ti: gal rei­kė­tų ne iš vie­nos kryp­ties ge­sin­ti, o iš ke­lių kryp­čių, o tu­rint vie­ną kel­tu­vą to­kia ga­li­my­bė neį­ma­no­ma, kaip grei­tai su­va­žiuo­tų gais­ri­nė tech­ni­ka, kaip priar­tė­tų prie gais­ra­vie­tės ar bū­tų kur ją pa­si­sta­ty­ti.

Nors tu­ri­mu 42 met­rų kel­tu­vu sto­gą ga­li­ma pa­siek­ti, bet su­dė­tin­ga bū­tų įva­žiuo­ti į te­ri­to­ri­ją pro var­tus. Va­di­na­si, grei­čiau­siai tek­tų ge­sin­ti iš to­lo – tiek, kiek pa­siek­tu­me.

Kal­bant apie Šiau­lių ka­ted­rą, nors tu­ri­mu 42 met­rų kel­tu­vu sto­gą ga­li­ma pa­siek­ti, bet su­dė­tin­ga bū­tų įva­žiuo­ti į te­ri­to­ri­ją pro var­tus. Va­di­na­si, grei­čiau­siai tek­tų ge­sin­ti iš to­lo – tiek, kiek pa­siek­tu­me. Ir pa­sek­mės ga­lė­tų bū­ti liūd­no­kos. Dar ne­se­niai 2-ojo­je ko­man­do­je bu­vo 37 met­rų aukš­tu­mo ko­pė­čios, jo­mis į Ka­ted­ros te­ri­to­ri­ją pa­tek­ti bū­da­vo pa­pras­ta. Da­bar tų ko­pė­čių ne­be­tu­ri­me ir si­tua­ci­ja komp­li­kuo­ja­si.

Kaip mi­nė­jau, ge­si­ni­mo sėk­mė pri­klau­so nuo dau­gy­bės de­da­mų­jų, pra­de­dant nuo gais­ro pa­ste­bė­ji­mo lai­ko ir iš­pli­ti­mo. Ty­tu­vė­nuo­se gais­ras ki­lo nak­tį, tad vė­lai bu­vo pa­ste­bė­tas, vie­nuo­ly­no sto­go me­di­nės konst­ruk­ci­jos jau bu­vo apim­tos ug­nies ir kė­si­no­si į baž­ny­čios sto­gą.

Gais­ro pli­ti­mo grei­tis la­bai pri­klau­so ir nuo gam­ti­nių są­ly­gų, la­biau­siai nuo vė­jo, jo kryp­ties. Jei oras ra­mus, dau­giau ga­li­ma iš­sau­go­ti.

Be to, pli­ti­mas pri­klau­so ir nuo to, kiek pa­sta­te yra me­di­nių konst­ruk­ci­jų. Sa­ky­ki­me, Šiau­lių ka­ted­ro­je me­di­nės yra tik sto­go konst­ruk­ci­jos, vi­sa ki­ta – mū­ras. Tai­gi, jei ne­bū­tų spė­ta iš­gel­bė­ti sto­go, tai ma­žai ti­ki­my­bės, kad kas nors su­kris­tų į apa­čią, ne­bent bū­tų su­lie­ta mū­sų van­de­niu ir taip su­ga­din­tas ki­tas tur­tas. Ki­ta ver­tus, griū­van­tys bokš­tai, kaip da­bar nu­ti­ko Pa­ry­žiu­je, ga­li ir mū­ri­nę per­dan­gą ar skliau­tą su­lau­žy­ti.

Svar­biau­sia, kad de­gan­čios kren­tan­čios konst­ruk­ci­jos ne­su­lau­žy­tų per­den­gi­mų.

– Lai­ko tai uži­ma. Pir­miau­sia su­žiū­ri­mi van­den­tie­kio tink­lai. To­liau – tie­sia­mos van­dens li­ni­jos nuo ar­ti­miau­sio tel­ki­nio. Sa­ky­ki­me, jei stai­ga kil­tų Šiau­lių ka­ted­ros gais­ras, van­dens žar­nos bū­tų tie­sia­mos nuo Talk­šos eže­ro link Ka­ted­ros. Li­ni­jų nu­tie­si­mas ir van­dens tiekimas ga­li truk­ti ir pu­sant­ros va­lan­dos, juk vien kol nu­si­leis­tų siurb­li­nė sto­tis.

Dis­ku­tuo­ja­me, pro kur ekst­re­ma­lio­je si­tua­ci­jo­je rei­kė­tų ties­ti žar­nas. Gal tie­siau­siai bū­tų temp­ti jas nuo "La­pės". Bet tie­sio­gi­nis ke­lias nuo Ka­ted­ros iki eže­ro – laip­tais. Ta­da klau­si­mas, kaip gais­ri­nei tech­ni­kai pa­vyk­tų jais nu­va­žiuo­ti.

Mū­sų žar­nos nuo au­to­mo­bi­lio ga­li bū­ti iš­temp­tos apie po­rą ki­lo­met­rų. Jei rei­ka­lin­gos ke­lios li­ni­jos, šį at­stu­mą ten­ka ma­žin­ti per­pus – niuan­sų dau­gy­bė.

Šiau­liai dė­kin­ga vie­to­vė tuo, jog čia yra Avia­ci­jos ba­zė – ki­lus aukš­tu­mi­nio pa­sta­to, to­kio, kaip baž­ny­čia, gais­rui, į pa­gal­bą ga­lė­tu­me pa­si­kvies­ti ma­lūns­par­nį. Dur­py­nai de­gė – te­ko juos pa­si­telk­ti.

Ma­nau, kad at­si­ti­kus to­kiai ne­lai­mei pa­nau­do­tu­me vi­sas prie­mo­nes, ko­kias tik įma­no­ma – ug­nia­ge­siai, net ne­prik­lau­so­mai nuo ne­lai­mės mas­to, vi­sa­da pa­nau­do­ja vi­sas įma­no­mas ga­li­my­bes, kad tik nuo­sto­liai ir grės­mė ap­lin­ki­niams bū­tų kuo ma­žes­ni. Esant rei­ka­lui, vis­ko, ko trūks­ta mums, pa­de­da ir pa­dė­tų ko­le­gos iš Pa­ne­vė­žio, Vil­niaus, Kau­no.

Bet la­biau­siai ti­kiuo­si, kad to­kių gais­rų ne­bus. No­rė­čiau, kad ap­skri­tai skau­džių gais­rų bū­tų kuo ma­žiau.

Baž­ny­čių gais­rai – ne re­te­ny­bė
  • 2009 metų gruo­dį, ne­pai­sant ug­nia­ge­sių pa­stan­gų, su­de­gė La­ba­no­ro baž­ny­čia.
  • 2012 me­tų spa­lį Kau­no ra­jo­ne už­si­lieps­no­jo Ku­lau­tu­vos baž­ny­čia. Lieps­na su­nio­ko­jo vi­są jos vi­dų ir pu­sę sto­go.
  • 2013-iųjų lie­pą Šal­či­nin­kų ra­jo­ne, But­ri­mo­nių kai­me, su­de­gė But­ri­mo­nių Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čia.
  • 2013 me­tų rugp­jū­čio 8-ąją su­de­gė Bal­bie­riš­kio baž­ny­čia, per gais­rą nu­ken­tė­jo du ug­nia­ge­siai.
  • 2015 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį gais­ras įsi­plies­kė Tau­ra­gės baž­ny­čio­je. Gais­rą ug­nia­ge­siams pa­vy­ko lai­ku lo­ka­li­zuo­ti.
  • 2016 me­tų ba­lan­džio pra­džio­je Ig­na­li­nos ra­jo­ne nu­de­gė Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čios sto­gas.
  • Di­džiau­siu pa­sta­ro­jo 10-me­čio gais­ru vis dėl­to ga­li­ma lai­ky­ti 2012 me­tų sau­sio 26-ąją Kel­mės ra­jo­ne Ty­tu­vė­nų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čios ir ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no an­samb­lio gais­rą. Nu­de­gė res­tau­ruo­to vie­nuo­ly­no sto­gas, su­nio­ko­tas ir pa­ts vie­nuo­ly­nas, ap­de­gė baž­ny­čia. Lieps­no­se iš­si­ly­dė baž­ny­ti­nio pa­vel­do lo­biai, su­de­gė ver­ty­bės, ku­rių at­kur­ti neį­ma­no­ma.
  • Nus­ta­ty­ta, kad šis gais­ras ki­lo, kai re­konst­ruo­jant an­samb­lį ne pa­gal pro­jek­tą bu­vo įreng­tas ka­mi­nas. Va­do­vau­jan­tis pro­jek­tu, vi­sas ka­mi­nas tu­rė­jo bū­ti įmū­ry­tas į sie­ną ir ne­si­lies­ti su me­di­nė­mis konst­ruk­ci­jo­mis, ta­čiau rea­ly­bė­je į sie­ną bu­vo įmū­ry­ta tik ka­mi­no da­lis pir­ma­me aukš­te.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.