Vietnamietės Šiauliuose: "Norėjome sukurti tai, ko čia dar nebuvo"

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Iš Viet­na­mo at­vy­ku­sios drau­gės Dia­na Dung Le (de­ši­nė­je) ir Alex Thu Vu at­ra­do Lie­tu­vą ir ga­li­my­bę su­kur­ti sa­vo vers­lą.
Iš Viet­na­mo at­vy­ku­sios drau­gės Dia­na Dung Le ir Alex Thu Vu prieš du mė­ne­sius Šiau­liuo­se ati­da­rė sa­vo ka­vi­nu­kę. Anks­čiau drau­gės apie Lie­tu­vą ži­no­jo tik kaip apie vie­tą pa­sau­lio že­mė­la­py­je, ta­čiau ap­lan­kiu­sios, su­pra­to, kad čia ga­li kur­ti sa­vo vers­lą.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Alex Thu Vu do­mi­na di­zai­nas, ji ku­ria in­ter­ne­to tink­la­la­pių di­zai­ną.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Dia­na Dung Le pra­dė­jo ga­min­ti bū­da­ma še­šio­li­kos, da­bar tris­de­šimt tre­jų mo­te­ris iš­to­bu­li­no ga­mi­na­mus pa­tie­ka­lus, ku­ria nau­jus re­cep­tus.

Su­do­mi­no Ka­ti­nų mu­zie­jus

Alex Thu Vu ir Dia­na Dung Le su­si­pa­ži­no prieš try­li­ką me­tų Viet­na­me. Vė­liau Alex iš­vy­ko mo­ky­tis į Ame­ri­ką, nes ten gy­ve­na daug jos gi­mi­nai­čių. Po moks­lų dir­bo ma­ni­kiū­ri­nin­ke, bet su­pra­to, kad Ame­ri­ka ne jai. Su Dia­na nu­spren­dė ap­lan­ky­ti ne­di­de­lę ša­lį, ku­rio­je ga­lė­tų at­ras­ti kaž­ką neat­ras­to.

Alex pa­sa­ko­ja, kad mo­te­rys prieš pu­sę me­tų tie­siog at­skri­do į Vil­nių. Su­sip­la­na­vo sa­vo ke­lio­nę taip, kad ap­žiū­rė­tų kuo dau­giau mies­tų, pa­gal­vo­jo, ko­kius mu­zie­jus ga­lė­tų ap­lan­ky­ti. Dia­na la­bai mėgs­ta ka­tes, to­dėl no­rė­jo ap­lan­ky­ti Ka­ti­nų mu­zie­jų. Taip jos at­ra­do Šiau­lius. Be­ke­liau­da­mos po mies­tą nu­ste­bo, kad čia iš azi­jie­čių vir­tu­vių ga­li ras­ti tik ki­nų ir ja­po­nų mais­tą. Ta­da mo­te­rims gi­mė idė­ja, kad rei­kė­tų ati­da­ry­ti sa­vo ša­lies vir­tu­vės ka­vi­nę.

Alex sa­ko, kad ku­riant vers­lą sun­kiau­sia bu­vo įveik­ti kal­bos bar­je­rą, to­dėl su­si­ra­do įmo­nę, ku­ri pa­dė­jo gau­ti vi­sus rei­ka­lin­gus lei­di­mus, bet pa­čios įsi­ren­gi­nė­jo pa­tal­pas P. Vi­šins­kio gat­vė­je, da­žė sie­nas, su­si­rin­ki­nė­jo bal­dus ir prieš du mė­ne­sius at­si­da­rė.

"Pir­miau­sia mes pra­dė­jo­me teik­ti ka­vą ir už­kan­džius iš­si­neš­ti. Bet dau­gy­bė žmo­nių pra­dė­jo klau­si­nė­ti apie mū­sų ša­lies mais­tą ir mes pa­gal­vo­jo­me, ko­dėl iš tik­rų­jų ne­pra­dė­jus ga­min­ti Viet­na­mo gat­vės mais­to. Taip ir pa­da­rė­me", – pa­sa­ko­ja Alex.

Ang­li­ja, Vo­kie­ti­ja – tai ša­lys, ku­rios tu­ri vis­ką. Bet ko­dėl ne Lie­tu­va? Tu at­vyks­ti į vie­tą, ku­rio­je esi uni­ka­lus, su­ku­ri tai, ko čia dar ne­bu­vo.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te at­vyk­ti į Lie­tu­vą?

– Dia­na no­rė­jo at­vyk­ti į vie­ną iš Bal­ti­jos ša­lių. Aš tu­riu drau­gą iš Lat­vi­jos, jis re­ko­men­da­vo vyk­ti į Lat­vi­ją, bet pa­gal­vo­jo­me, o ko­dėl ne Lie­tu­va? Kai pa­sa­kiau sa­vo drau­gams, kad vyk­siu į Lie­tu­vą, jie vi­si klau­sė: ką? Kas čia per ša­lis? Kur ji? Ir man pa­čiai tai bu­vo siurp­ri­zas, nes jie ne­ži­no­jo, kur yra Lie­tu­va.

– O kaip rea­ga­vo šei­ma, kai pa­sa­kė­te, kad at­si­da­ry­si­te ka­vi­nę Lie­tu­vo­je?

– Jie tai priė­mė la­bai ge­rai. Di­des­nis šo­kas bu­vo, kai pa­sa­kiau, kad ne­be­no­riu gy­ven­ti Ame­ri­ko­je. Ame­ri­kie­tiš­ka sva­jo­nė – ne man. Iš pra­džių tik no­rė­jau pa­ke­liau­ti po Lie­tu­vą, bet ji man la­bai pa­ti­ko, to­dėl li­kau. Ang­li­ja, Vo­kie­ti­ja – tai ša­lys, ku­rios tu­ri vis­ką. Bet ko­dėl ne Lie­tu­va? Tu at­vyks­ti į vie­tą, ku­rio­je esi uni­ka­lus, su­ku­ri tai, ko čia dar ne­bu­vo.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te ati­da­ry­ti ka­vi­nę, o ne res­to­ra­ną?

– Jei bū­tu­mė­me ati­da­rę kaž­ką pra­ban­gaus, tai žmo­nės čia ne­si­jaus­tų ge­rai: mū­sų tiks­las bu­vo pa­da­ry­ti to­kią vie­tą, ku­rio­je pa­val­gy­ti pie­tus ga­lė­tų ir dar­bi­nin­kas, atė­jęs iš gat­vės. Žmo­nės čia atei­na, jie per­ka ir šyp­so­si, o mums tai svar­biau­sia. Kai ku­rie ne­mo­ka ang­liš­kai, aš jiems pa­ro­dau me­niu ant sie­nos, ir jie man pa­ro­do, ko no­ri, su­si­kal­ba­me ges­tais.

Pas mus vir­tu­vė at­vi­ra ir žmo­nės ga­li ste­bė­ti, kaip ir ką mes ga­mi­na­me. Čia ga­mi­na­me vis­ką taip, lyg val­gy­tu­me Viet­na­me. O res­to­ra­nas ne­bū­tų ga­lė­jęs per­teik­ti Viet­na­mo gat­vės mais­to jaus­mo.

– Ar vi­sus rei­ka­lin­gus pro­duk­tus ran­da­te Lie­tu­vo­je?

– Taip, tik kai ku­rių žo­le­lių, prie­sko­nių, ry­žių lakš­tų jūs ne­tu­ri­te, tai ten­ka at­si­siųs­ti iš Viet­na­mo. Pa­vyz­džiui, ba­zi­li­kus ir ka­lend­ras mes au­gi­na­me pa­čios, ir žmo­nės, atė­ję čia pa­val­gy­ti, val­go mū­sų na­mi­nes žo­le­les. Ran­da­me išei­čių.

– Ar ne­pa­vargs­ta­te kas­dien dirb­ti?

– Ne. Mes my­li­me sa­vo dar­bą, tai ne­skai­čiuo­ja­me va­lan­dų dar­be.

Iš pra­džių dirb­da­vom nuo pu­sės de­šim­tos iki sep­ty­nių. Grįž­da­vo­me na­mo, su­pras­da­vo­me, kad nuo­bo­du, ne­tu­ri­me, ką veik­ti, tie­siog žiū­rė­da­vo­me fil­mus. Ta­da mes pa­si­kal­bė­jo­me ir nu­spren­dė­me, kad pra­dė­si­me dirb­ti nuo pu­sės de­šim­tos ry­to iki de­vin­tos va­ka­ro. Kai grįž­ta­me na­mo, mes vis dar ga­li­me pail­sė­ti ir žiū­rė­ti fil­mus, bet ne­si­jau­čia­me, kad nuo­bo­džiau­tu­me.

– Ko­kie jū­sų pla­nai?

– Ki­tais me­tais no­rė­tu­mė­me at­si­da­ry­ti lau­ko te­ra­są, ją įstik­lin­ti, kad žmo­nės ga­lė­tų sė­dė­ti ne tik va­sa­rą, bet ir sė­dė­da­mi ga­lė­tų ste­bė­ti lie­tų, snie­gą. Be to, ti­kiuo­si, kad ki­tą­met su­si­ra­si­me dau­giau par­tne­rių, ir ga­lė­si­me at­si­da­ry­ti ka­vi­nę Pa­ne­vė­žy­je. Aš ne­no­riu va­žiuo­ti į di­de­lius mies­tus, jie tu­ri vis­ką. Man la­bai pa­ti­ko Ši­lu­tė, no­rė­tu­me at­si­da­ry­ti ka­vi­nę ten.

– O kas jums pa­tin­ka Lie­tu­vo­je?

– La­bai drau­giš­ki žmo­nės. Kai tik at­vy­ko­me, bu­vo la­bai sun­ku su­si­ras­ti drau­gų, nes dau­ge­lis žmo­nių ne­la­bai kal­ba ang­liš­kai. Tai mes sten­gia­mės bū­ti drau­giš­kos. Da­bar ma­to­me, kad žmo­nės la­bai ma­lo­nūs, vi­sa­da sten­gia­si pa­dė­ti, jei tik jų pa­pra­šai.

– Ar ska­nus lie­tu­viš­kas mais­tas?

– Ce­pe­li­nai la­bai la­bai pa­ti­ko. Ga­lė­čiau juos su­val­gy­ti bent ke­tu­ris iš kar­to. Man tik ne­pa­tin­ka ta šal­ta bu­ro­kė­lių sriu­ba. Viet­na­me mes ne­val­go­me šal­tų sriu­bų. Mū­sų sriu­bos karš­tos, to­dėl ta sriu­ba la­bai keis­ta. Bet ce­pe­li­nai – ge­riau­si!

– Kaip se­ka­si mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos?

– La­bai sun­ku. Prieš du mė­ne­sius ši kal­ba man at­ro­dė be­pro­tiš­ka, da­bar jau šiek tiek su­pran­tu. Aš vis­ką da­rau pa­ti. Kai nuei­nu į par­duo­tu­vę pirk­ti pro­duk­tų, daž­niau­siai dar­buo­to­jams pa­ro­dau pro­duk­to nuo­trau­ką, ir pa­pra­šau, kad man pa­sa­ky­tų, koks tai žo­dis. Taip vis iš­moks­tu, kaip kas va­di­na­ma.

– Jū­sų ka­vi­nė va­di­na­si "Sai­gon Ka­va". Pa­pa­sa­ko­ki­te apie Sai­go­ną.

– Sai­go­nas – mies­tas pie­tų Viet­na­me, ant­ras pa­gal dy­dį ša­ly­je. Na, že­mė­la­py­je jis va­di­na­mas Ho­ši­mi­nu, bet mums ne­pa­tin­ka jį taip va­din­ti ir dėl po­li­ti­nių prie­žas­čių, ir dėl sa­vo pro­tė­vių, ka­dan­gi jie va­di­no Sai­go­nu (1976 me­tais, šiau­ri­nei Viet­na­mo da­liai lai­mė­jus prieš pie­ti­nę, jis per­va­din­tas il­ga­me­čio Viet­na­mo ko­mu­nis­tų ly­de­rio gar­bei – red.pa­st.). Mes, ki­lę iš šio mies­to, va­di­na­me jį Sai­go­nu, lai­ko­me sa­vo sai­go­nie­čiais.

Komentarai

virgis    Pen, 2019-07-19 / 11:41
Čia, kaip suprantu, reklaminis straipsnis. O kur užsakymo Nr.? Ar ir aš galiu tokia apimtimi apie savo kabokėlį papasakoti nemokamai? Žinokit, istorija būtų kur kas įdomesnė :)
Virgiui, kur pavyds subinę drasko    Pen, 2019-07-19 / 12:15

In reply to by virgis

Nuvažiuok į Vietnamą ir ten rašys apie tamstą visi vietiniai laikraščiai, o vietiniai verslyninkai džiūs iš pavydo.
nes dau­ge­lis žmo­nių ne­la­bai kal­ba ang­liš­kai    Pen, 2019-07-19 / 12:05
".... nes dau­ge­lis žmo­nių ne­la­bai kal­ba ang­liš­kai ..." O juozaitininkai meluoja, kad neva "baigiame suanglėti"...
Egidijus    Pen, 2019-07-19 / 13:29
skanu ir nebrangu, tikras "street food", ko seniai reikėjo Šiauliams. būtnai užsukite.
mus vir­tu­vė at­vi­ra ir žmo­nės ga­li ste­bė­ti    Pen, 2019-07-19 / 16:48
O daugelyje lietuviškų kavinių ir valgyklų Mikrobangės paslėptos, kad klientai nematytų, kaip šildomas maistas...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.