Milijonai būdų gyventi. Vietnamas

Brigitos DIRVONSKYTĖS nuotrauka
Vietnamo žmonės – nuostabiai gražūs
Ne­bė­ra šal­nos už lan­go ir žo­le­lių ar­ba­tos ran­ko­se. Sė­džiu trau­ki­ny­je Telšiai–Vilnius. Mo­no­to­niš­kas bė­gių dun­dė­ji­mas, tam­sa už lan­go ir vie­nin­te­lis pa­ly­do­vas – ryš­kiai ap­va­lus mė­nu­lis – įsiū­buo­ja ma­ne į vi­sai ne­mo­no­to­niš­ko gy­ve­ni­mo pri­si­mi­ni­mus. Ly­giai prieš dve­jus me­tus čia, Lie­tu­vo­je, pir­kau bi­lie­tą „į vie­ną pu­sę“ – tą­kart į se­niai iš­sva­jo­tą Piet­ry­čių Azi­ją.
Dar kar­tą stū­miau sa­ve į bai­mes – ke­liau­siu vie­na. Nė­riau į neįp­ras­tą iš­šū­kį – daik­tus, rei­ka­lin­gus ke­liems mė­ne­siams, su­tal­pi­nau vie­no­je kup­ri­nė­je. Atit­rū­kau nuo kas­die­nio pla­na­vi­mo. Ži­no­jau tik pir­mą­ją ša­lį – Viet­na­mas.

Oro uos­tas ir Viet­na­mo su­kčiai
Rit­mas. Grei­tas, gy­vy­bin­gas, ner­vin­gas, jau­di­nan­tis šir­dies rit­mas pa­si­svei­ki­na su vi­siš­kai man nau­ja, dar ne­pa­žin­ta ša­li­mi. O ly­giai braz­dan­tys vel­ka­mų la­ga­mi­nų ra­tu­kai pri­me­na, kad esu oro uos­te. Vi­siš­kas chao­sas. Šim­tai žmo­nių. Ar­tė­ja ki­nų Nau­jie­ji me­tai, ku­riuos taip pat šven­čia ir Viet­na­me. Ta pro­ga grįž­ta šei­mos na­riai, o jų pa­si­tik­ti į oro uos­tą trau­kia bū­riai ar­ti­mų­jų.
Ma­nęs lau­kia viet­na­mie­tis ko­le­ga, su ku­riuo kar­tu dir­ba­me Ang­li­jo­je. Bet jis pa­si­tiks ma­ne mies­to cent­re. Praė­ju­si pro at­vy­ku­siuo­sius pa­si­tin­kan­čių gi­mi­nių pul­kus, drau­go pa­ta­ri­mu pir­miau­sia nu­si­per­ku SIM kor­te­lę te­le­fo­nui – su in­ter­ne­tu jau­čiuo­si sau­giau. Bent jau iki kol išei­nu į lau­ką ieš­ko­ti tak­si ir pa­jun­tu, kaip ma­ne už pe­čių su­grie­bia uni­for­muo­tas vy­riš­kis rim­tu vei­du.
Jis pa­si­siū­lo ma­ne nu­ves­ti iki tin­ka­mo tak­si. Įta­riai, bet žen­giu pa­skui jį iki bal­tos ma­ši­nos be jo­kio tak­si ženk­lo, įme­tu kup­ri­nę į ba­ga­ži­nę ir at­si­sė­du prie­ky­je. Be­veik vi­siš­kai ang­liš­kai ne­kal­ban­tis vai­ruo­to­jas pa­klau­sia, ar tu­riu pi­ni­gų su­mo­kė­ti už jo sto­vė­ji­mą oro uos­to aikš­te­lė­je.
Nie­ko ne­ži­nau apie vie­ti­nę kul­tū­rą ir tai­syk­les, bet su­pran­tu, kad to­kius ke­liau­to­jus kaip aš la­bai leng­va ap­gau­ti, to­dėl skam­bi­nu viet­na­mie­čiui drau­gui. Jau po mi­nu­tės li­pu lauk iš bal­to­sios ma­ši­nos ir žy­giuo­ju prie jo nu­ro­dy­to „ofi­cia­laus“ tak­si.
Tai­gi pir­mo­ji pa­mo­ka gau­ta vos tik nu­žen­gus ant Viet­na­mo že­mės. Bet ži­no­da­ma, kad ši ša­lis tu­ri 97 mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų, iš­lie­ku at­vi­ra ir smal­si pa­ma­ty­ti bei pa­tir­ti, kaip gy­ve­na vie­ti­niai.


Ke­lio­nė mo­pe­du ir po­li­ci­ja
„Chúc mừng năm mới! (Lai­min­gų Nau­jų­jų me­tų!), – su­šun­ka ma­ne pa­si­ti­kęs pla­čiai be­si­šyp­san­tis ko­le­ga Eri­kas. – Šian­dien ap­va­žiuo­si­me Hošimino mies­tą, o ry­toj ke­liau­si­me pas ma­no šei­mą.“ Ši­taip su­ži­nau ar­ti­miau­sius pla­nus ir vis dar ne­spė­ju­si su­si­vok­ti, kur esu, at­sa­kau, kad man tin­ka.
Pa­li­ku­si sa­vo pa­ly­do­vę kup­ri­nę ir išė­ju­si į ma­siš­ką šur­mu­lį su­pran­tu, kad po mies­tą ke­liau­si­me ne su ma­ši­na. Mo­pe­-
das – tai pa­grin­di­nė viet­na­mie­čių trans­por­to prie­mo­nė, ir mes su Eri­ku ne­tru­kus pri­si­jun­gia­me prie ki­tų ke­lių tūks­tan­čių mo­pe­dų šio di­džiu­lio mies­to gat­vė­se. Vi­siš­kai ne­sup­ras­da­ma ke­lio tai­syk­lių ir tvar­kos, ste­bė­da­ma­si, kaip to­kia­me chao­se pe­rei­da­mi gat­vę tarp mo­pe­dų la­vi­ruo­ja pės­tie­ji, sle­piuo­si už bi­čiu­lio nu­ga­ros.
Vis­kas – lyg sap­ne. Gat­vės Nau­jie­siems me­tams pa­puoš­tos neį­si­vaiz­duo­ja­mais kie­kiais įvai­riau­sių lem­pu­čių, cent­re esan­tis ki­lo­met­ro il­gio ap­švies­tų gė­lių par­kas kvie­čia šei­mų fo­to­se­si­joms, o ša­lia įsi­kū­ru­sia­me spal­vin­ga­me tur­gu­je siū­lo­mi di­džiu­liai bon­sai gel­to­nais žied­la­piais – tai Nau­jų­jų me­tų šven­tės tra­di­ci­jų da­lis.
No­rė­da­mi nors trum­pam iš­lįs­ti iš ne­nu­ty­lan­čio mi­li­jo­ni­nio mies­to šur­mu­lio, ke­liau­ja­me į Hošimino pa­kraš­tį, kur tu­rė­tų at­si­ver­ti nuo­sta­bus vaiz­das. De­ja... Eri­kas pa­su­ka į ke­lią, skir­tą tik ke­tur­ra­čiam trans­por­tui. O čia mū­sų jau lau­kia uni­for­muo­ti griež­tie­ji tvark­da­riai.
Po ma­no au­sims ne­ma­lo­niai nu­skam­bė­ju­sio po­kal­bio su­pran­tu, kad iš šios si­tua­ci­jos leng­vai neiš­si­suk­si­me. Gir­džiu, kad pra­šo­ma neįp­ras­tai di­de­lės pi­ni­gų su­mos. Drau­gas su­mur­ma, kad tai tik­riau­siai dėl to, jog esu už­sie­nie­tė. Jis ne­su­tin­ka mo­kė­ti ir už pus­va­lan­džio jau esa­me po­li­ci­jos sky­riu­je.
Net ke­lias va­lan­das sto­vi­me (nė­ra kur pri­sės­ti), lauk­da­mi po­li­ci­nin­kų ver­dik­to. Bai­siai no­riu val­gy­ti... Pa­ga­liau at­gau­na­me iš­si­nuo­mo­tą mo­pe­dą, ta­čiau drau­gui nea­ti­duo­da jo vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo. Ža­da grą­žin­ti, kai bus įfor­min­ta bau­da. Kaž­ka­da... Gal už po­ros sa­vai­čių...
Rie­dant na­mo per mir­gan­čias gat­ve­les ste­biuo­si sa­vo jaus­mais. Ne­jau­čiu jo­kių ne­ga­ty­vių emo­ci­jų, tik šyp­sau­si ir ne­ga­liu pa­ti­kė­ti šios die­nos įvy­kiais ir vaiz­dais: kva­pą gniau­žian­čiu mies­to gro­žiu, per­si­py­nu­siu su triukš­mu, tar­ša ir eis­mo tai­syk­lių pai­nia­va. O tai tau pir­mo­ji die­na Viet­na­me!


Ke­lio­nė į kai­mą
Pa­bun­du. Ir ne su gai­džiais šį nuo­sta­bų ry­tą, o su di­džiu­liu gat­vės šur­mu­liu ir mo­pe­dų bir­be­siu už lan­go. Bet su šyp­se­na vei­de. Vi­sa tai ne sap­nas ir šian­dien lau­kia dar įdo­mes­nės pa­tir­tys – ke­liau­si­me į Eri­ko na­mus Pie­tų Viet­na­mo kai­me. Man pa­tin­ka bet ko­kios ša­lies kai­mai ir ke­lio­nės ten daž­niau­siai bū­na tik­ros, pa­tir­tys – uni­ka­lios, o tra­di­ci­jos – iš­lai­ky­tos nuo se­nų lai­kų.
Ke­lio­nė trun­ka ke­le­tą va­lan­dų ir tik ta­da su­pran­tu, koks di­džiu­lis yra Viet­na­mas. Ši ša­lis net 5 kar­tus di­des­nė už Lie­tu­vą. Ir tai, kas  viet­na­mie­čiams yra tik trum­pi at­stu­mai nuo vie­no kai­mo iki ki­to, mums, lie­tu­viams, ga­li pri­lyg­ti ke­lio­nei per vi­są Lie­tu­vą.
Mū­sų pa­si­tik­ti at­va­žiuo­ja be­veik pu­sė šei­mos – Eri­ko tė­vai, se­suo ir jos vai­kai. Vi­si smul­ku­čiai, be ga­lo gra­žūs žmo­nės šil­to­mis, ge­ra­no­riš­ko­mis aki­mis. Tam­pa aiš­ku, kad, kaip ir dau­ge­lis jau su­tik­tų viet­na­mie­čių, jie ne­kal­ba ang­liš­kai. Na ką gi, la­vin­si­me „paukš­čių kal­bą“ ir pra­šy­si­me Eri­ko, kad ver­tė­jau­tų.
Sus­to­ja­me tarp ryš­kiai ža­liuo­jan­čių ry­žių lau­kų įsi­kū­ru­sia­me mie­la­me kai­mu­ke. Šei­mos na­mas – erd­vus, vi­siš­kas kont­ras­tas tra­di­ci­niams na­mams Lie­tu­vo­je ar Gam­bi­jo­je. Aukš­tos lu­bos ir be­ga­lė at­vi­rų lan­gų su­tei­kia švie­sos ir erd­vės jaus­mą. Prie­ki­nės du­rys – di­džiu­lės, lyg ga­ra­žo. Pas­te­bė­jau, kad dau­ge­lis kai­mo žmo­nių tų du­rų neuž­da­ro, lai­ko vi­siš­kai at­vi­ras praei­viams. Šie ga­li ma­ty­ti, kaip na­muo­se val­go­ma, žiū­ri­mas te­le­vi­zo­rius, už­sii­ma­ma rank­dar­biais ar ki­ta kas­die­ne veik­la.


Mais­tas – la­bai svar­bi kul­tū­ros da­lis
Mums at­vy­kus iš­kart pa­tie­kia­mas mais­tas. Jis čia – ypa­tin­gas ir be ga­lo ver­ti­na­mas. Su­sė­da­me vi­si ant grin­dų, o prieš mus – gau­si įvai­ro­vė pa­si­rin­ki­mo. Vi­sa­da pa­tie­kia­mas pa­grin­di­nis val­gis – bal­ti ry­žiai, o prie jų – dau­gy­bė du­be­nų su įvai­riau­sio­mis sa­lo­to­mis, dar­žo­vė­mis, ma­ka­ro­nais, sriu­bo­mis. Ima­me laz­de­les ir ma­žy­čius du­be­nė­lius, de­da­mės tru­pu­tį mais­to, su­val­go­me, ta­da kar­to­ja­me pro­ce­są.
Ap­link pa­si­girs­ta la­bai gar­sus čep­sė­ji­mas. Taip man­da­giai iš­reiš­kia­ma pa­dė­ka vi­rė­jams – mais­tas yra la­bai ska­nus.
Pa­val­gius Eri­kas siū­lo vėl šok­ti ant mo­pe­do – tu­ri­me mi­si­ją. Jo se­se­rys ir vai­kiai pri­si­jun­gia prie mū­sų ir vi­si, pa­si­da­bi­nę spal­vo­tais šal­mais, ke­liau­ja­me į kai­mo tur­gų. Viet­na­mie­čių tur­gus – tai pre­ky­bi­nin­kai, sė­din­tys ant ma­žy­čių kė­du­čių ke­lio pa­kraš­čiuo­se. Ma­tau ir jau­čiu įdė­mius jų žvilgs­nius. Tik­riau­siai šia­me kai­me tu­ris­tų ne­si­lan­ko, tad džiau­giuo­si lyg iš­lo­šu­si lo­te­ri­jo­je.
Jau ne pir­mą kar­tą ro­dy­da­mas sa­vo ge­rą šir­dį ir viet­na­mie­tiš­ką dos­nu­mą, pir­miau­sia Eri­kas nu­per­ka vai­sių sul­čių – ran­ko­se lai­kau ryš­kiai ro­ži­nės spal­vos gė­ri­mą, iš­spaus­tą iš eg­zo­tiš­ko­jo dra­ko­no vai­siaus ir man­go, skies­to ko­ko­sų van­de­niu. Sal­du, gai­vu, eg­zo­tiš­ka mums, už­sie­nie­čiams, bet kas­die­ny­bė vie­ti­niams.
Vi­sa ki­ta, kas mū­sų pre­kių są­ra­še, – la­bai daug įvai­riau­sių ža­lu­my­nų ir vai­sių. Da­bar aiš­kiai su­pran­tu, kad viet­na­mie­tiš­ka vir­tu­vė man ar­ti prie šir­dies, ir kū­nas tik­rai pa­dė­kos, gau­da­mas ši­tiek vi­ta­mi­nų.


Taip pat, bet ki­taip
Ma­no pri­si­mi­ni­mus nu­trau­kia ir į rea­ly­bę grą­ži­na lė­tė­jan­tis trau­ki­nio rit­mas. Su­val­gau pa­sku­ti­nius sal­daus man­da­ri­no ga­ba­liu­kus ir šo­ku lau­kan, į snie­gu nu­klo­tą Vil­niaus mies­to gat­vę, re­giu kuk­lias, bet be ga­lo mie­lai švie­čian­čias ka­lė­di­nes lem­pu­tes. Viet­na­mie­čiai ir ki­ti piet­ry­čių Azi­jos gy­ven­to­jai vi­sa­da sa­ko „Sa­me sa­me, but dif­fe­rent!“ – (Taip pat, bet ki­taip!)
Vi­si mes, ma­tyt, esa­me pa­na­šūs, tik aug­da­mi pri­si­tai­ko­me prie su­pan­čios ap­lin­kos. Tai su­pra­tau švęs­da­ma Nau­juo­sius Viet­na­me kar­tu su šia nuo­sta­bia šei­ma, ma­ty­da­ma to­kias pa­na­šias, bet tuo pa­čiu ir stul­bi­nan­čiai ki­to­kias jų tra­di­ci­jas. Bet apie tai pa­pa­sa­ko­siu ki­tą kar­tą.

Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.