Milijonai būdų gyventi. Vietnamas (2)

Brigitos DIRVONSKYTĖS nuotr.
Su Eriko seserimis, pasipuošusios ryškiomis suknelėmis.
Ar dar pamenate, kada paskutinįkart buvote apsivilkę kažką ryškaus, puošnaus? Kai jautėtės lyg žydinčios gėlės ar ryškiaspalviai paukščiai? Darbas iš namų ir slogesnė nuotaika greičiausiai tai truputį atitolino. Patogios kelnės ir mamos megztinis – mano šių dienų puošmena, todėl, pažiūrėjusi į save nuotraukose, darytose Vietname, savęs neatpažįstu. Ilga raudona suknelė, gėlių puokštės aplink, maistu nukrautas stalas ir didžiulė šeimos bendrystė – keliamės į Naujuosius metus Vietname!

Du stalai – mums ir anapilin išėjusiesiems

Namuose šurmulys: visi – ir vyrai, ir moterys – sukasi virtuvėje. Yra ką veikti. Pamačiusi maisto įvairovę prisimenu jaukias šiltas Kūčias ir 12 patiekalų... Šįkart neskaičiuoju, greičiausiai dešimteriopai daugiau! Mano svetingasis draugas Erikas entuziastingai pasakoja apie maistą, ypač akį traukia į banano lapus suvynioti saldūs ryžiai, į ryžių popierių susuktos daržovės ir visa kita. Erikas į rankas įbruka lėkštę ir nužingsniuoja staliuko link, kviesdamas sekti paskui jį. Staliukas – prieangyje, kur atvertos didžiulės durys. Kelios lėkštės, prikrautos maisto, o šalia – švelniai kvepiantys smilkalai, daug gėlių, netikri pinigai ir kitokie „turtai“.

Šurmuliui pagarsėjus, visa šeima (17 žmonių) sėdame prie valgiais nukrauto stalo. Garsus čepsėjimas ir apskritai valgymas nesivaržant bei maisto dalijimąsis ne trikdo, o žavi. Visa šeima labai manimi rūpinasi – nespėjus baigti vieno dubenėlio, jau paduodami kiti, vienas už kitą gardesni, patiekalai. Daug nekalbame – visas dėmesys maistui.

Deginami pinigai

Įsidrąsinę vaikai pakyla nuo stalo, griebia mane už rankos ir nutempia prie malkų krūvelės. Bus laužas! Po akimirkos medis tampa liepsna ir draugo rankose laikomi popieriniai pinigai išdalinami mums. Džiaugsmingai bėgiojame aplink šventąją ugnį ir metame pinigus į liepsną. Niekada neįsivaizdavau, kad deginti pinigus yra taip smagu! Tada ugnyje lėtai išnyksta popierinės mašinos, auksinės grandinės ir marškiniai. Mes deginame šiuos daiktus kaip auką tiems, kurie jau išėję. Stebiu ugnį ir jaučiu neaprėpiamą džiaugsmą visa tai patirti. Mąstau apie tai, kokie šie daiktai laikini, kaip ir pati gyvybė – tokia trapi, gležnutė... Užtat ta šeimos vienybė, susirinkus kartu, vaikų ir tėvų meilė, džiaugsmas ir juokas šiuo momentu atrodo tokie stiprūs, nepakeičiami.

Laužai, vanduo ir gąsdinantys fejerverkai

Laikrodžiui mušant beveik 12-tą, šalia gatvės užkuriamas kitas didžiulis laužas. Užgniaužia kvapą – visa gatvė nusėta šiais šiltais žiburiais! Ugnis sušildo ne tik veidą ir rankas, bet ir širdį: kaimelio šventiška dvasia susijungia į vieną ilgą, žaižaruojančią, ugningą juostą. Mano didelei nuostabai, Erikas atneša kibirą vandens ir išpila prieangyje – kad nuplautų viską, kas susitelkė per pastaruosius metus, kad pradėtume Naujuosius švaria, atvira širdimi.

Buum! Prasideda fejerverkai! Chúc mừng năm mới (Laimingų Naujųjų metų) – jau atpažįstu šį širdžiai mielą sakinį ir pati kartoju apsikabindama naujosios šeimos narius. Nusišypsau ir kaimynams. Buum! Jaučiu kažką atsimušant į mano koją ir šventinė nuotaika dingsta. Išgąstis, bėgu į vidų. Su manimi kartu susigūžę slepiasi ir šeimos nariai. Prisiklausiusi baisių istorijų apie fejerverkų pavojų, apie tai, kaip žmonės netenka rankų ar kojų, bijau žvelgti žemyn. Jaučiu tik sutrenkimą. Laimei, kaimynų sprogstamieji nebuvo tokie galingi. Sužalotų nėra, bus tik didelės mėynės. Atsikvepiame, tačiau atgal į lauką neiname.

Azartiškas kortų žaidimas

Visai šeimai dirbant kartu, likusios vaišės sunešamos į vidų. Namiškiai, kaip pažengę jogos mokytojai, susėda lotoso pozomis ant pagalvių, grindų. Pirmas mano įspūdis – greičiausiai meditacija? Na ne, ištraukiamos kortos ir šįkart – tikri pinigai. Šią naktį išmokstu žaidimą, kuris man nelabai sekasi ir virstu stebėtoja. Be galo stebina labai greitas ir tikslingas didelių sumų skaičiavimas. Suprantu, kad Vietname žmonės pripratę skaičiuoti pinigus, čia vienas euras lygus 28 tūkstančiams dongų (Vietnamo valiuta) ir visur daugiausia mokama grynaisiais. Atvykus iš užsienio man tai vienas iš pirmųjų iššūkių – ne tik pilna piniginė popierinių, bet ir sudėtingais skaičiavimais užimta galva kiekvienąkart perkant šviežų kokosą. Įspūdžių pilna galva ir kūną sekinantis karštis virsta nuovargiu. Atsisveikinusi palieku azartiškuosius ir guluosi prie vaikų kambaryje, nuklotame čiužiniais.

Sėkmingieji pinigai

Rytas kaime visada malonus. Mano mėgstamiausias žadintuvas – gaidžiai – užgieda gana anksti. Keliuosi su šypsena – nesugebu ilgai miegoti svetimose vietose, ypač, kai žinau, jog manęs laukia dar viena, naujų įspūdžių ir gyvenimo pamokų kupina diena. Raudonomis suknelėmis pasidabinusios sesės jau manęs laukia, suprantu, kad ketina papuošti ir mane. Kuprinėje, kuri sveria 7 kilogramus, pati tikrai neturiu puošnių suknelių, nors raudonos suknelės nėra ir nė viename namuose paliktame lagamine. Šios ryškios spalvos rūbai ir čia dažniausiai dėvimi tik kartą per metus – ypatingą Naujųjų metų dieną. Taigi, Eriko mamos spintoje surandama ypatingo grožio ilga tradicinė suknelė įskeltais kraštais ir prie jų derančios plačios kelnės. Suknelė ryški, o ant jos pavaizduotas tradicinis medis dar labiau nuteikia šventei. Puikiai tinka. Seserys bemat priderina ryškų lūpdažį ir supina plaukus.

Prasideda dar viena įdomi ceremonija. Visa šeima susisėda ratu ir lyg per Kalėdas pradedama dalintis šiluma, linkėjimais, gerybėmis ir vokeliais. O vokeliuose – pinigai. Šįkart jie tikri ir nebus deginami – Vietname šiuos vertingus popierėlius vadina „lucky money“ – sėkmingieji pinigai. Jie turėtų atnešti sėkmę ir pritraukti daugiau pinigų ateinančiais metais. Šventiška nuotaika ir šeimos šiluma teikiant vokelius tarsi sukuria kitokią pinigų vertę – su sėkme, su laime ir meile.

Kapinės ir saldainiai

Po šventiškos fotosesijos 16-os narių šeima šiandieną nusprendžia nesėdėti namuose. Lipame į mašinas ir keliaujame ten, kur visos mintys ir energija bus su niekada nepamirštais, bet tarp mūsų jau nebesančiais artimaisiais. Kapinės čia savotiškos, kapai – dideli cementiniai blokai. Nors iš namuose kabančių kryžių ir Marijos paveikslų žinojau, kad šeima – katalikė, čia į kitą pusę besisukančios svastikos byloja budizmą. Ir manęs nebestebinantis reginys: ištraukiami padirbti pinigai ir kitos popierinės vertybės, viskas sudedama į krūvelę ir sudeginama visai šalia kapo. Kiekvienas šeimos narys taip pat uždega po smilkalų lazdelę ir tyloje įsmeigia prie daugybės kitų smilkalų. Erikas ant kapo padeda šokoladinių saldainių dėžučių. Viskuo pasirūpinta!

Po nuostabios ceremonijos saulėtomis gatvėmis važiuojame namo. Vietnamiečių svetingumas neišsemiamas – kad viską gerai matyčiau ir patirčiau, visada esu pasodinta priekyje. Skambant vietnamietiškai muzikai per radiją suprantu, kad ši tauta labai mėgsta dainuoti ir karaokę bus galima išgirsti kiekviename kampe. Ir kas sakė, kad pietryčių Azijos žmonės yra ramūs, kuklūs, nedrąsūs?

Muzikos ir geros nuotaikos apsuptyje su šypsena veide, virpančia širdimi, bet visiškai ramiomis mintimis spėlioju, kokie nuotykiai manęs dar laukia. Tada, kai teks nusivilkti šią nuostabią ryškią suknelę, šokti į sportinius batus, užsidėti kuprinę ant pečių ir vienai keliauti šiaurėn. Gera kelionės pradžia nuteikia pozityviai ir dar kartą sau padėkoju, kad drįsau palikti saugią vietą mėgstamame darbe ir investuoti santaupas į šią kelionę – gyvenimo kelionę. Ačiū, kad keliavote su manimi.